Šiuolaikiškos kapinės – parkuose ir tarp daugiabučių | kl.lt

ŠIUOLAIKIŠKOS KAPINĖS – PARKUOSE IR TARP DAUGIABUČIŲ

Didėjant gyventojų skaičiui ir senėjant visuomenei, rasti vietą amžinajam mirusiųjų poilsiui tampa vis sudėtingiau. Todėl tradicinės kapinės, užimančios didžiulius plotus ir teršiančios aplinką, pamažu tampa istorija. Vienur modernios kapinės integruojamos į gamtos ar kraštovaizdžio objektus, kitur įterpiamos į gyvenamuosius rajonus. Inovatyvios technologijos užtikrina, kad tokie sprendimai nedarytų žalos nei gamtai, nei žmonėms.

Išėję ir gyvieji – šalia

Bunurong memorialinis parkas Australijoje, netoli Melburno, išaugo čia buvusių tradicinių nedidelių kapinių vietoje. Šiandien jame ilsisi apie pusės milijono mirusiųjų palaikai.

Tai unikali vieta, kurioje mirusieji ir gyvieji gali pabūti kartu ne trumpą valandėlę, o ilgą laiką. Jo kūrėjai rėmėsi požiūriu, kad gyvenimas ir mirtis yra greta, todėl parke vyksta ne tik laidotuvės, bet ir koncertai, spektakliai, rengiami piknikai, vedžiojami šunys, įrengtos kavinės, vaikų žaidimų ir sporto aikštelės, bėgiojimo takeliai ir dviračių takai.

Žvakių čia naudoti neleidžiama, tačiau galima uždegti smilkalų lazdelę.

Tai žalia, daugiau nei 100 ha plotą užimanti laisvalaikio erdvė miestiečiams, kurioje prisodinta daugybė gražiausių Australijos augalų, gėlių, yra ežeras, suformuoti ir dirbtiniai vandens telkiniai, poilsio zonos. Čia smagu leisti laiką, o tai, kad mirę artimieji yra visai šalia, niekam neatrodo šventvagiška. Griežtos ribos tarp jiems skirtos parko zonos ir likusios dalies nėra, jos sąmoningai neatskirtos.

Norintieji čia palaidoti mirusiuosius gali rinktis tradicines įvairių rūšių kapavietes, modernų kolumbariumą urnoms arba mauzoliejų, kuriame įrengtos kriptos. Kapavietės, kuriose laidojami palaikai karstuose, gali būti su pastatomais paminklais, arba ant pievutės paguldytomis akmeninėmis paminklinėmis lentomis. Jų apželdinimu rūpinasi parko tarnybos, tačiau yra vazos, į kurias galima pamerkti atneštas gėles.

Parko darbuotojai pasakoja, kad Bunuronge buvo surengtos ir kelios vestuvių ceremonijos. Susituokti būtent šioje vietoje panoro jaunavedžiai, kurių tėvai čia palaidoti – tokiu būdu šią svarbią gyvenimo dieną jie galėjo būti drauge su jais. Tai nauja tradicija, kuri jaunajai kartai atrodo visai priimtina.

Kol kas parkas yra šiek tiek už miesto, tačiau manoma, kad jam plečiantis po kelių dešimtmečių aplinkui jį iškils gyvenamieji rajonai.

Primena kosminį laivą

Švarios, patogios, nebrangios – tokius privalumus vardija japonai, kalbėdami apie prieš kelerius metus visoje šalyje pradėtas statyti ultramodernias daugiaaukštes kapines – šventyklas.

Vienos iš jų, Rurikoin Byakurengedo, iškilo populiariame Tokijo prekybiniame Shinjuku rajone, netoli stoties, kad lankytojams būtų patogu pasiekti. Tarkime, vaikai atvyksta apsipirkti, papramogauti ir kartu aplanko mirusius tėvus.

Kapines suprojektavo žinomas japonų architektas Kiyoshi Takeyama. Statinys aukštas, lakoniškų geometrinių formų, baltos spalvos, žmonės juokais jį vadina kosminiu laivu.

Žvalgantis po garsiąsias Stokholmo miško kapines sunku patikėti, kad jų idėja gimė 1900-aisiais.

Tokijas: gyveni daugiabutyje, o miręs patenki į daugiabutį primenančias kapines, esančias kone tame pačiame kieme. Redakcijos archyvo nuotr.

Pastate integruotos bendrovės "Toyota Industries" sukurtos automatizuotos technologinės sistemos, kurios iki šiol buvo naudojamos sandėliuose. Šiose kapinėse visi mirusiųjų palaikai sudėti į urnas, laikomi bendrame komunaliniame kape – saugykloje, kuri yra pastato centre. Joje telpa 7 tūkst. urnų su mirusiųjų pelenais.

Lankytojas keliauja tiesiai prie vienos iš pirmajame aukšte esančių kabinų ir nurodytoje vietoje priglaudžia savo elektroninę ID kortelę. Po kelių minučių jo artimojo urna iš bendro kapo – saugyklos – atkeliauja į kabiną, atsidaro nedideliame tamsaus akmens altorėlyje esančios slankiosios durelės ir ją galima pamatyti.

Tuo metu greta esančiame ekrane rodomos skaitmeninės mirusiojo nuotraukos, viršuje matomas jo vardas ir pavardė. Ateityje planuojama sudaryti galimybę pasiklausyti ir mirusiojo balso įrašo, tai sudarytų įspūdį, tarsi su juo iš tiesų bendraujate.

Žvakių čia naudoti neleidžiama, tačiau galima uždegti smilkalų lazdelę. Kapinių – šventyklos pastate yra ir koncertų salė, maldų, meditacijos kambariai, bendros žalios poilsio erdvės ant stogo. Įrengtas ir muzikinis krioklys, kuris yra moderni budistų šventyklose naudojamo rankų plovimo ritualo interpretacija.

Tapo gamtos dalimi

Žvalgantis po garsiąsias Stokholmo miško kapines sunku patikėti, kad jų idėja gimė 1900-aisiais. Jos esmė – kapinės, susiliejančios su architektūra ir gamta, ir tampančios jos dalimi. Tai atspindi šiaurietišką gyvenimo, mirties ir gamtos vienovės filosofiją.

Per ateinančius du dešimtmečius jas projektavę architektai Sigurdas Lawerentzas ir Gunnaras Asplundas sugebėjo pasiekti tikslą: kapinės harmoningai įsikomponuoja į nepaprasto grožio kraštovaizdį, jose nėra šios paskirties objektams būdingos niūrios atmosferos, tvyro ramybė ir susikaupimas.

Pagrindinis elementas – ilgu taku pasiekiamas atviras kalvotas peizažas. Jį supa didžiuliai miško, kuriame vyrauja pušys ir eglės, plotai. Jų proskynose išsibarsčiusios laidojimo vietos, kuriose kuklūs paminkliniai akmenys pastatyti tiesiog žolėje ir tik mažutis žemės lopinėlis greta jų skirtas gėlėms pasodinti.

Kapinėse įkomponuoti moderniosios architektūros krematoriumo su šarvojimo salėmis bei koplyčių pastatai. Prie centrinės Šventojo Kryžiaus koplyčios, kurioje įrengta monumentali atsisveikinimo su mirusiaisiais salė, yra tvenkinys, jame žydi nuostabios vandens lelijos. Koplyčių ir formos santūrios, šiaurietiškai asketiškos, bet jų apdailai panaudotos labai brangios medžiagos, puošybos elementus kūrė žinomi švedų dailininkai.

Čia taip pat yra memorialinė atminimo kalva, apaugusi medžiais, primenanti pilkapį, ir kolumbariumas urnoms su mirusiųjų pelenais laikyti. Visoje teritorijoje yra nemažai skulptūrų, daug suoliukų. Peizažas atrodo natūralus, tačiau yra kruopščiai tvarkomas ir prižiūrimas.

Dėl ekonominių ir politinių priežasčių migruojant pasaulio žmonėms, atsiranda būtinybė kurti kapines kitų tikėjimų mirusiesiems.

1994 m. Miško kapinės įtrauktos į UNESCO paveldo sąrašą. Šios kapavietės kompleksas laikomas vienu svarbiausių modernizmo architektūros pavyzdžių.

Tarsi apleistas miestas

Italijoje, Modenoje, esančios San Kataldo kapinės – garsaus italų architekto, dizainerio, architektūros teoretiko Aldo Rossi kūrinys. Įdomu, kad jis jas projektavo 1971 m., gulėdamas ligoninėje po automobilio avarijos. Manoma, kad ši aplinkybė lėmė savito dizaino pasirinkimą.

Irimas: nieko nėra amžino, tarsi sako pamažu irstantys Modenos mirusiųjų miesto pastatai, iškilę plyname lauke. Redakcijos archyvo nuotr.

Šio postmodernistinio stiliaus mirusiųjų miesto struktūra, paremta griežta simetrija, primena skeletą, sąmoningai siekiant įspūdžio, kad jis tarsi neužbaigtas. Pastatų kompleksas išdėstytas plyname lauke, kurį vagoja tarsi liniuote nubrėžti susikertantys takai, centre matomas pagrindinis kapinių akcentas – masyvus oranžinės spalvos kubas. Jį supa pilko betono statiniai mėlynais metaliniais stogais, kuriuose įrengtos laidojimo nišos.

Pagrindinis pastatas yra be langų, durų, su aklinomis nišomis, taip pat be stogo ir grindų. Jame esančios laidojimo nišos pasiekiamos vidiniais laiptais, kurie vejasi palei sienas, virš žemės laikomi nekremuoti palaikai, o požeminėje dalyje – sudeginti.

Kritikai akcentuoja, kad daugiau dėmesio buvo skiriama estetikai nei funkcionalumui. Pasak jų, siurrealistiškas ryškiaspalvis kubas primena karvelidę.

San Kataldo kapinės atrodo apleistos, tikras mirusiųjų miestas, ir tame yra dalis tiesos – architektas mirė 1997 m. nespėjęs įgyvendinti visų savo sumanymų. Kapinių teritorijoje dar turėjo iškilti kamino formos bokštas, dengta galerija.

Vis dėlto bendra atmosfera nėra slegianti, labiau melancholiška, nors ir skatina susimąstyti apie laikinumą šioje žemėje. Įspūdį sustiprina nublukę, aptrupėję, besilupantys dažai, ir tai, kad aplinkui yra tik vienas kitas medis, jokių dekoracijų ar papuošimų. Beje, šios kapinės nėra labai populiarios, jose tebėra daug laisvų vietų.

Poilsis dykumos sode

Dėl ekonominių ir politinių priežasčių migruojant pasaulio žmonėms, atsiranda būtinybė kurti kapines kitų tikėjimų mirusiesiems. Nemenkas iššūkis rasti bendrą vardiklį, kad jos atitiktų svetimos kultūros tradicijas, o kartu įsikomponuotų į vietinį kraštovaizdį.

Musulmoniškų kapinių netoli Altacho miesto Austrijoje projektas – vienas ryškiausių sėkmingų pavyzdžių. Kapines sukūręs austrų architektas Bernardas Baderis teigia, kad, nors jį įkvėpė islamo ritualai, projektuodamas rėmėsi universaliomis laidojimo tradicijomis.

Redakcijos archyvo nuotr.

Jo idėja – sodas, kuriame tylą simbolizuoja plikas ir grubus betonas, kai kur nuspalvintas rusvu pigmentu. Šios kapinės su 700 kapaviečių yra atviroje vietoje, kurią supa kiek tolėliau plytintis miškas ir kalvotas Alpių peizažas.

Lankytojus prie įėjimo pasitinka monochrominė rausvos spalvos siena, kuri užsibaigia dekoratyviu ažūriniu natūralaus medžio ornamentu. Geometrinis jos motyvas atkeliavo iš islamiškos kultūros, o medžiaga – vietinė. Ypač įspūdingai atrodo pagrindinis kiemas, primenantis dykumą, asketiškas, minimalistinis, skatinantis susikaupti, nesiblaškyti, atsiriboti nuo išorinio pasaulio.

Kapinėse yra ir šventykla su maldų siena, tradiciškai atsukta į šventojo Mekos miesto pusę, tačiau tiek ji, tiek kitas svarbus elementas, Mirabo vartai, dekoruoti ne įprasta spalvotos keramikos mozaika, bet nedažytų, rupių Alpių spygliuočių lentelių ir nerūdijančiojo plieno tinklo ažūru. Taip sukuriamas kontrastingas, neįprastas derinys. Jį dar labiau pabrėžia musulmoniškos architektūros elementai, atsiradę visiškai svetimame kraštovaizdyje.

Laidojimo vietos išdėstytos skirtinguose lygiuose, atskirtos žemomis akmeninėmis sienomis, primena kambarius. Jie padalyti į individualias kapavietes ir uždaras poilsio zonas su suoleliais. Žalumos nedaug, vienas kitas medis, keletas žolės lopinėlių, lyg dykumoje, todėl musulmonai čia jaučiasi priartėję prie savo šaknų.

GALERIJA

  • Šiuolaikiškos kapinės – parkuose ir tarp daugiabučių
  • Šiuolaikiškos kapinės – parkuose ir tarp daugiabučių
  • Šiuolaikiškos kapinės – parkuose ir tarp daugiabučių
Rašyti komentarą
Komentarai (3)

...

TE žydai savo protėvių palaikus pas save išsibogina!

brrr

net šiurpas nukrėtė nuo tokio vaizdo: gyvenamieji namai, vaikų aikštelės ir šalia kapai, po kuriuos laigo kas netingi. Gal kur Australijoje.... bet pas mus tai mažų mažiausiai nepagarba mirusiesiems.... brrr... net po mirties nėra ramybės... Aš pvz net bažnyčiose stengiuosi apeit menines plokštes po kuriomis, žinau, guli palaikai

Diedas

Net akmens amžiuje žmogus skyrė gyvųjų pasaulį nuo mirusiųjų. Nuglobalėjome ir baigiame nudurnėti.

SUSIJUSIOS NAUJIENOS