Iš pradžių V. N. Mitrochinas kreipėsi į Jungtinių Valstijų ambasadą, tačiau dalis amerikiečių pareigūnų veikiausiai jau tuomet buvo apsėsti piktosios trumpizmo dvasios. Susipažinę su Vasilijaus atsineštais dokumentais, jie padarė prielaidą, kad šie veikiausiai esantys klastotės.
Tada V. N. Mitrochinas nusprendė kreiptis į Didžiosios Britanijos atstovybę, ir britai pasirodė esantys lankstesni bei drąsesni už savo anapus Atlanto įsikūrusius ainius. Vėliau V. N. Mitrochinas kartu su oficialiu britų slaptųjų tarnybų kronikininku Christopheriu Maurice’u Andrew (1941) išleido keletą savo išgabenta medžiaga pagrįstų knygų, kaip antai „Kalavijas ir skydas: Mitrochino archyvai ir slapta KGB istorija“ (angl. „The Sword and the Shield: The Mitrokhin Archive and the Secret History of the KGB“, 1999) ar „Pasaulis ėjo mūsų keliu: KGB ir kova dėl trečiojo pasaulio. Naujausios paslaptys iš Mitrochino archyvų“ (angl. „The World Was Going Our Way: The KGB and the Battle for the Third World. Newly Revealed Secrets from the Mitrokhin Archive“, 2006).
Žmonių, abejojančių vadinamųjų V. N. Mitrochino archyvų autentiškumu, netrūksta ir dabar, tačiau pati šių archyvų medžiaga iš esmės neatskleidė nieko sensacingo, be to, kad SSRS slaptosios tarnybos Šaltojo karo laikais stengėsi skverbtis visur, kur tik galėjo ir visomis išgalėmis siekė pakenkti savo politiniams bei ideologiniams priešams.
Pvz., šie archyvai atskleidė, kad britų ir latvių kilmės valstybės tarnautoja bei komunistų partijos narė Melita Stedman Norwood (1912–2005) buvo dar ir SSRS valstybės saugumo komiteto (KGB) agentė, šnipinėjusi bene 40 metų. Teigiama, kad sovietams ji galėjo perduoti informaciją, susijusią su branduolinėmis technologijomis.
Pasklidus šiai žiniai M. S. Norwood (mergautine pavarde Zirnis) jau buvo labai sena, bet vis dar pakankamai gyvybinga, kad gintų savo praeityje priimtus sprendimus. Ji ne tik neneigė buvusi sovietų šnipė, bet ir kalbėdama su žurnalistais uoliai gynė savo veiksmus bei tvirtino padariusi gerą darbą. Ji taip pat gyrėsi taip pasielgusi vien dėl politinių ir moralinių įsitikinimų, o ne dėl asmeninės naudos (BBC straipsnis „Senelė: „Aš teisingai elgiausi šnipinėdama“ („Grandmother: I was right to spy“, 1999 09 20).
Kitas pavyzdys, rodantis, kaip sovietams buvo svarbu įsiskverbti į britų valdžios struktūras, yra susijęs su leiboristų (Labour Party) atstovu, parlamento nariu Thomasu Edwardu Neilu Dribergu (1905–1976). Jis buvo seksualinių mažumų atstovas ir dažnai mėgo lankytis viešajame tualete netoli viešbučio „Metropole Hotel“. Jo lytinė orientacija nebuvo paslaptis artimesniems draugeliams, tačiau plačiosioms masėms apie ją nebuvo skelbiama.
Spėjama, kad per vieną apsilankymą išvietėje politiko jau laukė KGB paruošti spąstai, tad netrukus sovietai ėmė šantažuoti T. E. N. Dribergą kompromituojančio pobūdžio nuotraukomis. SSRS tarnyboms jo labiau reikėjo kaip įtakos agento ir propagandisto, o ne paslapčių vagies (portalo eutoday.net straipsnis „Raudonieji šešėliai: Britanijos leiboristų partija, Europa ir toli siekusi sovietų žvalgyba“ (angl. „Red Shadows: Britain’s Labour Party, Europe, and the Long Reach of Soviet Intelligence“, 2025 09 27).
Agentų, kuriuos padėjo atskleisti V. N. Mitrochino archyvai, buvo ir daugiau, o jų šleifas vis dar pasiekia juos net ir mūsų dienomis. Antai 2016 m., remiantis archyvų dokumentais, buvo paskelbta, esą palestiniečių prezidentu tituluojamas Mahmoudas Abbasas (1935) taip pat buvo užverbuotas KGB (portalo „The Times of Israel“ straipsnis „Sovietų dokumentai rodo, kad M. Abbasas buvo KGB agentas. Fatah smerkia šmeižto kampaniją“ (angl. „Soviet documents show Abbas was KGB agent, Fatah decries „smear campaign“, 2016 09 07).
Kita žinoma politinė veikėja, palaikiusi pozityvius ryšius su SSRS slaptosiomis tarnybomis, buvo ne kas kitas, o didžioji Indira Priyadarshini Gandhi (1917–1984). Tuo metu Indijos valdantieji teigė besilaikantys neutraliteto, tačiau tiek I. P. Gandhi, tiek jos tėvas Jawaharlalas Nehru (1889–1964) dažnai demonstravo atvirą prielankumą sovietams.
Indira žengė dar toliau ir, pasak V. N. Mitrochino archyvų medžiagos, iš sovietų paėmė apie 20 mln. rupijų. Teigiama, kad ji net negrąžino krepšių (ar lagaminų), kuriuose buvo pinigai.
Jai taip pat buvo suteiktas slapyvardis „Vano“, o jos „karaliavimo“ laikais SSRS slaptosios tarnybos buvo giliai bei plačiai įsiskverbusios į šį spalvingą ir daug potencialo turintį, bet religinių, socialinių ir etninių neramumų alinamą kraštą (portalo opindia.com straipsnis „KGB ir I. Gandhi ryšiai: kaip Indija per Šaltąjį karą tapo SSRS marionete“ (angl. „The KGB ties of Indira Gandhi: How India became a puppet of USSR during the Cold War“, 2020 08 07).
(be temos)