A. LUKOŠEVIČIŪTĖ – MOTERIS, GALĖJUSI VADOVAUTI KARDIOLOGAMS

Jau šešeri metai, kai atsisveikinome su iškilia Kauno kardiologe, Lietuvos mokslų akademijos akademike profesore Aldona Lukoševičiūte (1929–2016), kardiologijos srityje palikusia itin ryškių pėdsakų. Kardiologijos, reanimatologijos ir anesteziologijos srityse profesorė nuveikė nepaprastai daug.

Priklauso korifėjų ratui

A.Lukoševičiūtę ir jos darbus mename su gilia pagarba ir pasididžiavimu. Profesorė parengė daugybę šios srities specialistų. Jai vadovaujant apgintos bene aštuonios medicinos mokslų kandidato ir dvi medicinos mokslų daktaro disertacijos. Daugelį metų ji buvo Kauno medicinos instituto (dabar – Lietuvos sveikatos mokslų universitetas) Anesteziologijos-reanimatologijos katedros vedėja, o kolektyvo atsiliepimai apie vadovę – išimtinai palankūs. Profesorė buvo be galo jautri ir dėmesinga pacientams, jų artimiesiems ir, žinoma, kolegoms. Šias taurias jos savybes teko patirti ir asmeniškai. Atrodo, kad jai priklauso širdies išorinės defibriliacijos pradininkės Lietuvoje laurai. Dar aiškinamasi, kas iš tikrųjų buvo šio novatoriško metodo pionierius – prof. A.Lukoševičiūtė ar prof. Alfredas Smailys. Šiuo istoriškai svarbiu klausimu, kiek žinoma, intensyviai dirba Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP) nenuilstantis ir atsidavęs autorius ir redaktorius Edvinas Giedrimas.

Profesorė savo žmogiškosiomis savybėmis traukė kolegas, studentus ir, suprantama, pacientus. Su ja buvo lengva bendrauti, tai buvo šilta, be galo geranoriška asmenybė. Savo pasiekimais, kompetencija ir žinomumu ji priklausė Kauno kardiologijos korifėjų ratui.

Laikmetis darė savo

Manau, kad A.Lukoševičiūtė profesinės brandos amžius apogėjų pasiekė 1985–2000 m., dar bežlungančios sovietinės sistemos ir jau atsikūrusios laisvos Lietuvos laikotarpiu. Esu įsitikinęs, kad, jei ne tuometis laikotarpis, pagal savo vadybinius ir profesinius gebėjimus, aukštą intelektą visų gerbiama profesorė potencialiai galėjo užimti aukščiausią kardiologijos postą Kaune. Tad kas gi sutrukdė? Manau, kad tam tikra tuometė, gal net diskriminacinė pozicija feminizmo fenomeno atžvilgiu, tiksliau, stoka deramo dėmesio, požiūrio į moters socialinį statusą. Juk sovietiniu laikotarpiu feminizmo problematika nebuvo analizuojama, o jei ir buvo, tai daugiau formaliai, imituojant reiškinio analizę, tačiau nieko nedarant, kad situacija keistųsi į gera. Laikmetis ir jo specifika kiekvieną statė į atitinkamas pozicijas. Dabartiniu metu, kai vyrų ir moterų teisės faktiškai jau susilygino, moterų hierarchinė ir karjeros situacija pasikeitė iš esmės. Lygias moterų ir vyrų teises atspindi tai, kad moterys užima Lietuvos prezidento, premjero, Seimo pirmininko, ministrų ir kitas pozicijas. Taigi, daug ką nulėmė ne visai palankios aplinkybės ir tai turėjo įtakos prof. A.Lukoševičiūtės reprezentavimui. Jeigu moterų teisės tada būtų visiškai realizuotos, kokias yra dabar, tuomet Kauno kardiologų hierarchinės dėlionės būtų išsirikiavusios, ko gero, kitaip ir, atrodo, prof. A.Lukoševičiūtės naudai. Jeigu prie vidinio pozityvumo – nepriekaištingos erudicijos, aukštos kultūros, mandagumo ir korektiškumo – pridėtume profesorės išorinius duomenis: aukštą stotą, solidžią išvaizdą, kartu ir asmenybės patrauklumą, išvystume daugiau ar mažiau išbaigtą jos paveikslą, ir tai absoliučiai būtų leidę jai pretenduoti į aukščiausius įmanomus postus. Kalbu apie galimybes, kurios galėjo, bet nebuvo realizuotos.

Fenomenas: pasak P.Stirbio, profesorės A.Lukoševičiūtės kardiologinis išprusimas neturėjo lygių. (Iliustracija iš „Visuotinės lietuvių enciklopedijos“)

Profesorės žinių bagažas buvo stulbinamas, ir tai tvyrodavo konsiliumų metu aptariant ypač sunkius, probleminius ligonius. Dėl jos įžvalgų  konsiliumai dažniausiai baigdavosi pritarus profesorės siūlomai diagnostikos ar gydymo taktikai, jos preferencijoms. Nepritarimo ar dalinio pritarimo jos versijai atveju, o tai būdavo retenybė, buvo galima jausti profesorės susikrimtimą, vidinį išgyvenimą, bet ji puikiai tvardydavosi ir priekaištų nereikšdavo.

Kardiologijos biblijos įtaka

Pasidalysiu dar kai kuriomis įžvalgomis, pastebėjimais, nors jie gal ir nėra preciziškai tikslūs. Sukiodamasis kardiochirurgų ir kardiologų aplinkoje ilgainiui ėmiau stebėtis visomis iškiliomis kardiologinio-kardiochirurginio profilio pirmo ryškumo asmenybėmis. Tarp jų pasitaikydavo ir netituluotų gydytojų, savo srities kietuolių, neturinčių mokslinių ar pedagoginių laipsnių ar neužimančių vadovaujamųjų pozicijų. Ir tai žadindavo smalsumą. Nuolat kildavo klausimų – iš kokių versmių semiamasi žinių ir neordinarinių kompetencijų? Juk kvalifikacijų tobulinimo kursus ar seminarus lankė visi kardiologai, tačiau kai kurių jų menkokos žinios ir išmanymas aiškiai skyrėsi nuo kitų. Vis dėlto pavienių kardiologų gildijos atstovų neįtikimi žinių viražai, jų profesinis išmanymas krito į akis, ir tai man nedavė ramybės. Kitaip tariant, įžvelgiau akivaizdžių skirtumų – profesionalumo atotrūkių tarp kartu dirbančių kolegų. Taigi, kur slypi tie žinių šaltiniai, kurių darbo ir gyvenamojoje aplinkoje nematyti?

Ji vienodai dėmesingai priimdavo ir išklausydavo bet ką – pacientus, bendradarbius, interesantus, o tai tarp iškilių asmenų pasitaiko ne taip jau dažnai.

Prisipažinsiu, susikoncentravęs savo specialybės srityje (širdies elektrinė stimuliacija), stokojau laiko gilintis į šią problemą. Moksline literatūra, įskaitant ir Vakarų pasaulio publikacijų kopijas, pasirūpindavo akademikas profesorius Jurgis Brėdikis ir tai leido mums irtis pirmyn, per daug neatsiliekant nuo vakariečių. Ilgainiui ir chronologiniu požiūriu gana pavėluotai, galima sakyti, atsitiktinai, pavyko sužinoti, kad kardiologiniame literatūros pasaulyje egzistuoja ypatingos vertės knyga – „Braunwald‘s Heart Disease: A Textbook of Cardiovascular Medicine“, leidžiama JAV. Knyga išoriškai atrodo labai įspūdingai: sveria beveik 4,5 kg, storis 7,5 cm, apimtis – 2 032 psl. Pirmą kartą ji buvo išleista 1979 m. JAV ir tapo kardiologinio pasaulio bestseleriu. Jos tiražai milžiniški, leidimai periodiškai kartojami, papildomi. Neseniai išėjo dvyliktas leidimas. Įspūdingiausia ne knygos apimtis ar fiziniai parametrai, bet jos turinys, ten sutalpinta kardiologijos kvintesencija. Stilius paprastas, lengvai skaitoma. Kiekvienas sakinys lakoniškas, tikslus ir informatyvus. Visi kardiologai, kurie tą stebuklingą knygą laiko po ranka ir ja vadovaujasi, tampa kardiologijos asais, kardiologijos žvaigždėmis. Knygos autorius Eugene Braunwaldas už jo milžinišką indėlį yra tituluojamas megakardiologu. Jo reputacija yra didžiulė, neprilygstama. Jo knyga ne be pagrindo kartais vadinama kardiologijos biblija ir tai yra didžiulis komplimentas genialiam autoriui. Kodėl kalbu apie šią knygą? Visiškai atsitiktinai pavyko išsiaiškinti, kad šią E.Braunwaldo knygą sovietiniais laikais kai kam pavyko įsigyti per užsienyje gyvenančius giminaičius, pažįstamus, savo pacientų pažįstamus ir pan. Įsigiję knygą, daugelis nesiafišuodavo ir, kiek pavyko išsiaiškinti, nelabai ja dalydavosi. Atrodo, kad šitaip būdavo užsiauginami kardiologo sparnai. Šios prielaidos nėra 100 proc. tikslios, bet dalies tiesos, matyt, esama. Neturiu tikslo propaguoti šią knygą, nes ji pati savaime yra neįkainojama vertybė, pati save garsina. Tai tik bandymas išsiaiškinti, kaip sovietinės apgulties sąlygomis buvo galima pasiekti išskirtinumo.

Prof. Petras Stirbys/Asmeninio archyvo nuotr.

Neturiu nė menkiausios informacijos apie prof. A.Lukoševičiūtės santykį su čia minima knyga, tačiau profesorės kardiologinis išprusimas neturėjo lygių. Sakytum, tai buvo fenomenas. Jos žinių, visapusės orientacijos ir kompetencijos tiesioginiais naudos gavėjais buvo sunkūs ligoniai, atsidūrę kardiologinėje reanimacijoje. Šio padalinio nuolatine konsultante buvo būtent prof. A.Lukoševičiūtė. Beje, ji su vienodu dėmesingumu priimdavo ir išklausydavo bet ką – pacientus, bendradarbius, interesantus, o tai tarp iškilių asmenų pasitaiko ne taip jau dažnai. Kartu su jos buvusiais pacientais lenkiame galvą prieš šią didžią asmenybę. Netenka abejoti, kad profesorė priskirtina Lietuvos iškilių asmenybių aukso fondui.