Grįžo dėl ligos
2003-iaisiais išvykusi gyventi į Italiją, kaunietė Lina šiemet grįžo atgal į gimtinę – pablogėjus pirmojo tipo cukriniu diabetu sergančios keturiolikmetės dukros būklei, šeima nusprendė pagalbos ieškoti Lietuvoje.
"Čia kur kas geresnė diabeto kontrolė. Specialistai iškart rado ligos komplikacijų, kurių Italijoje niekas nepastebėjo. Gavome sanatoriją ir reabilitaciją. Apie šeimos daktarus nekalbėsiu – tai atskira tema", – šalies sveikatos sistemai ponia Lina priekaištų mažai teturėjo. Priešingai nei švietimo.
Pavasarį grįžusi į Kauną, moteris ėmė ieškoti ugdymo įstaigos, kurioje rudenį jos dukra Karolina galėtų tęsti mokslus. Visos nuorodos Kauno miesto savivaldybės, Švietimo ir mokslo ministerijos puslapiuose ją esą vedė į tris miesto ugdymo įstaigas: Kauno Jurgio Dobkevičiaus progimnaziją, Aleksandro Puškino ir Jono Jablonskio gimnazijas. Pastarojoje mokiniai priimami tik nuo 9 klasės, todėl moteris nusprendė pasidomėti, kokia tvarka galioja A.Puškino gimnazijoje. Šilainiuose gyvenančiai moteriai vieta nebuvo itin patogi, tačiau gimnazijos aprašymas ir specialistų pristatymas atitiko visus šeimos lūkesčius.
"Susitikau su mokyklos direktoriumi. Jis nesiliovė kalbėti, kokie jie šaunūs, kokią patirtį turi, kiek daug užsieniečių ir grįžusių lietuvių mokosi gimnazijoje. Skaičiai išties pasirodė įspūdingi – 170 užsieniečių, 20 grįžusių lietuvių ir 24 skirtingų tautybių vaikai. Sakė, kad yra ir vienas italas", – mokyklos vadovo kalba, Linos teigimu, buvo labai įtikinama.
Neįvertino žinių
Net ir tada, kai moteris suabejojo, ar dukrai, kuri kalba tik angliškai, itališkai, prancūziškai ir kiek sunkiau lietuviškai, bus užtikrintas kokybiškas mokslas, direktorius ramino – nors mokykloje mokomoji kalba rusų, moksleiviai naudoja vadovėlius valstybine kalba, dalykiniai terminai čia esą verčiami, o individualiais atvejais su mokiniais dirbama lietuvių kalba.
"Buvo šiek tiek keista, kad po mudviejų su direktoriumi pokalbio niekas neatliko dukros žinių patikrinimo. Nors kai kurią 8 klasės medžiagą Karolina praėjo prieš metus Italijoje", – pečiais gūžtelėjo pašnekovė.
Gegužę ir birželį Karolinai buvo skirtos rusų ir lietuvių kalbos pamokos, tačiau jų nauda mama Lina taip pat suabejojo. Su dukra ji esą mokėsi savarankiškai – informacijos ieškojo internete, drauge žiūrėjo filmus rusų kalba.
"Būdama Italijoje Karolina gavo rekomendaciją rinktis lingvistinius arba bent jau humanitarinius mokslus. Ji imli kalboms. Ir rusų būtų išmokusi, tik laiko per mažai", – pasakojimą tęsė moteris.
Ignoravo prašymus
Rugsėjo 2-ąją aštuntokė nedrąsiai atvėrė mokyklos duris. Susipažino su naująja auklėtoja ir klasės draugais. Mamai iškart nepatiko, kad gimnazijos naujokei nebuvo skirtas mentorius, todėl kabinetų, kurie pasak Linos, mokykloje yra nežymėti, mergaitei pirmosiomis dienomis teko ieškoti vienai.
"Iš streso Karolinai nukrito cukrus. 3 mmol/l riba jau yra pavojinga, o po koridorius ji blaškėsi su 2.1 mmol/l. Mergaitę bet kada galėjo ištikti hipoglikeminė koma!" – virpančiu balsu rugsėjo pradžią A.Puškino gimnazijoje prisiminė moteris.
Nejaukiai Karolina esą pasijuto ir pamokose, kur visi dalykai be išimties buvo dėstomi rusų kalba. Aštuntokei paprašius sakinius išversti į lietuvių kalbą, mokytojos ją ignoravo arba liepė prašyti klasiokų pagalbos.
"Kai dukra dar sykį pasakė nesuprantanti rusiškai, kelios mokytojos paklausė: ko tada čia atėjai? – negalėdama susitaikyti su tokia neteisybe Lina nedelsdama kreipėsi į mokyklos direktorių. – Paklausiau jo, kam kviečiasi mokinius, jei negali užtikrinti tinkamo integracijos paslaugų paketo. Jis apgailestavo, kad šiuo metu pedagogų stygius, o tie, kurie yra, – užkėlę galvas. Kitą dieną jis su manimi atsisakė kalbėti – nusiuntė pas direktoriaus pavaduotoją. Jai mano nuogąstavimai taip pat pasirodė keisti. Esą kažkada ir jai pačiai – rusakalbei – teko adaptuotis šioje visuomenėje. Beje, man labai keista pasirodė, kad klasės auklėtoja – anglų kalbos mokytoja, kuri pamokoje kalba daugiau rusiškai nei angliškai, į Lietuvą atvyko prieš dešimt metų nemokėdama lietuvių kalbos. Vėliau ją išmoko, išlaikė egzaminą, o dabar yra specialistė, atsakinga už lietuvių vaikų integravimą į lietuvių gyvenimą. Ar taip gali būti?"
Vaiko emocinę būseną galiu suprasti, tačiau mamos suvokimą, kad integracija turi įvykti tuoj pat – sunku.
Priėmė kita mokykla
Galiausiai mokyklos vadovas, kaip teigia Lina, ėmė kaltinti pačią mergaitę, esą ši turi psichologinių problemų, negeba prisitaikyti prie aplinkos ir pasiūlė vakarinę mokyklos pamainą, kurioje yra klasės su lietuvių kalba. Linai toks variantas netiko.
"Grupė buvo pasiūlyta kaip laikinas sprendimas, tačiau net neaišku kokiam laikotarpiui. Pasakiau, kad nenoriu tokio mėtymo, atskyrimo nuo klasės draugų ir auklėtojos", – po paskutinio ne itin malonaus pokalbio su A.Puškino gimnazijos direktoriumi moteris kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės Švietimo skyriaus vedėją.
Netrukus reikalai pasistūmėjo į gerą – dar praėjusią savaitę davusi neigiamą atsakymą, keturiolikmetę į savo bendruomenę sutiko priimti Šilainiuose esanti Milikonių progimnazija. Pastarąją keturiolikmetė ėmė lankyti praėjusią savaitę.
"Po visko, ką prieš tai patyriau ankstesnėje mokykloje, esu gana rami. Be to, žinau, kad mano klasėje bus dar viena mergaitė iš Italijos, todėl bus smagiau mokytis", – paklausta, kaip jaučiasi prieš antrąją rugsėjo 1-ąją, nedrąsiai kalbėjo Karolina.
Mama vylėsi, kad netoli namų esančioje mokykloje dukrai mokslai eis sklandžiai ir ji gaus tai, ko negavo ankstesnėje ugdymo įstaigoje.
Iškabos lietuvių kalba
Besibaigiant savaitei užsukome į A.Puškino gimnaziją, kur lietuviškai mus sveikino ne tik pro šalį bėgantys moksleiviai, bet ir daug skelbimų lentų koridoriuose. Užrašai ant kabinetų – taip pat. Tyliai pravėrus vienos klasės duris, iš už jų taip pat pasigirdo lietuviški žodžiai.
"Lietuvių kalbos pas mus labai daug. Vargu ar kitoje mokykloje tiek rasite", – A.Puškino gimnazijos direktorius Erikas Griškevičius savo žodžius netruko pagrįsti dokumentais.
E.Griškevičiui apmaudu, kad ponia Lina nepagrįstai apšmeižė mokyklą ir visą kolektyvą.
Antai 5–10 klasės mokiniai turi šešias lietuvių kalbos pamokas per savaitę. Vienuoliktokai – septynias, o abiturientai net po aštuonias. Kitų dalykų pamokose mokytojai kalba ir rusiškai, ir lietuviškai. Kitaip jie esą ir negalėtų daryti.
"Galėčiau išvardyti ne vieną atvejį, kai pas mus atėję lietuviškai nekalbantys vaikai po kurio laiko išėjo į lietuviškas mokyklas. Neseniai buvo ir latvė Santa, "Sūkurio" šokėja. Po dvejų metų praleistų mokykloje, ji išlaikė valstybinį lietuvių kalbos egzaminą. Ne visiems lietuviams tai pavyksta. Taip, vaikus mes ruošiame gyvenimui Lietuvoje. Jie turi išlaikyti privalomąjį lietuvių kalbos egzaminą. Jei to nedarytume, pas jus į redakciją ateitų ne viena mergaitė su mama, o 1100", – tiek, anot E.Griškevičiaus, vaikų šiuo metu lanko A.Puškino gimnaziją. Moksleivių ugdymo įstaigai netrūksta ir dirbtinai, pažadais jų vilioti nereikia.
Pasikeitė elgesys
Paprašytas pakomentuoti Karolinos atvejį, direktorius neslėpė nuoskaudos. Mergaitei gimnazijos bendruomenė esą parodė itin daug dėmesio, tačiau, užuot padėkojusi, mama pažėrė priekaištų laviną ir nepagrįstus skundus.
"Esu nustebęs..." – A.Puškino mokyklos direktorius prisiminė šių metų balandį, kai į jo kabineto duris pasibeldė Lina su Karolina.
Susipažinęs su šeimos situacija E.Griškevičius tąkart rekomendavo dvikalbę 8B klasę, kurioje dalis vaikų atvykę iš lietuviškų mokyklų. Moteris sutiko ir su siūloma klase, ir su papildomomis, individualiomis lietuvių-rusų kalbų pamokomis gegužės–birželio mėnesiais. Po kiekvieno užsiėmimo mergaitė, direktoriaus tikinimu, dėkojo pedagogėms už produktyvų laiką, o mama džiaugėsi, kad dukra ne tik patobulins lietuvių kalbos žinias, bet ir išmoks rusų. Visgi, pirmosiomis rugsėjo dienomis moters elgesys kardinaliai pasikeitė. Kas tam turėjo įtakos, direktorius negalėjo nutuokti.
A.Puškino gimnazijoje dauguma užrašų ir nuorodų – lietuvių kalba.
"Vaiko emocinę būseną galiu suprasti, tačiau mamos suvokimą, kad integracija turi įvykti tuoj pat – sunku", – E.Griškevičius tikino, kad integracija ir adaptacija – ilgas procesas, kuriame turi dalyvauti ne tik vaikai su pedagogais, bet ir tėvai. – Štai jums labai panašus pavyzdys: pora draugauja septynerius metus, vėliau susituokia, tačiau ir toliau vienas kitame atranda naujų dalykų, nes santuoka – darbas, kompromisai."
Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos komentaras
Labai apgailestaujame, kad mergaitei ir jos motinai teko patirti tokią nemalonią situaciją mokslo metų pradžioje. Aleksandro Puškino gimnazija Kaune yra viena iš tautinių mažumų mokyklų, kurioje mokoma rusų mokomąja kalba. Vakarinėje pamainoje ji turi klases ir lietuvių kalba. Lietuvoje yra mokyklų, kuriose mokoma tautinės mažumos kalba: rusų, lenkų, vokiečių, baltarusių ir kt.
Jeigu planuojantiems sugrįžti ar jau grįžusiems iš užsienio tėvams kyla klausimų ar reikėtų patarimo dėl ugdymo Lietuvos mokyklose, visada galima kreiptis ir į Švietimo, mokslo ir sporto ministeriją telefonu 8 700 55 250 arba ministerijos interneto svetainės skyriuje "Grįžtantiesiems į Lietuvą" užduoti klausimą internetu.
Komentaras
Virginijus Mažeika
Kauno miesto savivaldybės Švietimo skyriaus vedėjas
Ar užsienietis, ar sunkiai sergančio vaiko tėvas, mama, ar šiaip žmogus, niekada neišvažiavęs iš Lietuvos, – visiems jiems savas vaikas geriausias ir gražiausias. Ko gero, tas fiziologinis dėmesio poreikis yra genetiškai įgimtas ir tik saviaukla, dvasios kultūra veda į bendradarbiavimą, į dėmesio kitam žmogui parodymą ir jo girdėjimą. Kiekvienas atvejis individualus, todėl nepasakyčiau, kad emigrantai ar užsieniečiai yra išskirtinė kategorija. Dėmesio reikia visiems. Ne paslaptis, kad kai kurie mokytojai yra amatininkai, ne visi menininkai, o suvaldyti poreikius ir visus norus – menas. Už ką mes ir mylime mokytojus.
Labai patogu pasakyti, kad kažkas dėl kažko kaltas, nes tu dėl to nekaltas. Tai psichologinė aksioma. Čia mes turime daugiausiai konfliktų, nesusipratimų, nepasitenkinimo. Tikiu, kad atvykus arba sugrįžus iš kito kultūrinio konteksto ir kitos šalies, adaptacinis laikotarpis nėra trumpas, jį lydi daug iššūkių. Tačiau lygiai tokie patys iššūkiai galimi esant sveikatos, emocijų nevaldymo ar socialinio skurdo problemų. Yra numatyta begalė procedūrų, kaip reikėtų elgtis, kad integracija būtų kaip galima greitesnė. Ne visada viskas atliekama idealiai, nes neišvengiamai veikia žmogiškasis faktorius. Bet kuriuo atveju, bendradarbiavimas – vaiko sėkmės sąlyga.
