Truputis diskurso
Komiksų dailininkės Miglės Anušauskaitės, režisierės Julijos Šatkauskaitės, kompozitoriaus Andriaus Šiurio ir kūrybinės komandos „Bilietų nėra“ parodoje „Truputis diskurso“ siūloma pamatyti kiek kitokius – garso – komiksus. Šios idėjos autorė Rasa Kregždaitė sakė, kad mintis kurti garso komiksus gimė dirbant su radijo teatro projektais. Eksperimentuojant kartu idėja buvo įgyvendinta: komiksų dailininkė M.Anušauskaitė sukūrė piešinius, aktorė ir režisierė J.Šatkauskaitė bei kompozitorius A.Šiurys – garso takelius.
Parodos „Truputis diskurso“ komiksai siūlo į pažįstamas situacijas pažvelgti naujai, atrasti netikėtų, žaismingų sąsajų, pastebėti šmaikščią, kartais lengvu absurdu atskiestą kasdienių situacijų pusę. Pristatomi kūriniai perteikia paprastas kasdienybės situacijas, iliustruoja mūsų kalboje dažnai vartojamus posakius, tokius kaip „bet mes bent jau pradedame apie tai kalbėti“, „daug geriau jaučiuosi nustojęs valgyti šlamštą“, „gamtoje taip jau sutvarkyta“.
Piešinius papildantis garsas kuria nuotaiką, kūrinio atmosferą, leidžia žiūrovų vaizduotei ištrūkti iš dvimatės medijos, įsijausti į veiksmo kontekstą ir patiriant garsą mintyse piešti tai, kas nepateko į baltą popieriaus lapą. Jo funkcija yra ne tik plėtoti konkretų pasakojimą ar atskleisti veikiančių personažų charakterius, bet ir sukelti subjektyvius žiūrovų jausmus, išprovokuoti asociacijas ar prisiminimus.
Vaizdas ir garsas šiame projekte yra lygiaverčiai. Ir tik nuo žiūrovų priklausys, kaip jie interpretuos jų junginį. Kadangi prie kiekvieno komikso kabės QR kodu užšifruotas garso takelis, lankytojai turės pasirinkimą, kaip apžiūrėti parodą – ar į vaizdą ir garsą gilintis kartu, ar žvelgti tik į piešinius, o galbūt parodą stebėti užsimerkus. Garso komiksų paroda – tarsi žaismingas interpretacijos uždavinys, kurį kiekvienas gali spręsti individualiai ir aptikti smagių, netikėtų atradimų.
Išlaukti vaizdai
Bendroje ekspozicijoje „Išlaukti vaizdai“ menininkai A.Jonkutė ir R.Treigys pristatys naujausius, 2017–2018 m. sukurtus darbus: A.Jonkutė eksponuos tapybos ir fotografijos ciklą „Žemė“, R.Treigys – fotografijų ciklą „Žiemos dienoraštis“.
A.Jonkutės tapybos palydovė yra fotografija. Menininkė, naudodama senąsias fotografijos technikas, atlieka eksperimentus, bandydama įrašyti peizažą. Ne sukurti, o įrašyti tokį, koks jis yra: padengia popierių šviesai jautria medžiaga arba pasirenka popierių, tiesiog reaguojantį į šviesą, ir, prispaudusi jį dirvožemiu, smėliu, akmeniu ar sniegu, kad vėjas nenuneštų, palieka lauke, kad įsirašytų, anot menininkės, „ta vieta, tas laikas, ta šviesa“. Šie įsirašę peizažai tapo atspirties tašku tapyboje perteikti Žemę ir Dangų – dvi skirtingas stichijas, neatskiriamas, besikeičiančias, susitinkančias ties horizonto linija. Žemės tema, pasak menininkės, į jos kūrybą atėjusi iš asmeninės istorijos – senelių, mamos, gimusios Sibire, kur jie buvo išvežti, – tiesiog paimti ir perkelti į kitą žemę.
Asmeninių patirčių inspiruota ir R.Treigio darbų ekspozicija. Pasak fotomenininko, „Žiemos dienoraštis“ – tarsi jo dienos pastebėjimai. Tai autobiografiniai vaizdai, išreikšti per asmeninius pojūčius, pamatymus. „Paprastai dienoraštis būna slaptas, skirtas tik sau, o šiuo atveju tie vaizdai paviešinami. Man jie sukelia vienokius ar kitokius prisiminimus, žiūrovams gali sukelti visai kitas emocijas. Nes tai yra labai asmeniška“, – apie naująjį fotografijų ciklą pasakojo R.Treigys.
Skirtinguose miestuose gyvenančių, virtualiai bendraujančių ir tik kartais įvairiose parodose susitinkančių menininkų kūrybą jungia spalvinė gama, kompozicija, bet labiausiai – laukimo atmosfera, ramybė, perteikta per miglas, tuštumas, išsitrynusius daiktų kontūrus, ir užsibuvimas, užtrukimas prie vieno vaizdo, vieno objekto.
„Mums abiem svarbu ilgai pabūti su vaizdu, gal net tiksliau – šalia vaizdo, kol ryžtamės jį užfiksuoti juostelėje ar drobėje. Galiu numanyti, kad R.Treigys ties fotografiniu atspaudu taip pat užtrunka ilgai kaip aš, teptukais beglostydama savuosius aliejinius paviršius, kol suguldau visus sluoksnius, – apie kūrybinius bendrumus pasakojo A.Jonkutė. – Šioje parodoje bus besikartojančių horizontų, nes abu tos linijos ieškome ar laukiame, bus ir daiktų, nežymiai atsirandančių iš tamsos ar šviesos, bus sidabro, Balt Salt ir dar šiek tiek kitų spalvų, atsiradusių iš fotografijos. Bus daug tuštumų ir tylos.“
Tylos leitmotyvas itin išryškėja ir naujausiose R.Treigio fotografijose. Ankstesniuose jo darbuose tarsi tam tikras vizualinis triukšmas buvę įbrėžimai, įtrūkimai pamažu nyko, ir paskutiniajame cikle „Žiemos dienoraštis“, pasak menininko, „fotografija absoliučiai be garso“. Nebeliko joje ir konkrečių motyvų, objektų – tik jų fragmentai.
„Kai priartėji prie objekto, nebematai jo kontūro. Pavyzdžiui, didelis veidas viename mano darbe – rodau tik nosį ir akis. Galima dar labiau priartėti, galima peržengti ribą ir visiškai įlįsti į vidų. Bet mes šitos ribos kol kas neperžengėme. Priartėjome prie objekto, atsimušėme į jį, ištyrinėjome paviršių, bet į vidų neįėjome“, – pasakojo R.Treigys.
Dar vienas dviejų menininkų kūrybą jungiantis dėmuo – tyrinėjimų objektai, nesitarus ir tarsi visai atsitiktinai atsirandantys abiejų kūriniuose. Menininkai šį reiškinį pavadino „susikalbėjimu nesikalbant“. „Pirmą kartą susitikę 2007 m. išsiaiškinome, kad abu turime po lovą: jis – nufotografuotą, aš – nutapytą. Abi lovos „atsitikę“ panašiu metu, abi jos baltos, išnyrančios iš tamsos, abi tuščios, bet su aiškiu žinojimu, kad neseniai čia būta žmogaus. Abu vienas apie kito lovą nežinojome“, – pasakojo A. Jonkutė. Jai antrino ir R. Treigys: „Kalbant apie mūsų su Agne susikalbėjimus, parodoje yra darbas, pavadintas „Langas Agnei J.“. Kai aš jį sukūriau, net nepagalvojau, kad tai gali būti susiję su Agne. Tačiau kartą internete aptikau vieną Agnės tapybos darbą, žiūriu – vos ne tokia pat kompozicija! Ir gimė mintis fotografiją pavadinti būtent taip.“
Dygsnio alchemija
I.Likšaitė, parodoje „Namai. 12 valandų ore ir 6 000 metrų pakartojant dygsnį“ eksponuojanti 2017–2018 m. sukurtą ciklą „Namai“, ant tapytų drobių paviršių siuvinėja dygsniu ir taip kuria judančio vaizdo efektą. Spalva ir tapyta drobė – svarbus bazinis kūrinio elementas, o grafiškų linijų rastras atlieka teksto vaidmenį. Du paveikslo sluoksniai ir dvi technikos, sujungtos vienoje drobėje, mirga ir leidžia vaizdui keistis, priklausomai nuo žiūrinčiojo į jį padėties. Motyvas, matomas ažūriškai ir skaidriai žiūrint iš vienos pozicijos, kinta žiūrovui pajudėjus į vieną ar kitą pusę. Minimalūs motyvai, kuriuos sudaro tik spalva ir linijų ritmas, keičiasi, spalvos intensyvumas vizualiai vibruoja. Tai, kas nematoma žiūrint iš priekio, išryškėja kitu rakursu ir atvirkščiai.
„Anksčiau ant tapytos drobės siuvau siuvimo mašinomis. Nauja dygsnio forma atsirado, kai suvokiau, kad pats paprasčiausias ranka atliktas didelis dygsnis yra išraiškingesnis ir aktyvesnis, ant tapyto paviršiaus užauginantis dar vieną erdvę ar kuriantis papildomą optinę dimensiją. Be to, naujas dygsniavimo būdas atrodo meditatyvesnis, darbo procesas visai kitoks. Atradau visai naują raišką, kitoks dygsnis lėmė naują grafinę formą. Dygsnio elementas laikui bėgant tapo mano kalba, filosofija. Tiesiog man tai nenustoja būti įdomu, nematau prasmės sustoti ir ieškoti kardinaliai kitos išraiškos, atvirkščiai, tame pačiame lauke nuolat norisi padaryti vis kitaip. Norisi varijuoti su išbandytais dalykais, eiti į tokios raiškos gylį ir kūrybos begalybę“, – apie savo meno formas pasakojo I.Likšaitė.
Parodoje „Namai. 12 valandų ore ir 6 000 metrų pakartojant dygsnį“ I.Likšaitė kvestionuoja žodžio „namai“ turinį, kelia klausimą, kokia galėtų būti šios sąvokos erdvė. Gyvendama Vokietijoje ji kaip užsienietė nuolat susiduria su klausimu: koks jos vaidmuo svetimos šalies visuomenėje, geografinėje platumoje, kaip glaudžiai ji su vieta susijusi? Menininkei šis klausimas ypač aktualus dabar, kai gyvename pasaulinės migracijos laiku, kai vieniems atidaromos sienos, o kitiems statomos naujos. Ką turime omenyje, kai kalbame apie namus? Ar namai – tai būstas su stogu virš galvos ir reikalingiausiais daiktais tam tikroje aplinkoje? Ar namai – tai ir jausmas, būsena su saugumo ar, atvirkščiai, nesaugumo suvokimu? Jai rūpi, kaip šie suvokimai apie turėjimą ir jutimą koreliuoja tarpusavyje.
Berlyne įsikūrusi menininkė šiuo metu kūrybinę praktiką koncentruoja ir siaurina ties tekstilės lauku. Jos kūriniai dažniausiai atpažįstami kaip minimalaus motyvo, ritmiškų dygsnių, nusiūtos ar išsiuvinėtos monochromiškos drobės, kartais įjungtos į erdvines instaliacijas arba su kolegomis kūrėjais paverstos į judančius vaizdus su garsu. Daug kantrybės ir laiko reikalaujantys Ingos darbai dažnai atkartoja anksčiau buvusius, kiekvienas jų yra kito darbo prototipas, o kartu jie tarsi generuoja savą meninę teritoriją, kurioje Inga atranda įdomią kūrybos transformaciją.
Visos trys parodos veiks iki gegužės 5 d. KKKC Parodų rūmai (Didžioji Vandens g. 2) dirba trečiadienį–sekmadienį 11–19 val.
