Frazė, pirmą kartą per pasaulį nuvilnijusi po Rugsėjo 11-osios teroro išpuolių, kad pasaulis nebebus toks, koks buvo iki šiol, nuo to laiko skambėjo tiek kartų, kad beveik nuvertėjo iki eilinio neelinio aifono versijos pasirodymo reklamos. Iki vasario 24-osios atrodė, kad pastarąjį kartą pasaulį keitė virusas. Pasirodo, klydome.

Vladimiro Putino klastingai pradėtas karas Ukrainoje pakeitė viską, išskyrus gal tik gamtos dėsnius ir kulinarijos receptūras. Gal Kremliaus šutvė ir nenori tikėti, tačiau į šarvuotį paleistas „Molotovo kokteilis“ dėl Žemės traukos nusileidžia ten, kur ir turi nusileisti. Jo trajektorijos niekaip nepaveikia istorijos perrašinėtoju tapusio V.Putino tariama didybė. Tačiau šiame pasikeitimų ir stabilumų chaose viena permaina nusipelno išskirtinio dėmesio: pagaliau pabudo Vokietija.

Vasario 24-oji aiškiai parodė: atgailos gestai, moralinių kontribucijų mokėjimas nacių pultoms tautoms negali nustelbti valstybės savisaugos instinktų.

Ekonomine prasme galingiausia Europos šalis; valstybė, kurią daugiau kaip pusšimtį metų pagrįstai laikėme tuo pilkuoju kardinolu, be kurio įtakos ES niekas nevyksta, nusitraukė valktį nuo akių. Ir ne tik apie neologizmu „Putinversteher“ (nuo vokiško „Putin+verstehen“ – „Suprasti Putiną“) vadinami politikai, gausi armija „Nord Stream 2“ bendrakūrėjų. Vokietijos politikai gavo progą įsitikinti, kad sakralizuotas kaltės jausmas jiems trukdė objektyviai vertinti realybę. Vasario 24-oji aiškiai parodė: atgailos gestai, moralinių kontribucijų mokėjimas nacių pultoms tautoms negali nustelbti valstybės savisaugos instinktų. Kalba šiuokart ne apie neadekvatų draudimą neleisti Estijai perduoti ukrainiečiams vokiškos ginkluotės. Kalba apie pačią Vokietiją, kuri suvokė esanti tiek pat pažeidžiama, kiek ir galinga: beviltiškai priklausoma nuo rusiškų dujų, su menkesne, nei galėtų ir turėtų būti, armija. Sekmadienį nepaprastajame Bundestago posėdyje kanclerio Olafo Scholzo paskelbti sprendimai statyti du suskystintųjų dujų terminalus, skirti armijai 100 mlrd. eurų neabejotinai leis šią klaidą ištaisyti. Tačiau toks gerokai vėlyvas Vokietijos praregėjimas – ženklas tiek kitoms senojo žemyno valstybėms, tiek mums, kai užliūliuoti santykinės ramybės ar eilinės ekonominės krizės atveju pamirštame Napoleono išmintį ir imame maitinti svetimas armijas ir režimus.