– Savo naujausioje knygoje "Ad rem" kalbate apie daugelio sričių – politikos, kultūros, literatūros, teatro, kino ir kitų – reiškinius. Kas lemia publicistinio teksto interpretacijos pločius ir gylius?
– Kam nors galėtų atrodyti, kad tokio plataus daugelio sričių išmanymo nesu išsiugdęs ar įgijęs, tačiau tai būtų tik dalinė tiesa. Savo esė ir publicistikos tekstus rašiau kaip artimus antropologijos mokslo disciplinai. Tai reiškia, kad, nors ir neturiu specifinių įvairių meno sričių žinių, pati metodologinė santykio su tikrove prieiga vis dėlto leidžia žvelgti į bendrąsias mūsų gyvenimo istorijos ir dabarties tendencijas bei slinktis, kartais net bandant galvoti, kas laukia ateityje. Nesuklys tie, kurie knygoje "Ad rem" ieškos ir įžvalgų, kurios susijusios su mūsų, Vakarų, civilizacijos raida.
Publicistika yra vienas patikimiausių būdų išvengti viešojo infantilumo, nes reikalauja kasdienio mąstymo apie tai, kas vyksta šalia tavęs.
Ne kartą skelbdamas knygos tekstus spaudoje, esu susidūręs su kai kurių skaitytojų reakcija, kuri dažniausiai reiškiama žodžių junginiu "nesuprantu, ką parašei". Iš pradžių į tai žiūrėdavau jautriai ir bandydavau paaiškinti, ką savo rašiniais noriu pasakyti. Vėliau supratau, kad stengiuosi be reikalo. Tiesiog "Ad rem" tekstai yra skirti tokiems žmonėms, kurių neaplenkė gyvenimo etapas, per kurį paprastai įgyjamas išsilavinimas. Knyga "Ad rem" dar labiau simpatiška gali būti tiems, kurių edukacija susijusi su humanitariniais ar socialiniais mokslais. Apibendrintai sakant, tekstų rinktinė laukia su žmonijos klasikiniu mąstymu susijusios auditorijos. Šiai paprastai nekyla klausimų, kaip ir kodėl imuosi kalbėti apie tai, ko specifiškai, specializuotai ir siaurai neišmanau, – tampa tiesiog savaime suprantama, kad literatūros istorijos mokęsis žmogus gali ir netgi turi nepavirsti vien siauru, tokiu beveik techniniu asmenimi, kurio, be siauros jo specializacijos srities, daugiau gyvenime beveik niekas nedomina.
– Pakalbėkime apie knygos pavadinimą. Kas lėmė būtent tokį pasirinkimą?
– Knygos pratarmėje užsimenu apie tai, kad XX a. paskutiniajame dešimtmetyje Lietuvos viešoje erdvėje egzistavo ir kelerius metus sėkmingai gyvavo televizinės žurnalistikos konkursas, pavadintas "Ad rem", – lietuvių kalba jis reikštų "apie dalyką, reiškinį, daiktą". Šiandien beveik visa mūsų žiniasklaida yra nulenkta į priešingą pusę – kalbėjimą "ad hominem" (liet. "apie žmogų"). Labai trūksta tokios visuomeninės kritikos, kurioje vis dar būtų analizuojama tai, kas nulemia žmonių grupių ar atskirų asmenų viešąją elgseną. Eteryje pilna konkrečių personalijų poelgių kritikos. Tokiame kontekste vis prisimenu amerikiečių rašytojo Henry Davido Thoreau žymiąją knygą "Voldenas, arba Gyvenimas miške". Joje autorius pasakotojo lūpomis prabyla apie tai, kad, jei domiesi pasaulio reiškiniais, struktūromis, priežastimis ir pasekmėmis, užtenka per gyvenimą perskaityti vos kelis laikraščius, nes vėlesnės situacijos jau nesakys nieko iš esmės nauja – vaidmenys tie patys, tik žmonės kiti, bet ne kitokie. Tie, ką domina personalijos, gali ir toliau žiūrėti televiziją, skaityti interneto portalų informaciją, – o pats paieškosiu įdomesnių laiko leidimo būdų, nes jaučiu, kad tą Lietuvos tikrovę, kuri man nuoširdžiai rūpi, jau aptariau knygoje "Ad rem". Ją rašyti įkvėpė daugiausia aiškiai juntami tie mūsų realybės plyšiai, kurie byloja apie netobulumą, – verbalinė kalba tuos tarpus tarsi užpildė interpretacijomis.
– Vis dėlto, kiek jūsų knyga yra subjektyvios asmeninės įžvalgos ir kiek ji kalba apie objektyvius reiškinius ir įvykius?
– Rašydamas šią knygą, pirmuosius dvejus metus buvau beveik nepajudinamai įsitikinęs, kad rašau tikrai ne apie save. Vėliau akys atsivėrė – kiekvieną viešojo mūsų gyvenimo įžvalgą lėmė ir mano charakteris, ir vertybės, ir žinios, ir daugelis kitų asmeninių dalykų. Supratau tai, ką, regis, jau seniau žinojau: vertinimas niekada nebūna atsietas nuo vertintojo. Ir visa mūsų žiniasklaida, ir jos žanrų įvairovė, net žinutės, rodo, kad informacija, net tada, kai ji nėra nuomonės pobūdžio, vis tiek yra subjektyviai atrenkama ir pateikiama tam tikrame kontekste. Net kompiuterinės technikos veikimas nėra objektyvus. Ką jau kalbėti apie humanistiką.
– Kiek "Ad rem" yra susijusi su lietuvių publicistikos istorija ir jos kanonais?
– Pirmiausia, ji yra susijusi genetiškai – beveik visais man žinomais mūsų literatūros istorijos atvejais publicistinis kalbėjimas kildavo iš suvokimo, kurį, perfrazuojant religijos filosofą Thomą Mertoną, galima apibūdinti fraze "nė vienas žmogus nėra sala". Knygą "Ad rem" nuo personaliosios eseistikos skiria tai, kad nesiekiu registruoti savo asmeninių pojūčių ar nuotaikų, nes labiau gaudau tai, kas stipriau sieja su kitais žmonėmis, – vertybinės, estetinės ir moralinės nuostatos. "Ad rem" turi ir tokį pamušalą, kuris sako, kad ir šiandien vis dar prasminga remtis mūsų valstybės tarpukario gyvenimo tradicijomis, kai daugelis labiau išsilavinusių žmonių kalbėjo ne sovietinių butų virtuvėse ar darboviečių užkaboriuose, o spaudoje, su kuria bendradarbiauti buvo pilietinė pareiga. Šiandien pilietiškumą reiškiame mažiau smegenų darbo reikalaujančiu elgesiu – pastovėjimu aikštėse per valstybines šventes ar himno giedojimu, susikibus rankutėmis, lyg būtume maži vaikai. Publicistika yra vienas patikimiausių būdų išvengti viešojo infantilumo, nes reikalauja kasdienio mąstymo apie tai, kas vyksta šalia tavęs.
– Skeptikai pasakytų, kad tas rūpestis dėl Lietuvos šiandien tiesiog persikėlė į socialinius tinklus. Ką atsakytumėte jiems?
– Taip, savo publikacijų nuorodomis nuolat dalijuosi socialiniame tinkle, tačiau visada vengiu keliolikos eilučių komentarų aktualiomis temomis. Švietimo amžiuje dauguma žmonių tapo raštingi ir masiškai skaitė knygas. Vėliau jas nukonkuravo laikraščiai. Pastaruosius dar gana neseniai nurungė interneto portalai, o dabar mums užtenka trumpo įrašo socialiniame tinkle. Kuo tai blogai? Neabejoju, kad istorijos raidoje žmonės ėmė informaciją reikšti labiau koncentruotai, tačiau pastebėkite, kaip kito skaitomo teksto eilučių ilgis! Jis tik trumpėjo. Kultūros psichologijos disciplina yra išvysčiusi asmens linijinio mąstymo kaip išsilavinimo pagrindo teoriją: kai mūsų akys įpranta sekti užrašytas eilutes, tampame kultūringesni ir labiau išsilavinę. Kuo šis judesys menkesnis ir retesnis, tuo labiau esame nuskurdę. Knyga "Ad rem" yra beveik kraštutinė pastanga laikraštinę ir internetinę eilutę pratęsti iki knygos puslapio pločio. Kuo mūsų rūpestis savąja valstybe yra mandagesnis ir kultūringesnis, tuo labiau esame paliesti civilizacijos ir dar gebame išsaugoti tai, ką masinis XXI a. žmogus beveik be atminties gebėjimų jau baigia prarasti.
– Kaip apskritai apibūdintumėte mūsų laikų Lietuvos kultūros, politikos ir socialinės kritikos būsenas?
– Nekelia abejonių faktai, kad ta kritika mokslo įstaigose vis dar sėkmingai plėtojama. Tačiau, iškilus poreikiui prabilti visuomenei, o ne savo cecho kolegoms, randasi daug sunkumų. Nekartosiu jau tautosaka virtusių teiginių, kad "kritikos Lietuvoje beveik nėra". Tik pasakysiu, kad jos būtų daugiau, jei kritikai jaustų didesnį įsipareigojimą visuomenei. Kita vertus, kai vietoj visuomenės dominuoja tik liaudis, akivaizdu, kodėl to įsipareigojimo nėra. Į klausimą galima atsakyti klausimu: kas šiandien mūsų šalyje skaito ar bent retkarčiais atsiverčia chrestomatinę Michaelio Walzerio knygą "Kritikų draugija"? Šio veikalo autorius apie kritiką kalba kaip apie pašaukimą ir pareigą. Mūsų situacijose dažnam labiau rūpi savojo ratelio, savosios politikos, verslo, kultūros ar edukacijos "gaujos" interesai. Ypatingas yra gaveliško užmojo kritikų, kurie drįstų nesutapti su jokia interesų grupe, poreikis.
Kai mūsų akys įpranta sekti užrašytas eilutes, tampame kultūringesni ir labiau išsilavinę. Kuo šis judesys menkesnis ir retesnis, tuo labiau esame nuskurdę.
– Kai autorius rašo knygą, jis neretai tikisi, kad jo mintys paveiks tikrovę, valstybę, pasaulį. Ko šiuo atžvilgiu jūs tikitės?
– Masinio mąstymo mano tekstai beveik nekeičia, tačiau individų lygmeniu jie yra paveikūs. Labiausiai ilgiuosi tokių skaitytojų, kurie, vedami žemo pavydo ar resentimento logikos, ne priekaištautų, o tokios publikos, kuri megztų nepataikaujantį dialogą su mano mintimis ir teiginiais. Tai man akivaizdžiai patvirtintų knygos gyvybę. Deja, atmerkęs akis prieš Lietuvos tikrovę, puikiai suprantu, kad daugiausia, ko galiu tikėtis, yra tyla, nes ir pats knygos rašymas tiesiogiai rodė, jog nuo su Dekalogu niekaip nesuderinamų pozicijų daugelis "kritikų" niekaip negali atsiriboti. Esu pasiruošęs paprastam publicisto likimui: dėl savo tekstų prarasti kelis draugus, turėti daugiau bukai piktų priešų, tačiau žinoti, kad knygoje melo nėra ir negali būti. "Ad rem", kaip ir istoriko profesoriaus Egidijaus Aleksandravičiaus veikalo "Karklo diegas: lietuvių pasaulio istorija", metodas yra nuoširdumas.
