Vienybė nežydi

VIENYBĖ NEŽYDI

Lietuvoje jau beveik pusę mėnesio vyksta didžiausias renginys šalies futbolo istorijoje, o arenų tribūnos vis dar apytuštės. Dar kiauresnis buvo Lietuvos rinktinės kraitis debiutiniame pasaulio salės futbolo čempionate.

Trys įmušti įvarčiai ir vienuolika praleistų būtų neprastas rezultatas, jei ne apskritas nulis taškų grafoje. Iš tiesų, daugiau nei trejus metus debiutui planetos pirmenybėse besirengusi komanda galėjo išspausti kur kas daugiau. Pirmiausia todėl, kad lietuviai pateko į bene lengviausią turnyro grupę, kurioje buvo viena aiški favoritė – Kazachstano komanda, bet kitos dvi – tikrai įkandamos. Mūsų šalies rinktinė pasauliniame reitinge smarkiai atsilieka ir nuo Venesuelos bei Kosta Rikos salės futbolininkų, tačiau aikštėje žaidžia ne reitingo balai. Ta pati Venesuela, neturėdama tokio rango turnyrų patirties, tai įrodė. Kaip ir kuklus Vietnamas, įšokęs į atkrintamųjų varžybų traukinį. O mūsiškiai, garbingai kovoję su 7-ąja pasaulio komanda, trečiajame mače tiesiog praskydo. Net ne aikštėje, o drabužinėje, kai nesugebėjo išlaikyti vienybės ir pabaigti čempionato tokios sudėties, kokios pradėjo. Kad ir kokie buvo trenerio Jevgenijaus Ryvkino ir futbolininko Artūro Juchno santykiai iki čempionato, ir vienas, ir kitas privalėjo padaryti viską, kad komanda svarbiausią istorijoje startą pabaigtų visos sudėties.

Nesugebėjo. Vienas trenkė durimis, kitas, netekęs startinės sudėties žaidėjo, tikino, kad nieko čia ypatingo neįvyko. Bet abu nesuvokė esminės žalos, kurią padarė komandos įvaizdžiui. Kito tokio šanso vyrai daugiau neturės niekada gyvenime, bent jau futbolininkas – tai tikrai. Tad kelti savo ambicijas aukščiau bendro tikslo buvo mažų mažiausiai neatsakinga. Juk į Lietuvos krepšinio rinktinę šią vasarą susirinko vyrai su nepalyginti didesnėmis ambicijomis ir sutartimis, tačiau kažkaip sugebėjo sukąsti dantis ir, nepaisant požiūrių skirtumo, garbingai kautis vardan tos. Toks turbūt ir yra skirtumas tarp mėgėjo ir profesionalo.

Rašyti komentarą

Komentarai (1)