MIRTIS: GYVENIMO PABAIGA AR PERĖJIMAS Į AMŽINĄ ŠVIESĄ?

Ne visi ligoniai pasveiksta, ir gydytojai turi pripažinti savo bejėgiškumą. Antra vertus, juk niekas negyvena amžinai. Artėja Vėlinės. Kaip joms pasirengti, ką jos reiškia? Pagaliau kas yra mirtis?

Ištrūko iš mirties glėbio

Netikėtai stabtelėjęs gyvenimas tarsi nuplėšia nuo mūsų akių raištį, kad suvoktume, jog tamsa – ne gyvenimo pabaiga, o šviesos tąsa. Tuo įsitikinusi Kauno kolegijos Medicinos fakulteto lektorė Sigita Paškevičienė.

"Tai atsitiko beveik prieš 45-erius metus, Naujųjų metų išvakarėse. Grįžusi į namus iš ligoninės po operacijos staiga pasijutau taip blogai, kad vos spėjau išbučiuoti du savo mažamečius vaikus ir pasakyti vyrui, kuo mane aprengti mirusią. Ir panirau į tamsą", – šios būsenos S. Paškevičienė niekada nepamirš.

Vyras ją išvežė atgal į ligoninę. Nedelsiant ligonė buvo paguldyta ant operacinio stalo. Moteris teigia girdėjusi chirurgą sakant: "Kaip gaila, kad tokia jauna moteris turės mirti."

"Tą minutę pajutau, kaip mano kūnas paskendo šiltų žalių ir oranžinių spalvų palaimos jūroje. Po operacijos sužinojau, kad netikėtą jos sėkmę lėmė vieno garsaus armėnų profesoriaus mokslinis darbas, prieš operaciją patekęs į mane operavusių gydytojų rankas. Būtent tai išgelbėjo mano gyvybę", – pasakojo S. Paškevičienė.

Pribloškiantys netikėtumai

Ištrūkusi iš klinikinės mirties glėbio, moteris pasveiko. Pamėgo slidinėjimą Armėnijos kalnuose. Kartą ten, prie Sevano ežero, jai su dukra teko sutikti Naujuosius metus.

Vakare į viešbučio kambarį Sigitai buvo atneštas padėklas, ant kurio švytėjo puokštė skaisčių gėlių, buvo padėta vaisių, šampano butelis ir vizitinė kortelė.

"Aš, net nedirstelėjusi į vizitinę kortelę, paprašiau viešbučio patarnautojo grąžinti dovanas siuntėjui, nes vengiau ryšių su nepažįstamais žmonėmis", – prisimena S.Paškevičienė.

Tačiau likimas jai lėmė su tuo žmogumi susitikti. Tai buvo Jerevano medicinos instituto profesorius Levonas. Jo vardo Sigita neprisimena.

"Jis pakvietė mus į savo namus. Kai pravėrė duris į svetainę, aš vos neriktelėjau iš nuostabos: nuo sienos iš paveikslo į mane žvelgė antrininkė. Dukra tvirtino, kad tai tikrai aš, tačiau profesorius paaiškino, kad tai jo mama. Tą minutę supratau, kodėl jis siekė susipažinti su manimi", – pasakojo S. Paškevičienė.

Armėnijoje jos laukė dar viena staigmena. Kartą, bendraujant su profesoriumi, išslydo iš rankų pasas. Džentelmenas jį pakėlė ir pasidomėjo, kokia moters pavardė. Sužinojęs apstulbo: "Tai jūs ta pati, kuriai pirmai Kaune buvo sėkmingai atlikta operacija pagal mano sukurtą metodiką."

Profesorius parodė S. Paškevičienei segtuvą su jos ligos istorija. Tuomet Sigita dar labiau nustebo, nei pamačiusi į save panašios moters portretą profesoriaus namuose. Juk priešais ją stovėjo žmogus, išgelbėjęs jos gyvybę.

"Mūsų ir profesoriaus šeimos susidraugavo, tačiau prieš ketvirtį amžiaus šis nuostabus ryšys staiga nutrūko – profesorius žuvo autokatastrofoje. Tačiau bendravimas su juo, išgyventa klinikinė mirtis man tapo ypatingu gyvenimo slenksčiu, per kurį persirita tik tai, kas tikra – meilė, gimimas, gyvenimas, mirtis, menas", – kalba S. Paškevičienė.

Būtent per meną moteris buvo dar kartą grįžusi į savo praeitį.  Tai atsitiko po profesoriaus žūties. Užsukusi į tapytojo Rimanto Kontenio studiją, Sigita išvydo paveikslą, kuris ją sukrėtė.

"Paveiksle buvo pavaizduota žalios ir oranžinės spalvų jūroje gulinti moteris. Virš jos sklandė juosvas paukštis. Aš negalėjau numaldyti raudos", – pasakojo Sigita.

Dailininkas, kuriam iki tol neteko regėti, kad jo kūryba šitaip paveiktų žmogų, paveikslą "Moteris ir liga", Sigitai padovanojo. Ji beveik ketvirtį amžiaus prieš kiekvienus Naujuosius metus uždegdavo prie šio paveikslo žvakelę – viltį, kurios neturi užgesinti jokie gyvenimo išmėginimai. Neseniai  paveikslą atidavė sūnui Mindaugui. Jis – gydytojas angiochirurgas ir jam dažnai tenka gelbėti žmonių gyvybę, teikti jiems  viltį.

Ką pastebi gydytojas?

O kokia yra reanimacijos ir intensyvios terapijos skyriuose dirbančių gydytojų, kiekvieną dieną reginčių žmones, atsidūrusius ties slenksčiu tarp gyvybės ir mirties, nuomonė apie mirštančiojo artimųjų elgesį mirties akivaizdą. Ar jis keičiasi?

"Žmonės prarado supratimą, kad mirtis gali būti ir neišvengiama. Ypač, jei lėtinė liga nukamuoja seną žmogų. Artimieji tada skuba jį vežti į ligoninę, kad tik namuose nenumirtų. O juk tokiam ligų ir senatvės iškamuotam žmogui norisi išeiti į amžinybę būtent savo, o ne valdiškuose namuose. Artimųjų, o ne svetimų žmonių apsuptyje. Kažkodėl gyvieji nepagalvoja, kad ir jie gali sulaukti tokios savo gyvenimo pabaigos – ne savo namuose, be artimųjų žvilgsnio, palaikymo už rankos, maldos", – sakė beveik trisdešimt metų gydytoja anesteziologe-reanimatologe dirbanti Liucija Jodžiūnienė.

Seniau žmonės dažniausiai mirdavo namuose. Prie mirštančiojo susirinkę artimieji kviesdavo kunigą. Po mirties tris dienas giedodavo, budėdavo prie velionio. Laidodavo, kaip sakoma, visas kaimas. Dabar dažnas net nežino – kviesti kunigą ar ne prie mirštančiojo, jei šis to neprašo.

Prisikėlimo bažnyčios klebonas monsinjoras Vytautas Grigaravičius sako, kad kunigą mirštančiajam kviesti būtina, tačiau nereikia jo gąsdinti Paskutiniuoju patepimu, nes šį terminą sugalvojo žmonės.

"Iš tiesų tai yra ligonio sielos ir kūno gydymo sakramentas. Kunigas, suteikdamas jį, prašo Dievo ligoniui sveikatos ir išgijimo, meldžia atleidimo už padarytas nuodėmes. Būtent tai turi paaiškinti mirštančiajam jo artimieji, jei siūlo pakviesti kunigą. Jei ligonis nėra praradęs sąmonės, jam reikia pasirengti išpažinčiai. Nederėtų kviesti kunigo, tam neparengus ligonio", – pabrėžia V. Grigaravičius.

Jis sako, kad prie mirštančiojo turi būti kuo daugiau artimųjų, o prie jo lovos – nedidelis stalelis, užtiestas balta staltiese. Ant jo turėtų stovėti kryželis, deganti žvakė. Tokiu atveju ypač pageidautina išsaugota mirštančiojo Krikšto žvakė.

Ištremta iš namų

Išeiti į pomirtinį gyvenimą žmogus turėtų šviesiai ir oriai, apsuptas artimųjų. Deja, dabar šis paprotys nunyko – mirtis jau beveik ištremta iš namų: mūsų artimieji dažniausiai miršta ligoninėse, senelių namuose ir kitose įstaigose. Niekas nebešarvoja namuose, o iš laidojimo namų stengiamasi išnešti karstą su mirusiuoju kuo greičiau – po paros. O ir į kapines kartais skubama tarsi į gaisrą.

Nors Bažnyčia nereglamentuoja, per kiek dienų reikia palaidoti mirusįjį, kaip elgtis po to, tačiau kunigas turi ką patarti.

"Siela atsiskiria nuo kūno mirties akimirką. Katalikams nedera labai gedėti mirusiojo, nes mirtis nėra galutinis veiksmas – tai perėjimas iš vieno gyvenimo į kitą. Krikščioniškojoje liturgijoje po mirties nurodomi keturi laiko tarpsniai: laidotuvių, septintoji, trisdešimtoji dienos bei metinės. Mirusiojo artimieji, fiksuodami tuos stabtelėjimus laike, užsako šventąsias Mišias, aplanko kapą, pasimeldžia, uždega žvakę, simbolizuojančią Prisikėlimo šviesą", – aiškino kunigas V. Grigaravičius.

Laužų nebeliko

Tiek liaudies tradicijose, tiek Bažnyčios požiūriu, kapinės – kūno, laukiančio prisikėlimo dienos, poilsio vieta. Vėlinių išvakarėse ji nuklojama gėlėmis ir žvakėmis.

O kaip per Vėlines elgėsi mūsų protėviai? Pasirodo, anksčiau Vėlinės tęsdavosi nuo spalio vidurio iki lapkričio vidurio ir vadinosi Ilgėmis, o laikotarpis tarp lapkričio 1-os ir 8-os dienų – Vėlinių oktava. Tomis dienomis buvo meldžiamasi bažnyčiose, dalijama išmalda elgetoms, kad šie pasimelstų už giminės mirusiuosius, lankomi artimųjų kapai, susitikdavo giminės. Vėlinių išvakarėse už kapinių tvoros buvo deginami seni kryžiai, o mirusiųjų giminės, artimieji, draugai giedodavo prie šio laužo.

Dabar tapo įprasta mirusiųjų kapus lankyti Vėlinių išvakarėse. Gal tai ir gerai – tegul Vėlinių dieną mirusieji ramiai pabūna su jiems paliktais mūsų pagarbos ženklais – gėlėmis, žvakėmis. Laužams, kuriuose degindavo senus medinius kapinių kryžius, išgriuvusias tvoras, giedodavo, nūnai vietos nebeliko. Bet dar tikima, kad Vėlinių dieną mirusiųjų vėlės grįžta į namus. Greičiausiai todėl išlikęs paprotys ant Vėlinių stalo, grįžus su artimaisiais ar visa gimine iš kapų, padėti lėkštutę vėlėms, prisiminti mirusiuosius.

Ryšys su mirusiaisiais

Mūsų protėviai tikėjo, kad mirusio žmogaus siela mirties akimirką transformuojasi į vėlę, kuri tris dienas būna šalia velionio. Į tai yra atkreipęs dėmesį ir Jonas Basanavičius, minėjęs, kad vėlė tris dienas po mirties yra "prie kūno". Dėl to ilgai buvo gajus paprotys tris dienas velionio nelaidoti.

Pasak etnologės mokslų daktarės Ingridos Stundžės, buvo tikima, kad laidotuvių dieną mirusiojo vėlė kartu su gyvaisiais palydi velionį į kapus, grįžta prie gedulingų pietų stalo ir pasilieka namuose iki devintos dienos. Tomis dienomis apie velionį kalbama pagarbiai. Devintąją dieną po mirties vėlė atsisveikina su namais, per ketvirtines jos ryšiai su gyventa vietove susilpnėja, o po metų vėlė "iškeliauja į dausas".

"Lietuviai nuo seno garsėjo ryšiu su mirusiaisiais – tai patvirtina ne tik prižiūrimi kapai, Vėlinių papročiai, bet ir dar visai neseniai buvęs gyvas paprotys per Velykas, kurios buvo vadintos vėlių Velykomis, nešti į kapines margučių ir palikti juos ant artimųjų kapų, čia pat vaišintis. Be to, kiekvienas esame savo mirusiuosius sapnavę ar girdėję pasakojant apie įvairius neaiškius garsus, keistus reiškinius namuose po laidotuvių – tai byloja apie ne staiga nutrūkstantį ryšį su mirusiaisiais", – kalbėjo etnologė I. Stundžė.

Ji tikina: jei mirusiojo vėlė pasirodo sapne, vadinasi, ji nori kažką pranešti, įspėti. Ypač dažnai į sapnus braunasi ar kitais būdais apie save gyviesiems praneša nelaiku mirusių – žuvusių, nusižudžiusių žmonių vėlės. Jos tarsi nori priminti apie save ar prašo trūkstamų ritualų – tinkamo kūno palaidojimo, maldos.

Žmonės pasakoja apie juos lankančias neseniai mirusių žmonių vėles. Viena moteris, gyvenusi kartu su anyta, po jos mirties sėdėdama fotelyje pajuto iš buvusio velionės kambario sklindančius jos vaistų kvapus ir per kojas praslinkusią šalto oro bangą. Tai atsitiko praėjus savaitei po anytos mirties. Ir tai nieko nuostabaus, nes iki šiol tikima, kad mirusio žmogaus vėlė dar kurį laiką gyvena namuose. Ypač reikšmingi tuo požiūriu šie laiko tarpsniai po mirties: savaitė, mėnuo, metai. Tikima, kad po metų, jei visi ritualai buvo atlikti tinkamai, vėlė nebetrikdo gyvųjų", – aiškino etnologė.

Neužmirškime nelankomų kapų

Etnologų teigimu, tvarkant neseniai mirusio žmogaus kapą,  kaspinus nuo vainikų ar laikiną kryželį sudeginti, o ne išmesti į šiukšlių konteinerį. Žinoma, nežmiršti ir pasimelsti. Patariama sudeginti ir velionio nuotrauką, jei ji yra tik albumo nuotraukos dublikatas. Jei prieš velionio mirtį ši nuotrauka kabojo namuose ant sienos, verta ją padėti į šeimos dokumentų archyvą.

Jei lieka nereikalingų mirusiojo daiktų, juos patartina išdalyti, o likusius – sudeginti. Dera pasilikti mirusįjį primenančių relikvijų.

Prisiminkime savo mirusius artimuosius ne tik uždegdami žvakutes, papuošdami jų kapus, bet ir papasakokime apie juos savo vaikams, anūkams. Neužmirškime ir tų kapų, kurie nelankomi, apleisti – uždekime ant jų po žvakelę, pasimelskime.