Beveik du trečdalius nėščiųjų vargina pykinimas ir vėmimas. Vis dėlto tai būdinga tik tam tikram nėštumo periodui. Sparčiai augant vaisiui arba dėl nevisavertės mitybos būsimajai mamytei gali išsivystyti anemija. Kaip su tuo susidoroti?

Kada tai baigsis?

Nėščiųjų pykinimas ir vėmimas būdingas net 60–70 proc. nėščiųjų. Jį sukelia fiziologiniai ir metaboliniai organizmo pokyčiai (hormonų, virškinimo trakto motorikos, imuninės sistemos, psichologiniai veiksniai ir kt.). Nėščiųjų pykinimas ir vėmimas dažniausiai išryškėja 4–7 nėštumo savaitę ir praeina iki 12–14 savaitės, tačiau gali išlikti ir iki 20–22 savaitės. Pykinimas ir vėmimas gali varginti nuo kelių iki 10 ir daugiau kartų per dieną. Normalu, jei kartu vargina seilėtekis, bendras silpnumas, sumažėjęs darbingumas, nerimas, rėmuo, apetito sumažėjimas. Lengviems simptomams mažinti rekomenduojamos nemedikamentinės priemonės ir tik sunkiems atvejams, kai nustatomas medžiagų apykaitos sutrikimas, rekomenduojamas medikamentinis gydymas stacionare. 

Kankinant pykinimui ir vėmimui rekomenduojama:

– valgyti neriebų, geriau šaltą ar švelniai šiltą, daugiau angliavandenių turintį maistą;

– valgyti dažniau, bet mažomis porcijomis;

– suvalgyti negausiai sauso maisto (sausos duonos traputį, nesaldžių sausainių ar kt. produktų) ryte dar prieš atsikeliant iš lovos;

– vengti rūgščių ir labai saldžių maisto produktų ir gėrimų;

– vengti maisto su daug prieskonių;

– vartoti imbierą (arbatą arba maisto papildus);

– išgerti raminamųjų ir kiek pykinimą mažinančių žolelių arbatų – pipirmėčių, melisų, aviečių, ramunėlių;

– dažnai ir nedideliais kiekiais gerti skysčių (per dieną suvartoti apie 2 litrus, dažniau vemiant – net ir daugiau);

– čiulpti vaisinius ar paprastus ledo kubelius, citrinos skiltelę; vartoti polivitaminus nėščiosioms;

– vengti erzinančių ir pykinimą išprovokuojančių kvapų.

Jei prasidėjo mažakraujystė

Nėščiųjų mažakraujystė, arba anemija, išsivysto dėl įvairių veiksnių, susijusių su nėštumo fiziologija (vaisiaus ir placentos augimas, padidėjęs cirkuliuojančio kraujo kiekis ir kt.).

Simptomai, būdingi mažakraujystei, yra šie: bendras silpnumas, greitas nuovargis, galvos svaigimas, pablogėjusi dėmesio koncentracija, odos ir gleivinių blyškumas, emocinis nepastovumas, širdies plakimas. Mažakraujystei būdinga pakitusi uoslė ir skonis (noras valgyti kreidą, dantų pastą, krakmolą, popierių, ledo gabalėlius). Progresuojant anemijai, plaukai tampa šiurkštūs, slenka, lūžinėja nagai, oda tampa šiurkšti ir sausa.

Nėščiųjų mažakraujystę ir jos sunkumo laipsnį diagnozuoja gydytojas, remdamasis kraujo tyrimų duomenimis, bei paskiria geležies preparatų, polivitaminų nėščiosioms.

Geležimi papildyta dieta

Sergant nėščiųjų mažakraujyste, rekomenduojama ir geležimi papildyta dieta – tai produktai, kuriuose gausu geležies. Nėščiosioms rekomenduojama suvartoti vidutiniškai 25 mg geležies per parą. Geležies poreikis ypač išauga trečiąjį nėštumo laikotarpį – siekia 30 mg per dieną.

Su maistu įsisavinama tik 5–30 proc. gaunamo geležies kiekio. Maiste esanti geležis yra dviejų formų. Raudona mėsa, žuvis ir paukštiena turi vadinamosios hemogeležies, kuri daug geriau absorbuojama organizme (15–25 proc. jos kiekio) ir jos įsisavinimui beveik neturi įtakos kiti veiksniai. O vaisiuose, daržovėse, pieno ir grūdiniuose produktuose yra ne hemogeležies, kuri blogai absorbuojama (2–5 proc. jos kiekio) ir kurios įsisavinimą lemia kartu valgomas maistas. Todėl nėščiosios turėtų stengtis, kad jų racione netrūktų raudonos mėsos, žuvies, paukštienos.

Daugiau apie šeimos planavimą, nėštumą, gimdymą ir pirmuosius kūdikio metus skaitykite knygoje "Nėštumas. Gimdymas. Pirmieji gyvenimo metai". Ją galima įsigyti internete čia.

Kituose "Sveikatos" prieduose pristatysime kitas knygos temas.