Apie tai socialiniame tinkle pranešė ir Vilniaus meras, buvęs A. Matulaitės sutuoktinis, Remigijus Šimašius. Jis pareiškė užuojautą dėl Unos mirties.

A. Matulaitė feisbuke savo dukrai, taip anksti iškeliavusiai iš šio pasaulio,  skyrė itin gražius ir jautrius žodžius.

„Nėra paprasto būdo pranešti apie artimo žmogaus mirtį, dukros mirtį. Kartais pranešti gelbėja tradicijos. Tačiau apie Uną nieko tradiciško nebuvo. Tad tradicijos su ja man tarsi išnyko irgi. Ir norisi delsti. Gal atrodo, jei nepripažinsiu, to ir nebus? Ir visgi, tai jau nutiko. Jau taip yra.

Ryškiausiai Uną matau žiedais pasipuošusią, sėdinčią ant šaligatvio margame gyvenimo karnavale. Savotišką Amy Winehouse. Tik ne dainuojančią, o nuolat kažką piešiančią, tapančią, stebinčią. Arba ateinančią link mūsų didžiuliam apkabinimui.

Draugai, su kuriais kalbu apie Uną šiandien, vienbalsiai sako, kad nebuvo sutikę TOKIO gyvo žmogaus. Ir kartu, matyt, žmogaus, kuris tarsi nujausdamas, kiek ne daug laiko turi šioje žemėje, nebuvo linkusi tuščiažodžiauti.

Jausmas šiandien toks, tarsi dabar stojo tyla. Net ne spengianti, o tokia be galo tyli tyla“, – rašė A.Matulaitė.

A. Matulaitė teigė, kad dar nežino, dėl kokios priežastis dukra mirė taip anksti.

Juo A. Matulaitė sutiko pasidalyti ir su portalo kauno.diena.lt skaitytojais.

„Tai ne mano pasaulis. Tai melo, išdavysčių ir apgavysčių pasaulis. Tai dvigubų standartų ir vienos emocijos (dirbtinio džiugesio) pasaulis. Pasaulis, kuriame kaip dabar paaiškėjo nėra jokio supratimo apie žmogišką ryšį ar tikrumą, atsakomybę, sąžiningumą, pagarbą ar santykio tęstinumo puoselėjimą. Tad jau norėjau tiesiog apsisukus ant kulno nueiti. Nes net žiūrėdamas į purvą, juk susipurvini pats. Tačiau suprantu iš Jūsų nesibaigiančių klausimų, reakcijų, komentarų prie mano senesnių įrašų ir nuotraukų, kokį šoką ir Jūs patyrėte už mus / mane / save, kad nebegaliu tylėti. Suprantu, jog turiu prabilti. Taigi, nors prisipažinsiu, bijau tai daryti, nes žinau, kad nuoga realybė ir šviežios emocijos yra kur kas sunkiau priimamos ir  dėl to mūsuose taip norisi viską normalizuoti, pabandysiu atsakyti į Jūsų pagrindinius klausimus, kuriais šiuo metu esu apipilta.

Tik iš spaudos ir mes, buvę Remigijaus artimiausieji, sužinojome, kad, pasirodo, jau yra naujoji vaikų pamotė.

A) Ką Jums reiškia naujosios Remigijus Šimašius vedybos? Man tai yra ylos išlindimas iš maišo. Atsakymas į klausimus, kurio nesulaukiau per visas skyrybas: a) „kodėl mes skiriamės?“ ir b) „kodėl taip turime skubėti?“. Į abu klausimus atsakymas paaiškėjo praeitą savaitgalį.

B) Ar su Jumis ir su vaikais buvo aptartas vedybų klausimas, ar buvo susėsta, pasikalbėta? Ne. Kaip visiems Jums, taip ir mums, šita šokiruojanti žinia paaiškėjo tik iš interneto. Iš spaudos. Tik iš spaudos ir mes, buvę Remigijaus artimiausieji, sužinojome, kad, pasirodo, jau yra naujoji vaikų pamotė.

C) Ar buvo Remigijaus bent užsiminta, kad viskas vyksta dėl trečiojo asmens? Ne. Kaip tik visada buvo prisiekinėjama priešingai. Laisvas nuo mūsų šeimos dienas „pagalvojimui, kas jam čia darosi“ pasiėmęs Remigijus, nuolat kartojo, kad su jokiu trečiu asmeniu tai nesusiję. Prašė nekaltinti savęs. Kartojo, kad jam čia kažkokie kiti akiniai užsidėjo ir tiek. Tai kartojo ir per visas skyrybas bei finansines dalybas. Ne tik man. Visiems. Savo geriausiems draugams. Tėvams. Artimiesiems. Tuo pasiekė, kad ir skyrybas iš gailesčio jo netikėtam pasikeitimui nei iš niekur, sutikau pasirašyti „bendru sutarimu“, ir nuolaidų įvairių pridariau.

D) Gal galite patikslinti, nes yra įvairios interpretacijos spaudoje – kada realiai įvyko Jūsų skyrybos ir turto dalybos? Dėl skyrybų į teismą buvo kreiptasi gegužės mėnesį (nors apie savo norą skirtis Remigijus ir pranešė sausį viešai). O finansinės dalybos realiai pasibaigė tik dvi dienos iki paskelbtų „naujųjų vestuvių“. Būtent tada, po vos liepos 15 d. įsiteisinusios skyrybų nutarties, nuo Remigijaus buvo nukrauta, o man visam likusiam gyvenimui užkrauta mūsų buto paskola.

Laisvas nuo mūsų šeimos dienas „pagalvojimui, kas jam čia darosi“ pasiėmęs Remigijus, nuolat kartojo, kad su jokiu trečiu asmeniu tai nesusiję.

E) Kas Jums dabar svarbiausia? Mūsų vaikai. Jų psichinė sveikata. Ar galite įsivaizduoti, ką reiškia apie savo tėčio vedybas sužinoti iš viešųjų tinklų? Vos kelios dienos po dalybų pabaigos? Ar galite įsivaizduoti, ką reiškia stebėti, kaip kai kurie netgi pas mus namuose anksčiau lankęsi „tetos“ ir „dėdės“ ir netgi savi seneliai, sveikina tėtį su tokiu jo sprendimu? Su sprendimu palikti vaikus ir jų mamą? Nei dėl nieko. Kai tas pats tėtė anksčiau nuolat deklaravo, kad myli mus visus labai ir labiausiai. Tada galima arba šizofrenija susirgti galvojant, kad netiesa buvo visa anksčiau tėčio deklaruota laimė būnant su mumis, tad dabar kartu su juo reikia džiaugtis. Arba susirgti paranoja, galvojant, kad visas pasaulis dabar yra aklas, priešiškas ir piktybiškas, nes sveikina, kad tėvelis man, jo vaikui, suteikia tokį skausmą, tad belieka užsidaryti į savo kiautą ir niekad iš jo nebeišlįsti. Labai norėčiau kiekvieno lengvai sveikinančio pagalvoti, ar labai džiaugtumėtės Remigijaus nauju santykiu, matydami tėčio netekusio vaiko ašaras realiai? Vaiko supratusio, kad sąžiningumą anksčiau deklaravęs tėtis dvigubą gyvenimą jau greičiausiai gyvena seniai?

F) Kas Jums yra tikroji išdavystė? Kaip Jūs elgtumėtės, jei staiga įsimylėtumėte pati ir būtumėte Remigijaus vietoje? Melas man yra didžioji išdavystė. Žinoti tiesą būtų buvęs palengvėjimas. Kokia skaudi ta tiesa bebūtų. Gerbti kitą žmogų, visų pirmą reiškia pasitikėti, kad jis ar ji yra pakankamai stiprus ar stipri, kad atlaikytų mylimojo atvirumą, kitokį pasaulio matymą, kad ir kaip dramatiškai ir netikėtai šis matymas būtų pasikeitęs. Gerbti, reiškia įvykus įsimylėjimui, atsiprašyti savo antros pusės, maldauti atleidimo, papasakoti visą tiesą. Gerbti artimą žmogų reiškia pasirūpinti juo, leisti ir jam ar jai įtakoti savo bendrą gyvenimą. Žinant“, – socialiniame tinkle rašė moteris.

Melas man yra didžioji išdavystė. Žinoti tiesą būtų buvęs palengvėjimas. Kokia skaudi ta tiesa bebūtų.

Pasak A. Matulaitės, didžiausia vertybė yra atvirumas. Jis – santykių pamatas. „Pabaigai: pas mus jau įvyko tokia niekam tikusi pabaiga. Per vėlai supratusi, kuo čia kvepia, su kuo iš tikrųjų turiu reikalą, matyt, niekaip to negalėjau įtakoti. Tad tenka išgyventi antrąją traumą – viso ankstesnio gyvenimo ir savo artimo žmogaus, kurį mačiau visai kitaip (kaip pasimetusį, išgyvenantį vidurio amžiaus krizę, bet ištikimą ir sakantį tiesą), jau neištikimybės kontekste, pervertinimą. Vėl pereinant visas šoko, liūdesio, vidinių derybų ir pykčio jausmų kalnelius. Tačiau, jei Jūs esate panašioje situacijoje ir dar tik artėjate į tai, pamėginkite išsaugoti atvirumą – gebėjimas būti atviru su kitu ir yra tikroji ištikimybė. O jei jau įvyko negrįžtama kolizija, kad ir kaip baisu būtų, kalbėkitės, verkite, darykite viską lėtai, labai lėtai, pamažu įveskite naują asmenį, jei jau jis yra, nedarykite staigių sprendimų, leiskite priprasti, ir tikrai „nepažindinkite“ artimųjų su savo nauju partneriu per viešą pareiškimą internetu“, – rašė A. Matulaitė.

„Galiausiai, gal ir galima moteris ar vyrus keisti kaip kojines. Ir tai netgi kaip didelę laimę pateikti. Tačiau to absurdą pamatysime tik tada kai patys užaugsime ir subręsime tiek, kad suprasime, jog tikrieji pokyčiai vyksta viduje. O ne išorės nuolatiniame keitime, dėl savo trumputės laimės ar džiugesio, griaunant gyvenimus kitiems. Kuo daugiau mūsų tokių, suprantančių, kad tai, kas įvyko nėra normalu bus, tuo žmogiškesniame pasaulyje iš tikrųjų gyvensime. Tad kviečiu pasirinkti, su kokiomis vertybėmis esate Jūs, ir rinktis manąjį, žmogiškesnį pasaulį“, – įrašą socialiniame tinkle baigė moteris.

„Noriu pasidalinti man labai nelengvu sprendimu dėl šeimos. Tam, kad iš anksto neliktų vietos interpretacijoms ir manipuliavimui nuogirdomis ar istorijų kūrimui. Po šešiolika metų bendro gyvenimo, iš kurių vienuolika metų santuokoje, priėmiau sprendimą skirtis. Sprendimas toli gražu nėra impulsyvus ar neapgalvotas, priešingai –stipriai išjaustas, daug kartų pergalvotas, pamatuotas, įskaitant ir per tuos keletą mėnesių, kai gyvenu vienas atskirai, – antradienio vakarą feisbuke rašė politikas. – Natūralu, kad mano draugams ir bet kam gali kilti klausimas „Tai kodėl?“. Deja, dažniausiai į svarbiausius gyvenimo klausimus nebūna labai paprasto vieno sakinio atsakymo, o bandymai jį suformuluoti atrodo per lėkšti.“

„Facebook“ nuotr.

R. Šimašius teigia, kad skyrybas priima kaip savo pralaimėjimą, kurį reikia pripažinti, kad ir kaip skaudu bebūtų.

„Šis sprendimas nekeičia fakto, kad turėjome gražių akimirkų drauge per tuos šešiolika metų, nestokojome vienas kitam pagarbos ir palaikymo, už ką esu dėkingas Agnei. Agnė yra stiprus, nuoširdus ir geras žmogus, iš kurio daug išmokau, kuriam esu už daug ką dėkingas, bei labai gera mama. Tačiau ilgainiui santykių nepavyko išlaikyti tokių, kad teiktų džiaugsmą bei prisidėtų prie laimės, kurios mes visi nusipelnome. Netrukus bus pradėtos ir teisinės procedūros. Tačiau šį kartą dėl visų man brangių žmonių, o ypač vaikų, prašau jūsų, o visų pirma žiniasklaidos, žmogiško supratingumo. Šiuo klausimu daugiau jokių viešų komentarų iš mano pusės nebus“, – rašė politikas.

R. Šimašiui santuoka su psichologe-psichoterapeute, mokslų daktare A. Matulaite yra antroji. Pora augina tris vaikus.

R. Šimašius Vilniaus meru yra nuo 2015 metų. 2008–2012 metais jis ėjo teisingumo ministro pareigas.

A.Matulaitė – praktikuojanti psichologė-psichoterapeutė, socialinių mokslų daktarė, Fenomenologinių tyrimų instituto vadovė, Kembridžo universiteto akademinio rašymo grupės narė. Dėsto ir konsultuoja Fenomenologinių tyrimų institute, podiplominių studijų studentams Vilniaus universitete bei Humanistinės ir egzistencinės psichologijos institute. Augina tris vaikus.

Apie kasdienybę ir santykius, kūną ir jausmus, baimes ir atvirumą sau, kitam, savo gyvenimui, apie knygą ir rašymą A.Matulaitę renginyje kalbins literatūrologė, Vytauto Didžiojo universiteto doktorantė klaipėdietė Irma Antanaitytė.

Knyga „Žali sausainiai“, leidyklos „Tyto alba“ išleista pernai rudenį, neseniai perleista jau trečią kartą, jos tiražas siekia beveik 7 000 egzempliorių.

„Sveikas neurotikas – tai aš pati. O gal šiek tiek ir Tu. Nuolat ieškantis. Bandantis kažin ką gerinti. O gal tik suprasti. Išsilaižyti žaizdas. Nerimstantis ir kartu visai sveikai funkcionuojantis. Tikiuosi, ši ne visai iškepusi, netobula, bet svarbių nesąmonių knyga (iš dalies todėl taip ir pavadinta – „žali sausainiai“) padės kam nors (at)pažinti save. Galbūt apkabins tą, kas jaučiasi vienišas ar nesuprastas. O gal paskatins pasijusti stipresniam, nes jau yra kitas, dvejojantis, nežinantis ir to nesibaiminantis. Gal jis ir baiminasi, bet vis tiek žengia pirmyn. Gal leis atviriau bendrauti mums vienam su kitu realybėje? Daugiau rizikuoti. Jautriau skaudėti, bet smagiau ir džiaugtis”, – svarstė knygos autorė.

„Aš dar nemačiau Lietuvoje tokių šviesių, šiltų knygų – tokių nuoširdžių ir visiškai tikrų, duodančių daugiau nei bet koks psichoterapijos veikalas. Skaičiau ir pirmąkart gyvenime pajutau, kad ne tik aš priimu ir suprantu knygą, bet kad ir pati knyga priima ir supranta mane, lyg būtų gyvas ir tikras žmogus, kuris su manimi kalbasi. Ši knyga ne apie psichoterapiją. Ši knyga savaime yra psichoterapija. Joje tiek gėrio ir atradimų, kad jų užteks mėnesiui. Kasdien po kelis atradimus, padedančius pasijusti laimingam. Man šios knygos reikia. Kai ją perskaitysite, suprasite, kodėl jos reikia ir jums”, – teigė tinklaraštininkas Ričardas Savukynas.

Lytinis aktas yra labai intymus dviejų vienas kitą mylinčių žmonių bendravimas, todėl, kad intymus gyvenimas būtų geras, svarbiausia yra kalbėtis, sako psichologė psichoterapeutė Agnė Matulaitė. „Dažnai galvojame, kad partneris turi atspėti slapčiausius ketinimus, ir žaidžiame slėpynes: nesakysiu jam, nes jis turi atspėti, ką ir kaip paliesti. Neturime žaisti slėpynių, kitaip galime likti labai nusivylę. [...] Jei norime gerų santykių, reikia dalintis savo fantazijomis, tuo, kas šauna į galvą, ir suprasti, kad seksas prasideda smegenyse“, – pabrėžia ji.

Urologo Alberto Čekausko pastebėjimu, apie intymias problemas žmonės nelinkę kalbėtis ir nežino, kaip elgtis, nors jos dažnai kyla ne dėl fizinių, o dėl psichologinių priežasčių: „Psichologija labai svarbi. Per pirmą konsultaciją tikslas ir yra išsiaiškinti, kokios kilmės bėda, – ar fizinė, ar daugiau psichologinė, nes dažnai kažkoks blogas potyris, pirma seksualinė patirtis gali sukelti neigiamų emocijų. Taigi, konsultuojant seksualiniais klausimais, urologui labai svarbu tai atpažinti. Žinoma, labai lengva paskirti vaistų, bet dažnai jaunam žmogui tai nėra vaistas.“

– Kodėl žmonės vis dar gėdijasi prisipažinti, kad lankosi pas psichoterapeutą arba urologą?

A. Čekauskas: Žmonės ateina ne šiaip sau, o norėdami išsiaiškinti, ar viskas gerai, taigi nėra kuo girtis kitiems. Apie problemas mes apskritai nelinkę labai daug kalbėtis, ypač apie tokias. Pavyzdžiui, pas mus ateina jaunų žmonių, dar neturėjusių lytinių santykių ir svarstančių, ar jų lyties organas yra toks, koks turėtų būti, arba susirūpinusių, kad jis ne toks, kokį matė pornografiniuose filmuose. Taip pat vyrai išmatuoja ir klausia, tarkim, 15 cm – daug ar mažai? Bet tai visiškai normalu: vyro lytinio organo vidurkis – 16 cm. Treti, ką nors pamatę, ateina sužinoti, ar neatsirado koks darinys, gal kažkas negerai. Iš tikrųjų visa tai normalus, o susitikimas su urologu nėra toks baisus.

A. Matulaitė: Situacija pas psichologus labai keičiasi. Praktikos pradžioje tekdavo ir dantistus vaidinti, o dabar žmonės supranta, kad psichologinė sveikata tiek pat svarbi, kiek fizinė. Netgi būna, kad visai nevertėtų žmogui lankytis, o jis sako – žinote, aš tiesiog noriu kas savaitę pakalbėti su protingu žmogumi. Kaip gali tokią teisę atimti? Kita vertus, Lietuvoje yra kitaip nei užsienyje. Pas mus, kai žmogui jau pagerėja, jis nusprendžia baigti psichoterapiją, o, pavyzdžiui, Anglijoje, žmogus eina pas psichoterapeutą net tada, kai galbūt viskas gerai, bet tiesiog kažkoks kirminėlis graužia. [...]

– Jūs atstovaujate dviem sferoms, kurios kartais susipina. Kiek psichologijos seksualiniuose santykiuose?

A. Čekauskas: Psichologija labai svarbi. Per pirmą konsultaciją tikslas ir yra išsiaiškinti, kokios kilmės bėda, – ar fizinė, ar daugiau psichologinė, nes dažnai kažkoks blogas potyris, pirma seksualinė patirtis gali sukelti neigiamų emocijų. Taigi, konsultuojant seksualiniais klausimais, urologui labai svarbu tai atpažinti. Žinoma, labai lengva paskirti vaistų, bet dažnai jaunam žmogui tai nėra vaistas.

– Mes, moterys, esame kompleksuotos, susikoncentravusios į savo išvaizdą, norime atitikti standartus, tačiau ir vyrai gali turėti kompleksų. Pavyzdžiui, moteriai gal ne taip baisu būti prasta seksualine partnere, bet vyrui būti prastu seksualiniu partneriu yra labai blogai ir tada jam seksualinis gyvenimas gali tapti savivertės pagrindu. Kas vyrus veikia taip, kad jie lytinių santykių metu nori kažką įrodinėti, kodėl jie kartais sielojasi dėl dydžio ir visų kitų dalykų?

A. Čekauskas: Manau, kad žiniasklaida ir pornografiniai filmai daro tam tikrą įtaką ir sukelia klaidingą, iliuzinį suvokimą. Pavyzdžiui, lytinis aktas netrunka valandą, bet kartais jauni vyrukai sako, kad per anksti „baigia“. O kai pasikalbam, paaiškėja, kad tai nutinka po 15 minučių ar pusės valandos. Bėda, kai aktas trunka minutę, bet 5 minutės yra normalu. Taigi svarbiausia nuraminti jauną žmogų.

– Kokią įtaką lytiniam gyvenimui daro psichologiniai išgyvenimai?

A. Matulaitė: Norisi pradėti nuo to, kad lytinis organas yra smegenys – lytiškumas yra ten. Juk lytinį gyvenimą gyvena ir vieniši žmonės, ir tie, kurie nevaldo, pavyzdžiui, kojų. Bet kartais mes į tai pradedame žiūrėti labai mechaniškai. Visų pirma lytinis aktas yra labai intymus dviejų, tikėčiausi, vienas kitą mylinčių žmonių bendravimas. Bet dažnai moteris galvoja – o Dieve, ar jis pastebės mano naują raukšlę, riebalų, o jis galvoja – o Dieve, ar „jis“ ne per mažas, ar ne per trumpai trunka. Tokiais atvejais žmonės jaučiasi totaliai vieniši. Aktas negali patenkinti psichologiškai, kol galvojama, matuojamasi ir slepiamasi, užuot iš tikrųjų bendravus. Žinoma, mes kalbame apie idealų aktą, nes jis gali įvykti iš pykčio, keršto, dėl to, kad aš labai kūrybiškas, dėl to, kad pavargau, iš girtumo (kai kurie žmonės tiesiog sako – aš galiu mylėtis tik apsvaigęs, nes man taip baisu to nuogumo). Taigi už viso to gali slėptis labai sudėtingi reiškiniai.

Bendravimas tarp dviejų labai gerų draugių pasižymi tuo, kad jos kalbasi, o vyrų bendravimą galima apibūdinti anekdotiškai – jie pasilenkia prie variklio ir visą dieną pratyli. Taigi vyrai daug vienišesni. Jei kalbėtume egzistencialistiškai, iš tikrųjų lytiniu aktu mes siekiame pabėgti nuo siaubo, kad gimėme vieniši, greičiausiai ir mirsime vieniši. Bet yra sekundė, kai galime susilieti vienas su kitu ir pabėgti nuo viso košmaro. Žinoma, tai laikina, čia yra paslaptis. Wilhelmas Reichas, rašęs apie orgazmo psichologiją, kalbėjo, kad tikrasis orgazmas yra tik tada, kai žmonės vienas kitą myli, gali atsiduoti ir kai susikoncentruoja ne į lytinius organus, o kai pajunta visu kūnu ir visa dvasia.

– O ką manote apie sparčią lytinių partnerių kaitą? Kokie pavojai tada glūdi?

A. Matulaitė: Tikrai nesinorėtų taip galvoti apie visus jaunus žmones, nes yra tokių, kurie niekaip nesiryžta net rankos paglostyti. Nors kiti iš tikrųjų neria ten... Pavyzdžiui, Anglijoje buvo uždrausta vaikus iki 13–14 metų palikti vienus. Bet paaiškėjo, kad būtent ten daugiausia paauglių nėštumų. Tai reiškia, vos tik juos paleidžia, jie šoka į tai, nes tada jau gali, nebereikia klausti tėtės ar mamos. Gerai, jei tai vyksta abiejų pusių sutikimu ir tai bandymų laikotarpis, bet dažnai tai vienam yra žaidimas, o kitai pusei – ne. Kai tai abipusis žaidimas, tarsi nieko tokio, bet iš tikrųjų paliekama dūžtančių širdžių grandinė. Kita vertus, tokie lytiniai aktai, kaip W. Reichas sakytų, ne visa apimantys, netikri, nes vargu ar tada gali atsiverti, atsipalaiduoti, pabendrauti su kitu žmogumi. Tokiu atveju į kūną žiūrime kaip į objektą, sugebantį atlikti spektaklį, taigi vėl vienišumo neišsprendžiame.

– Atrodo, kad visuomenėje vyrauja požiūris, lyg mes esame atskirai nuo savo kūno. Pavyzdžiui, jis perdėtai seksualizuojamas, arba yra nemylimas, jo gėdijamasi, visi labai nori atrodyti kaip graikiškos statulos. Iš kur tai?

A. Matulaitė: Aš labiau tyrinėjau moteris ir jų kūniškumo supratimą. Viena vertus, dauguma moterų pernelyg patikėjo pasakomis apie Pelenę, Miegančiąją Gražuolę, kai tereikia būti gražiai – ir, žiūrėk, – princas ant balto žirgo, turtai po tavo kojomis, visi tau lankstosi. Iš dalies pagal tą modelį mes ir kuriame savo pasaulį, kad proto nereikia – užteks vaizdelio, jei pasakomis tikėsiu, taip ir bus. Pelenė bent jau dirbo, o Miegančiajai Gražuolei tik užmigti reikėjo ir miegant būti gražiai. Taigi visai paprasta – tereikia neužmiršti pasipudruoti, ir gyvenimas išspręstas.

Bet, man atrodo, viskas prasideda nuo to, ką mums sakė tėvai, – kokius bruožus išryškindavo, kokių ne. Jei sakydavo „kaip tu gražiai apsirengusi mergytė“, ryškino vieną pusę, o jei sakė „kaip tu protingai sutvarkei šitą inkiliuką“, ryškino kitą pusę. Ir tuoj pat galime akcentuoti, ką gyrė tėvelis, ką – mamytė. Beje, tėvelio pagyrimai ypatingi. Jei iš tėvelio nesulaukdavome pagyrimo, to „tėvelio“ ieškome visą gyvenimą. Dairomės vieno partnerio – gal tas mus pagirs. Ach, nepagyrė, netinkamas „tėvelis“. Ieškome kito partnerio – gal tas mus pagirs...

Kitas dalykas perfekcionizmas: jei normalios, gražios moterys nedrįsta išeiti į gatvę, bijo, kad kažkas kažką pasakys, tai ką daryti toms, kurios iš tikrųjų turi kažkokių bėdų? Manau, kad perfekcionizmas yra milžiniškas. Trečia, moterys, palyginti su vyrais, kelia sau daug didesnius reikalavimus ir apskritai jaučiasi daug netvarkingesnės. Pagalvokite – moterų kūnas jau savaime yra netvarkingas: kas mėnesį būna menstruacijos, išskiriamas pienas, nešiojamas kūdikis, per devynis mėnesius priaugama 20 kg, paskui svoris vėl nukrinta. Dėl to moterys ypač stengiasi tai sutvarkyti, ir tas pabrėžtinas tvarkingumas tarsi kompensuoja jausmą, kad moteriškumas yra žiauriai netvarkingas. Nes vyras susivėlęs gali būti, bet jau susivėlusi moteris...

Bet kartu būtų netiesa, jei visą laiką žiūrėtume tik į moteris. Su studente analizavome temą apie berniukų anoreksiją – ja sergančių berniukų skaičius auga, paaugliai negali pakęsti savo raumenų masės didėjimo. Apskritai Vakarų kultūra yra vizualinė kultūra. Kodėl mes dabar tokie esame? Mes labiau žiūrime į tai, kaip atrodome, o ne į tai, kaip išgyvename. Užuot galvoję, kaip jaučiamės, galvojame, kaip kiti mus mato.

– Jei vaikinas ar mergina iki pirmųjų santykių prisižiūri pornografinių filmų, kokie bus santykiai? Ką tie filmai pakeičia?

A. Matulaitė: Manau, gali būti įvairiai. Vieniems tai galbūt, deja, vienintelė pirmoji arba vienintelė prieinama informacija. Labai liūdna, jeigu jie kitaip nesužino, kas tai yra. Galbūt tai ir gali būti savotiškai naudinga, nors man sunku tai suvokti. Tačiau tuose filmuose moterys traktuojamos kaip daiktai: jos visos kažkodėl labai labai nori ir joms nieko nereikia – nei pakalbėti, nei ryšio užmegzti. Kita vertus, kyla toks jausmas, kad tai yra tik spektaklis ir, neduok Dieve, jei aš ką nors blogiau padarysiu. Be to, kadangi aktoriai yra du, žmogus ima lyginti, stebėti save, todėl viskas nukreipiama ne į tai, ką jis jaučia ir kaip yra su tuo kitu, bet kaip pasirodo. O tai visai ne tai, kas suteikia malonumą. O vaikams pornografija tikrai neigiamas gąsdinantis dalykas. Jie lytinį aktą dažnai sutapatina su žudymu. Taigi tai labai rimta trauma.

– Kaip turėtų būti kalbama apie lytinius santykius visuomenėje?

A. Matulaitė: Manau, lytinis organas turėtų tapti aptarimų objektu kaip ir visi kiti organai. Kartais mes patys viską sugadiname. Vaikas klausia „kas čia, kas čia?“, o tėvai sako „čia akis, o čia neliesk – čia niekas“. Ak čia niekas? Bet juk jis tikrai užima lygiavertę vietą tarp visų kitų dalykų.

– Ką vaikui sakyti? Čia toks dalykas, kurio tau labai prireiks vėliau?

A. Matulaitė: Jis reikalingas nuo pat gimimo ir vaikams labai įdomus. Kita vertus, kodėl neliesti? Dešimt metų gyvenau Anglijoje, kur man teko dirbti ir su proto negalią turinčiais žmonėmis. Vienas iš patyrimų buvo toks, kad grupėje buvo žmogus, kuris bet kada galėjo imti masturbuotis. Tada buvau jauna ir stebėjausi, kaip taip būna, bet mums buvo pasakyta, kad, kai visa tai prasidės, mes turime padėti žmogui surasti tualetą ir pasakyti „pratęskite tai čia“. Todėl man tekdavo tą žmogų išvesti ir surasti tam tinkamą vietą. Taigi – jokios tragedijos, jokio šlykštėjimosi, išgąsčio.

Kita pusė – žmonėms, netekusiems galūnių, vienas iš svarbiausių klausimų yra, ar jie gyvens lytinį gyvenimą. Atlikus kokybinį tyrimą, paaiškėjo, kad niekas į tą klausimą neskuba atsakyti, kad net nedrąsu klausti, kas bus. Man atrodo, idealioje visuomenėje turėtų atsirasti šiam klausimui tinkama vieta. Tarkim, reikėtų pasakyti, kad ir moterys su moterimis, ir vyrai su vyrais, ir skirtingos lytys, bet tai – vienas iš būdų, kuris mums leidžia suartėti ir būti ne tokiems vienišiems.

– Kaip lytinius santykius kuo ilgiau išlaikyti gerus?

A. Matulaitė: Kalbėtis ir kalbėtis... Mes dažnai galvojame, kad partneris turi atspėti slapčiausius ketinimus, ir žaidžiame slėpynes: nesakysiu jam, nes jis turi atspėti, ką ir kaip paliesti. Neturime žaisti slėpynių, kitaip galime likti labai nusivylę. Jei ryšys yra, kalbėtis įmanoma. Paradoksalu, bet sunkiausia kalbėtis apie du dalykus – seksą ir pinigus. Jei norime gerų santykių, reikia dalintis savo fantazijomis, tuo, kas šauna į galvą, ir suprasti, kad seksas prasideda smegenyse.

A. Čekauskas: Lengviausia padėti žmogui, kai jis ateina turėdamas vieną partnerį, su kuriuo nori spręsti problemą, o ne kelis.