A. KARALIŪNAITĖ: SALDUMYNAI PAVOJINGESNI NEI ALKOHOLIS

Žolininkę Adelę Karaliūnaitę šiurpina ne viešai parduodamas alkoholis. Kur kas didesnę grėsmę ji įžvelgia saldumynuose. Tačiau žinoma moteris nepuola peikti cukraus. Atvirkščiai, tikina, kad būti smaližiumi nėra jokia gėda. Tačiau su viena sąlyga.

Organizmui reikia cukraus

Pastaruoju metu madinga kalbėti apie cukraus žalą. Nemažai žmonių jį išbraukia iš savo raciono arba randa jam pakaitalų. Daugiau nei du dešimtmečius iš arti augalų pasaulį stebinti A.Karaliūnaitė siūlo atsigręžti į augalų pasaulį bei iš jo pasimokyti.

„Dabar visi peikia cukrų. Ne vieno augalo suloje yra daugiau ar mažiau cukraus. Net mano palmė pagamina tiršto, į sakus panašaus cukraus, ir gana gausiai, - pasakoja žolininkė. – Augalų pasaulis yra pilnas cukraus. Kitaip jie neprisiviliotų vabzdžių ir neturėtų energijos. Gyvūnai, tarp jų ir žmogus, mėgsta saldžius vaisius, tobulina vietines veisles, vežasi juos iš už jūrų marių. Ir tikrai jokia gėda būti smaližiumi“.

Moteriai kelia abejonių kai kurių mokslininkų tyrimai apie žalingą cukraus poveikį organizmui, atlikti su pelėmis. Šie gyvūnai, maitinami cukrumi, gana greitai nutunka.

„Pelės gyvena gana trumpai, vos kelis metus. Negalima jų gyvenimo laboratorijoje prilyginti žmonių gyvenimui. Subliuškusių teorijų labai daug“, - mano pašnekovė, pasvarsčiusi, kokių rezultatų mokslininkai sulauktų, patyrinėję cukraus poveikį ilgesnį laiką.

Žolininkė paminėjo tarp žmonių paplitusį stereotipą, kad cukriniu diabetu susergama valgant daug cukraus. Tačiau šis teiginys esą nėra įrodytas moksliškai.

„Organizmo metabolizmas (cheminių reakcijų, vykstančių kiekvienoje ląstelėje, visuma – Aut.past.) be cukraus neįmanomas. Mes peikiame baltą rafinuotą cukrų, bet cukraus ne iš augalų nėra. Jis išgaunamas iš runkelių, cukranendrių, palmių. Net mūsų eglių ir pušų sakai turi cukraus“, - pasakojo pašnekovė.

Koją kiša godumas

Pasak A.Karaliūnaitės, bėda slypi ne cukruje, o žmogaus elgesyje. Nors šiuolaikinis žmogus dažnai vadinamas „homo sapiens“ – protingu žmogumi, tačiau kvailumo jam nestinga. Jis dabar vadovaujasi nebe instinktais, o galimybėmis, kurias suteikia lengvas šiuolaikinis gyvenimo būdas.

„ Įsivaizduokite, jei gamtoje pačiam reikėtų rasti cukraus kaip kokiam vabzdžiui. Tai turėtume kažkur ieškoti, skristi, atskirti bei pažinti augalus. Kiek to cukraus gautume? Gal 2-3 gramus per dieną, ir to užtektų. Bet parduotuvėje cukraus galime nusipirkti kilogramais“, - palygina moteris.

Pasak A.Karaliūnaitės, iš augalų gaunami trys tobuli produktai: alkoholis, spiritas ir cukrus. Jie negenda, yra geri konservantai, perneša kitas medžiagas, šios gerai tirpsta cukruje. Tačiau tik žmonių kvailumas ir godumas paverčia juos kenksmingais.

„Gamta mums negali būti kenksminga, patys esame jos dalis. Tik mes išnaudojame gamtą savo reikmėms: bites primaitiname cukrumi, o gautą produktą vadiname medumi. Cukrų išgauname iš įvairių augalų ir net taip juos pakreipiame, kad jie kuo daugiau gamintų to cukraus. Išnaikiname didelius plotus kitų augalų, kad tik būtų galima auginti cukranendres, palmes. Viską lemia godumas, - kalbėjo žolininkė. - Augalai nėra kvailiai. Jie žino, ką daro. Bet jie cukrų gamina ne dėl žmonių, o dėl savęs, kad turėtų energijos. Augalas gyvena tūkstančius metų. Gamtoje viskas yra subalansuota. Ir „protingajam žmogui“ daug ko reikėtų iš jos pasimokyti“.

Gamintojai gudrauja

A.Karaliūnaitė kartais net pakraupsta, kaip lengvai parduotuvėje prieinami saldainiai. Įvyniotų į ryškiaspalvius popierėlius jų galima pamatyti pačių įvairiausių prekių skyriuose. Nors dabar visi rėkia dėl alkoholio žalos, tačiau, pašnekovės įsitikinimu, saldumynų poveikis yra kur kas pavojingesnis.

„Primaišyti įvairių sintetinių dažų, skonių, saldumynai taip pateikiami, kad perkame juos saujomis. Jei per dieną suvalgytume vieną saldainį, nieko mums neatsitiktų. Bet įprastai nusipirktą kilogramą prie televizoriaus sušlamščiame per vakarą. Litrą alkoholio išgerti gali ne kiekvienas. Išgersi tam tikrą kiekį ir nukrisi ant šono, o saldainių gali suvalgyti labai daug. Ne vienas žmogus pasakys, kad neturi valios sustoti juos valgęs“, - kalbėjo žinoma moteris.

A.Karaliūnaitė dar pamini paslėptą cukrų, aptinkamo pačiuose įvairiausiuose produktuose, net duonoje. Kepėjai kartais net gudrauja, siūlydami ekologišką ar pagal senovinį receptą keptą duoną. Tačiau pasigilinus į jos sudėtį, akivaizdu, kad didžiąją dalį ten sudaro cukrus.

Paklaustas vienas kepėjas žolininkei pasiteisinęs, kad jei į duoną nedės cukraus, jos tiesiog niekas nepirks.

„Cukrus yra pigus. Didmeninėje prekyboje jo kilogramas kainuoja apie 0,70 eurocentų. Jei į 10 kg duonos raugo įdedi porą kilogramų cukraus, skonis iškart pagerėja. Tokia duona kainuoja po 3 - 4 eurus už kilogramą. Taip ir prekiaujama tokiu brangiu cukrumi, o pirkėjai galvoja, kad valgo ekologišką duoną, - ironizavo pašnekovė. - Žmonių kvailumui nėra ribų. Nėra nieko lengviau nei apgauti žmogų. Katės ar šuns prastu maistu neapgausi, o žmogus valgo akimis, klausa, protu, tik ne skrandžiu“.

Veikia kaip narkotikas

Pasak A.Karaliūnaitės, mes taip pripratę prie cukraus, kad per dieną vietoj kelių rekomenduojamų gramų nežinia, kiek jo suvartojame. Čia esą bėda.

„Bet ne cukrus kaltas, kad mes tiek daug jo valgome“, - pridūrė ji.

Kai kurie žmonės baubu paverstą cukrų bando pakeisti medumi, gliukoze ar net saldikliais, manydami, jog taip maitinsis sveikiau.

Žolininkės manymu, saldikliai daug didesnis blogis nei cukrus. Jie paralyžiuoja mūsų skonio receptorius ant liežuvio ir žmogui vis labiau ir didesniais kiekiais norisi saldumo.

„Mes priprantame ne prie paties cukraus, o skonio. Kuo daugiau jo gauname, tuo labiau norisi. Užburtas ratas. Cukrus veikia kaip narkotikas. Kas skanu ir lengvai prieinama, to ir norisi. Meška išplėšusi bičių avilį, nors ir geliama, vis tiek bando suėsti viską, ką randa. Ji nežino, kada vėl aptiks medaus, - aiškino pašnekovė. - Medus taip pat yra cukrus. Daugiau jo pavalgykite ir bus dar blogiau nei nuo rafinuoto cukraus. Nors medus yra naudingas, nes bitės, per savo skrandį perleisdamos cukrų, palieka jame virškinimo fermentų. Gliukozė yra tas pats augalų cukrus, tik dar trūksta vieno veiksmo, kad jis taptų kasdieniu mūsų cukrumi. Jo pakaitalų vartojimas - tai savęs apgaudinėjimas“.

Nuolatinis per didelio cukraus kiekio vartojimas alina organizmą, kol vieną dieną jis nebesusitvarko su tenkančiu krūviu ir užklumpa ligos.

Eksperimentavo su kūdikių maistu

Žolininkė prieš kurį laiką atliko eksperimentą – savaitę maitinosi kūdikiams skirtu maistu: mišinukais, sultimis, tyrelėmis. Ji taip siekė išsiaiškinti, kodėl vis dažniau gydytojai mažiems vaikams nustato gastroezofaginį refliuksą, paprasčiau sakant, kamuojančią į viršų kylančią rūgštį. Ši liga esą dažnai painiojama su peršalimu, tad į žolininkę pagalbos kreipiasi tėvai, kurių mažyliams dėl netinkamo gydymo būna pažeisti bronchai ar sinusai.

Po savaitės dietos įvairių gamintojų kūdikiu maistu A.Karaliūnaitė gana greitai priaugo keturis kilogramus bei pasijuto keistai išpampusi.

Kūdikiams rekomenduojama maisto norma yra per didelė net suaugusiam žmogui.

„Ten privaryta tiek cukraus! Kai maistas perdirbamas ir norima išsaugoti jo konsistenciją, pridedama cukraus. Kūdikiams rekomenduojama maisto norma yra per didelė net suaugusiam žmogui“, - pastebėjo moteris.

Padeda ankštiniai augalai

Gal augalai gali padėti sureguliuoti cukraus kiekį kraujyje? Žolininkė pirmiausia patarė sutvarkyti organizmo medžiagų apykaitą.

„Cukrus - ne kirminas, jo neišvarysi iš organizmo. Reikia galvoti, ką valgai, kaip tie produktai veikia kepenis ir kasą. Virškinant cukrų ir riebų maistą jiems tenka didžiausias krūvis, tad jei šie organai bus nuolat apkraunami – nieko gero. Gali padėti tik vanduo. Bet jei kasa bus pavargusi, ir jis negelbės“, - aiškino žolininkė.

Pasak A.Karaliūnaitės, norint sureguliuoti cukraus kiekį kraujyje, labiausiai tinka ankštiniai augalai, iš jų paruoštos arbatos, dobiliukai, raudonieji dobilai. Pati ji gamina arbatą, į kurios sudėtį įeina daugiažiedė liucerna, pupelių ankštys, reguliuojančios cukrų ir mažinančios ląstelės metobolizmą.