SUNKIAI COVID-19 SERGANTIS VAIDOTAS: PER SAVAITĘ MAIŠUOSE ŠEŠIS ŽMONES IŠVEŽĖ

COVID-19 akivaizdoje medikams talkinę šauliai savanoriai iš arti rodo sunkius COVID-19 pacientus ir dėl jų gyvybių kovojančius medikus.

Pasirinkimo kaina – šaltas kapas – tokiu vaizdu pradedamas dokumentinis pasakojimas „Pasirinkimo kaina“.

Jis apie tai, ką patiria užsikrėtusieji koronavirusu, besigalinėjantys su mirtimi, ir gelbėtojų, baltais chalatais, kasdienybė. 

„Mes esame įpratę sakyti – vaduojasi mirtimi“, – pasakojime-filme sako LSMU ligoninės Kauno klinikų Anesteziologijos klinikos vadovas prof. dr. Andrius Macas.

Filme – ir trijų vaikų tėtis Vaidotas. Reanimacijoje jis varto dukrų nuotraukas ir piešinius.

„Didžiausias turtas – mano dukrytė, mano žmona. Mane pastoviai palaiko ir dėl jų noriu gyventi, noriu pasveikti“, – sakė vyras. Pamatyti šeimą jis gali tik per langą.

Vaidotas. Stop kadras.

Vyras nesiskiepijo, o susirgus COVID-19 ir patekus į ligoninę, kiekviena diena yra kova už būvį, suvokiant, kad dabar dar kvėpuoji, o po akimirkos – viskas gali baigtis. Šalia ir matymas, kaip kenčia kiti. 

„Per tą savaitę, kol buvau, kokius šešis žmones pravežė baltuose maišuose“, – sakė vyras.

„Prisipažinsiu, aš tą filmą mačiau gyvai. Dalyvavau praktiškai kiekviename kadre už kadro. Atvirai sakant, šiurpuliukai bėgioja“, – sakė šaulys Žilvinas Neliubšys.

„Tai tokios ir emocijos. Bet buvo parodyta reali situacija, kas vyksta ligoninėje. Ir ten, kur mūsų šauliai, broliai ir seserys, dalyvauja pagelbėjant gydytojams“, – sakė Šaulių sąjungos vadas plk. Algirdas Dapkus.

Anot buvusio sveikatos ministro Aurelijaus Verygos, šie kadrai filmuoti prieš kelias savaites. Visgi dalis pacientų jau iškeliavo Anapilin. Laimė, trijų vaikų tėvas Vaidotas sveiksta.

„Jis buvo nepasiskiepijęs. Jo kelias – labai sunkus. Jam teko būti užmigdytam, ventiliuojamam. Bet jis taisosi“, – sako prof. dr. Andrius Macas.

Vaidoto sveikimo kelias – ilgas. Jam daug ką teks mokytis iš naujo, tarkim, vaikščioti neuždusus, reguliuoti krūvį, kad galėtų vėl ant rankų laikyti vaikus.

Vaizdais iš reanimacijos nenorima išgąsdinti, norima, kad žmonės pamatytų ir suvoktų situacijos rimtumą ir įvertintų skiepų naudą.

„Tas sunkus jausmas, kai sako – svyra rankos. Ir kai svyra rankos, tai vienas kitą drąsiname, ir tikrai kaip kare – nusivalai ašarą ir vėl bėgi“, – A. Macas.

A. Veryga sako, kad didžiąją dalį kadrų nufilmavo pats, kai kurie filmuoti medikų.

Šauliai padėjo tuomet, kai ligoninėse rankų trūko labiausiai. Buvo ir toks etapas, kai mirusiųjų kūnus teko krauti vieną ant kito. Tokią realybę pakėlė ne visi – prireikė psichologo.

„Per tą periodą pervežėme apie 219 palaikų. Ir berods 718 sergančiųjų“ –  prisimena šaulys Ž. Neliubšys.

„Tai iš tikrųjų yra didelė nelaimė. Ir tie du pasauliai, kurie vienas kito nemato, už langų, kur vaikus artimieji kilnoja, kad tas žmogus, kuris dūsta, galėtų pamatyti vaiką kelių mėnesių. Ir tas pasaulis, kurį mes gyvename už ligoninės sienų ir leidžiame sau daug visokių neatsakingų dalykų. Kad tie pasauliai bent šiek tiek susisiektų, ir suprastų, kad už tų sienų yra žmonių tragedijos“, – sako vienas iš filmo kūrėjų šaulys A. Veryga.