Lapkričio 29 diena tiek pagal gamtos fenologinius, pasikartojančius reiškinius, tiek pagal tradicinių papročių kalendorių – jau priešžiemio paskutinioji. Žiema čia pat, nes kita kalendoriuje – švento Andriejaus, Andriaus diena – kaime laikoma jos pradžia. O praėjusį sekmadienį prasidėjo ir adventas – nauji liturginiai metai Bažnyčioje.

Senasis žiemos pradžios šventės vardas seniausiai išdilo iš tautos atminties; gal kitados tai buvo Meškos palydos į žiemos guolį, gal Briedžio karūnavimas gamtos valdovu, gal Žiemos rūstybės maldymo apeigos. Ir išties, juk papročiai sureikšmina išvakares, o ne lapkričio 30-ąją. Iš senosios baltų religijos ritualų, jiems netekus sakralumo, beliko liaudiški tikėjimai, jų žaismė.

Kadangi tuoj viską užklos gilūs sniego patalai, atsistojus ant to meto slenksčio spėjama ateitis. Kokie gi vyraus orai, kaip seksis peržiemoti? O kaimo jaunimui žiema būdavusi poilsio ir linksmybių, piršlybų ir vestuvių metas. Bet tai tik po šv. Kalėdų, po susikaupimo ir rimties laikotarpio – advento.

Labai svarbi visų tradicinių žiemos švenčių dalis – burtai ir ateities spėjimai. Ypač smalsauja merginos – bene sužinos ką apie likimo skirtąjį bernelį. Kaip ta žinia ateis? Nagi reikia Šv. Andriejaus dienos išvakarėse, taigi šios dienos pavakare nubėgti prie šulinio, triskart apeiti jį atbulomis ir būtinai prieš saulės kryptį, pabarstyti paskui save kanapių grūdelių. Pašnibždomis tariant: „Šventas Andriau, Andriejau, kanapes sėju; prašau: kam aš patinku, tegu ateina padėti jas rauti.“

Nubarstyti verta ir takelį nuo šulinio iki trobos, truputį kanapių „pasėti“ ir prie lovos. Tada suvalgyti ką nors sūraus vakarienei ir eiti miegoti. Viską teisingai atlikus, per sapną tikrai atjos raitelis prie šulinio žirgo girdyti – tai tas ir bus tikrasis. Net ir pakalbinti jį galima, gal vardą išklausti...

Kiekvienas šių „burtų“ veiksmas mitologiškai pagrįstas, prasmingas – čia slypi senoviškas pasaulio surėdymo įsivaizdavimas. Kitados buvo manoma, kad ateitį galima sužinoti bendraujant su vėlių pasauliu. Mat mirusiųjų šalyje laikas sustingęs, tarsi suledėjęs, todėl ten tarp praeities ir ateities nėra skirtumo. Šulinyje gi atsispindi kelias į anapus. Sakoma: „Šulinyje žvaigždės ir dieną matyti.“

Taigi, šis mitinis kelias – Vėlių keliu kitados vadintas Paukščių Takas. Juo į dausas išskrenda ir paukščiai, ir vėlės: juo ateina ir žinutė iš protėvių pasaulio. Tas sėklelių barstymas turbūt ir imituodavo žvaigždžių tako tiesimą. Ėjimas atbulomis – tai magiškas laiko stabdymas, kad būtų grįžtama į tą metą, kai dar buvo gyvi išėjusieji anapus. Tris kartus pakartotas veiksmas būtinai pasiekia tikslą.

O jeigu šiandien kuri mergina juokomis sugalvotų išsiburti sau ateitį senoviškais būdais? Kur berastų šulinį? Išeitis yra, nes mitologijoje daiktą atstoja jo simbolis. Tad tereikia po lova, ties galva, pastatyti dubenį vandens, ant jo viršaus uždėti balaną – „tiltą“. Tada rankos mostu iš dešinės pusės kairėn paberti sėklelių; tris kartus. Ką susapnuos tuo tiltu jojantį, arba kas už rankos paėmęs ves per jį – tas ir bus likimo skirtasis.

Tik dubuo turi būti molinis, tautodailės ornamentais papuoštas, o balana – iš nedažyto ir nelakuoto medžio. Dar ir rūtų vainikėlį galima dubenin įmesti, per sapną kas nors tikrai išgriebs... Šie žaismingi burtai, atėję iš gilios senovės, dar ne taip ir seniai buvo praktikuojami pietryčių Lietuvos kaimuose.

O visoje Lietuvoje buvo žinomas paprotys šv. Andriejaus dienos išvakarėse nusilaužti vyšnios ar slyvos šakelę, pamerkti į kokį ąsotėlį ir pastatyti ant palangės. Pražydės Kūčių rytmetį – svajonė ar troškimas tikrai išsipildys! Tik svarbu, kad šakelė būtų iš svetimo sodo; mitinė logika reikalauja kitos, ne savųjų namų erdvės.

Valstiečiui amžinas rūpestis – ar ateinantys metai bus derlingi, kokie vyraus orai ir kaip seksis ūkio darbai. Spėdavo šitaip: jei per šv. Andriejų jau yra sniego – išaugs geras vasarojus, ypač gausiai užderės ankštiniai – pupos, žirniai. Jei diena saulėta – kitąmet gerai derės daržovės; o jei šalta – vasara bus karšta, bet su perkūnijomis. Jeigu pirmoji žiemos diena drėgna – gražiai rugiai žydės ir bus pilni aruodai grūdų. Tad Lietuvoje bet kokie orai vis ką nors gero atneša...