TAI KAS TA VALSTYBĖS REPREZENTACIJA?

Dalyvaudama Rimanto Kaukėno labdaros fondo, teikiančio pagalbą sunkiai sergantiems vaikams, renginyje turėjau galimybę stebėti nuostabų spektaklį. Scenoje buvo vaikai, tačiau jie nieko nevaidino. Jie tik pasakojo savo istorijas apie laimėtą bilietą, suteikiantį teisę pasveikti, gyventi ir dalintis išmintimi su tais, kurių gyvenimo pamokos buvo lengvesnės.

Nepasakyčiau, kad savyje turiu daug mygtukų, kuriuos paspaudus kažkas manyje galėtų sužadinti perteklines emocijas. Tačiau šio jautrumu persunkto vakaro metu vis dėl to turėjau ieškoti sprendimų, leidžiančių išvengti kiekvienai damai nemalonios situacijos, kai nuo blakstienų nubėga tušas....

Žinau, kad tokiais atvejais geriausiai yra nukreipti mintis kitur. Todėl ir nukreipiau. Ir šį kartą – į tuos dešimtis milijonų eurų, kuriuos valstybė išleidžia šalies reprezentacijai. Tie milijonai virsta visokiais Seimo sandėliuose dulkančiais kamuoliais, rašikliais, kaklaraiščiais ir ištisais furgonais visokiausių saldainių. Ir pagalvojau: tai kas gi, po paraliais, labiau reprezentuoja Lietuvą?

Ar tas pusiau nelikvidus ir kartais į šlamštą panašus valstybės „turtas“, kuris išmėtomas „bala žino kam ir bala žino kur“. Ar, pavyzdžiui, tokie žmonės kaip R. Kaukėnas, kuris didžiąją dalį jam gyvenimo skirto laiko atiduoda sunkiai sergantiems vaikams ir kuris sugeba taip tvirtai į vieną kumštį suspausti kone visus turtingiausius Lietuvos žmonės, kad anie varžosi tarpusavyje, kuris daugiau paaukos kilniam tikslui.

O gal, pavyzdžiui, tokie sportininkai kaip Benediktas Vanagas (renginyje taip pat teko jį sutikti ir „padaužyti“ jam per petį, linkint būtinai sudalyvauti Dakare), kuris šimtams milijonų pasaulio akių demonstruoja mūsų tautos stiprybės simbolį Vytį.

Labai sunkia liga serga ir valdininkų suvokimas tiek apie „reprezentacijos“ idėją, tiek ir apie valstybės prioritetus.

Akivaizdu, kad didžiausią prezentacinę vertę Lietuvai sukuria ne rašikliai ar sandėliuose dulkantys kamuoliai, bet žmonės, kurie Lietuvą garsina savo darbais, pasiekimais, geležine valia ir pinigais neišmatuojamu darbu. Deja, finansavimo savo kilnioms misijoms jie ieškosi patys. Tuo tarpu reprezentacijai skirti valstybės milijonai nuplaukia „bala žino kam bala žino kur“.

Ir besibaigiant vakarui, padariau išvadą, kad sunkiomis ligomis serga ne tik chemoterapijos skyriuose besigydantys vaikučiai. Labai sunkia liga serga ir valdininkų suvokimas tiek apie „reprezentacijos“ idėją, tiek ir apie valstybės prioritetus.