TEISĖ TURĖTI TEISĘ

Kas galėjo pagalvoti, kad žmogaus teises ginantieji XXI a. Lietuvoje skambės kaip disidentai? Šį klausimą prieš trylika metų kėlęs filosofas, žmogaus teisių ir pilietinių laisvių gynėjas Leonidas Donskis ir šiandien galėtų jį pakartoti. Šioje srityje likome kaip mietu įkalti į žemę. Žmogaus teisės Lietuvoje, kaip pastebi analitikai, regresuoja, mes traukiamės nuo geriausių tarptautinių praktikų.

Tiesa, Tarptautinę žmogaus teisių dieną minime pompastiškai. Teisingumo ministrė Ewelina Dobrowolska ta proga netgi apdovanoja asmenis, labiausiai prisidėjusius prie žmogaus teisių gynimo, stiprinimo ir puoselėjimo. Tačiau ministrę E. Dobrovolską sukritikavęs žurnalistas Virginijus Savukynas buvo nulinčiuotas. Tiesa, kolega – ne pirštu pastumiamas, jis kreipsis į teismą, siekdamas LRT etikos komisijos sprendimą, esą jis padarė pažeidimą, paskelbti negaliojančiu. Žurnalistas ryžosi pakovoti už teisę kritikuoti valdžią ir nebūti už tai persekiojamas. Išties disidentinė kova. Įsivaizduojate, prieš kokias kohortas teks pakilti? Kritikuoti valdžias, o neduokdie dar ir po jomis kastis – daug jėgų kainuojantis sportas. Matome iš Andriaus Tapino, švarinančio valdžias ir valdžiukes. Tikrai geležinės ištvermės prireikia.

Lietuvos teisių fronte ne vien žmonėms sunku. Štai feisbuke gyvuoja paskyra „Medžių teisės“, ir, kaip matome, turi ką veikti. Štai sostinės nekilnojamojo turto vystytojai nupjovė šimtametį ąžuolą – 20 m aukščio, beveik 1 m skersmens. „Et, susimokėsime kelis tūkstančius eurų baudos, užtat pelnas koks!“ – mąstė godumo virusą pagavusieji, bet sulaukė 141 tūkst. eurų baudos. Dabar kyla ginti savo teisių – esą metodika, pagal kurią bauda apskaičiuota, viršija įgaliojimus. Žinoma, daugeliui priimtina kita metodika: kiekvienam kv. m žemės – po naują statinį. Tokiais tempais betonizuodami Lietuvą jau atėmėme iš savo vaikų teisę ateityje kvėpuoti ne vien smogu.