ENDOKRINOLOGĖ: DAUGĖJA NUTUKUSIŲ IR TURINČIŲ ANTSVORĮ VAIKŲ

Pasaulį vis labiau užvaldant skaitmeninėms technologijoms, daugėja nutukusių ir antsvorį turinčių vaikų ir paauglių. Kaip jiems išmokti reguliuoti kūno svorį ir kokia misija tenka tėvams – pokalbis su Kauno klinikų Endokrinologijos klinikos gydytoja vaikų endokrinologe dr. Natalija Smetanina.

„Neretai vaiko nutukimas yra šeimos atspindys, ydingų šeimoje susiklosčiusių mitybos įpročių tęsimas iš kartos į kartą arba net pataikavimas vaikui“, – pastebi dr. N. Smetanina.

– Kokiu atveju nustatoma, kad vaikas turi antsvorio ar yra nutukęs?

– Nutukimas yra būklė, kai kaupiasi perteklinis riebalinis audinys, daugėja įvairių lėtinių neinfekcinių ligų, tokių kaip antrojo tipo cukrinis diabetas, metabolinis sindromas, širdies ir kraujagyslių ligos, grėsmė. Tai nustatoma remiantis kūno masės indekso (KMI) vertinimo kriterijais. Kol asmuo nepilnametis, tai vertinama ne absoliučiais skaičiais, bet atsižvelgiant į vaiko amžių ir lytį. Vaikų antsvoris nustatomas, kai jų KMI yra tarp 85–97 procentilio, o nutukimas – kai KMI viršija 97 procentilį.

– Koks procentas Lietuvos vaikų ir paauglių turi antsvorio arba yra nutukę?

– Remiantis naujausiais oficialiais duomenimis, pateikiamais Higienos instituto ataskaitoje, stebimas kas penkto šešto Lietuvos vaiko iki 18 metų antsvoris arba nutukimas. Žinoma, nutukimo dažnis sudaro mažesnę dalį – apie 7–8 proc. Anksčiau atrodė, kad šie skaičiai jau nusistovi, tačiau pernai pateiktoje ataskaitoje pastebime, kad antsvorio turinčių vaikų visose amžiaus grupėse po truputėlį vėl padaugėjo.

Natalija Smetanina./ KMUK nuotr. 

– Kaip manote, su kuo tai susiję?

– Vienas didžiausių vaikų antsvorio dažnio augimų fiksuotas kovidiniu laikotarpiu, kai buvo paskelbtas visuotinis karantinas dėl COVID-19 pandemijos. Vaikų judrumas tuomet buvo sumažėjęs dėl judėjimo apribojimo, ne visada buvo kontroliuojama jų mityba. Vaikams teko mokytis nuotoliu, iš namų, o dalis tėvų liko dirbti darbo vietose. Prie tam tikrų blogų valgymo įpročių susiformavimo (pvz., nuolatinio kramsnojimo) prisidėjo ir nerimas.

Antsvoris ir nutukimas (toliau – nutukimas) yra daugiaveiksmio elgesio padarinys, todėl tai ir turėtų būti sprendžiama kompleksiškai.

– Vaikų nutukimas – pavienių vaikų, pavienių šeimų problema ar jos mastas – kur kas didesnis?

– Į šį klausimą vienareikšmio atsakymo nėra. Galiu tik pritarti ekspertams, kad neretai vaiko nutukimas yra šeimos atspindys, ydingų šeimoje susiklosčiusių mitybos įpročių tęsimas iš kartos į kartą arba net pataikavimas nemokančiam pasirinkti sveikatai palankių produktų vaikui. Be to, mūsų kartos rykštė yra sumažėjęs vaikų fizinis aktyvumas. Mokykloje, ruošdami namų darbus ir laisvalaikiu vaikai daug laiko praleidžia prie įvairių skaitmeninių priemonių: kompiuterių, televizorių, telefonų. Taigi, daug laiko praleidžia pasyviai. Tai labai skiriasi nuo to, kaip vaikai laisvalaikį leisdavo anksčiau: daugiausia – gryname ore. Vaikai būdavo fiziškai labai aktyvūs. Šiais laikais vaiką siųsti sportuoti tolygu bausmei. Neretai jie net pasipiktina, kai pasakai, kad reikia pradėti sportuoti.

– Minėjote, kad vaikų antsvorio ir nutukimo problema turėtų būti sprendžiama kompleksiškai. Ar turėtų būti priimama sprendimų valstybiniu lygiu?

– Taip. Pirmiausia reikia pradėti nuo to, kad vaikas nėra vienas lauke karys. Jis auga tam tikroje socialinėje aplinkoje ir ji turi labai didelę įtaką. Vaikas iki tam tikro amžiaus, galima sakyti, neturi savo nuomonės – jis atspindi aplinkos nuomonę: tėvų, draugų, jam autoritetingų žmonių. Savo nuomonę jis pradeda formuoti į paauglystės pabaigą – 15–16 metų. Tokie vaikai jau būna labiau motyvuoti išmokti valdyti svorį. Jie patys pradeda to norėti. Iki tol jie priklausomi nuo tėvų, aplinkos mokykloje, draugų ir autoritetingų žmonių nuomonės. Visa ši aplinka pirmiausia ir turi formuoti taisyklingo valgymo režimą, sveikatai palankių produktų pasirinkimą, sveiko judėjimo įgūdžius. Pirmiausia reikia pradėti nuo šeimos. Tėvai turi rodyti pavyzdį: aktyviai leisti laisvalaikį, skatinti lankyti sporto būrelius, organizuoti savaitgaliais aktyvias išvykas, kad vaikas kuo mažiau laiko praleistų prie kompiuterio, turėtų noro, būtų paskatintas išeiti į lauką, pasportuoti, keisti mitybos įpročius. Visa šeima kartu turėtų kuo dažniau sėsti valgyti prie bendro stalo, nes tėvai geriausiai gali parodyti pavyzdį vaikams, kokį maistą vertėtų pasirinkti, neignoruoti tokio dažnai vaikų nemėgstamo maisto kaip daržovės. Tėvai turėtų mokyti vaikus, koks turėtų būti maisto kiekis (porcija) lėkštėje. Tai neturi būti pateikiama pamokslų forma – visa tai vaikas turi matyti šalia savęs.

Šiais laikais vaiką siųsti sportuoti tolygu bausmei. Neretai jie net pasipiktina, kai pasakai, kad reikia pradėti sportuoti.

Kalbant apie mokyklos aplinką, čia dar daug galima nuveikti. Nemažai pokyčių inicijuoja visuomenės sveikatos biurai, gyvensenos specialistai, jei mokykla tokių kontaktų turi. Pastaraisiais metais sparčiai daugėja pradinėse klasėse diagnozuojamo nutukimo atvejų. Manau, kad reikėtų spręsti ne tik nemokamų pietų mokykloje, bet ir fizinio aktyvumo klausimą. Vaikai pripranta darželiuose daug judėti, kiekvieną laisvą minutę leisti aktyviai, tačiau mokykloje tai netęsiama, vaikai juda nepakankamai. Mokykloje keičiasi ir mityba – valgoma valgykloje, papildomai atsinešama maisto, kurį vaikas mėgsta, iš namų. Neretai tai būna saldumynai, saldinti gėrimai, saldžios bandelės ir sausainiai. Dėl kalorijų pusiausvyros persvaros į kaupimą vaikų svoris ima greitai augti.

Kita neigiama šalies tendencija – žaidimų arba sporto aikštelės prie įvairių ugdymo įstaigų: jos renovuojamos, tampa gražios, kokybiškos, tačiau ta vieta, kur anksčiau vaikai galėjo laisvai žaisti, važinėti dviračiais, dabar yra aptverta, užrakinta, uždaryta, neprieinama aplinkui gyvenantiems. Vaikai nebegali ten įeiti. Suprantu, kad turtą reikia saugoti, bet reikėtų pagalvoti apie alternatyvą, kur vaikai ir jų šeimos galėtų aktyviai leisti laisvalaikį arčiau namų, jei tik turi noro. Tiesa, yra atviresnių mokyklų, kur iki vėlyvo vakaro aikštelės būna neužrakintos, tačiau kai kur jos užrakinamos vos tik baigiasi pamokos. Taigi, vaikai laisvalaikiu negali jose žaisti, nors tai būtų labai naudinga visiems, ne tik turintiems antsvorio.

– Užsiminėte, kad tėvai turėtų mokyti vaiką, koks turėtų būti porcijos dydis lėkštėje. Kaip tai apskaičiuoti?

– Mitybos pagrindas – sveikos mitybos piramidės principai. Joje išdėstyta, kurių maisto grupių maistas turėtų būti valgomas dažniausiai, kurių – mažiausiai, rečiausiai. Dažniausiai ir daugiausia turi būti valgoma daržovių ir vaisių, mažiausiai – saldumynų. Pusę vidutinės 20–22 cm skersmens lėkštės turėtų sudaryti daržovės, ketvirtadalį – baltyminis maistas (mėsa, žuvis, ankštiniai augalai) ir ketvirtadalį – lėto tipo angliavandeniai (garnyras). Nėra jokių patvirtintų tyrimų arba rekomendacijų, įrodančių, kad vaikams tinka monogamiška ar atskirų maisto grupių mityba. Jiems netinka ketogeninė dieta, protarpinis badavimas ar itin mažai karoringos dietos ir pan. Vaikai turi valgyti visavertį, subalansuotą visų maisto grupių maistą, taigi, organizmas turi gauti ir baltymų, ir riebalų, ir angliavandenių.

– Vis daugiau vaikų nevalgo vienokio ar kitokio sveiko maisto. Kaip pripratinti vaikus prie sveiko, bet jiems nelabai skanaus maisto, pvz., daržovių?

– Pirmiausiai tėvams reikia tą maistą valgyti patiems. Kai patys tėvai nevalgo daržovių, jų negamina, vaikas prie jų nepripranta. Tačiau, pvz., vaikų darželyje neretai vaikai, vadinamojo bandos jausmo vedami, ima valgyti tai, ką mato valgant kitus – ir tai, ko nevalgo namuose.

Pastaraisiais metais sparčiai daugėja pradinėse klasėse diagnozuojamo nutukimo atvejų.

Vaiko raciono papildymas tam tikru maistu neturi būti pavėluotas. Nereikia laukti, kol vaikui sueis 8–10 metų ir tik tada siūlyti daržovių. Jų reikia siūlyti anksčiau: kai vaikas mažas, kai jis pratinasi prie bendro stalo. Daržovių reikia patiekti įvairiu pavidalu: ir žalių, ir troškintų. Iš pradžių jas galima naudoti gaminant troškinius, vėliau – salotas. Vaikas iš pradžių gali išsirinkti, kokius maisto produktus ragaus. Reikia leisti – tegul  ragauja. Jei jis vis sako „ne“ – nereikia nuleisti rankų, reikia siūlyti jam to maisto ir dešimtą, penkioliktą, ir dvidešimtą kartą, kol įsidrąsins ir paragaus. Vaikas auga, bręsta – prisijaukina ne tik naujas aplinkybes, įgūdžius, bet ir naujus produktus.

– Ar tiesa, kad vaiko antsvorį vėlesniame amžiuje gali lemti tai, kad kūdikystėje jis negavo mamos pieno – buvo maitinamas mišinukais?

– Patvirtintų duomenų apie tai nėra. Yra tam tikrų pastebėjimų mokslinėse studijose, kad ilgesnis mamos žindymas yra susijęs su mažesniu vaiko KMI. Tačiau tai nėra absoliutus rodiklis. Jeigu vaiko svorio augimas yra normalus, jis nepermaitinamas, laiku pradedama maitinti įvairiapusiu maistu, didelės grėsmės paprasti mišinukai nekelia.

– Namuose ant stalo neretai puikuojasi picos, mėsainiai, bulvių traškučiai, įvairūs saldumynai, saldūs gazuoti gėrimai. Kaip dažnai visa tai vaikas gali valgyti, gerti?

– Visų šių nepalankių sveikatai užkandžių ir maisto produktų neturėtų nuolat būti namuose ant stalo, kad neviliotų vaikų. Šie produktai yra pačioje maisto piramidės viršūnėje – smaigalyje, kuriame esančių produktų turime valgyti itin mažai ir retai. Ne kiekvieną dieną. Jei šeima neišgyvena be traškučių, galima eiti į tam tikrą kompromisą – susitarti dėl atsipalaidavimo dienos. Tokios dienos labai populiarios užsienyje, jų metu valgoma, ko norima. Tačiau ir tada nereikia paleisti kontrolės stabdžių. Galima nusipirkti traškučių pakelį, bet pasidalyti visai šeimai ir visiems paskanauti, o ne pirkti po pakelį kiekvienam kas antrą ar kiekvieną dieną. Taigi, jei neišeina to blogo įpročio atsikratyti, reikia bent maksimaliai kontroliuoti. Kalbant apie saldintus gėrimus, vėlgi, čia yra įpročio dalykas. Vaikas yra šeimos atspindys. Visų pirma, tėvai turi pakeisti savo mitybos įpročius, nepirkti, ko nereikia, ir nelaikyti vaikams prieš akis pagundų, nes jie nemoka joms atsispirti – neturi valios. Tas pats vyksta ir mokykloje: jei saldinti gėrimai, saldumynai ir traškučiai valgyklose nebūtų dedami vaikams priešais akis, nekiltų pagundų ir jų norima būtų gerokai mažiau. Tačiau šiais laikais laimi komercija, o ne vaikų sveikatos interesai.

– Saldūs gėrimai turi kalorijų. Jeigu jų geriama daug, svoris gali augti ir dėl to?

– Gėrimų žmonės paprastai nevertina kaip maisto. Tačiau viskas, kas yra spalvingiau ir skaniau už vandenį, turi kalorijų ir yra maistas. To  reikia nepamiršti. Juk žmonės paprastai negeria sulčių ar kito gėrimo po 20–30 g. Jeigu jau geria, tai stiklinę ar dvi. Žmogui per parą reikia 2 l skysčių. Įsivaizduokite, kiek kalorijų organizmas gauna, jei per dieną išgeriama tiek sulčių, saldintų limonadų ar pan. Būna, kad tėvai stebisi: neaišku, kuo tas vaikas gyvas, jis nieko nevalgo. Tačiau išgėręs daug sulčių vaikas gali nenorėti valgyti, nes jau gavo daug kalorijų. Be to, iš sulčių vaikas gauna greitųjų angliavandenių, kurie išbalansuoja endokrininę sistemą, sotumo ir alkio centrų jautrumą. Gerdamas daug tokių gėrimų, vaikas gali nuolatos jausti alkį ir vėl norėti pasisotinti greitai, t. y. vėl ieškoti greitųjų angliavandenių: saldumynų, traškučių, saldintų gėrimų. Čia ydingas ratas užsidaro. Viso to padarinys – per greitai augantis vaiko svoris. Reikia pratinti vaikus gerti vandenį ar becukrę arbatą.

Taigi, norint atsikratyti antsvorio, pirmiausiai reikia atsikratyti nereikalingų kalorijų iš saldintų gėrimų, saldumynų, traškučių. Tai nebūtini mūsų mitybos komponentai. Vaikai gali augti ir vystytis be jų.

Etalonas: maisto piramidė parodo, koks turėtų būti mūsų racionas, porcijų dydis ir proporcijos. / Freepik.com nuotr.

– Jeigu iš vaiko atimi malonumą užkandžiauti saldumynais, traškučiais – ką pasiūlyti vietoj to?

– Rafinuotus cukrus ir dirbtinus saldiklius galima pakeisti natūraliais vaisiais, uogomis, riešutais. Žinoma, svarbus jų kiekis: jei vaikas suvalgys 0,5 kg riešutų, kalorijų bus daug. Tačiau saują – galima. Jei labai norima užkandžiauti – kur kas geriau suvalgyti natūralių uogų ar vaisių nei pyragėlį ar sausainį.

– Sakoma, kad viena iš suaugusiųjų antsvorio priežasčių yra emocinis valgymas. Jis būdingas ir vaikams, paaugliams?

– Taip. Nemažai su tuo susijusių problemų išryškėjo karantino metu, kai vaikai dažnai valgė dėl streso, nerimo. Jie nerimavo ne tik dėl savo pažymių, egzaminų, bet ir apskritai dėl tuo metu visuomenėje vyravusių emocinių įtampų. Tačiau emocinį valgymą galima išmokti valdyti. Jei nepavyksta patiems – gali padėti psichologai. Tam yra sukurta gerų, patikimų metodikų. Tikslas – išmokti valdyti emocijas ir atsikratyti grėsmingo, kartais net nejuntamo, užkandžiavimo. Patiems kartais nelengva to pasiekti. Pirmiausia reikia pašalinti priežastį, kodėl norima užkandžiauti, o tada bus lengva ir jo atsisakyti.

– Kokiais atvejais reikėtų įtarti, kad vaiko antsvoris atsirado ne dėl netinkamos, nesveikos mitybos, o dėl ligos?

– Tam reikia pasitelkti gydytojus specialistus. Tokiu atveju dažnai būna, kad stengiasi ir tėvai, ir vaikai, laikosi visų rekomendacijų, tačiau svorio suvaldyti nepavyksta. Būna ir tokių atvejų, kai dėl tam tikros įgimtos patologijos susiformuoja ydingų įpročių. Tokie vaikai nuolat užkandžiauja, neišrankūs maistui, tačiau taip ir nepasisotina, nuolat jaučiasi alkani. Žvelgiant iš šalies tai gali atrodyti tiesiog kaip nutukimas. Tėvai bando sureguliuoti, sustatyti jų gyvenimą ir svorį į vėžes, tačiau paprastai tai neduoda rezultato.

Netaisyklingos gyvensenos nutukimo atveju mitybos rekomendacijos veikia puikiai: jei šeima ima keisti gyvenimo įpročius, jeigu jie visi palaiko savo šeimos narį, kuriam reikia reguliuoti svorį, pradeda aktyviau, judriau gyventi – pajunta rezultatą. Vien atsisakius saldžių gėrimų per pirmą mėnesį galima numesti nemažai svorio. Vaikui atsiranda motyvacija tai tęsti. Tačiau sergantiems kažkokiomis ligomis, turintiems genetinį polinkį, patyrusiems sudėtingų svorio valdymo momentų, tai nepadeda. Tokiems vaikams atliekami specialūs tyrimai. Jų mityba koreguojama kiek kitaip, reikia labai individualaus požiūrio. Vaikų nutukimui gydyti farmacijos pramonė kol kas dar nelabai turi ką pasiūlyti.

– Kartais sakoma: na ir kas, kad vaikas apvalokas, – atėjus paauglystei išaugs. Ar galima to pagrįstai tikėtis?

– Tyrimai rodo, kad du trečdaliai vaikų iki aštuonioliktojo gimtadienio taip ir neišauga antsvorio. Tai pavyksta tik trečdaliui, ir tai dažniausiai tiems, kurie turi antsvorio, tačiau nėra nutukę. Kuo ilgiau vaikas turi antsvorio ar greitai auga svoris, tuo didesnė tikimybė, kad ir suaugęs jis turės antsvorio arba bus nutukęs.

– Kaip auklėti į antsvorį linkusias mergaites, paaugles, kad visa tai nevirstų perdėtu maisto vengimu, anoreksija, bulimija?

Tas vaikas ir taip žino, kad, turėdamas antsvorio, jis daug ko negali. Tačiau jeigu jis rado savyje jėgų kažką keisti, būtina jį palaikyti, ugdyti, bet ne žlugdyti.

– Čia labai slidi riba. Kartais iš vieno kraštutinumo krintama į kitą. Kartais ir antsvoris būna tam tikrų valgymo sutrikimų padarinys. Juk, kaip minėjau, gali būti valgoma dėl nerimo. Taip auga svoris, atsiranda psichologinių kompleksų, dėl to paauglės gali net susirgti anoreksija. Tiesa, tokių atvejų nedaug. Tačiau čia svarbus tėvų, draugų, mokyklos  psichologinis palaikymas. Siekiant kontroliuoti vaiko svorį, jis neturi jaustis vienišas, neturi būti stumdomas, jam neturi būti klijuojamos etiketės, kad jis kažko nesugeba, yra nepajėgus. Jis kaip tik turi būti skatinamas ir giriamas už kiekvieną pastangą. Graudu girdėti, kai tėvai, norėdami, kad vaikai aktyviai leistų laiką, leidžia juos į sporto būrelius, o ten treneriai, pamatę, kad vaikas nepajėgia su visais bėgti, žaisti krepšinį ir pan., jį tiesiog pasodina ant suoliuko ir pasako, kad  netrukdytų kitiems. Arba iš viso sako tėvams, kad vaikas nepajėgia, netinka treniruotėms, ir paragina atsiimti vaiką iš sporto būrelio. Tai didžiausia vaikui daroma psichologinė žala. Jam tarsi dar kartą parodoma, kad jis nieko negali, nesugeba. Tas vaikas ir taip žino, kad turėdamas antsvorio jis daug ko negali. Tačiau, jeigu vaikas rado savyje jėgų kažką keisti, būtina jį palaikyti, ugdyti, bet ne žlugdyti.

– Kokiu atveju dėl augančio vaiko ar paauglio svorio tėvai turėtų sunerimti, prašyti pediatro ar šeimos gydytojo siuntimo pas specialistus?

– Lietuvoje gana gerai organizuota vaiko profilaktinio tyrimo programa. Kiekvienais metais, ruošiantis į mokyklą ar į darželį, vaikai yra sveriami, matuojami, atliekami profilaktiniai tyrimai. Šeimos gydytojai, vaikų ligų gydytojai įvertina vaiko augimą per metus: kaip greitai auga ūgis, svoris, kaip padidėja kūno masės indeksas. Jie yra kompetentingi įvertinti svorio augimo spartą ir, jei yra, fiksuoti antsvorį. Taigi, pirmas konsultantas, su kuriuo turėtų kalbėtis tėvai, yra šeimos gydytojas arba apylinkės pediatras. Jis geriausiai pažįsta jų vaiką.

– Kokią pagalbą nemokamai gali gauti linkę turėti antsvorio vaikai ir paaugliai?

– Tokius vaikus ir paauglius, gavusius šeimos gydytojo ar gydytojo specialisto siuntimą, gali konsultuoti dietologai. Galima gauti ir psichologinę pagalbą – pagal tai, prie kurios pirminės sveikatos priežiūros įstaigos (poliklinikos, šeimos klinikos) yra prisirašę, gali būti siunčiami į psichikos sveikatos centrus. Siekdami vaikui priimtino kontakto su psichologu, kai kurie tėvai nepabūgsta kreiptis ir mokamų psichologo konsultacijų. Svarbiausia, kad specialistas tiktų vaikui. Juk vaikas turės jam atsiverti, o paskui – vykdyti jo rekomendacijas. Jei vaikas pas šį specialistą bus tempiamas už rankos, jokios naudos nebus.

Mes, gydytojai endokrinologai, konsultuojame dėl ligų, ieškome antsvorio priežasčių dėl endokrininių ligų ir sutrikimų. Galime suteikti gyvenimo būdo keitimo rekomendacijų, ką reikėtų daryti namuose, tačiau ligoninė, poliklinika nėra gyvenimo keitimo centras. Juk vaikas gyvena ne ligoninėje, ne gydytojo kabinete. Vaikas gyvena namuose, mokykloje. Ten ir turi vykti svarbiausi pokyčiai.

Kaip suaugusiajam apskaičiuoti savo kūno masės indeksą?

Kūno masės indeksas (KMI) apskaičiuojamas kūno svorį (kg) dalijant iš ūgio (m), pakelto kvadratu: KMI = svoris(kg) / ūgis (m)2

Pavyzdžiui, jei 1,80 m ūgio žmogus sveria 100 kg, jo KMI bus 30,8.

Kai KMI yra 25–29,9 – žmogus turi antsvorio.

Kai KMI perkopia 30, tai jau nebe antsvoris, o nutukimas – liga. Nutukimo laipsniui didėjant, auga ir lėtinių ligų rizika, tarp jų – širdies ir kraujagyslių ligų.