GLITIMO NETOLERAVIMAS KLAIPĖDIETEI VOS NESIBAIGĖ TRAGIŠKAI

Klaipėdietei Kristinai Pozingytei puikiai sekasi tiek karjera, tiek asmeninis gyvenimas. Tačiau ilgą laiką jai trūko pagrindinio dalyko – sveikatos.

Moteris sako, kad tokių istorijų, kaip jos, daugybė, tik mažai kas jomis viešai dalijasi arba turi nueiti ilgą kelią ieškodami atsakymo, kaip kovoti su liga, kuri dar visai neseniai griovė ir jos gyvenimą.

Kristinai nelengva prisiminti prieš 10 metų patirtus išgyvenimus, tačiau ji tai daro kaskart, kai nori ant svarstyklių padėti du savo gyvenimo etapus – dabartinį, kuriame nuo jos veido nedingsta šypsena, ji trykšta energija, mėgaujasi laime šeimoje, didžiąją laiko dalį gyvena Amerikoje ir keliauja po pasaulį, ir praėjusį, kurį prisiminti gerokai sunkiau.

Moteris tada atrodė visai kitaip: veidas buvo išblyškęs, o kūnas išsekęs po lovoje praleistų ilgų savaičių. Medikai tada tik gūžčiojo pečiais – kokia liga kamavo Kristiną, jie negalėjo pasakyti.

„Kartą Klaipėdos ligoninės priimamajame aš paklausiau – gydytojau, kas su manimi bus? Ji pažiūrėjo į mane ir ramiu balsu pasakė – vegetuosi, vegetuosi ir numirsi. Mano istorija buvo baisi ir aš nežinojau, ką daryti“, – prisimena K. Pozingytė.

Kristina niekada nebuvo sveikuolė – valgė daug saldumynų, kirto bandeles, dievino makaronų patiekalus, o be duonos neprasidėdavo nė vienas rytas. Ilgus metus ji jautėsi sveika, kol vieną dieną moters organizmas tiesiog sustreikavo.

„Tai prasidėjo, kai man buvo maždaug 24 metai. Kuo toliau, tuo darėsi blogiau. Aš turėjau įvairių virškinimo sutrikimų, kurie peraugo į tai, kad pradėjo svaigti galva, ėmė spengti galvoje, buvo toks jausmas, kad aš prarandu atmintį, nebegaliu galvoti ir nieko veikti. Buvo tokių dienų, kai negalėdavau atsikelti iš lovos, nes būdavo be galo silpna“, – pasakoja K. Pozingytė ir priduria, kad po 6 metų paieškų jai buvo klaidingai nustatytas nervinis išsekimas.

Vaistai, kurie į Kristinos gyvenimą turėjo sugrąžinti džiugesį, tik gramzdino į kvaitulio debesį. Nerimas išgaruodavo, tačiau jėgų kūnui tai negrąžindavo. Ji jautėsi vis prasčiau, atrodė, kad jėgos su kiekviena diena vis labiau apleidžia Kristinos kūną. Kristina atvira – jei ne mylintis vyras Edvardas, nuo jos nesitraukęs nė akimirkai, nežinia, ar savyje būtų radusi jėgų viską ištverti.

„Kartą Klaipėdos ligoninės priimamajame aš paklausiau – gydytojau, kas su manimi bus? Ji pažiūrėjo į mane ir ramiu balsu pasakė – vegetuosi, vegetuosi ir numirsi“.

Tačiau vieną dieną atsirado viltis, kad kova nėra bevaisė. Dar po 1,5 metų tyrimų Kristinai buvo nustatytas neceliakinis jautrumas glitimui. Anksčiau buvo manoma, kad ši liga labai reta ir ja serga tik vaikai, todėl suaugusiems tyrimai jai nustatyti net nebuvo skiriami. Nors, nustačius diagnozę, glitimo netoleravimas pagydomas nesudėtinga dieta.

„Turėjau atsisakyti visų produktų, kurie turi kviečių, miežių ir rugių, t. y., bandelių, makaronų, duonos – visų tų skaniausių kasdienių produktų, kuriuos mes valgome. Atsisakiau jų ir gyvenu daug sveikiau ir geriau. Nesigailiu nė vienos dienos jų nevalgydama. Be abejo, tikros duonos labai norisi“, – prisipažįsta pašnekovė.

Nors Kristina jau 5 metus akylai stebi, ką valgo, parduotuvėje atidžiai skaito maisto produktų etiketes, jos šaldytuve galima rasti ir koldūnų, ir tikros lietuviškos duonos. Sutuoktinio Edvardo ji niekada nevertė keisti įpročių, tačiau prisitaikyti prie kitokios mitybos teko ir jam.

Apie Kristinos ir jos vyro įveiktus sunkumus bei pasikeitusį gyvenimo būdą – laidos „Gyvenimas“ reportaže.