RAUDONOJI SAULĖ NEUŽTEKĖJO

Nuožmi ir begėdiškai atvira Sovietų Sąjungos agresija prieš Suomiją, vykusi 1939–1940 m. žiemą, sukėlė didelį tarptautinį pasipiktinimą.

Tačiau negatyvias emocijas greitai pakeitė susižavėjimo aplodismentai, mat menkutės Suomijos pajėgos ne tik atsilaikė prieš didžiausią pasaulyje armiją, bet ir ėmė laimėti vieną kovą po kitos.

Dar 1939 m. gruodžio 12 dieną suomiai pasiekė pirmą didelę pergalę prie Tolvajarvio ežerų. Bolševikų kalbų apie kovą su suomių fašizmu ir iš lėktuvų ant Helsinkio mėtomą "humanitarinę pagalbą" badaujantiems suomiams niekas rimtai nevertino ir jau gruodžio 14-ąją SSRS buvo pašalinta iš Tautų Lygos (1920–1946).

Gruodžio 23 d. Suomijos pajėgos bandė surengti kontrataką, kuri baigėsi nesėkme. Tačiau 1940 m. sausio 8 d. jiems pavyko pasiekti svarbią pergalę prie Suomusalmio (Kainū regionas). Didžiausia šio karo žvaigžde tapo snaiperis Simo Häyhä (1905–2002). Teigiama, jog baltąja mirtimi pramintas kovotojas vos per kelis mėnesius į šviesų socialistinį rojų išsiuntė daugiau nei 500 raudonųjų karžygių. Sovietai visaip stengėsi jį pašalinti, ir tik panašaus amato ekspertas sugebėjo kulka subjauroti Simo veidą bei trumpam paguldyti į komą.

Siekdami padėti Suomijos gyventojams apsiginti nuo sovietų agresijos, iš įvairių šalių ėmė plūsti savanoriai – jų atvyko iš Švedijos, Norvegijos, Danijos, Estijos, Vengrijos, Italijos, JAV ir kitų valstybių. Tarp atvykėlių, kovojusių suomių pusėje, buvo Maximas Guillermas Manusas (1914–1996), vėliau tapęs Norvegijos rezistencijos žvaigžde kovose su naciais.

Vis dėlto svarbu prisiminti, kad karai laimimi ne vien kovojančiųjų užsidegimu bei išoriniu palaikymu, bet ir amunicija, o būtent to Suomijai ir ėmė trūkti. Be to, atsinaujinę sovietai nuo 1940 m. vasario 1 d. pradėjo didelį prieš Karelijos sąsmaukos gynėjus nukreiptą puolimą, trukusį daugiau nei 40 dienų. Intensyvias sovietų atakas papildė įnirtingas bombardavimas iš oro bei smarkus artilerijos apšaudymas.

Tapo aišku, kad, negavę didelės išorės paramos, suomiai ilgai neišlaikys, tačiau tai nebuvo didžiausia problema, mat savo narsa jie pelnė daugelio žmonių simpatijas.

Antai sukrėstas sovietų agresijos bei sužavėtas Suomijos žmonių karingumo Prancūzijos ministras pirmininkas socialistas-radikalas Edouardas Daladier (1884–1970) gresiančio naujo karo su Vokietija akivaizdoje nusprendė į Suomiją nusiųsti 50 tūkst. savanorių bei 100 bombonešių. Karių gretas sudarė svetimšalių legiono korpuso nariai bei Alpių šauliai – patyrę kovos snieguotose vietovėse ekspertai.

Dar 50 bombonešių į Suomiją nusprendė nusiųsti Didžiosios Britanijos vyriausybė. Akivaizdu, kad Vakarų didžiūnų pozicija dėl paramos suomiams buvo vienareikšmiška. Liko vienintelis klausimas: kaip nugabenti savanorius ir techniką į Suomiją?

Švedija ir Norvegija buvo oficialiai paskelbusios neutralitetą, o vienintelis kelias, kuriuo suomius galėjo pasiekti Vakarų parama, driekėsi būtent per Narviko uostą, tiesiogiai sujungtą su Švedijos kasyklomis. Būtent per jį, tenkindami Trečiojo reicho ultimatumą, dėl šventos ramybės švedai tiekė svarbią karo žaliavą – geležį. Tiek Norvegijos, tiek Švedijos valdantieji bijojo ir karo, ir nacistinio bei sovietinio režimų. O bet koks Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos paramos gabenimas per Norvegiją bei Švediją galėjo sukelti tiesioginį sovietų sąjungininko Adolfo Hitlerio (1889–1945) įniršį.

Kol britų ir prancūzų politikai ir diplomatai ieškojo išeities, sovietų pajėgos pralaužė Mannerheimo linijos gynybą. 1940 m. kovo 12 d. pasirašyta Maskvos taikos sutartis, kuria Suomija prarado nemažai savo žemių, tarp jų buvo ir Karelijos sąsmauka kartu su antru didžiausiu miestu Viipuri (dabartinis Vyborgas).

Nors suomiai formaliai pralaimėjo šį karą, jų šaliai pavyko išsaugoti svarbiausią savo privilegiją – laisvę, o ir sovietų laimėjimus vargu ar galima laikyti pergale. Gelbėdami savo valstybę nuo industrializacijos, kolektyvizacijos, NKVD teroro, žudynių ir trėmimų, savo galvas paguldė beveik 26 tūkst. Suomijos kovotojų, o kai kurios šeimos sumokėjo itin didelę kainą. Antai žinomo ralio lenktynininko ir buvusio europarlamentaro Ari Vataneno (1952) tėvas per 1939–1940 m. žiemos karą neteko net keturių brolių.

Šias, nors ir skaudžias netektis, vargu ar galima lyginti su sovietų "laimėjimais". Dešimtys tūkstančių Raudonosios armijos karių sušalo, kentėjo nuo sužeidimų bei užkrečiamų ligų, dingo ar buvo užmušti. Tarptautinė SSRS reputacija krito į neregėtas žemumas, o jos kariuomenė atvirai pradėta laikyti neįgalia. Pasak Winstono Leonardo Spencerio Churchillio (1874–1965), ne vienas britų politikas džiaugėsi, kad jų valdžia pernelyg nesistengė palenkti komunistų į antihitlerinės koalicijos pusę, ir didžiavosi savo įžvalgumu.

Be to, nėra jokių abejonių, kad sovietų "sėkmė" Suomijoje, paskutiniam Europoje likusiam SSRS sąjungininkui A. Hitleriui įpiršo mintį, kad Raudonąją armiją galima lengvai įveikti. 1941 m. birželį Suomija norom nenorom prisidėjo prie Trečiojo reicho invazijos į Sovietų Sąjungą.

1944 m. vasarą gerokai atsinaujinę ir į sąjungininkų pusę perėję, paramą iš JAV ir Didžiosios Britanijos gaunantys sovietai dar kartą bandė įsiveržti į Suomiją, o nuo 1944 m. rugsėjo vidurio iki 1945 m. balandžio pabaigos vyko menkai žinomas Laplandijos karas, kuriame su Suomija jau kovojo ir Trečiasis reichas.

Šaltojo karo metu Suomijos valstybė stengėsi užimti neutralią, "šveicarišką", meno su politika nepainiojančią ir "gerus santykius su kaimynais" puoselėjančią poziciją. Jos laikomasi iki dabar. Vis dėlto tiek Suomijos, tiek Skandinavijos pusiasalio gyventojams reikėtų prisiminti, kad jų žemės dėl savo strateginės svarbos visada bus geopolitinių grobuonių taikiklyje, ypač kai jie tūno vos už kelių šimtų kilometrų.

Ekonominiu ir socialiniu požiūriu Suomija yra idealus pavyzdys, kuo galėjo tapti Baltijos šalys, Lenkija ir daugelis kitų valstybių, jeigu jų nebūtų išdeginusi raudonoji Kremliaus saulė.