TARP TINGINYSTĖS IR KŪRYBINGUMO

Vakarų Europos šalių politikai ir aukšti biurokratijos pareigūnai jau kelerius metus aktyviai diskutuoja apie tai, ar mūsų žemyne netolimoje ateityje galėtų būti įvesta universaliųjų bazinių pajamų sistema. Ji reikštų, kad kiekvienas pilietis, nepriklausomai nuo išsilavinimo, darbo patirties, gebėjimų ir pastangų, kas mėnesį gautų tam tikrą pinigų sumą ir nieko už ją neturėtų atlikti. 

Lietuvoje vykstant parlamento rinkimams, kai kurios politinės jėgos irgi naudojo tokių pajamų galimybės kozirį tam, kad pelnytų menkai dirbti nusiteikusių rinkėjų palankumą ir balsus. Tai, kad bazinės pajamos būtų įvestos artimiausioje ateityje, yra dar abejotina, tačiau tikrai svarbu ir įdomu suprasti, kas visuomenės ir žmogaus gyvenime pasikeistų, jei būtų įvesta tokia tvarka.

Pirmasis logiškas klausimas, kuris iškyla išgirdus apie minėtas pajamas, skamba taip: kas dirbs pačius būtiniausius, didelės kvalifikacijos nereikalaujančius darbus, be kurių visuomenė negali gyvuoti? Atsakymą, žinoma, diktuoja sparti technologijų raida, neva lemsianti tai, kad minėtus darbus atliks kompiuteriai ir robotai. Vis dėlto kol kas dar sunkoka įsivaizduoti, kad ankstyvą rytą iš duonos kepyklos į prekybos centrus prekes atveš patys automobiliai be jokio juos vairuojančio žmogaus. Tačiau technologinis vystymasis eiliniams mirtingiesiems, neturintiems Steve'ui Jobsui prilygstančios vaizduotės, nėra taip lengvai nuspėjamas – dirbtinis intelektas Europoje kuriamas ir tiriamas jau kelis dešimtmečius, nors daugiau apie šią sritį imta kalbėti tik prieš maždaug penkerius metus.

Tokia žmonijos raida lemtų naujo atstumtųjų sluoksnio radimąsi, nes tie, kieno kūrybinės galios net ir genetiškai yra menkesnės, liks paribyje ar net užribyje.

Kai daugybę darbų atliks kompiuteriai, visu aštrumu formuluotinas klausimas, kas ištiks žmogiškumą. Juk nuo pat Renesanso laikų, XVI a., žmogus Vakarų visuomenėje dažniausiai suprantamas kaip dirbanti būtybė, savo intelektu ir kūnu sukurianti savąją ir bendrąją gerovę ir nematerialųjį gėrį. Bandant galvoti apie universalių bazinių pajamų įvedimo padarinius, reikėtų prisiminti pastarąjį pusmetį Lietuvoje, kai daugelis piliečių gavo išmokas, kuriomis siekta sumažinti koronaviruso padarinius ekonomikai ir verslui. Suprantama, kad šios išmokos neretai buvo būtinos ir padiktuotos pačios situacijos, tačiau tikrai ne vienas individualia veikla besiverčiantysis, anksčiau neprašydavęs jokių pašalpų, galėtų atsakyti, kad išmokos visus mus ir truputį lepino – kai gauni pinigus tiesiog kaip dovaną, prisiversti dirbti padeda tik suvokimas, kad šios išmokos yra trumpalaikės. Universaliųjų bazinių pajamų užtikrinimas tikrai sukeltų nenoro dirbti bangą – nemažai piliečių atsisakytų dirbti. Situacija imtų priminti Vakarų Europos valstybių tikrovę, kai pabėgėliai iš Azijos ir Afrikos gauna socialinius būstus ir bazines pašalpas, todėl nemažai tokių atvykėlių net neketina dirbti. Galimas ir dar drastiškesnis scenarijus, kuris primintų kai kurias JAV valstijas, kuriose dauguma žmonių jau seniai nedirba ir niekada neketina to imtis, nes pakenčiamai gyvena iš pašalpų. Tokius amerikiečius išlaiko klestinčių šios šalies regionų žmonių darbas. Ar Lietuva, įvedus bazines pajamas, nevirstų tokia šalimi, kuri primintų minėtas nedirbančiųjų gyvenamas JAV valstijas, yra atviras ir daug problemų keliantis klausimas.

Kita vertus, masinei tinginystei ir žmogaus kaip tingios būtybės tendencijai priešingas yra žmogiškasis godumas: kita dalis visuomenės imtų geisti vis daugiau turto ir jų netenkintų vien tik bazinės pajamos. Galima ir prielaida, kad godžiųjų būtų labai daug. Tuomet padėtis sociume keistųsi labai nežymiai, lyginant su dabartine gyvenimo tvarka.

Vis dėlto esminis žmogaus prigimties ir gyvenimo klausimas yra savirealizacija: tik supratęs, kad įgyvendina savo sumanymus, atskleidęs savo gebėjimus ir juos tinkamai panaudojęs, individas jaučia prasmę. Aukščiausia tokių siekių forma yra kūrybingumas. Šis beveik visada kyla iš (ne)apčiuopiamos stokos, nes žmogus sukuria ką nors nauja ir netikėta tik tada, kai jaučia stygių, tikrovės plyšį, kurį savo darbu siekia užpildyti turiniu. Tikriausiai tai reiškia, kad ateities visuomenė bus jau nebe žinių, informacijos ar pramonės, o būtent kūrybos visuomenė. Tai reiškia ir naują socialinę hierarchiją, ir naują prestižo sampratą, ir naują žmogaus gyvenimo prasmės suvokimą. Būtina sutikti, kad iki dabar daugelis žmonių savęs jaunystėje ir brandos metais nerealizuoja ir savuosius lūkesčius nukreipia į vaikų kartą. Kūrybinėje visuomenėje tokia lūkesčių projekcija būtų mažiau toleruojama ir populiari – žmogus per savo gyvenimą turi sukurti tai, kas unikalu ne vien biologiškai, bet ir intelektualiai. Tokia žmonijos raida lemtų naujo atstumtųjų sluoksnio radimąsi, nes tie, kieno kūrybinės galios net ir genetiškai yra menkesnės, liks paribyje ar net užribyje.

Jau dabar yra aišku, kad universaliųjų bazinių pajamų įvedimas sukeltų žmonijos gyvenimo revoliuciją.

Jau dabar yra aišku, kad universaliųjų bazinių pajamų įvedimas sukeltų žmonijos gyvenimo revoliuciją, kuri paveiktų daugybę sričių: švietimą, kultūros sferą, paslaugų, verslo, pramonės, žemės ūkio ir daugelį kitų mūsų bendro buvimo segmentų. Vis dėlto tas permainų vėjas, šiandien gyvenant ES, atrodo, jaučiamas tiesiog ore, lyg Šaltojo karo pabaiga XX a. pabaigoje. Tokiame kontekste pagirtinas yra kai kurių politikų skatinimas diskutuoti naujos socialinės tvarkos klausimais ir raginimas mąstyti, kokia visų mūsų laukia nauja politikos sankloda ir raida. Ar universaliosios bazinės pajamos sukels masinį piliečių paklusnumą bet kuriai valdžiai ir pilietinių teisių siaurėjimą mainais už nuolatinius pinigus – dar aštresnis ir svarbesnis šios problemos aspektas, reikalaujantis ir visuomenės diskusijų, ir humanitarinės minties darbo. Galimos atsakymų versijos, kaip dažniausiai ir būna, jau dabar slypi per pastarąjį šimtmetį Vakarų rašytojų George'o Orwello, Kurto Voneguto ir kitų autorių sukurtuose romanuose, todėl lieka tik domėtis, skaityti ir keistis nuomonėmis, kurių deriniai ir lems mūsų visų ateitį.