Verslas griūva akyse

Netoli Agluonėnų, už 20 kilometrų nuo Klaipėdos, veikia bendrovė "Kontvainiai", auginanti tūkstančius kiaulių.

Arčiausiai šio kiaulių komplekso yra verslininko Vytauto Račkausko kaimo turizmo sodyba ir restoranas.

Pastaraisiais metais jo verslas ne itin klesti dėl aplink beveik nuolat tvyrančio gyvulių srutų, kuriomis laistomi ir aplinkiniai laukai, tvaiko.

Restoraną verslininkas pradėjo statytis prieš maždaug 30 metų, kai tas kiaulių kompleksas ten jau stovėjo. Kiaulių tada buvo laikoma iki 12 tūkst., sanitarinė zona siekė 500 m.

Srutų į laukus tada esą niekas neveždavo, o pavasarį susikaupusios srutų lagūnos būdavo išlaistomos per kelias savaites, ir smarvė aplinkui būdavo tik epizodiškai.

Prieš kelerius metus kiaulininkystės ūkis buvo atnaujintas, gyvulių padaugėjo 50 proc., sanitarinė zona padidinta iki vieno kilometro, taip esą dalis turizmo sodybos pateko į kiaulidės sanitarinę zoną.

"Ir dabar visas kiemas dvokia, galite atvažiuoti, patys įsitikinsite. Bendraujame su kiaulių augintojais nuolat. Jie su pretenzijomis sutinka, tikina, jog daro, ką gali, kad to nebūtų. Bet sako, kad yra teisūs. Esą laistyti srutomis laukus leidžia įstatymai", – teigė V.Račkauskas.

Dėl šios situacijos gera vardą turintis restoranas nuolat praranda klientus.

Kai kurie atvykę ir užsisakę maisto išvažiuoja, nes juos išgena iš laukų sklindantis tvaikas.

Atšaukė įmonės šventę

Esą buvo ne vienas atvejis, kai suplanuoti ir verslo atstovų pobūviai šiame restorane buvo atšaukti būtent dėl iš kiaulidės ir laukų sklindančio kvapo, nes žmonės čia negali valgyti – pykina smarvė.

Buvęs Klaipėdos meras, pramonininkų asociacijos atstovas Rimantas Taraškevičius patvirtino, kad jo įmonės "Monolitas" darbuotojams buvo planuota surengti Statybininkų dieną "Agluonos" restorane.

"Savo darbuotojams norėjome surengti šventę. Pasamdėme renginio organizatorius, kurie prieš savaitę nuvyko į vietą, kad viską suderintų. Bet grįžę jie pasakė, kad sumanymą reikia atšaukti, nes lauke tokia smarvė, kad neištversime. Todėl pobūvį perkėlėme į kitą vietą už 20 kilometrų, į Veiviržėnus", – neslėpė R.Taraškevičius.

"Ir tai yra ne vienintelis atvejis. Mano verslui tai kerta visu baisumu. Mes nenorime su niekuo pyktis, suprantu, jog nebus, kad nesmirdėtų. Bet kaip padaryti, kad gerai būtų visiems?" – retoriškai klausė kiaulių komplekso kaimynystėje restoraną turintis V.Račkauskas.

Nevilties kupini laiškai

Nuo smarvės kenčia ne tik Agluonėnų apylinkėse dirbantys verslininkai. Diskomfortą patiria ir visi miestelio gyventojai.

Namuose tvyro tvaikas, kaip tvarte.

"Aš gimusi ir augusi Agluonėnuose ir čia po studijų dabar vėl gyvenu. Nemalonių kvapų problema miestelyje yra labai didelė, nes vasaros rytais, kai atsikeli, namuose tvyro tvaikas, kaip tvarte. Ryte ir vakare būna toks dvokas, kad norisi langus užsidaryti, bet negali, nes karšta. Mane ta smarvė žudo", – skundėsi Agluonėnų gyventoja Rima (vardas pakeistas – A.D.).

Kitas Agluonėnų gyventojas Artūras (vardas pakeistas – A.D.) teigė, kad stipresni vakarų ir pietų vėjai, atnešantys kiaulidės tvaiką ir išlaistytų srutų kvapą nuo laukų, žlugdo gyvenimą.

"Esu tikras, kad yra galimybių kontroliuoti tą smarvę. Kai būna šventės, kai seniūnė paprašo, tada būna gerai. Vadinasi, galima padaryti, jog nesmirdėtų, bet turbūt tai yra brangu. Regis, mūsų kraštuose kiaulės svarbesnės už žmones", – kalbėjo Artūras.

Birželio 29 d. agluonėniškis atsiuntė laišką: "Vakar ir šiandien tiesiog viskas skęsta smarvėje, nes net 4 cisternos be perstojo iš kiaulidės vežamos laistyti. Veža per miestelį. Tiek prisipila, kad tiesiog teka per viršų ant asfalto. Žmonės dejuoja, bet niekas nieko padaryti negali. Nėra žodžių. Jie kaip karaliai, jaučiantys "stogą", skandina Agluonėnus ir aplinkines gyvenvietes smarvėje. Šiandien sekmadienis ir viskas tas pats netgi iš ankstaus ryto. Vakar dar kentėjome užsidarę langus, šiandien teks važiuoti iš čia, nes neįmanoma."

Liepos 19 d. laiškas: "Turime vaizdo įrašą, kaip iš pat ryto per pačius Agluonėnus važinėja atviros cisternos, laisto ant kelio srutas bei išpila jas kaimo pašonėje."

Istorinės gyvenvietės kaimynai

Bendrovėje "Kontvainiai" šiuo metu yra auginama apie 18 tūkst. kiaulių.

Viena kiaulė, pasak vieno iš įmonės savininkų Valdemaro Sadaunyko, nuo gimimo iki skerdimo išskiria apie kubinį metrą srutų, tai yra tūkstantį litrų. Tad ilgainiui įmonėje susikaupia įspūdingi kiekiai.

"Mes turime srutų lagūnas, kurias paveldėjome su ta įmone, jos labai didelės. Tai dar tarybinių laikų technologijos dalis, anksčiau jose buvo kaupiamos srutos visą laiką, o paskui būdavo išlaistomos laukuose. Dabar mes tų lagūnų paviršių dengiame tam tikromis medžiagomis, kurios neleidžia garuoti amoniakui. Pernai pasistatėme ir šiemet tik pradėjome eksploatuoti naujas talpyklas, betoninius srutų rezervuarus, iš kurių niekas neišgaruoja. Šitas sandėliavimo būdas yra pats geriausias. Mes dedame visas pastangas, kad susitvarkytume savo ūkį", – tvirtino V.Sadaunykas.

Pasak savininko, tose talpyklose srutos laikomos prieš jas atiduodant ūkininkams.

Iš "Kontvainių" srutas ima trys Agluonėnų ūkininkai.

"Mūsų įmonė įkurta 1978 m., viskas yra įteisinta ir teisėta, o dabar susilaukiame spaudimo. Kažkas įsigijo kažkokią sodybą netoliese ir tikėjosi, kad čia bus Šveicarija. Jam nepatinka kvapai. Mes darome, kas įmanoma, kas mūsų jėgoms. Žmonės yra ne visada teisūs, nes visa Europa šitas organines trąšas grąžina į dirvožemį", – tikino V.Sadaunykas.

Kova baigėsi pralaimėjimu

Agluonėnų apylinkėse gyvenanti verslininkė, Veiklos moterų sambūrio pirmininkė, buvusi Klaipėdos rajono vicemerė Genovaitė Sinskienė puikiai pamena tą laiką, kai plečiantis šiam kiaulių ūkiui kilo didelis vietos gyventojų pasipriešinimas prieš leidimų išdavimą šiai veiklai.

"Mes tada nieko negalėjome įrodyti, nes viskas atitiko sanitarines normas, visus aplinkosauginius reikalavimus, ir jie plėtėsi. Tada nebuvo įvertinta, kokioje aplinkoje vystys tą kiaulininkystės verslą. O juk Agluonėnai – Mažosios Lietuvos kraštas ir yra labai daug kaimo turizmo sodybų. Jų savininkai nemažai į tai investavo, kai kurie gavo ES paramą, ėmė banko paskolas. Tačiau jų perspektyvos labai abejotinos, nes vietiniai žmonės tą laukuose laistomų srutų kvapą dar gali pakentėti, bet atvykę turistai – tikrai ne", – tvirtino G.Sinskienė.

G.Sinskienė pastebėjo, kad sovietmečiu fermas paprastai stengdavosi kurti ant pačių gražiausių upelių krantų.

Agluonos pakrantėje irgi atsirado kiaulidė, o Agluonėnai juk vienas gražiausių miestelių Lietuvoje.

Pagal įstatymus gyvenamojo namo, kur gyvens keturi žmonės, ant upelio kranto statyti negalima, o kiaules auginti galima.

"Čia ne argumentas – "mes atėjome, mes taip radome". Mes visi juk keičiamės. Ir kodėl dabar reikėtų leisti vystyti ūkinę veiklą ant Agluonos kranto? Beje, pagal įstatymus gyvenamojo namo, kur gyvens keturi žmonės, ant upelio kranto statyti negalima, o kiaules auginti galima. Įsivaizduojate, kokia nesąmonė?" – stebėjosi G.Sinskienė.

Ūkininkų – savi argumentai

Tačiau didžiausia bėda šiuo metu srutų liejimas aplinkiniuose laukuose.

Žemės ūkio ministerija pastaraisiais metais esą skatina ūkininkus kuo daugiau naudoti organinių trąšų – karvių mėšlą, vištų mėšlą, kiaulių ir karvių srutas.

Antanas Lučinskas – vienas iš trijų Agluonėnų ūkininkų, imantis srutas iš "Kontvainių" įmonės.

Paklaustas apie gyventojų skundus dėl ant laukų purškiamų srutų tvaiko, pašnekovas patikslino: "Ne gyventojai skundžiasi, bet vienas žmogus tuo skundžiasi, kuris neseniai nusipirko nekilnojamąjį turtą ir labai piktas, nes jo niekaip negali parduoti. Bet tikrai galiu užtikrinti, kad, kalbant apie kvapus, situacija geresnė nei prieš 3–4 metus, kadangi mes bendradarbiaujame su seniūne, su miestelio bendruomene, yra suderinamas srutų vežimo laikas. O tai, kas dabar vyksta, yra raganų medžioklė."

Ūkininkas tvirtino, kad per didelius karščius stengiasi srutų nevežti.

Be to, ant ariamos žemės srutas pagal įstatymą galima pilti tik nuo balandžio pradžios iki birželio vidurio. Paskui srutas galima purkšti tik ant pūdymų ir ant pievų.

"Šiemet mes gal 20 tūkst. kubinių metrų srutų išsivežėme. Per sezoną purškiame pusantro mėnesio, bet nebūna taip, kad purkštume vienoje vietoje. O kad kvapo nebūtų, mes, nupurškus srutomis dirvonuojančius laukus, iš karto juos užariame. Dabar srutas pilsime tik rugpjūčio 15 ar 20 dieną, viskas priklausys nuo orų. Lauksime, kad atvėstų, kad būtų kuo mažiau smarvės. Ar dabar nesmirda? Vakar užuodžiau, bet tas tvaikas būna epizodiškas ir ne kažkoks baisus", – tikino Antanas Lučinskas.

Išaugo būsto paklausa?

Agluonėnų seniūnė Laima Tučienė pripažino, kad srutų tvaiko problema miestelyje turbūt egzistuos visada.

"Prieš keletą metų kreipėmės į visas tarnybas dėl kvapų patikrinimo. Tada buvo dideli karščiai, ir ūkininkai laistė srutas. Kvapų pasitaiko ir dabar, bet kad dvoktų nuolat, to tikrai nėra. Gyventojai informuojami, kada planuojami tie didieji srutų laistymo darbai laukuose. Nėra šimtu procentų viskas gerai, bet džiaugiamės, kad pamažu atsiranda abipusis supratimas. Mes negalime uždrausti ūkininkauti ūkininkams, o jie turėtų naudoti tik tvarkingą techniką, kad nepažeistų įstatymų, bet paisytų ir žmogiškųjų dalykų. Ūkininkai yra nuolat stebimi", – kalbėjo L.Tučienė.

Agluonėnų seniūnijos teritorijos plotas – 5,6 tūkst. ha, jame išsidėstę 14 kaimų, kuriuose gyvena apie 1,2 tūkst. gyventojų. Pačiuose Agluonėnuose gyvena apie 600 gyventojų.

"Tai nedidelė jauki šiuolaikinė gyvenvietė ant Agluonos upės kranto. Nedideli atstumai iki Priekulės, Gargždų, Klaipėdos, Šilutės, gera infrastruktūra, graži aplinka, švara ir tvarka skatina į Agluonėnus keltis vis naujus gyventojus iš Klaipėdos ir tolimesnių vietų, dėl to pastaruoju metu išaugo sklypų gyvenamųjų namų statybai, butų ir namų paklausa", – rašoma Agluonėnų seniūnijos interneto svetainėje.

Be rožinių akinių

Karštą vasaros savaitgalį Daugpilis toli gražu nepriminė Latvijos metropolio, kaip yra pristatomas turistams skirtuose leidiniuose. Zarasai, iš kurių neblogu keliu neskubėdami atvažiavome per pusvalandį, buvo gerokai pilnesni šurmulio. Daugpilis alsavo vangiu ritmu ir patvirtino posakį: "Latvija yra Ryga ir visa kita."

Didžiausias iš visa kita miestų pasitinka kiek neįprastu vaizdu – kalėjimais. Vienas spygliuotomis tvoromis stūkso vos įvažiavus į Daugpilį. Įdomu tai, kad šnekamojoje kalboje latviai jį vadina baltąja gulbe – tik neįžvelkite paralelių su taip pat vadinama išlakiąja Kauno rotuše. Tiesa, Daugpilio kalėjimas – architektūros paminklas, tačiau apsilaupiusios ir aptrupėjusios sienos toli gražu nešviečia baltumu. Kalėjimo archyvo duomenimis, pastato architektas buvo pirmasis kalinys… Kitas kalėjimas – priešingoje miesto pusėje, netoli didelio tilto, kertančio Dauguvą. Jame kali už sunkius nusikaltimus nuteisti asmenys.

Ant didžiausios Latvijos upės krantų išsidėsčiusiame mieste laikas tarsi sustojęs, grąžinantis į sovietinę praeitį. Ir ne vien todėl, kad Daugpilyje nuolat girdi kalbant rusiškai. Paklusę rekomendacijoms, kad Daugpilis yra patogus tyrinėti pėsčiomis, leidomės į Bažnyčių kalvą (latv. Baznickalns) – netoli geležinkelio stoties esančią vietą, kurioje greta įsikūrę keturių konfesijų maldos namai. Iš centro perėję kelis kvartalus, neradome nė vienos parduotuvėlės ar kioskelio, kur galėtume nusipirkti vandens! Užtat yra vaizdo kasečių nuomos punktų.

Atrakcija ant bėgių

Bažnyčių kalva garsėja tuo, kad liuteronų bažnyčia, katalikų bažnyčia, stačiatikių cerkvė ir sentikių cerkvė įsikūrusios viena netoli kitos. Pirmąsias tris galima aplankyti, o sentikių cerkvės apžiūrėti nepavyks – uždara bendruomenė nepageidauja turistų.

Jei užsisakysite iš anksto, šiame rajone galite aplankyti vieną neįprastą objektą – Daugpilio šratų gamyklą, seniausią kovinės amunicijos gamyklą Šiaurės Europoje, dabar gaminančią medžioklei skirtą produkciją. Turistai čia gali užlipti į švino liejimo bokštą ir pasigėrėti miesto panorama, aplankyti nedidelį muziejų ir netgi pašaudyti į taikinius.

Svarbiausias lankytinas miesto objektas taip pat susijęs su karybos istorija – tai Daugpilio tvirtovė. Nuo centro ji irgi nesunkiai pasiekiama pėsčiomis, tačiau verta važiuoti 3-iojo maršruto tramvajumi (iki galinės stotelės "Cietoksnis"). Tai bus smagi atrakcija: tarsi pažintis su technikos paveldu ir vėlgi – ekskursija į praeitą laiką. Nepulkite nusivilti, kad jie toli gražu neprimena Europos didmiesčiuose važinėjančių elegantiškų ir patogių tramvajų. Paverskite tai pranašumu: retai kur išvysite tokių bėgių veteranų, o mažiau nei pusę euro kainuojantį bilietą jums parduos konduktorė!

Miestas mieste

Daugpilis pasauliui davė abstrakčiojo ekspresionizmo pradininką Marką Rothko, todėl XIX a. pastatyta tvirtovė iš tolo šviečia didžiulių raidžių užrašu: ROTHKO. Daugpilio tvirtovės teritorijoje įsikūręs ir Šikšnosparnių centras, veikia daugybė stacionarių ir keičiamų ekspozicijų, tačiau labiausiai turistus vilioja Marko Rothko menų centras. Kasoje jūsų iškart paklaus, ar norite bilieto tik į Rothko centrą, ar į visas ekspozicijas.

1903 m. Dvinske (taip vadintas tuometės Rusijos imperijai priklausęs Daugpilis), pasiturinčioje žydų šeimoje gimęs Markas Rotkovičius (mirė 1970 m.), būdamas dešimties, su šeima persikėlė į JAV, kur ilgainiui tapo vienu žymiausių XX a. tapytojų, žinomu Marko Rothko vardu. Praėjus 111 metų nuo menininko gimimo, Daugpilyje atidarytas Marko Rothko centras, kuriame eksponuojami tapytojo kūriniai.

M.Rothko darbai – apie 700 paveikslų kolekcija – atiteko dailininko vaikams. M.Rothko meno centras turi tik reprodukcijas, tačiau pagal sutartį kas trejus metus menininko vaikai centrui paskolina po šešis darbus. Originalių darbų ekspozicija, kurią gali pamatyti lankytojai, labai saugoma.

Pati Daugpilio tvirtovė, milžiniškas XIX a. fortas, – tarsi miestas mieste. Plačios gatvės su daugybe pastatų kaitina vaizduotę apie kadaise čia virusį kareivinių gyvenimą, tačiau realybė  stipresnė už vizijas: laikas ir korozija pastatus pavertė rioglomis dumbančiais stogais, trupančiomis sienomis ir juodomis langų kiaurymėmis. Daugpilio merija kol kas sutvarkė nedidelę dalį tvirtovės pastatų. Vienas jų – Marko Rothko centras, įsikūręs buvusiame ginklų arsenale. Pasivaikščioti po tvirtovę verta – ji ne mažiau ekspresionistiška už patį Daugpilyje eksponuojamą menininko palikimą.

Latviškoji Šiluva

Daugpilio apylinkės – ežeringos, todėl vilioja ne tik pasigrožėti miestu, bet ir atsigaivinti maudynėmis. Stropio ežeras yra pačiame mieste, į jo paplūdimius galima nuvykti tramvajumi, tačiau leidžiamės į latviškąją Šiluvą – Agluoną.

Tarp Agluonos, Kraslavos ir Ezerniekų susitelkę net 63 ežerai – daugiausia Latvijoje. Čia yra ir paslaptingasis Kipšo (latv. Čertoka) ežeras. Legendos byloja, kad netoli Agluonos bažnyčios ir Šv.Antano šaltinio sau vietą buvo susiradęs ir nelabasis. Miškų glūdumoje pasislėpusiame ežere, sakoma, geriau nesimaudyti, nes velnias įtraukia, o skenduoliai vandenyje randami stati. Ežero vanduo nenuspėjams: gali būti mėlynos, žalios, o kartais ir juodos spalvos.

Latgala – vienintelis Latvijos regionas, kur dominuojanti religija – katalikybė.

40 km nuo Daugpilio nutolęs Agluonos miestelis privažiuojant taip pat žvelgia mėlynomis akimis, jis įsikūręs tarp Ciriss ir Egle ežerų. Tačiau išskirtinis jo pasididžiavimas – iš tolo boluojanti dvibokštė bažnyčia, didžiausia katalikų šventovė Latvijoje, Europoje garsus katalikų religinis centras. Latgala – vienintelis Latvijos regionas, kur dominuojanti religija – katalikybė. Rugpjūčio 15-ąją, minint Švč.Mergelės Marijos Dangun Ėmimo dieną, būriai maldininkų plūsta į Agluonos baziliką, jos didžiulį stadioną primenantis šventorius talpina tūkstančius žmonių.

1993 m. čia lankėsi popiežius Jonas Paulius II, dar 1980-aisiais, minint 200 metų bažnyčios jubiliejų, jai suteikęs bazilikos statusą. Mums lankantis Agluonoje, šventoriuje vykdomus remonto darbus išdavė savaitgaliui pritilusi technika – latgaliai rengiasi popiežiaus Pranciškaus sutiktuvėms: čia jis atkeliaus rugsėjo 24-ąją, po viešnagės Lietuvoje.

1995 m. Agluonos bazilika įtraukta į Latvijos kultūrinio ir istorinio paveldo sąrašą ir priskirta prie nacionalinių vertybių. Ne mažiau įspūdingas ir bazilikos šventorius, jį supa mūro siena su septyneriais vartais. Čia įrengti keturiolika Kryžiaus kelio stočių bareljefai, o Kryžiaus kelias pasibaigia Trijų Kryžių kalnu-stotimi.

Lietuvos ženklų gausa

Vėlyvojo baroko stiliumi 1768–1800 m. pastatyta šventovė stiebiasi į dangų dviem 60 m aukščio bokštais. Po jos stogu sukaupta gausi paveikslų, skulptūrų, kitų meno vertybių kolekcija, tačiau vertingiausias – XVII a. sukurtas šventuoju laikomas paveikslas "Agluonos Stebukladarė Dievo Motina". Teigiama, kad jis nutapytas pagal Trakų Dievo Motinos paveikslą, o Agluonos bazilika pastatyta pagal Trakų bažnyčios pavyzdį.

Agluonos kraštas – buvusios Lietuvos žemės ir, kalbant mūsų terminais, karaliaus Mindaugo uošvija.

Lietuvos ženklų čia yra ir daugiau. Agluonos kraštas – buvusios Lietuvos žemės ir, kalbant mūsų terminais, karaliaus Mindaugo uošvija. Manoma, kad iš Latgalos krašto kilusi Lietuvos karaliaus Mindaugo žmona Morta, kad čia nužudytas ir palaidotas Mindaugas su sūnumis. Todėl iš bazilikos iškart sukame link Trijų Kryžių kalnelio, greta kurio už suaukotas lėšas prieš trejus metus atidengtas paminklas Mindaugui. Jis  išskirtinis tuo, kad vaizduoja net tik valdovą, bet ir jo šeimą.

"Yra susidaręs stereotipas, kad valdovas mene turi būti pakylėtas, išaukštintas, joti ant žirgo ar didelio pjedestalo. Tačiau aš pasirinkau kitaip pavaizduoti Mindaugą. Agluonoje stovės ne karo žygyje kovojantis valdovas, o šeimos žmogus. Jis čia – namie, su besilaukiančia Morta ir jų sūnumi Rukliu. Mindaugas čia – beveik žmogaus ūgio, nedaug išdidintas. Kaip tautų vienytojas, jis turėjo būti ne tik kilnus, bet ir žmogiškas bei atviras – stengiausi perteikti ir šias savybes", – yra sakęs drauge su lietuviais architektais Jonu Anuškevičiumi ir Vyteniu Izokaičiu paminklą kūręs skulptorius Vidmantas Gylikis.

Parkui skirtas gyvenimas

Būnant Agluonoje nuodėmė neaplankyti vos už 2 km esančio medžio skulptūrų parko – Kristaus Karaliaus kalno. Kad ir kiek būtum iš anksto apie jį skaitęs ar girdėjęs, realybė daug stipresnė.

Vos išlipęs iš automobilio, kaip ir pasakojama, pajunti ypatingą aurą. Ne vien todėl, kad prieš akis atsiveria kalvota vietovė, nusėta skulptūromis. Tiesa yra tai, kad gera energija niekur nedingsta, ji sukuria stebuklus. Tokiu galima vadinti trijų latvių neatlygintiną darbą, šį žemės lopinėlį paverčiant nuostabiai jaukia erdve. Iki 2006 m. čia tvyrojo pelkėti, krūmingi plotai. Šios žemės savininkas verslininkas Janis Stupanas kartu su skulptoriumi Eriku Delperu ir landšafto dailininke Anita Kazaki suprojektavo ir sukūrė Kristaus Karaliaus kalną.

Šiandien jame yra šimtai skulptūrų, auga per 100 ąžuolų, per 500 įvairiausių augalų rūšių. Daugybė žmonių dirba čia neatlyginamai, sekdami skulptūrų kūrėjo pavyzdžiu.

Nuostabių medžio drožinių, kuriais pasakojama žmogaus istorija pagal Bibliją, kūrėjas E.Delperas tikina nejaučiantis nuovargio, nors parkui atiduoda begales laiko ir jėgų. Jis sako įkvėpimą gaunantis iš Dievo ir darantis gerą darbą Dievo garbei. Staliaus amato dar vaikystėje iš tėvo ir senelio išmokęs E.Delperas svajojo būti lakūnu, septyniolika metų skraidė viršgarsiniais lėktuvais. Sunku ko nors nepraleidžiant suminėti visus jo talentus: tapo, fotografuoja, muzikuoja, rašo knygas, sportuoja. Tačiau svarbiausia jo gyvenime – tikėjimas, kurio nuo mažumės mokė tėvai. O kartą jo gyvenimą pakeitė sapnas.

Vizija virto tikrove

20 ha užimančio parko žemė – menininkės Vijos ir verslininko Janio Stupanų nuosavybė. Iš pradžių jie ketino čia, ant vienos iš kalvų, pasistatyti gyvenamąjį namą. Tokių kalvų jų žemėje net septynios, tačiau nuo vienos jų pajuto sklindant ypatingą energiją – žinojo, kad čia reikia padaryti kažką nepaprasta.

Kartą pas Janį atėjo skulptorius Erikas Delperas ir pasipasakoję sapnavęs Kristui Karaliui išskobtą skulptūrą. Verslininkas J.Stupanas, taip pat giliai tikintis žmogus, tąkart paklausė, ko reikia, kad tokia skulptūra atsirastų. Medžio ir vietos – atsakė menininkas. Netrukus ant žemės buvo patiesti du ąžuolai, iš kurių per tris mėnesius E.Delperas išskobė dvi apie 20 m aukščio skulptūras: Kristų Karalių ir Angelą. Šiandien jie tarsi laimina visą žmogaus valia ir rankomis sukurtą stebuklą, o nepaliaujamu srautu į parką plūstantys žmonės čia atgaivina savo dvasią ir pasisemia gerumo.

Nei dabar, nei ateityje už apsilankymą parke nebus imami pinigai, nes tai prieštarautų jo sukūrimo idėjai. Lankytojai čia vaikšto neskubėdami, mėgaudamiesi vaizdais, pailsėdami ant išdrožtų suoliukų ar pavėsinėse, liesdami skulptūras, pasimelsdami prie medinio altoriaus koplytėlėje. Atsiliepimų knyga sprogsta nuo pakylėtų žodžių, o dažniausi jų – prisipažinimas, kad čia pasijuto arčiau Dievo.

Patiks vaikams

Netoli Daugpilio centro įsikūręs Latgalos zoologijos sodas – nedidelis, bet smagus. Dirbtinėse džiunglėse ropoja dėmėtieji pitonai, ant kranto kaitinasi krokodiliniai kaimanai, tvenkinyje plaukioja raudonieji karpiai, lianomis šokinėja linksmos makakos ir sterbliniai cukriniai oposumai, taip pat plaukioja, švilpauja, šliaužioja, šokinėja ir skraido daugelis kitų tropikų gyvūnų. Vaikai gali paglostyti pūkuotą triušį, pažaisti su meiliomis jūros kiaulytėmis ir pašerti žuvytes džiunglių tvenkinyje.

Bene garsiausiu šunimi Lietuvoje po žygio Juodosios jūros link tapęs šuo Alšis buvo nubėgęs ir į Krokuvą, o šį rudenį jis pabuvojo Agluonoje, paminklo Lietuvos karaliui Mindaugui atidengimo iškilmėse.

Šuo užuodė kelionę

Pasak Alšio šeimininko ir bendražygio Antano Narmonto, kelionės į Agluoną išvakarėse šuo ėmė džiūgauti. Mat suprato, kad jo laukia naujas žygis: šeimininkas dažnai vaikščiojo į arklidę, nešiojo tolimai kelionei žirgu reikalingus daiktus, buvo labai dėmesingas žemaitukui Kaktusui. Alšis, kaip jam įprasta tokiais atvejais, iš džiaugsmo smarkiai apgraužė savo būdą, kurią šeimininkas buvo pastatęs prie sodybos vartų ir užrašęs virš landos "Alšis".

Ir štai nuostabų rugsėjo 18-osios rytą Alšis su šeimininku ir žemaituku Kaktusu nurūko žvyrkeliu Latvijos link. Per tris paras ši trijulė drauge su kitais raiteliais, vadovaujamais Giedriaus Klimkevičiaus, įveikė 160 km kelią.

Užrašė Alšio prisiminimus

Anot A.Narmanto, jo žmona Egidija rašo knygelę vaikams apie šuns kelionę su raiteliais į Agluoną. Knygelėje apie šią kelionę pasakojama Alšio vardu.

"Trys kelionės dienos pralėkė kaip vėjas. Savo pareigas žygyje atlikau, kaip visada, gerai. Saugojau žygeivius, jų žirgelius, gyniau nuo svetimų kiemsargių. Teko, žmogiškai tariant, su jais ir apsižodžiauti, bet kailį išnešiau sveiką. Tad visą laiką bėgau priekyje, kaip buvau įpratęs ankstesniuose istoriniuose žygiuose prie Juodosios jūros ir į Krokuvą, iš kur pakartojome Barboros Radvilaitės paskutinę kelionę į Lietuvą. Laimingai baigėsi ir trečioji mano istorinė kelionė – išvydau karaliaus Mindaugo šeimą Agluonos bažnyčios šventoriuje", – tvirtina būsimoje knygelėje Alšis.

Kodėl Agluonoje?

Priminsime laikraščio skaitytojams, kad, anot legendos, Mindaugas buvo nužudytas ir palaidotas Latgalos (Lietuva apie 200 metų valdė šią Latvijos dalį) katalikybės centre – Agluonoje, esančioje už 53 km į šiaurės rytus nuo Daugpilio. Vieni šaltiniai teigia, kad mūsų valdovas ilsisi prie Agluonos bažnyčios esančiame pilkapyje, prie senųjų kapinių vartų, kur dar Antrojo pasaulinio karo metais kairėje vartų pusėje stūksojo didelė akmenų krūva, latvių vadinta Karaliaus sostu (kaip žinome, Latvijoje niekada nebuvo karaliaus). Ant šios akmenų krūvos žmonės dėdavo gėlių. Sovietmečiu Karaliaus sostas buvo sunaikintas.

Kiti šaltiniai teigia, kad Mindaugo palaikai iš pilkapio buvo perkelti į bažnyčią (dabartinė mūrinė bažnyčia buvo pastatyta 1780 m. vietoj senosios medinės), po altoriumi.

Karalienė – iš Agluonos

Kas ir kodėl čia nužudė Mindaugą ir du jo sūnus? Reikėtų prisiminti, kad Mindaugas vedė Mortą, atėmęs ją iš Vismanto Bulaičio. Mindaugas pakartojo istoriją, kai vedė mirusios žmonos seserį, atėmęs ją iš kunigaikščio Daumanto.

Toks valdovo elgesys papiktino kunigaikščius. Tad nieko nuostabaus, kad Daumantas, susimokęs su artimiausiu Mindaugo bendražygiu ir seserėnu Treniota bei kitais sąmokslininkais 1263 m. nužudė Lietuvos valdovą ir du jauniausius jo sūnus, keliavusius į Agluoną, iš kur buvo kilusi karalienė.

Namie – geriausia

Pasak būsimos knygelės herojaus Alšio, Agluonoje paminklo karaliui Mindaugui ir jo žmonai atidengimo dieną buvo didelė šventė: plaikstėsi vėliavos, skambėjo senovinės dainos, buvo gausybė gražiai apsirengusių žmonių. Vaikai su savo tėvais vis siekė jį paglostyti, su juo nusifotografuoti. Tad keturkojis keliautojas, kuriam patinka toks dėmesys, Agluonoje jautėsi puikiai, tačiau, kaip pats prisipažįsta, visur gerai, o namie – geriausia.

Sunku nepritarti Alšio padarytai išvadai – namuose jo laukia gausybė ištikimų draugų: gandrų, povų, gražuolių gulbių, mažųjų avinukų, stirnaitė ir net varnų, kurios rytais karksi ir išbaido Alšio miegus. Visus tuos gyvūnus, patyrusius įvairių negandų ir traumų, priglaudė šuns šeimininkai savo sodyboje, nutolusioje kelias dešimtis kilometrų nuo garsaus Pakruojo dvaro, kuriame kurį laiką gyveno iš žygio prie Juodosios jūros grįžęs Alšis.

Klaipėdos rajone esantys "Agluonos" sodai virsta tikru šiukšlynu. Vietos gyventojai baiminasi, kad stūksančios atliekų krūvos į sodus privilios žiurkių, gali pradėti plisti ligos. Sodų bendrijos pirmininkė nuleido rankas ir pareiškė, kad ši situacija primena kovą su vėjo malūnais.

Krūva išaugo per naktį

Už liepą, išmėžus sodininkų paliktas šiukšles, sumokėjusi nemažą pinigų sumą iš sodų bendrijos sąskaitos bendrijos pirmininkė Aleksandra Lekarkina pasakojo, kad tokia pati krūva vėliau vėl išaugo kone per naktį.

"Viskas. Kiek galima tą patį daryti? Samdėme žmones, išvežėme ne vieną sunkvežimį, o sodininkai ir vėl taip pat pasielgė – per labai trumpą laiką sukrovė tą pačią krūvą šiukšlių. Tai yra didžiausias galvos skausmas", – aiškino bendrijos pirmininkė.

Anot jos, bendrijos teritorijoje stovi 7 konteineriai, o jų reikėtų daugiau.

"Turime beveik 700 sodų sklypų. Per porą dienų pripildomi 7 konteineriai. Visas kitas šiukšles žmonės meta ant žemės, krauna krūvas. Pravažiuojantieji atliekas išmeta pro automobilių langus. Esu ir mašinų numerius užsirašiusi", – tikino A.Lekarkina.

Ji aiškino, kad, jos galva, šia netvarka turėtų rūpintis "Gargždų tvarka".

"Tai jie organizuoja atliekų išvežimą. Mane sodininkai tuoj į gabalus suplėšys. Žmonės moka rinkliavą, o mes dar papildomai turime atseikėti, samdydami transportą šiukšlėms išvežti", – sakė pašnekovė.

Kituose soduose – tvarka

Tokių situacijų nesusiklosto kitose rajono sodų bendrijose. Daugelyje jų buvo pastatyti papildomi konteineriai, jų išvežimo grafikai skelbiami.

Vienos sodų bendrijos ėmė net deklaruoti išvežamų šiukšlių kiekį, todėl sodininkai už atliekas moka kur kas mažiau nei kiti. Tokios praktikos imtasi Vaitelių soduose. Čia prie atliekų konteinerių įtaisius vaizdo stebėjimo kameras baigėsi šiukšlintojų era, atliekos tvarkingai gula tik ten, kuri joms priklauso.

Dituvos soduose vietoje buvusio šiukšlyno išaugo bendruomenei skirtas parkas.

O "Agluonos" soduose, kur dauguma gyventojų atvykstantys tik vasaros sezono metu, šiukšlių kalnų nepavyksta panaikinti.

Sodų pirmininkė aiškina, kad tvarkos pakeisti neįmanoma. Esą daugybė žmonių jau sumokėjo atliekų išvežimo rinkliavą už visus metus.

Veža aštuonis kartus

Įmonės "Gargždų švara" vadovas Rimantas Martinkus tikino, kad šiuose soduose sąskaitas apmokėjo mažiau nei pusė sklypų savininkų.

"Mes šį sąvartyną naikindavome po 4 kartus per metus. Paskutinį kartą to ėmėsi pati bendrija. Na va, ir sužinojo, kiek tai kainuoja. Mes iš šių sodų šiukšles vežame 8 kartus per mėnesį, o privalėtume tik du kartus", – tikino R.Martinkus.

Vadovas tikino, kad šiuose soduose galima pastatyti ir daugiau konteinerių.

"Kad ir šimtą, tik juos reikia išdėstyti skirtinguose taškuose, o ne prie kelio, toje pačioje vietoje. Visos bendrijos pateikė konteinerių išdėstymo schemas, o čia vis nerandama vietos. Mes domėjomės, yra viešųjų erdvių šiuose soduose, valstybinės žemės sklypų. Gal nenorima tinkamai spręsti problemos?" – svarstė R.Martinkus.

A.Lekarkina aiškino, kad konteinerių neleis statyti kitur, nes esą tai piktins vietinius.

"Kas nori, kad šiukšlynas po langais būtų? Kreipiausi į Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos direktorių ir paprašiau pagalbos. Kodėl pirmininkai turi taip vargti dėl tų šiukšlių, aš nežinau", – atsiduso A.Lekarkina.

Klaipėdos rajono savivaldybėje susitikimas su "Agluonos" sodininkais vyks šį penktadienį.

Rajono savivaldybės administracijos direktorius Sigitas Karbauskas tikino, kad susitikimo metu bus mėginama spręsti problemą.

"Jei labai reikia, rasime tų pinigų bešeimininkių atliekų tvarkymui. Tačiau kas bus, jei kiekvieną kartą tik gesinsime gaisrus, o tvarkos nebus? Išklausysime visas puses ir tuomet spręsime", – kalbėjo S.Karbauskas.