Istorija lyg užsispyrusi ir įnoringa senutė vis suka savo ratus. Kartais pakeliui sustodama pamąstyti, kur dabar eina, bet niekada nepasikliaudama atsitiktinumais. Kai sekmadienį Belgrade žalgiriečiai tramdė lemiamam šturmui pakilusią Maskvos CSKA, ne vienam sirgaliui sugrįžo giliuose atminties kloduose tūnoję atsiminimai. Iš aukso karštinės. Iš laikų, kai pergalė prieš likusios SSRS rinktinę, savotišką režimo simbolį, reikšdavo kur kas daugiau nei vien sportinį laimėjimą. Išsivadavimo kova, sukilimas prieš okupantus – ne vieno pasąmonėje kirbėdavo tokios mintys. Tik garsiai jų tada nebuvo galima išsakyti.

Sekmadienį politinių poteksčių nebuvo. Iki pat ketvirtojo kėlinio pabaigos, kai žalgiriečių sukaupta milžiniška persvara ištirpo, o CSKA, radusi slaptų ginklų tarp naujosios kartos savo karių, ėmė demonstruoti savo užgautas ambicijas. Vis dėlto žalgiriečiai atsilaikė. Bronzinis finišas labiausiai prestižiniame Europos klubų krepšinio turnyre su kaupu pranoko lūkesčius. Ne tuos, kuriuos puoselėjome prieš pat finalo ketvertą, bet blaivesnius – ikisezoninius, kai dar netrukdė pergalių euforija.

Žinau keletą aistruolių, kurie dar iki Naujųjų taip įtikėjo Šarūno Jasikevičiaus talentu ir tą tikėjimą pagrindė pastatydami nemažas sumas už žalgiriečių triumfą. Tada tik pasukiojau pirštu ties smilkiniu, o dabar visiems jiems sakau "bravo!" Nors finansinio pelno gal ir nesulaukėte, bet moralinio – tai jau tikrai. Buvote įžvalgesni nei dauguma iš mūsų. Tačiau tą patį "bravo" galima drąsiai ištarti ir keliems tūkstančiams žalių su baltu sirgalių, sugužėjusių ne tik iš visos Lietuvos, bet ir iš Anglijos, Jungtinių Valstijų, Ispanijos, Kipro ir dar bala žino iš kur. Ir Belgrade sukūrusių nepamirštamą atmosferą. O po finalo nepiktai juokavusių, kad, matyt, to įžvalgumo pritrūko ir kitas jų numylėtinis Jonas Mačiulis, vos prieš porą mėnesių palikęs Madridą ir būsimųjų Eurolygos čempionų marškinėlius iškeitęs į kuklius Krasnodaro "Lokomotiv-Kuban" ekipos.