Ar vaikų mityba, raida ir sveikatos priežiūra – tik tėvų pasirinkimas? Kur baigiasi ši plona riba? Apie tai „Žinių radijo“ laidoje diskutavo vaikų psichiatras Linas Slušnys, VšĮ „Laimė šeimoje“ vadovas Audrius Murauskas, vaikų ligų gydytojas prof. Rimantas Kėvalas ir Ugdymo šeimoje asociacijos vadovė Akvilė Adomaitytė.
– Jeigu tėvai turi savitą gyvenimo būdą, savitą tikėjimą, vertybių sistemą ir pagal ją nori auklėti savo vaiką, kur yra konkreti riba, kada jie to nebegalėtų daryti? Ar galėtumėte ją įvardyti? Kokiais atvejais, kokiose situacijose, jūsų nuomone, ta riba jau turėtų būti raudona linija?
Linas: Aš visada sakau – daryti galime viską, ką norime. Laisva Lietuva, demokratinė Lietuva, ir žmonės gali elgtis, kaip nori. Bet iš principo mes ir taip nesielgiame, kaip norime. Mes negalime žudyti, sužeisti, nes tai yra draudžiama. Mes netgi gatvėje turime eismo taisykles, kurių laikomės. Visas mūsų visuomenės gyvenimas sukurtas tam tikrais saugumo principais, kaip mes kuriame vieni kitiems saugumą. Todėl aš paprastai sakau tokį dalyką – vertinti reikia vaiko situaciją, vaiko poreikius ir vaiko saugumą. Kol šitie dalykai nepažeisti, kol nepažeisti vaiko saugumo kriterijai – o čia saugumą suprantu plačiąja prasme: ir sveikatą, ir ligų prevenciją, ir priežiūrą, ir daug kitų dalykų, taip pat raštingumą. Jeigu mes nedarome žalos, tikrai turime labai didelę laisvę. Bet tik iki tos vietos, kol pradedame daryti žalą.
– O kurioje vietoje jūs matote žalą? Pavyzdžiui, neskiepyti vaiko privalomais skiepais. Medicinos rekomendacijos yra, bet tėvai sako: „Ne.“ Ir medikai sako, kad tokių atvejų daugėja. Ar tai jau yra nesaugumas vaikui, ar ne?
Linas: Dėl skiepų jau daug kartų esu kartojęs – man čia viskas aišku. Mane labai sunku į kurią nors pusę palenkti, nes esu gydytojas. Aš sakau – medicina išrado daug dalykų tam, kad nereikėtų prarasti vaikų ir kad išvengtume sunkių sužalojimų bei pasekmių. Skiepai yra vienas iš tokių dalykų. Turėtume suvokti, kad tam jie ir buvo sukurti, todėl juos naudojame. O visi tie marazmai, kai kalbama, kad skiepai daro kažkokią žalą. Mano profesijoje mes žinome, kas yra kliedesiai. Jeigu žmogus kliedi, tai jau reikėtų psichiatrų pagalbos. Gal jie padės žmogui suprasti, kad galima mąstyti kitaip.
– Bet čia jau, jūsų nuomone, yra ta riba, kurios nereikėtų peržengti?
Linas: Su skiepais viskas yra labai paprasta. Kadangi mes, dirbdami ligoninėje, matome difteriją ir kitas ligas, nuo kurių skiepijama. Sakykime, kokliušo anksčiau beveik nematydavome. O dabar rezidentai šias ligas jau mato. Kai matai vaiką... Kartais matai jį mirštantį. Turime net ir mirusių vaikų. Tai ką tai reiškia? Kažkas sako: „Aš nenoriu, aš esu laisvas.“ Tu nesi laisvas. Tavo laisvė baigiasi būtent ten. Tavo galia, tavo situacijos kontrolė ir tavo laisvė baigiasi tada, kai tavo vaikas jau guli ligoninėje. Tada jau yra labai blogai ir tu jau pažeidei vaiko saugumą. Vadinasi, tu nebegali už jį atsakyti, nes vaikas nesirenka, kaip gyventi. Tu pasirinkai už jį neteisingai.
– Audriau, kaip jums atrodo? Ar tėvai turi absoliučią laisvę nuspręsti? Sustokime ties sveikata – skiepai, sveikata ar mitybos rekomendacijos.
Audrius: Sveikatos klausimais aš nesu tiek žinantis ir tikrai nesu profesionalas. Galiu kalbėti tik iš bendrojo išsilavinimo perspektyvos. Labiau save laikau šeimos santykių ir švietimo specialistu. Bet bendrai atsakant, man atrodo, svarbiausias momentas yra laisvė priimti informuotą sprendimą. Mūsų darbas yra pateikti informaciją – visapusišką informaciją, o ne tik vieną kurią nors kryptį. Nes bet kokie kraštutinumai veda prie dar didesnio nesusišnekėjimo, o atsakymų ieškojimas veda prie teisingesnių sprendimų. Tačiau noriu pasakyti, kad vieno teisingo atsakymo, man atrodo, nėra. Reikia išsiugdyti pajautimą, gebėjimą veikti pagal vietą, laiką, aplinkybes ir tinkamu kiekiu.
Jeigu žmogus kliedi, tai jau reikėtų psichiatrų pagalbos.
– Iš esmės jūs manote, kad pateikiame įvairiapusišką informaciją apie skiepus – jų rizikas, pliusus ir minusus – ir tada vis tiek teisė bei laisvė nuspręsti dėl privalomų skiepų lieka tėvams?
Audrius: Šitoje vietoje turime suprasti, kad kai kurie tėvai gali daryti vienokias ar kitokias klaidas. Ir yra didelė rizika bandyti tapti susidievinusiais viešpačiais, kurie nusprendžia už kitus, kas jiems yra geriau. Jeigu mes neleisime jiems suklysti, jie neišmoks tos pamokos.
– Bet ta klaida gali turėti pasekmių vaiko sveikatai, net gyvybei..
Audrius: Sutinku. Bet žinote, jeigu kalbėtume apie demokratiją, ji irgi nėra ideali valdymo forma. Tačiau niekas geresnės, turbūt, nesurado. Jeigu paimtume autoritarizmą, matome, iki ko prieina valstybės, kai atsiranda vienas autoritaras, kuris ateina neva gerų darbų daryti. Todėl ši diskusija yra tokia sudėtinga, paini ir kelianti labai daug emocijų. Nes to vieno atsakymo nėra. Jeigu nueiname į autoritarizmą, gaunasi panašiai kaip ir mūsų švietime. Švietimo įstatyme labai aiškiai parašyta, koks yra švietimo tikslas – išugdyti savarankišką, atsakingą, kūrybingą, pilietišką ir dorą asmenybę. Bet, deja, visa švietimo sistema truputį nuėjo į kitą pusę. Nes kažkokie dėdės geriau žinojo, ko mūsų vaikams reikia, ir pamiršo ugdyti savarankišką bei atsakingą asmenybę. Jeigu išugdysime savarankišką ir atsakingą asmenybę, ji pati gebės savarankiškai ir atsakingai priimti atsakingus sprendimus. Todėl šitoje vietoje mes ir grįžtame prie informuotumo. Vienas momentas yra dirbti su suaugusiais tėvais. Antras dalykas – žiūrėti į valstybės valdymą gerokai giliau ir daryti labai rimtas pertvarkas švietimo sistemoje.
– Įsivaizduokime konkrečią situaciją – tėvai yra žaliavalgiai arba valgo tik mėsą, arba tiki, kad reikia valgyti tik daržoves. Ir tokių ekstremalių šeimų tikrai yra.
Linas: Aš pritarsiu, kad tėvai gali taip daryti su vaiku. Bet ateina momentas – ir tokių atvejų mes ligoninėje turime. Ateina laikas, kai pradeda trūkti esminių medžiagų, tarkime, geležies ar kitų. Kraujo tyrimai, biocheminiai rodikliai aiškiai rodo, kad jų trūksta, o tėvai užsispyrę kartoja: „Mes valgome tik žalią maistą ir kitaip nevalgysime.“ Vaiko svoris krenta, visi parametrai rodo, kad jam yra blogai. Šitoje vietoje jau yra vaiko saugumo pažeidimas. Tačiau nemanau, kad taip yra visais atvejais. Būna atvejų, kai viskas gerai, žmonės moka susireguliuoti mitybą, organizmas reaguoja kitaip. Mes ne visi esame vienodi. Todėl reikia vertinti konkrečią vaiko situaciją. Jeigu tu nemoki tuo pasirūpinti ir nematai situacijos iš šitos perspektyvos, vadinasi, esi aklai užsispyręs savo teorijoje. Ir tai jau yra pavojinga.
– Audriau, ar jūs sutiktumėte, kad jeigu tėvai vaiką stumia į kažką ekstremalaus, kas kelia pavojų jo sveikatai, valstybė tokiu atveju turėtų įsikišti?
Audrius: Tikrai gali būti pavienių klystančių tėvų, ir šitoje vietoje jie tikrai gali pakenkti savo vaikui. Bet tokių tėvų gali būti vienetai. Turėsime pavienių, labai garsiai nuskambėjusių istorijų, kai tėvai sužalojo vieną ar kitą vaiką. Tačiau jeigu sisteminę klaidą padarys valstybė, jeigu valstybės mastu bus priimtas sprendimas dėl kažkokio privalomo veiksmo, o po tam tikro laiko paaiškės, kad jis buvo klaidingas, tada žala bus padaryta labai didelei žmonių masei. Galime prisiminti kaip prieš 30–40 metų buvo sureikšminti antibiotikai. Tais laikais antibiotikai buvo skiriami beveik nuo slogos. Apie 1960–1970 m. tai buvo pagrindinis vaistas. Įsivaizduokite, kaip medicina, pagauta tam tikros bangos, gali pakenkti. Vėliau ji gali pripažinti klaidą, pasakyti: „Taip, atsiprašome, suklydome.“ Bet žala jau būna nepataisoma. Mes galime turėti ir privalomas vakcinas, kurios labai greitai sukurtos, nebūtinai idealiai patikrintos. Vėliau gali paaiškėti: „Oi, truputį atsiprašome, suklydome.“ O tuo metu milijonai žmonių jau bus netekę dalies savo sveikatos. Todėl ir sakau, kad ši diskusija neturi vieno teisingiausio atsakymo.
– Sakote, vis dėlto nereikia vadovautis vien mokslu ir medicina?
Audrius: Ne, nesakau, kad nereikia jais vadovautis. Sakau, kad ir šitoje vietoje mokslas gali klysti. Ir čia atsiranda tam tikri momentai, kuriuos kartais būna sunku paaiškinti. Ypač mamos turi labai stiprų vidinį jausmą, kaip joms tuo metu derėtų pasielgti. Ir čia jau sprendimai kyla ne tiek iš proto, kiek iš širdies. Tik mokslo žmonėms tokius dalykus labai sunku kažkaip įrodyti. Dažniausiai mokslo žmonės tuos, kurie labiau vadovaujasi širdimi, tarsi nustumia į užribį. Bent jau aš taip matau. Šitoje vietoje pats geriausias yra vidurio kelias.
– Linai, kaip jums atrodo? Susidūrus tam širdies balsui ir mokslo balsui, Audrius sako, kad tiesa turėtų būti kažkur per vidurį. Jūs sutiktumėte su tokia nuomone?
Linas: Išgirdau frazę, kad kai kur mokslas gali klysti. Toks pasakymas yra labai abstraktus ir, atvirai pasakysiu, pavojingas, nes aš noriu kalbėti faktais. Tuomet reikėtų pasakyti, kurioje vietoje mokslas klysta. Aš irgi esu gydytojas, vaikų psichiatras. Taip pat skiriu vaistus ir visada tėvų klausiu: ko jūs bijote? Tada dėliojamės faktus. Mano argumentai remiasi faktais apie ligą, apie situaciją, apie vaiką ir visa kita. O jūs turite baimes, nerimą ir kitus jausmus. Mano pareiga visa tai jums išaiškinti. Aš privalau tai kantriai padaryti. Galiu sutikti ir su tuo, kad galiu neskirti vaisto. Bet tada negaliu ir gydyti. Žiūrėdamas į lubas vaiko neišgydysiu, jeigu jūs atsisakote gydymo vaistais.
– Bet mama gali užsiimti savigyda. Nekalbu apie paprastą situaciją, kai vaikas tik nusičiaudėjo, o apie rimtesnius atvejus.
Linas: Ne tik gali, bet ir užsiima. Tokiu atveju aš atsisakau tame dalyvauti. Tada privalau informuoti atitinkamas tarnybas – Vaiko teisių apsaugos tarnybą. Kokį sprendimą jos priims, jau ne mano atsakomybė. Bet šitoje vietoje visą laiką kalbėkime apie faktus – kur klystame, kiek klystame ir kuo konkrečiai abejojame.
– O vaiko savigyda, jūsų nuomone, jau galėtų būti pagrindas vaiką paimti iš šeimos?
Audrius: Vėlgi, kas yra savigyda? Mes visi tam tikra prasme užsiimame savigyda. Pakilus temperatūrai duodame ibuprofeno. Tokia savigyda nėra žala – čia mes padedame. Savigyda tampa problema tada, kai būklė blogėja, o žmogus kategoriškai neigia bet kokias priemones, kurios gali padėti. Sako: „Nekviesiu greitosios, nesikreipsiu į gydytojus, nes jie žudikai“, ir panašiai.
Visas „Žinių radijo“ reportažas – vaizdo įraše:
– Vieni žmonės labiau linkę pasitikėti tėvais ir suteikti jiems daugiau laisvės bei teisių spręsti – ar tai būtų skiepai, ar savigyda, ar mokykla, ar kiti dalykai. Kiti sako priešingai – valstybė tokiais atvejais turėtų aktyviau ginti vaiko teises ir aiškiai įvardyti, kokie yra vaiko interesai, nes negalima kelti pavojaus jo gerovei ir sveikatai ilgalaikėje perspektyvoje. Tačiau kaip jūs vertinate šias visuomenėje kylančias bangas? Ką jos rodo?
Kad ir kokie blogi mums kartais atrodytų tėvai, vaikams jie dažniausiai yra patys geriausi pasaulyje.
Rimantas: Pirmiausia turime susitarti, kas yra vaiko nepriežiūra. Vaiko nepriežiūra gali būti fizinė – blogai aprengtas, nepamaitintas. Medicininė nepriežiūra – kai vaikas suserga, bet nėra vežamas pas gydytojus, o vietoje to užsiimama savigyda. Emocinė nepriežiūra – kai vaikas nuolat auga psichologinio smurto aplinkoje. Ir edukacinė nepriežiūra – kai vaikui neužtikrinamas pradinis ir tolesnis ugdymas. Visa ši nepriežiūra yra priskiriama vienai iš smurto formų – greta seksualinio, fizinio ir psichologinio smurto. Nepriežiūros pasekmės tėvams yra labai aiškiai numatytos Lietuvos Respublikos Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme. Tėvams gali būti taikoma baudžiamoji arba administracinė atsakomybė – iki pat vaiko paėmimo iš šeimos. Ir čia labai jautrus klausimas. Vaiko paėmimas iš šeimos... Kyla klausimas – kur tie vaikai bus laimingesni? Prisiminiau kitą vaizdą iš skubiosios pagalbos laikų, kai dar dirbome su suaugusiaisiais. Jo niekada nepamiršiu. Buvo atvežta, sakykime, abejotinos socialinės padėties mama. Ji buvo sumušta. Aplink ją lakstė maždaug ketverių ar penkerių metų mergaitė. „Mamyte, gal tau labai skauda? Mamyte, gal aš tau vandens atnešiu? Mamyte, gal tau dar kažko reikia?“ Mama buvo neblaivi, kažką nerišliai kalbėjo. Kad ir kokie blogi mums kartais atrodytų tėvai, vaikams jie dažniausiai yra patys geriausi pasaulyje. Ir čia mes susiduriame su labai sudėtingais etiniais, moraliniais, net filosofiniais klausimais. Turbūt vienas blogiausių dalykų yra visuomenės įtraukimas spręsti tokius klausimus. Visuomenė gali diskutuoti, bet galutinis atsakymas turi ateiti iš valstybės. Kiek mūsų valstybė yra įgali užtikrinti vaiko teises?
– Kartais tėvai nusprendžia neleisti vaikų į bendrojo ugdymo mokyklą, Lietuvoje šeimos ugdymas yra visiškai legalus. Kodėl manote, kad čia taip pat gali būti žala vaikui?
Rimantas: Edukacija yra labai svarbi. Aš nežinau, kokią edukaciją tie vaikai gauna namuose. Gal jie turi privačius mokytojus ar kažką panašaus, nors tuo nedrįsčiau tikėti. Bet vis tiek vaikai turėtų gauti bent pagrindinį išsilavinimą. Juos reikia įvesti į žinių pasaulį, į socialinį gyvenimą. Mes iš esmės esame socialinės būtybės. O čia susidaro įspūdis, kad gyvenama tarsi pirmykštėje bendruomenėje, lyg gentis gyventų atsiskyrusi ir nepripažintų nieko, kas vyksta aplinkui.
– Aišku, nuomonių yra įvairių. Žmonės klausia: kodėl kažkas turi man primesti? Ar aš čia eksperimentinis triušis? Kodėl man primetamos rekomendacijos, kad ir dėl tų pačių vaikų skiepų? Mūsų laidoje buvo išsakyta mintis, kad tėvams nėra suteikiama pakankamai įvairiapusiškos informacijos. Kokį jūs matytumėte sprendimą tokiose situacijose? Ką reikėtų daryti?
Rimantas: Maždaug 70–75 proc. tėvų dėl to nekyla jokių diskusijų. Jie visiškai pasitiki šiuolaikine medicina – patys skiepijasi ir skiepija savo vaikus. Apie 20 proc. yra abejojančių. Būtent čia mums, medikams, ir yra svarbiausia pateikti objektyvią informaciją, nes įvairiose interneto platybėse labai daug klaidingos ir žalingos informacijos. Likę maždaug 3–4 proc. yra žmonės, su kuriais diskutuoti praktiškai neverta, nes tai jau jų įsitikinimai. Panašiai kaip yra žmonių, kurie mano, kad Žemė yra plokščia. Su jais diskutuoti praktiškai nerekomenduojama, nes tai nebe faktų, o tikėjimo klausimas. Bėda tik ta, kad dabar jie savo idėjas gali skleisti socialiniuose tinkluose. O dalis žmonių tomis idėjomis patiki.
– Akvile, trumpai įveskite mus į kontekstą – kas yra ugdymas šeimoje? Koks tai formatas ir kada jis gali būti taikomas?
Akvilė: Iš tikrųjų girdime labai daug mitų. Ugdymas šeimoje Lietuvoje yra visiškai legali ir įteisinta ugdymo forma. Ji yra mūsų švietimo sistemos dalis. Iš principo ji galima praktiškai visais atvejais, kai šeima to pageidauja. Taip pat atsižvelgiama ir į vaiko norą. Yra tam tikri saugikliai, kada šeimai neleidžiama pasirinkti šios ugdymo formos, tačiau iš esmės ji prieinama visiems. Labai norėtųsi, kad žmonės rinktųsi arba nesirinktų ugdymo šeimoje remdamiesi žinojimu, o ne mitais ar nežinia iš kur atsiradusiomis nuostatomis.
– Prieš valandą ar dvi, kai jums paskambinau, tiesiog įvedžiau į „Google“ paiešką „ugdymas šeimoje“ ir pirmiausia radau jūsų asociaciją. Kokia tai bendruomenė? Kiek vaikų šiandien Lietuvoje ugdoma šeimose?
Akvilė: Pirmiausia norėčiau pasakyti, kad nėra vienos aiškiai apibrėžtos bendruomenės.Jeigu kalbėtume apie žmones, kurie ugdo savo vaikus šeimoje, jie yra patys įvairiausi – su skirtingomis pasaulėžiūromis ir skirtingomis nuomonėmis. Vieni priklauso asociacijai, kiti nepriklauso. Todėl labai sunku juos visus suvienodinti. Pavyzdžiui, 2025–2026 mokslo metus Lietuvoje pradėjo 495 vaikai, ugdomi šeimoje. Pačioje asociacijoje yra apie 60 šeimų. Kaip matote, daugybė šeimų ugdo vaikus šeimoje ir asociacijai nepriklauso.
– Kokios pagrindinės priežastys? Kodėl tėvai nori ugdyti savo vaikus šeimoje? Koks pagrindinis motyvas?
Akvilė: Turbūt pats svarbiausias motyvas yra vaiko psichologinė gerovė. Nes, kad ir kaip gražiai teoriškai viskas turėtų atrodyti bendrojo ugdymo mokyklose, deja, realybėje ne visada taip yra. Kartais mokykloje viskas yra gerai, bet tiesiog konkrečiam vaikui tokia aplinka netinka. Tėvai, ypač tie, kurių vaikai jau lankė bendrojo ugdymo mokyklą ir tik vėliau buvo pradėti ugdyti šeimoje, mato, kad jų vaikui ten nėra gerai. Tuomet jie ieško kito būdo suteikti visavertį išsilavinimą. Tai nėra taip, kad tie vaikai nesimoko. Tai nėra taip, kad šeima gali daryti ką nori. Šeimą prižiūri mokykla. Tiesiog ieškoma kitokios aplinkos – gal ramesnės, gal kitokio tempo ar kitokio mokymosi būdo. O galimybių vaikams, ugdomiems šeimoje, socializuotis yra labai daug. Dažnu atveju jų net daugiau negu bendrojo ugdymo mokyklas lankantiems vaikams. Ir drįsčiau pasakyti, kad dažnai ta socializacija būna net kokybiškesnė.
– Mokykla vis tiek yra bendruomenė – socializacija, bendri žaidimai, bendri projektai. O ugdant šeimoje viskas vyksta individualiau. Kaip tai atrodo?
Akvilė: Iš tikrųjų ugdymas yra individualesnis, bet labai daug priklauso nuo to, su kokia mokykla šeima yra pasirašiusi sutartį. Nes Lietuvoje dabar tvarka tokia, kad negali tiesiog vieną dieną sugalvoti ugdyti vaiką šeimoje, išimti jį iš mokyklos ir toliau daryti, ką nori. Tikrai taip nėra. Valstybė yra nustačiusi labai daug saugiklių ir pagalbos priemonių šeimoms. Šeima pasirašo sutartį su mokykla, kuri teikia šią paslaugą. Labai daug priklauso tiek nuo pačios šeimos noro įsilieti į tos mokyklos bendruomenę, tiek nuo to, ką siūlo pati mokykla. Todėl mes labai rekomenduojame, renkantis mokyklą, tiesiog pasižiūrėti, ar sutampa šeimos ir mokyklos pasaulėžiūra, ar sutampa jų supratimas apie ugdymą. Tikrai yra ne viena mokykla, kuri organizuoja daug įvairių renginių ir kviečia į juos šeimoje ugdomus vaikus. Yra mokyklų, kurios tik kuruoja šeimoje ugdomus vaikus. Taip pat rengiami bendruomenių renginiai, susibūrimai, suvažiavimai. Gali būti organizuojamos ir papildomos pamokėlės. Modelių yra įvairių – čia jau priklauso nuo kiekvienos mokyklos.
– Kaip vyksta egzaminai?
Akvilė: Vaikai Lietuvoje, kurie ugdomi šeimoje, privalo būti ugdomi pagal bendrojo ugdymo programas. Kito pasirinkimo šeima neturi. Vadinasi, į tai turi būti atsižvelgiama. Bendrojo ugdymo programos yra tos pačios, todėl ir visa patikros sistema yra bendra. Programos yra tokios pačios, kaip ir vaikams, kurie fiziškai eina į mokyklą. Tiesiog tėvai yra atsakingi už ugdymo organizavimą – kaip jie pateiks vaikui medžiagą, kaip jį mokys. Kai kurios šeimos samdo korepetitorius. Tačiau programos yra bendros. Vaikų žinios mokykloje tikrinamos du kartus per metus, kad jie neatsiliktų nuo programų. Ir šiaip rezultatai yra tikrai geri. Rezultatai, sakyčiau, yra maždaug Lietuvos vidurkio lygio. Tie vaikai niekuo nesiskiria. Nėra taip, kad jie gavę kažkokį testą ar egzaminą, kurį laiko visi kiti Lietuvos mokiniai, staiga nesugebėtų susitvarkyti su užduotimis.
