Ta liepa, augusi kiemo viduryje, buvo pakankamai nutolusi nuo pastatų, tad negalėjo jiems kenkti ar užstoti šviesos. Apie trukdymą grožėtis architektūra nėra ką kalbėti – priešingai, ji pridengė dešimtmečių apsileidimą. Ant automobilių negalėjo užgriūti, nes jos dar ploni kamienai buvo sveikutėliai. Negaliu atmesti tik trijų tradicinių medžio naikinimo priežasčių: galbūt kieme planuojama iš viso panaikinti žaliąją veją, kad liktų daugiau vietos automobiliams; galbūt kažkas iš to užsidirbo pinigų; galbūt tingi šluoti lapus.

Automobiliams dabar aukojama vos ne visa viešoji erdvė. Ne pro medžius, o pro juos ir per juos nebeįmanoma grožėtis architektūra. Ypač senamiestyje, kur šaligatviai siauri, o automobilių daug. Kasdien praeidama pro šventos Onos bažnyčią matau mažame plotelyje susispietusius turistus, mėginančius ją apžiūrėti iš nepatogaus rakurso. Vos tik koks japonas nulipa nuo šaligatvio, kad nufotografuotų šį gotikos inkliuzą, jį nuveja automobilis.

Dėl pinigų paprastai pjaunama ne viena liepa, o ištisos alėjos. Pavyzdį prieš keletą metų parodė Vilniaus savivaldybė, išpjovusi visas liepas dešiniajame Vilniaus krante. Kaip tik tada liovėsi kalbos apie Vlado Urbanavičiaus skulptūrą „Krantinės arka“, nes surūdijęs vamzdis ėmė atrodyti kaip čia buvęs, kaip atsivėrusio betono blokų ir stikloraižių peizažo organiška dalis. Dabar to architektūrinio kratinio niekas nedengia, galbūt jis kam nors toks pat gražus kaip man – „Krantinės arka“. Praėjus devyneriems metams ji tapo dar gražesnė – konceptualiai. Nes menininkas išpranašavo mūsų dabartį, kurioje agresyviai žvanga kranai ir pjūklai.

Belieka lapai – medžių barstomos šiukšlės. Paaiškėjo, kad dėl jų išpjaunama itin daug medžių visoje Lietuvoje. Kad nereikėtų šluoti takų ir paminklų, Linkuvos kapinėse į ąžuolų kamienus pylė chemiją ir, kai tie ėmė džiūti, išpjovė. Šiaulių, Eržvilko, Pakruojo, Saldutiškio, Klovainių, Alantos kapinėse išpjovė kaštonus ir beržus, kuriuos žmonės sodindavo gedėdami artimųjų, nes tikėjo, kad į medžius persikels jei ne mirusiųjų sielos, tai bent jau kūnų dalelės, genetinė medžiaga. Kapinių medžiai – mūsų giminės beveik tiesiogine prasme.

Šventoriuose juos užsakė išpjauti klebonai, nes nėra kam šluoti lapus. Nėra kam? Tikrai? O pats ar negali apsišluoti, tinginy, pagalvojau skaitydama straipsnį apie tai. Šalia sudėtos dvi nuotraukos. Vienoje – jauki medinė Paveisininkų bažnytėlė, apsupta eglių ir beržų, augančių palei atokiai pastatytą tvorą. Pro žalius vainikus spingsinti vakaro saulė tiesia auksinį taką. Sako, tų medžių pavėsyje mėgdavę apsistoti keliaujantys link Veisiejų ežero ar jotvingių piliakalnio, o vainikuose suko lizdą retas paukštis kukutis. Kitoje nuotraukoje – plynė, keli stagarai ir nyki troba, primenanti kolūkio kontorą, kaip taikliai apibūdino dabartinį bažnyčios vaizdą straipsnio autorė Jūratė Mičiulienė. O kukutis? Jam vietos nebeliko.

Tiesa, Gojaus kaime aplink koplytėlės šventorių medžiai buvo „tik“ nugenėti. Nugenėti iki kamieno, negrįžtamai pažeidžiant jų gyvybines funkcijas. Dabar jie atrodo kaip kuolai, laukiantys nusidėjėlių kaukolių – tada paveikslas būtų išbaigtas. Svarbiausi nusidėjėliai yra tokius genėjimus ir kirtimus užsakantys klebonai, nes tinginystė – o juk išsišluoti kiemą trukdo tiktai tinginystė – yra viena iš septynių mirtinų nuodėmių.

Ta proga pasitikrinau mirtinų nuodėmių sąrašą. Pamačiau, kad pjaunant medžius triumfuoja dar keturios: godulys, puikybė, pavydas, kerštas. Apie godulį jau kalbėjau. Kitos trys reiškiasi ne taip tiesiogiai. Puikybė klesti, nes mano kaimynas įsivaizduoja turįs teisę spręsti, kam gyventi, kam žūti, jis pjauna medį, kai jam trūksta šviesos, jį kamuoja baimė, jam užstoja vaizdą. O medis juk yra ne tik jo, bet ir mano, visų – medis yra viešosios erdvės dalis, bendras gėris. Jis mums visiems gamina deguonį iš aplinkos imdamas anglies dvideginį. Jis suteikia gaivų pavėsį karštą vasaros dieną ir palapinę nuo lietaus. Jis sugeria liūties vandenį, kad gatvės nepatvintų, jo šakose apsigyvena paukščiai, čiulbesiu skaidrinantys dulkėtą dieną.

Jis, medis, yra gražus. Jo lapai, šakos ir žiedai kalbasi su senosios architektūros formomis, kurios dažnai iš jo nusižiūrėtos, prie jo priderintos, kad aplinka būtų maloni akiai, visa erdvė linguotų ir šnabždėtųsi detalėmis. O jei jums nerūpi estetika, tyrimai rodo, kad tarp medžių praleidus daugiau laiko, sumažėja stresą sukeliančio hormono kortizolio kiekis kraujyje, mažėja kraujo spaudimas, didėja imuninių ląstelių kiekis, gerėja nuotaika ir koncentracija. Visa tai į mūsų kūnus perkelia augalų skleidžiami aliejai – fitonicidai. Matyt, lietuvių organizmas nesugeba jų pasisavinti, neturi reikalingų receptorių ar fermentų, nes kitaip – iš kur tokia visuotinė neapykanta?

Net paprasčiausiai žiūrint į medžius taisosi nervų sistema. Ligoniai greičiau pasveiksta kambaryje, pro kurio langą matosi medžiai. Vadinasi, tas, kuris nupjauna medį, visa tai – šitiek daug – pavagia iš mūsų visų. Todėl ir slepiasi, kuo greičiau skuta kamienus į drožles. Pavydas ir kerštas slankioja kaip susiraukusi porelė, sanguliauja ir gimdo pykčiu nesitveriančius padarus. Jiems būtina ką nors naikinti. Buvo laikas, kai jie naikino žmones, ištisas etnines grupes ar socialinius sluoksnius. Dabar naikina medžius. Sudarinėju sąrašą. Jau išpjovė medžius palei Rusnės kelią. Paaiškėjo, kad būtent jie palaikė kelio stabilumą ir jį pataisyti kainuos milijonus. Išpjovė medžius Kurtuvėnų regioniniame parke. Išpjovė alėjas ir aikštes Eržvilke, Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Skudiškyje, Pasvalyje, Kėdainiuose, Druskininkuose, Varniuose, Šilutėje. Šilutės gyventojai išėjo į demonstraciją malkomis mušdami ritmą. Tauragėje prie Žalgirių mokyklos išskerdė aukštus medžius, kurių išdarkyti kūnai priminė pokarį. Vilniuje, stoties rajone išpjovė daugybę medžių – mačiau kamienų rietuves. Ant Tauro kalno nupjovė ką tik žydėjusią vyšnią. Sodų gatvės kieme išpjovė alyvas, liko tik jazminas. Kada jį pjaus? Šalia Katedros aikštės aplink medžių kamienus barsto druską, kad jie numirtų patys. Nusikaltimų tiek daug, kad visų nesužiūrėsi, juo labiau, kad valdžia savo veiksmais skatina: pjaukite medžius, pjaukite!

Ir pjauna. Kolektyvinis veiksmas atleidžia nuo kaltės. Iš medžių gynėjų dar ir tyčiojamasi. Neabejoju, kad ir šis mano komentaras susilauks pašaipių replikų. Seniai kaupta neapykanta medžiams dabar liejasi laisvai, nevaržoma viešosios nuomonės. Esu tikra, kad po kurio laiko atsibusime. Kad medžio apsauga vėl taps įstatymu, kurio teks laikytis ir tinginiams, ir goduoliams, ir kerštautojams, kaip yra Vakarų Europos valstybėse. Bet teks ilgai laukti, kol gamta ištaisys šito priepuolio pasekmes, daug metų, dešimtmečių. Iš mūsų šie medžiai atimti negrįžtamai.

Aną savaitgalį šventos Marijos Ramintojos bažnyčioje radau architektūrinę dabartinės būsenos metaforą. Sovietmečiu bažnyčia buvo paversta sandėliu. Viduje pastatytos gelžbetoninės konstrukcijos, sudalijusios pastato tūrį. Dangun kvietęs aukštis sunaikintas. Banguojančią baroko erdvę surijo funkcionalizmo stačiakampiai. Bet prie įėjimo dar kyšo užspaustų kolonų kapiteliai ir karnizų fragmentai, tarsi gęstantys augalai, neatlaikantys grubios švonderių kultūros spaudimo. Ramintojos grožį suniokojo ne abstraktūs sovietai, bet patys vietos gyventojai, gavę galios palaiminimą. Tas pats pavydas ir kerštas, tik kituose kūnuose. Pagal sąmonės sandarą, man artimesni medžiai, nei tokie žmonės. Nuo jų atsiriboju. Mano bendruomenė yra medžiai ir juos ginantieji. Šaipykitės iš tokio sprendimo, kiek geidžia jūsų pagiežinga širdis. 

Nebeliko senųjų liepų, alyvų ir šviestuvų. Į narvus įsprausti nauji medeliai atrodo kaip koncentracijos stovyklos stebėjimo bokštai. Šaligatvio plynė tinka tik statyti automobiliams. Čia gerai jaustis gali nebent kiemsargiai, lapų pūstuvais kuriantys Vilniaus gatvių muziką. Jie birbia taip, kaip skamba medžių pjovimas. Visąlaik pjaunami medžiai. Bet jie gi ir pjaunami visąlaik – ir vakar pamačiau naują kiaurymę ir šviežią kelmą. Kartu su medžiais iškertamas ir juose išsišakojęs laikas, pasisėdėjimai pavėsyje, alyvų, akacijų, kaštonų žydėjimo kvapas, prieglobstis nuo lietaus, paslaptys, mitai ir meilės istorijos.

Naujieji medžiai atitinka kitokį grožio standartą. Tiksliau – standartų pomėgį. Jų kubai ir  sferos – tai mąstymo šablonų konteineriai, tvarkingai išrikiuoti betoninėse dykvietėse. Ir Vilniuje, ir Kaune, ir Marijampolėje. Visų miestų centrinės aikštės darosi vienodos, visose turi stovėti ar sėdėti nulaižyti angelai ir paminklai. Paminklai dabar Lietuvoje – aistringiausiai aptarinėjama tema. Juos taip svarbu pastatyti iki konkrečios datos. Tarp kitko, paminklams datos tikrai svarbios. Pavėlavę paminklai būna juokingi ir netikri. Lukiškių aikštėje laiku nepastatytas paminklas iš tiesų atrodo nebereikalingas. Tikrasis paminklas kovotojams už laisvę stovi kitoje gatvės pusėje – pats buvęs KGB pastatas ir ant jo sienos iškaltos čia nukankintųjų pavardės.

Šiuolaikinio meno centro kuruojamo konkurso rezultatai tik rodo, kad menininkams iš tiesų nerūpi paminklai, rūpi tik antipaminklai. Juos jie sukūrė Kauno bienalei, paprašyti kuratorės Paulinos Pukytės. Bienalės žodinėje programoje dalyvavęs garsusis atminties teoretikas Jamesas E. Youngas mano, kad tradiciniai paminklai-stabai yra totalitarizmo produktai ir tęsėjai, atliekantys didaktinę funkciją, stingdantys mąstymą. Todėl verčiau atmintį kurstyti performansais, efemeriškomis faktūromis, laikinomis, bet stipriomis patirtimis, pabrėžiant įamžinimo neįmanomybę, istorijų prieštaringumą, praeičių nesuderinamumą. Atmintis yra veiksmas. Tai pripažįsta laikinieji Kauno paminklai, kuriuos lankant miestas keičiasi, kai ko neleidžia užmiršti, baksnoja į tai, ko nėra, nors buvo, į nenorą žinoti, abejingumą, pyktį. Poveikis stiprus. Todėl kai bienalė pasibaigs, ant žydų kapinių tvoros man tebekabos Adinos paminklinė lentelė tėvui, padaryta iš kastuvo; pašto dėžučių armonikoje tebeskambės daina žydų vaikams jidiš kalba, Emma Goldman per švyturį tebetransliuos savo autobiografiją Santakoje, kur santuokas laisto vestuvininkai.

Lyginant su antipaminklais, senieji stovintys ar sėdintys paminklai iš tiesų net ir trukdo prisiminti. Jie vis pakiša herojų vietoje įvykio, o ir to herojaus reputacija dažnai būna abejotina. Kartais atrodo, kad paminklai tam ir statomi, kad tikrosios įvykio priežastys, aplinkybės, komplikacijos ir pasekmės būtų užmirštos. Tam imperatyvui miestiečiai ir paklūsta paminklus kasdien sutartinai praeidami. Dar puikiai prisimename, kaip sovietų valdžia „suaktyvindavo“ savo paminklus: privalomais gėlių dėjimo ritualais, kuriuose šalia pionierių stovėdavo tautiniais drabužiais aprengtos lietuvaitės. Paradais, kuriems pasibaigus buvo galima išgerti. Privalomomis tų paminklų reprodukcijomis kiekviename albume ir vadovėlyje. Ir vis tiek iš jų visi šaipydavosi nieko tauraus neprisimindami.

Tas pats atsitinka ir su tautinius herojus vaizduojančiais paminklais. Jie neturi galios išjudinti atmintį veikti, nes patys yra sustingę, mirę dar gimdami. Toks būtų ir Vytis, kuris bent makete atrodo kaip žaislinis arkliukas, šuoliuojantis per neįveikiamą Lukiškių aikštės dykumą. Jis teliudytų provincialumą ir vaizduotės trūkumą. Provincialumą, nes būtent į provinciją meno reiškiniai atkeliauja pavėlavę. Vytis bus pavėlavęs daugiau nei 100 metų – jo meninė forma net senesnė nei ta Lietuvos Respublika, kurios atmintį jis turi saugoti. Gal todėl tokių paminklų niekas nestatė tarpukario Kaune. Dar būtų nieko, jei Vytis būtų atsiradęs netrukus po to, kai buvo nuimtas Leninas, atjojęs kartu su mitingais, išdidžiai mosavusiais vėliavomis su jo atvaizdais. Pastatytas dabar, jis tebus anachronizmas, išstatantis valstybingumo idėją pajuokai. Nors gal ir nebloga mintis – linksminti turistus.

Vaizduotės trūkumas – liūdnesnė išvada. Įskulptūrintas heraldinis ženklas terodys, kad nieko nebepavyksta sugalvoti, tiktai kartoti visur matomą vaizdinį. Što vižu, to poju. Ką dainuoju, tą ir matau. O kartojamas vaizdas, kaip ir kartojama mintis tampa banalybe, gatavos prasmės kliše, kuri nieko nebereiškia. Kartojami teiginiai skamba taip pat įdomiai kaip formulės, o kartojami pasakojimai kelia žiovulį. Jaučiu, kad kartodama tą žodį „kartojimas“ tuoj užhipnotizuosiu pati save. Menininkai žino – dėl šios priežasties jiems niekada nepritrūks darbo, nes tas pačias tris, penkias ar septynias pamatines istorijas vis tenka perpasakoti naujai, ieškoti netikėtos formos, kad ji įspirtų miegančiai sąmonei į šoną. Tas pats psichinis mechanizmas galioja ir tautinės valstybės istorijai – jeigu ją pasakos tik nuvalkioti simboliai, ji taps banalybe, o banalybė yra nuobodulio sesuo ir taip toliau. Nors Vyčio statymo Lukiškių aikštėje šalininkai gali laimėti, paminklo poveikis greičiausiai bus priešingas jų tikslams.

Nebent jie gautų taip trokštamą teisę kontroliuoti. Jų pokalbiuose „kontrolė“ yra dažniausiai vartojamas žodis. Frazę „talpus prasmėms paminklas“ jie ima į kabutes, nes prasmių laisvės jie nekenčia. Paminklai turėtų steigti vienprasmį pasaulį, kuriame viskas būtų aišku. Kaip tiems jų broliams, kurie kasdien po mano langais raudoname minibuse tyko viešojo transporto „zuikių“. Šiais netikrumo laikais tai net gali skambėti patraukliai, jei nebūtume tokiame pasaulyje jau gyvenę. Kontrolieriai pasisako už atpažįstamą raitelio figūrą gal nė nenutuokdami, kad tai – diktatorių laikų paminklo forma. Tokia pat agresyvi kaip ir sovietiniai karvedžiai bei despotai, kuo skubiau sustatyti į strategines Lietuvos miestų vietas, nekuriant naujų formų, bet pasisavinant Stalino patvirtintus pavyzdžius. O kur mums skubėti? Kas atsitiks, jei kuo greičiau Lukiškių aikštėje neatsiras paminklas kovotojams už laisvę – bet koks paminklas? Gal baisu, kad žmonių mintys netekės joms numatyta vaga? Tačiau kontroliuoti mintis paminklais – beviltiškas reikalas, o ir nesuderinamas su pačia laisvės idėja.

Turbūt kyla klausimas, kurį projektą palaikyčiau aš. Atsakau: kol kas nė vieno. Jei jau reikia paminklo, tebus jis toks kaip Kaune Tatzu Nishi ant virtuvės stalo įkurdinta Zikaro „Laisvė“. Tik taip priartėjus, išryškėja viena detalė – laisvei ant rankos kabanti nutraukta grandinė. Žvelgiant iš apačios, ši detalė lieka nematoma, bet ji esminė. Ji primena, kad priklausomybės nenusitrauksi kartą ir visiems laikams, ją teks nutraukinėti nuolat. Kad ir tada, kai kokią nors idėją mėgins primesti paminklai.

Stenduose – istorija

1982–1996 m. G.Zinkevičius gana nuosekliai fotografavo stendus, kuriuose būdavo klijuojami plakatai, iš pradžių – brežnevinės propagandos, paskui – perestroikos, dar vėliau – Atgimimo ir nepriklausomybės pradžios, kol galiausiai iš jų liko tik nuoplaišos – storas dešimtmečio sluoksnis. Pirmasis fotografo dėmesį patraukęs plakatas skelbė apie XIX komjaunimo suvažiavimą ir priminė popmeno stilistiką. Dada ir Rauschenbergas to meto Lietuvos avangardistams buvo pasipriešinimo oficialiajam menui herojai. Fotografą suintrigavo akivaizdus neatitikimas – popartas, nepriimtinas Vakarų meno reiškinys, buvo naudojamas reikšti sovietinėms idėjoms. Ironija – neišvengiama.

Per dešimtmetį pasikeitė ne tik plakatų turinys, bet ir vizualinė išraiška: popartą išstūmė ekspresyvi stilizacija, ją – karikatūros, kurias pakeitė fotografija. Kartu iro plakatų kabinimo tvarka. Taigi stenduose, lyg sustabdytuose kino kadruose, pasakojama politinių lūžių, populiariosios kultūros, socialinės krizės, absurdo ir teatrališkų deklaracijų istorija.

Skaitys paskaitą

Šį iki šiol nerodytą fotografijų ciklą lydi A.Narušytės „radijo komentaras“. Parodos atidarymo dieną 16.30 val. menotyrininkė skaitys paskaitą „Politinės sistemos kaitos nuojauta 9-ojo dešimtmečio Lietuvos fotografijoje“.

Ne tik G.Zinkevičius, bet ir Alfonsas Budvytis, Algirdas Šeškus, Vitas Luckus, Vytautas Balčytis, taip pat Lietuvai artimas ukrainietis Borisas Michailovas fiksuodavo propagandinius plakatus ir kitus sovietinės sistemos ženklus. Pats fotografų dėmesys šiems objektams liudijo kritišką požiūrį ir pranašavo kaitą. Paskaitoje fotografijos analizuojamos apmąstant sovietmečio vizualinę kultūrą, jos santykį su ideologija, kartu prisimenant savo pačių kasdienybės patirtis ir procesus, atvedusius į Lietuvos nepriklausomybę ir mūsų dabartį.

Apie autorius

Fotografas, videomenininkas, performansų ir instaliacijų autorius G.Zinkevičius yra legendinės grupės „Post Ars“ narys, dalyvavęs per 200 parodų Lietuvoje ir užsienyje, iš kurių naujausios: „Portfolio Depressanto“ (Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras, Šiuolaikinio meno centras, Vilnius, 2007–2008), „Nuobodulys“ (Nacionalinė dailės galerija, Vilnius, 2010), „Iliuzionistai. Apie scenografiją ir šiuolaikinį meną“ (ŠMC, Vilnius, 2013), „Ramus gyvenimas“ („Spokojne życie“ / „Quiet Life“, japonų meno ir technologijų muziejus „Manggha“ Krokuvoje, 2015), „Šaltas vanduo“ („Cold Water“ Talino „Kunstihoone“ galerija, 2015), „(Ne)fotografinis laukas. 1988–1995“ (Šiaulių fotografijos muziejus, Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras, 2015–2016). Taip pat išleido knygą „Kareivio dienoraštis“ (artbooks, 2014).

Audioteksto autorė – dr. A.Narušytė, Vilniaus dailės akademijos docentė, dailės ir fotografijos kritikė, LRT radijo laidos „Kultūros savaitė“ komentarų autorė, knygų „Nuobodulio estetika Lietuvos fotografijoje“ (VDA, 2008), „Lietuvos fotografija: 1990–2010“ („Baltos lankos“, 2011) ir „Camera obscura: Lietuvos fotografijos istorija 1839–1945“ (kartu su Margarita Matulyte, VDA, 2016) autorė.

G.Zinkevičiaus ir A.Narušytės paroda „Plakatai“ bei A.Narušytės paskaita „Politinės sistemos kaitos nuojauta 9-ojo dešimtmečio Lietuvos fotografijoje“ yra fotografijos parodų ir edukacinių užsiėmimų ciklo „(Ne)būtos istorijos“ dalis. Projektą organizuoja Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyrius, kuratorius – Darius Vaičekauskas.

Paroda veiks iki gegužės 7 d.

Lapkričio 27 d., penktadienį, 18 val. KKKC Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) bus pristatytas Lietuvos fotomenininkų sąjungos metraštis „Lietuvos fotografija: vakar ir šiandien '15“ bei atidaryta fotografijų paroda „Lietuvos fotografija: vakar ir šiandien. Šiandienos atodangos“, renginyje dalyvaus leidinio sudarytojai Agnė Narušytė, Jurijus Dobriakovas ir Gytis Skudžinskas.

Metraštį „Lietuvos fotografija: vakar ir šiandien '15“ sudaro keturi skyriai: „Gyvas archyvas“, „Šiandienos atodangos“, „Atradimai“ ir „Šalia fotografijos“.

Leidinio skyrių „Gyvas archyvas“ sudarė Vilma Samulionytė. „Keldama klausimą, kokios fotografijos turėtų būti šiame skyriuje, kokiu nors būdu ištrauktos iš tų kaupyklų, galiausiai nusprendžiau, kad man pačiai būtų įdomiausia matyti šiame skyriuje vis dar neregėtus, tačiau tam autoriui nebūdingus darbus. Taip norėjosi atrasti nekunčišką Kunčių, nesutkišką Sutkų, nemacijauskišką Macijauską ir nebutyrinišką Butyriną. Manau, iš dalies tai pavyko. Be abejo, neapsieita be tikrųjų archyvų senbuvių Paulinos Mongirdaitės ir grafo Stanislovo Kazimiero Kosakovskio. Iš jų kūrybos pasirinkau taip pat nelabai tipiškus tam laikui sprendimus“, – savo atrankos kriterijus pristatė V. Samulionytė.

Atrenkant fotografijas skyriui „Šiandienos atodangos“, buvo orientuojamasi į pastaruoju metu vykstančius fotografijos meno procesus. „Pradėdamas darbą bandau apsibrėžti kelias principines taisykles, kad būtų galima spręsti, kada kamuolys atsidūrė užribyje ir ar reikia įskaityti pergalingą tritaškį. Deja, deja, kaip paaiškėja finaliniam švilpukui artėjant, visos taisyklės gali būti tokios pat kintančios, kaip ir pati atvaizdų reikšmė – taki ir nevisiškai apibrėžta“, – sakė skyriaus sudarytojas Gytis Skudžinskas.

Skyrius „Atradimai“ skirtas naujai pasireiškusiems autoriams, galintiems papildyti menininkų gretas bei svariai prisidėti prie fotoraiškos įvairinimo. Šio skyriaus sudarytoja Agnė Narušytė apie atrankos kriterijus sakė: „Nenoriu spėlioti, ar (ir kokios) būsimų fotografijos krypčių užuomazgos slypi mano atrinktų autorių darbuose. Užduodama keturis klausimus vertinau, kas įdomu dabar: ar kūrinys kelia naujų minčių fotografijos ir meno istoriją išmanančiam profesionalui? Neigiamai atsakius į šį klausimą, atkrito daug senomis idėjomis besiremiančių kūrinių. Kiti klausimai: ar kūrinys siūlo intriguojančią fotografijos panaudojimo formą, bent jau Lietuvos kontekste? Ar kūrinys yra aktualus socialiniame, politiniame ir filosofiniame dabarties kontekste? Ar įdomu būtų apie kūrinį parašyti?“

Jurijus Dobriakovas, sudaręs skyrių „Šalia fotografijos“, pristatė savo refleksijas: „Fotografija yra labai turtingas ir įdomus apmąstymo objektas. Tačiau neišvengiamai ateina akimirka, kai nuo jos grynos formos ir su ja susijusių „klasikinių“ teorinių problemų (laikas, mirtis, (ne)tikrumas, tapatybė, reprodukcija, aura, pasaulio „kolekcionavimas“ ir t. t.) šiek tiek pavargsti, kaip ir nuo bet kurios kitos išraiškos formos, kai praleidi per daug laiko su ja. Tuomet norisi bent trumpam atsitraukti, pažvelgti kažkur už fotografijos ribų, susitelkti į keistesnes jos mutacijas ar naujas evoliucines stadijas. Juolab kad „kasdienis“ fotografijos naudojimas, ypač samplaikoje su naujausiomis vizualių ir nevizualių duomenų rinkimo ir apdorojimo technologijomis, neretai aplenkia teoretikų refleksijas ir kelia naujus klausimus, kurie nebūtinai yra susiję su jau gerai pažįstamomis ir ne kartą aptartomis fotografijos savybėmis.“

Leidinio pristatymo ir parodos atidarymo metu dalyvausiantys sudarytojai aptars šias ir kitas metraščio sudarymo bei šalies fotografijos tendencijas ir atsakys į susirinkusiųjų klausimus.

Fotografijų paroda „Lietuvos fotografija: vakar ir šiandien. Šiandienos atodangos“

Paroda sudaryta iš metraščio „Lietuvos fotografija: vakar ir šiandien '15“ skyriuje „Šiandienos atodangos“ publikuojamų autorių darbų. Fotografijos šiame skyriuje tarsi savaime turi atitikti nūdienos aktualijas, bet tai visuomet pavojinga ir labai nesunkiai galima nuslysti į radikalius kraštutinumus. Be abejo, jų leidinyje esama, tačiau parodai atrinkti nuosaikesnių fotomenininkų darbai. Galbūt daugelis sakytų, kad Algimanto Aleksandravičiaus portretų šviesa visiems iki skausmo pažįstama, bet be jų mes prarastume tikrai svarbią dalį šiandienos procesų. Algio Griškevičiaus mizanscenas taip pat galima traktuoti kaip autorinio braižo triumfą. Šalia jo taip pat sau ištikimas Aleksandras Ostašenkovas. Kitam parodos flangui atstovauja permanentiškai atsinaujinantis Algirdas Šeškus. Dalyvauja ir nemažas būrys jaunesnės kartos autorių, nors jų negalėtume įvardinti „nežinomaisiais“ – tai Donatas Stankevičius, Berta Tilmantaitė, Artūras Morozovas. Parodoje pristatomi ir ne tik fotografijos lauke dirbantys menininkai, tokie kaip Aurelija Maknytė ar Vilma Šileikienė. Ir nors leidinyje „Lietuvos fotografija: vakar ir šiandien '15“ galima išvysti dar platesnę amplitudę šiandien vykstančių procesų, bet ir paroda leidžia apčiuopti Lietuvos fotografijos pulsą.

Iš viso parodoje pristatoma 15 autorių ir 40 jų sukurtų darbų. Tai Algimantas Aleksandravičius, Mindaugas Ažušilis, Algis Griškevičius, Juozapas Kalnius, Aurelija Maknytė, Artūras Morozovas, Aleksandras Ostašenkovas, Remigijus Pačėsa, Ramunė Pigagaitė, Vytautas Pletkus, Donatas Stankevičius, Algirdas Šeškus, Marija Šileikienė, Berta Tilmantaitė, Arturas Valiauga.

Paroda veiks iki 2016 m. sausio 3 d.

KKKC Parodų rūmų darbo laikas: trečiadienį–sekmadienį 11 – 19 val.

Visada būtina rodyti realybę, nors ji kartais gali būti šokiruojanti, sako fotografas Artūras Morozovas. Jis priduria, kad fotografai ne visada gali vadovautis taisyklėmis, ką galima ar ko negalima fotografuoti, bet privalo jausti pagarbą.

„Kai stebiu fotografus, supuolančius į laidotuves, mindančius vainikus, fotografuojančius laidojamą žmogų (nesvarbu, ar jis būtų laidojamas karo zonoje, ar ten, kur taiku), man kyla abejonių ir netgi pasibjaurėjimas. Jei prie nukentėjusio žmogaus arba artimųjų prieini su pagarba ir nepuoli fotografuoti neatsiklausęs arba neužmezgęs akių kontakto, tada viskas būna gerai“, – LRT RADIJO laidoje „Ryto garsai“ tvirtina A. Marozovas.

Menotyrininkė, fotografijos kritikė Agnė Narušytė pastebi, kad lietuvių sukrečiančios nuotraukos vis dėlto nepaveikia taip stipriai, kaip kitų tautų žmones. Ji svarsto, kad tam įtakos gali turėti sovietinė okupacija.

A. Narušytė: jei vaizdas gali pakeisti pasaulį, jį būtina publikuoti

Anot A. Narušytės, fotografija vis dar turi didelę galią, nes gali vienu ypu papasakoti istoriją. Nors menotyrininkė pripažįsta, jog fotografija nėra tokia galinga, kad pakeistų žmonių ar net valstybių požiūrį, ji dažnai turi daugiau galios nei žodžiai. Dėl to, A. Narušytės nuomone, reikia publikuoti šokiruojančias nuotraukas.

„Manau, kad tą nuotrauką [kurioje ant kranto užfiksuotas nuskendęs trejų metų berniukas, kurio tėvai bandė emigruoti į Kanadą – LRT.lt] reikėjo būtinai publikuoti, ypač matant, kaip ji keičia pasaulį. [...] Jei kažkoks vaizdas gali padėti pakeisti pasaulį, jis turi būti išspausdintas. Kiekvienas, dėdamas tokią paveikiančią fotografiją, susijusią su mirtimi, susimąsto, ar, įdėjus ją, bus labiau pažeistos žmogaus teisės, ar pasiektas norimas rezultatas“, – sako A. Naruštytė.

Pasak A. Morozovo, nuotrauka, kurioje užfiksuotas nuskendęs berniukas, sulaukė tokio didelio dėmesio, nes iki šiol pabėgėlių krizę dažniausiai iliustravo tik tekstai, kuriuose buvo aprašyta daugybė mirčių. Nuotraukose dažniau buvo fiksuojami pabėgėliai, plaukiantys mažyčiais laiveliais, pastebi A. Morozovas.

„Matėme ir kai kurių jų mirčių, bet neabejotinai ši turkų fotožurnalistės Nilufer Demir nuotrauka tapo ikonine. Iki šiol nė viena nuotrauka, diskutuojant apie pabėgėlių krizę, nebuvo tokia populiari ir apie ją nebuvo tiek daug diskutuojama. Tai yra senas būdas nuotraukomis provokuoti skaitytoją, diskutuojant aktualiomis temomis“, – tvirtina A. Morozovas.

Siūlo ieškoti detalių, o ne fiksuoti pačius žiaurius vaizdus

Anot A. Morozovo, fotografams visada kyla dilema, ar reikia rodyti visus vaizdus, kuriuos galima užfiksuoti. Taip pat, jei tai vis dėlto reikia padaryti, kiek vaizdų rodyti. Pašnekovo teigimu, yra daugybė būdų, kaip galima išvengti sukrečiančių vaizdų, bet neprarasti nuotraukos poveikio.

„Net ir mirtis gali būti savotiškai estetiška, tačiau, nuvykęs į vietą po sprogimo, nepuoli fotografuoti žmonių kūno dalių, nes neaišku, ką paskui su tomis nuotraukomis daryti. Akcentus galima atrasti per tam tikras smulkias detales, taip pat – paveikius kampus. [...] Tokius vaizdus būtina rodyti, nes fotografo darbas – vaizduoti realybę, kuri kartais yra šokiruojanti“, – aiškina A. Morozovas.

Jis įsitikinęs, kad tokių nuotraukų publikavimas turėtų tapti diskusijų objektu, ypač todėl, kad fotografai apskritai turi ribotas teises fotografuoti ir publikuoti vaikų, sužeistųjų ir kai kurių kitų žmonių nuotraukas. „Kai atvyksti į karą ar kitą aplinką, pavyzdžiui, susijusią su pabėgėlių krize, negali remtis vien teisėmis, nes nebus būdų, kaip papasakoti istoriją. Tokiu atveju visada kalbuosi su žmonėmis ir bandau paaiškinti, kodėl tai svarbu, kodėl svarbu jiems, kodėl reikia parodyti realybę“, – sako A. Morozovas.

Jis atkreipia dėmesį ir į tai, kad fotožurnalistams įvykių fiksavimas yra darbas, už kurį jie gauna atlygį ir su kuriuo susiduria nuolat, tačiau priduria, kad vis tiek derėtų gerbti tai, kas yra fotografuojama. „Kai stebiu fotografus, supuolančius į laidotuves, mindančius vainikus, fotografuojančius laidojamą žmogų (nesvarbu, ar jis būtų laidojamas karo zonoje, ar ten, kur taiku), man kyla abejonių ir netgi pasibjaurėjimas. Jei prie nukentėjusio žmogaus arba artimųjų prieini su pagarba ir nepuoli fotografuoti neatsiklausęs arba neužmezgęs akių kontakto, tada viskas būna gerai“, – tvirtina A. Marozovas.

Paveikia ne žiaurumas, o apeliacija į jausmus

A. Narušytė pastebi, kad lietuvius paveikti nuotraukomis nėra lengva. Anot jos, įtakos galėjo turėti sovietmetis, kai visi buvo apsaugoti nuo drastiškų vaizdų, nes fotografinė kultūra leidiniuose buvo labai griežtai prižiūrima, buvo siekiama, kad visada būtų rodomas pozityvus realybės vaizdas.

„Jis būdavo netgi perdėtai pozityvus. Mums buvo bandoma įteigti, kad viskas yra geriau, nei yra iš tikrųjų. Taip mes buvome apsaugoti. Galbūt dėl to ir tapome socialiai nejautrūs. Mūsų nepakeičia tokios fotografijos, mes nepradedame sakyti – priimkime pabėgėlius. [...] Galbūt tie žmonės, kurių veidai atsidūrė fotografijose, jaučia, kad jais buvo pasinaudota, bet galbūt tai galima vertinti kaip nelabai didelę auką kitų labui, jei ta fotografija suveikė“, – svarsto A. Narušytė.

Menotyrininkė įsitikinusi, kad žiūrovą paveikia ne tos nuotraukos, kuriose vaizduojamas kraujas, jo gausa ar purvas, bet tos, dėl kurių susipainioja žmogaus jausmai. A. Narušytė aiškina, kad būtent tokį poveikį ir turi turkų fotografės užfiksuotas nuskendęs berniukas.

„Mes matome vaiką, kuris atrodo taip, lyg miegotų. Tai – pažįstamas kasdienis vaizdas, tačiau labai gerai matoma, kad vaikas miręs. Šalia jo stovi pareigūnas, dirbantis savo darbą. Man atrodo, kad šioje nuotraukoje tobulai susipina mūsų kasdienybė su mirtimi. Tai labai aštriai veikia“, – sako A. Narušytė.

Jos nuomone, jei fotografijose vien tik vaizduojama mirtis, tai veikia mažiau, nes nuotrauka žiūrovui tiesiog sukelia pasibaisėjimą, pasibjaurėjimą ir žmogus pasistengia nuo jos kuo greičiau pasitraukti.

Vilniuje, fotografijos galerijoje, po daugiau nei 20 metų, galimybė pažvelgti į aštuntajame dešimtmetyje aktyviai kūrusios fotografės Mildos Drazdauskaitės fotografijas. Čia atidaryta fotografijų paroda „Jaunavedžiai ir visi kiti“.

Pasak menotyrininkės Agnės Narušytės, M. Drazdauskaitė pasirodė aštuntojo dešimtmečio pabaigoje, kai Lietuvos fotografijos „mokykla“ klestėjo, gyvenimą reikėjo rodyti gražiai, žmogus turėjo būti taurus, romantiškas. Svajojusi studijuoti kinematografiją, bet baigusi automobilių kelių inžinieriaus specialybę, ji atėjo pas Antaną Sutkų ir pasiprašė būti laborante – mokytis amato. Parodė savo fotografijas. A. Sutkus atmetė peizažus, bet įvertino žmones. Jie ir tapo jos tema.

„Kalbant apie tą meninį kontekstą, kuriame darbai atsirado, tai buvo tarpininkas tarp senosios fotografijos ir naujosios, Lietuvos fotografijos mokykla, kuriai atstovauja Macijauskas, Kunčius, Sutkus rėmėsi tokiu fotoreportažo metodu, o tai reiškia, kad fotografas stengiasi pagauti žmogų, tarsi jis nematytų fotografo, tarsi pagauna žmogaus tikrovę ir kartu vykdavo per tą žmogų papasakoti savo idėją, žmogus kaip aktorius dalyvauja meniniame pranešime, o Milda savo darbuose, kaip ji pati sakė, ji naudoja profesionaliai fotografijai netinkamą žemosios fotografijos formą, tai yra fotografija atminčiai, ką mes visi turime savo albumuose, kas egzistavo nuolat fotografijos išradimo ir dėl ko jis atsirado, kad žmonės galėtų prisiminti kaip jie patys atrodė, savo artimuosius prisiminti“, – aiškino menotyrininkė A. Narušytė.

Pati M. Drazdauskaitė sako, kad ji fotografuodavo žmones, kuriuos gerai pažinojo, išskyrus eksponuojamas nuotraukas iš Lvovo parado. 
„Dažniausia tai buvo grynai pažįstami, to kaimo gyventojai, kurie nebijodavo manęs, nes fotografuot taip įšokus kaip Pilypui iš kanapių nelabai, žmogus išsigąs ir nelabai kas bus ir turi būti noras“, – sakė fotografė.

Dėl kokios priežasties pastaruosius dešimtmečius M. Drazdauskaitės darbai nebuvo eksponuojami?

„Pas mus įprasta pamiršti žmones ypač moteris kūrėjas, gal dėl to susidaro įspūdis, kad kažkas iš praeities pasirodo kažkas vertingo, ko nežinojai, kad yra, iš tiesų Milda devintajame ir aštuntojo dešimtmečio pabaigoje buvo žinoma fotomenininkė, dalyvaudavo daugybėje parodų, o paskui laikai pasikeitė, pasikeitė žmonės ir taip tarsi nėra.Džiaugiuosi, kad Gintaras Zinkevičius ir Gytis Skudžinskas kuratorius privertė autorę pasirodyti, manyčiau, kad iš paskutinių parodų vyko 1992 metais, personalinė ir kur Milda dalyvavo kolektyvinėse. Jos nuotraukomis buvo iliustruojami žurnalai apie gyvenimą“, – kalbėjo A. Narušytė.

Paroda fotografijos galerijoje Stiklių gatvėje veiks iki rugpjūčio pabaigos.

Nemėgstu būti mieste vasarą. Naktį pažadina ne lakštingala, o geležimis trankanti šiukšliavežė. Vos patekėjus saulei, užriaumoja autobusai smirdinčiais nasrais. Visur pilna bendradarbių, kalbančių apie neišsprendžiamas problemas, o laisvė ir šviesa yra kažkur anapus. Tačiau šiemet išvažiavusi iš miesto, būčiau pražiopsojusi Vilniaus atvertimo stebuklą.

Viskas prasidėjo eiline „Vamzdžio“ vertimo akcija. Aną šeštadienį ją komentuodamas Ernestas Parulskis tikino, kad Vlado Urbanavičiaus „Krantinės arka“ simbolizuoja neišsipildžiusias Vilniaus svajones tapti industriniu, kapitalistiniu, „organiškai versliu“ miestu. Betgi jos dar ir kaip išsipildė. Tik ne iš tikrųjų, o išoriškai. Sovietinė industrializacijos manija išsivertė į peizažą – „modernusis“ Vilnius yra bedvasės miegamųjų ir pramoninių rajonų dykvietės, juosiančios mažytį, per valandą apeinamą senamiestį.

Nieko tame mieste nėra, tik asfaltas, betonas ir žmogų niekinantis mastelis. Kas galėjo, iš ten jau paspruko. O kapitalistinis Vilnius tapo laisvosios rinkos džiunglėmis, kur vietoje medžių dygsta automobilių stovėjimo aikštelės ir baisiai negražūs pastatai. „Organišką verslumą“ iliustruojantis dešinysis Neries krantas atrodo kaip apokaliptinio košmaro iškamša. Stikliniai dangoraižiai atspindi dangų, o viduje toliau planuojami naikinimo darbai.

Bet kaip tik jų papėdėje ir yra tai, ko reikia. Ten stovi Nacionalinė dailės galerija, kurioje veikia skulptoriaus Mindaugo Navako paroda ironišku pavadinimu „Šlovė buvo ranka pasiekiama“. Kokia šlovė, kieno šlovė? Visokia ir visų, įskaitant ir menininką, kurio galingos skulptūros stovi, remiasi, kabo ne tik Vilniuje, bet ir Vokietijos, Suomijos, Pietų Korėjos, Latvijos, Estijos ir Norvegijos miestuose. Vilniuje dauguma jų – sunkiai pasiekiamose vietose. Norėdamas pamatyti šešiaveidį Kazimiero Būgos portretą, turėsi pirkti bilietą į Vilniaus universitetą. Aukštuosiuose Paneriuose stovinčią betoninę užtvarą nuo traukinio keleivių paslėpė sužėlę medžiai. Tik vienintelis „Kablys“ visiems bado akis.

Dar sovietmečiu iš fotografijų sudarytame „Vilniaus sąsiuvinyje“ Navakas jį buvo primontavęs prie geležinkelio stoties, bet vėliau realizavo ant Geležinkeliečių rūmų. Surūdijęs kablys kyšo iš buvusios herbo vietos, rūdys sukruvino pjautuvą, kuris nulinko iš bejėgiškumo. Juo galima prikabinti šią antikinės šventyklos imitaciją prie nuvažiuojančio sovietinės sąmonės traukinio. Skulptūra pakeitė pastatą, kurio viduje apsigyveno kūrybinei laisvei paranki tamsa.

Nacionalinė dailės galerija taip pat nėra nekaltas pastatas – tai juk buvo Revoliucijos muziejus. Navako kūriniai yra jo komentarai, eksponuojantys šį virsmą. Vidiniame kiemelyje pastatyti plieniniai stulpai su nukarusiomis rankovėmis ir pašluostėmis paverčia erdvę Kubricko „Kosminės odisėjos“ laivu, kurį valdo negyva kompiuterio akis – viršuje parodas reklamuojantis ekranas. Viduje sukabinti meno kūrinius gabenusių furgonų tentai išskleidžia parodų industriją – per šias sales pravažiuojančio meno tranzitinę būseną. Didžiojoje salėje į kolonas ir krepšinio lentas perdirbta keramika rodo praustuvių formos įdubas lubose, nuo kurių laša garsas, kaip dar neseniai lašėjo lietus pro kiaurą apleisto pastato stogą keičiantis santvarkoms. Iš biurokratų portfelių padarytos skulptūros, laminuoti varnalėšų lapai, duona paversta plyta primena, ką menas turi daryti – žaisti su kasdienybe, prikelti sąmonę.

Taigi skulptūrose sukoncentruotas pastato laikas – pastato, kuris prisitaiko prie naujos politinės situacijos, kai reikia. Tai reiškia ir nuorodą į ateitį, kurioje jis irgi prisitaikys, jei reikės. Anais laikais nuobodžiai keliaujant miesto dykynėmis, erzindavo šūkiai „Šlovė Tarybinei armijai išvaduotojai“. Dabar internete mirguliuoja „Šlovė Ukrainai“. Šlovė – permaininga, o šis žodis, nors ir skamba didingai, tarnauja galingiesiems. Sakyti „šlovė“ reiškia vergystę. Menininkas, pašiepdamas šlovės geismą, renkasi laisvę.

Tai ypač stipriai jutau žiūrėdama, kaip lauke esantys Navako objektai atskleidė miestą. Priešais Juozo Mikėno skulptūrą „Pirmosios kregždės“ esanti perdirbta cisterna, kurioje buvo saugomos skystos azoto trąšos, ironizuoja šį kosmoso užkariavimo simbolį. Veržli moters figūra slepia sovietinio ūkio pasiekimų tikrovę – atliekomis užnuodytą gamtą, tuščias parduotuvių lentynas, prievartą ir draudimus. Tačiau Mikėno skulptūros juodumą perėmęs Navako cilindras yra ir patranka, nukreipta į naujosios kapitalizmo galios subjaurotą miestą. Paskui pamatau, kad tas cilindras „juodina“ ir vieną peizaže dominuojantį pastatą, paversdamas jį stikliniu kibiru. O šalia stovinčios „Keturios didžiosios nesavarankiškos“ suskliaudžia ir sujungia stalininių mokslininkų namų bokšto smaigą su aštriakampiais dangoraižiais.

Navako skulptūromis įrėmintas miestas nejučia atskleidžia tikrąsias savo geometrijos reikšmes, plastinių formų emocinę galią ir tamsiąją pusę. Pamačiau, kaip kūrinys tarsi galingais plaučiais įkvepia aplinką ir iškvepia jos puikybę, atmieštą juoku. Kaip rodo „Vamzdžio“ istorija, miesto gyventojų daugumai tokių kūrinių nereikia. Bet Navakas ateina į miestą nekviestas ir parodo, kaip galima jį keisti nebendradarbiaujant nei su dauguma, nei su galios struktūromis.

Kaip tai įvyksta? Reikia atsistoti po „Keturiomis didžiosiomis nesavarankiškomis“ – tame taške, virš kurio pasvirę plieniniai lakštai susikabina, palaikydami vienas kitą. Turėtų būti baisoka, nes jie remiasi į žemę tik vienu kampu. Bet šitų tarsi raidžių, tarsi natų, tarsi skyrybos ženklų pusiausvyra yra tobula. Pasistiebusios nesavarankiškos kartu grakščiai kyla į dangų. O abiejose Neries pusėse likęs miestas padalinamas į smailius trikampius, apglėbiančius Stalino, Brežnevo ir Zuoko bokštų smailes kaip kokius žaisliukus.

Tuose galios simboliuose įkūnytas siekis užvaldyti erdvę tampa graudžiai juokingas. Miesto dykynė prisipildo jai nežinomos prasmės.  Kai ten atsistojau, supratau, kad esu nebendradarbiavimo palapinėje, kuri yra galingesnė nei toji, suremta iš pagaliukų Larso von Triero filme „Melancholija“, turėjusi apsaugoti tris Žemės gyventojus nuo pasaulio pabaigos. Navako palapinė saugo nuo ko kito – nuo banalybių vartojimo šleikštulio, nuo pinigų galios, nuo kažkur jau riedančių tankų, nuo savimylos ir nuo neapykantos kitokiam mąstymui. Stebuklas.

Lietuvos fotomenininkų sąjunga (LFMS) pirmadienį Vilniaus rotušėje pažymėjo besibaigiančius metus. Pristatė šių metų sajungos veiklą bei pagerbė aktyviausiai pastaraisiais metais dirbusius menininkus ir meno kritikus.

Renginio metu pristatyti net trys dar spaustuvės dažais kvepiantys leidiniai: dukart per metus išleidžiamas žurnalas „Fotografija“, kasmetinis LFMS metraštis „Lietuvos fotografija: vakar ir šiandien“ bei solidus albumas „Fotografai – nacionalinės premijos laureatai“. Vilniaus rotušėje taip pat iki gruodžio 31 d. veikia leidinius pristatanti paroda.

Vakaro metu Lietuvos fotomenininkų sąjunga apdovanojo ir suteikė garbės nario vardus Vilniaus dailės akademijos fotografijos ir medijų meno katedros vedėjui Alvydui Lukiui bei tarptautinio fotografijos konkurso „Gyvos žemės mintys“ organizatoriui Jonui Strazdauskui.

Sąjungos premija ir auksinis ženklelis atiteko Panevėžio fotografijos galerijos vadovei ir fotografei Marijai Šileikaitei-Čičirkienei už ilgametį fotografijos populiarinimą ir aktyvų dalyvavimą parodose. 90-metį mininčiam fotografijos meistrui Vaclovui Straukui premija įteikta dar lapkričio mėnesį.

Antrą kartą LFMS pagerbė ir apie fotografiją rašančius meno kritikus. Skirmanto Valiulio premiją skirta menotyrininkei Agnei Narušytei įteikė jos mecenato UAB „Eika“ vadovas Robertas Dargis.

Premija paskirta už reikšmingus ir profesionalius fotografijos istorijos tyrinėjimus ir publikacijas, kritikos darbus, fotografijos leidinių sudarymą, įvairiapusę fotografijos sklaidą ir populiarinimą Lietuvoje bei užsienyje. A.Narušytė šiais metais sudarė ir pirmąjį žurnalo „Fotografija“ numerį.

Šiemet pirmą kartą renginio rėmėjo UAB „Alita“ įsteigtu prizu „Metų kūrinys“ apdovanotas menininkas Gytis Skudžinskas. Šis apdovanojimas jam atiteko už 2013 metai sukurta seriją darbų „Albumas“.

Fotomenininkų sąjungos partneris Foto ProCentras savo prizais pagerbė net penkis fotomenininkus: Donatą Stankevičių, Dmitrijų Matvėjeva, Saulių Žiūrą, Valentiną Pečininą ir Gytį Skudžinską.