Sauskelnės išgelbėjo gyvybę

Šaltojo karo epochoje taip pat pasitaikydavo žmonių, kurie ryždavosi žengti priešingą žingsnį ir pereidavo iš SSRS barikadų pusės į jos politinių ir ideologinių priešų gretas. Prieš daugiau nei metus šį pasaulį palikęs Olegas Antonovičius Gordijevskis (1938–2025) buvo vienas jų.

Gimė jis 1938 m. spalio 10 d. Vidaus reikalų liaudies komisariato (NKVD) pareigūno šeimoje. Tai reiškė, kad jis gyveno ir augo privilegijuotoje sovietinės diduomenės aplinkoje, o jo, kaip ir Aldricho Hazeno Ameso (1941–2026), ateitis tarsi buvo nulemta iš anksto („Financial Times“ straipsnis „O. Gordijevskis. KGB šnipas, tapęs britų agentu. 1938–2025“ („Oleg Gordievsky, KGB spy turned British agent, 1938–2025“, 2025 03 29).

1956 m. įgijęs vidurinį išsilavinimą, jis įstojo į tuometį Valstybinį Maskvos tarptautinių santykių institutą, kur jo jau laukė tėvo kolegos. Vėliau savo memuaruose „Kitos egzekucijos sustabdymas: Olego Gordijevskio autobiografija“ (angl. „Next Stop Execution: The Autobiography of Oleg Gordievsky“, 1995) jis pasakojo apie du asmenis, kurie itin daug laiko praleisdavo institute. Jie turėjo nedidelį kabinetą ir iš pirmo žvilgsnio stengėsi laikytis kuo atokiau nuo ugdymo įstaigos auklėtinių, tačiau Olegas netrukus suprato, kad šie žmonės yra iš Valstybės saugumo komiteto (KGB). Jis taip pat teigė suvokęs, kad jie atkreipė į jį dėmesį.

Mintis prisijungti prie KGB jam atrodžiusi itin patraukli, nes taip jis būtų pasekęs tėvo ir brolio pėdomis, tačiau institucijos teikiamos galimybės ištrūkti anapus geležinės uždangos viliojo dar labiau. Atlyginimas (šis buvęs šiek tiek didesnis nei kitų sovietinių sričių atstovų) ir su šnipais siejama romantika taip pat atrodė labai žavingai.

Kalbų mokėjimas – vienas svarbiausių dalykų šnipinėjimo pasaulyje. Kuo daugiau ir kuo egzotiškesnių jų įvaldysi, tuo daugiau galimybių turėsi. Anglų, vokiečių, prancūzų, italų – gerai, tačiau japonų, persų, indų, korėjiečių, kinų – dar geriau. Į aukštąją ugdymo įstaigą Olegas įstojo jau įgijęs vokiečių kalbos žinių ir nors iš pradžių jį dominusi čekų kalba, vyresnysis brolis jam rekomendavęs nesielgti kvailai ir geriau pasirinkti švedų kalbą. Čekų kalba jį paversianti atstovybių Rytų Europoje žiurke, o švedų atversianti daugiau karjeros galimybių.

XX a. septintojo dešimtmečio pradžioje Olegas jau buvo kitos KGB pareigūnus ruošusios įstaigos auklėtinis. Tuo metu ji buvo vadinama 101-ąja ugdymo įstaiga, o mūsų dienomis labiau prisimenama Raudonosios vėliavos instituto pavadinimu.

Įgijęs šį išsilavinimą jis tapo visaverčiu KGB pareigūnu ir galiausiai 1966 m. kartu su kitais atvyko į Daniją tarnauti diplomatinėje atstovybėje.

Tais laikais Danija iš esmės buvo Šaltojo karo pafrontės valstybė, tačiau tuo pat metu ji, kaip ir Vakarų Berlynas, buvo tarsi vitrina, kurioje demonstruojami geriausi ir patraukliausi laisvosios rinkos ekonomikos bei demokratijos laimėjimai. Neįtikėtina miesto (Kopenhagos) švara ir grožis, dailūs pastatai, spindintys automobiliai ir stilingų modernių baldų bei kitų prekių pilnos parduotuvės, t. y. viskas, apie ką homo sovieticus atstovai galėjo tik pasvajoti, buvo čia pat ranka pasiekiama.

Olego karjera buvo labai sėkminga, tačiau dėl vienų ar kitų priežasčių jis, begyvendamas užsienyje, ėmė vis labiau nusigręžti nuo Sovietų Sąjungos. Anot jo paties, motyvai, paskatinę jį pereiti į kitą pusę, buvę grynai politiniai, o ne materialiniai – jis esą vis labiau suvokęs SSRS sistemos ydas, o tokie įvykiai, kaip 1968 m. rugpjūtį įvykęs Varšuvos pakto šalių įsiveržimas į komunistinę Čekoslovakiją, jam taip pat užkabinę jautrią stygą.

Olego galvoje atsiradusi mintis užmegzti kontaktus „su kuo nors iš Vakarų“, tačiau jis pats neva nesiryžęs žengti pirmojo žingsnio. Galiausiai 1973 m. lapkritį į jo būsto duris pasibeldė senas pažįstamas iš Maskvos instituto laikų. Bičiulis vengras atrodė labai nervingas ir teigė čia atvykęs verslo reikalais bei atsitiktinai sužinojęs apie draugo rezidavimą, tačiau Olegas netrukus suprato, kad Lazlo pas jį atvyko ne vien pasisveikinti.

Taip sėkmingo KGB pareigūno gyvenime prasidėjo naujas ir pavojingas bendradarbiavimo su britų slaptosiomis tarnybomis etapas, kurį 1985 m. vasarą vainikavo pabėgimas per Suomiją.

Vadovybė jau buvo gavusi žinių, kad Olegas galėjo pereiti į priešo pusę, ir buvo išsikvietusi jį atgal į Maskvą (spėjama, kad prie to svariai prisidėjo minėtas A. H. Amesas). Jo gyvybei grėsė pavojus, tad Didžiosios Britanijos atstovai išgabeno Olegą „Ford Sierra“ automobilio bagažinėje. Diplomatinės atstovybės darbuotojai keliavo su žmonomis ir naujagimiu, o sovietų pasieniečių šunys nuo Olego slaptavietės buvo atgrasyti sauskelnėmis su atitinkamu turiniu.