Dar viena skaudi žinia Lietuvos teatro pasauliui: šiandien mirė Lietuvos nacionalinio dramos teatro veteranė aktorė A. Gregorauskaitė (1938 05 20–2022 07 26). Iki šiol skamba prieš kurį laiką jos pasakyti žodžiai: „Svarbu, net privaloma kūrybą nešti kaip džiaugsmą, o ne kaip naštą ar kryžių“. Tai – beveik pusę amžiaus trukusios jos kūrybos teatre ir kine motto, į kurį turėtų įsiklausyti ir dabartinės aktorių kartos.

Agnė Gregorauskaitė gimė Kaune, ekonomisto Marijono Gregorausko ir aktorės bei režisierės Kazimieros Kymantaitės šeimoje. 1959-aisiais ji baigė Lietuvos konservatoriją (jos mokytojas – režisierius Romualdas Juknevičius) ir buvo priimta į Lietuvos akademinį dramos teatrą (dabar – Lietuvos nacionalinis dramos teatras), kuriame vaidino iki 2005-ųjų.

A. Gregorauskaitė 1958 m. / A. Gregorauskaitės asm. archyvo nuotr.

Bendravę su aktore niekada nepamirš jos optimizmo, pozityvumo, atviro požiūrio į sparčiai besikeičiantį teatrą ir aktoriaus profesijos specifiką: „Teatras šiandien yra gyvas. Jame dedasi labai įdomūs dalykai. Labai gerbiu savo jaunuosius talentinguosius kolegas, kurie dirba. Jie valdo visą psichofiziką. Senais laikais artistams buvo gerokai sunkiau, o jaunieji kolegos valdo ir kūną, ir žodį, yra labai muzikalūs. Matau labai daug talentingų jaunų žmonių. Dėl to žiūrovas sugrįžta į teatrą. Todėl kartais nesuprantu kritikos, nematančios teatre teigiamų reiškinių“ – yra sakiusi aktorė.

Jei esu dar mylima – būčiau laiminga. Jei nesu? Jei nesu, sukandus dantis iškentėsiu.

1989 metų rugpjūčio 20 d. savo dienoraštyje A. Gregorauskaitė įrašė: „Gyventi atipiškai – štai kur laimės pagrindas. Tave nori priversti, kad gyventumei taip, kaip naudinga kitam. Iš dalies tu pasiduodi, bet pasiduoti galima tik iš dalies. Reikia išsaugoti savo suverenitetą (aktuali mintis valstybėms ir žmogui). Reikia išsaugoti tai, kuo skiriesi nuo kitų, kuo tu, būtent tu esi vertingas. Gyvenimas traukiasi kaip šagrenės oda, liko nebedaug, nežinia kiek, tai gyvenk ir ieškok to, kas tau reikalinga. Man šiuo atveju reikalinga gamta, nes ji – susikaupimas, reikalinga galimybė dirbti mėgstamą darbą. Jei esu dar mylima – būčiau laiminga. Jei nesu? Jei nesu, sukandus dantis iškentėsiu“.

C. Hadaravičius ir A. Gregorauskaitė 1962 m. / A. Gregorauskaitės asm. archyvo nuotr.

Aktorės asmenybę ir kūrybą vertino daugelis Lietuvos režisierių. Rimas Tuminas yra sakęs: „Tai ne žmogus, o personažas. Ją pamatęs ar su ja kalbėdamas, negaliu nesišypsoti. Ji – visada išreikšta vidinė šypsena. Ji yra moteriškasis teatro personažas – gyvasties, vilties, paslapties personažas. Ji gali viską“. Olegas Kesminas tvirtino: „Norėčiau, kad aktorė A. Gregorauskaitė būtų visuose mano spektakliuose, net tuose, kur ir vaidmens neatsirastų, nes tiek optimizmo, geranoriškumo, kiek yra sukaupusi Agnė, užtektų uždegti visiems didžiausiems Akademinio dramos teatro skeptikams“. Ramutis Rimeikis prieš kurį laiką kalbėjo: „Ilgus metus būdama Akademinio dramos teatro primadonų šešėlyje, A. Gregorauskaitė sugebėjo išlaikyti gerumo šypseną, atlaidumą klystančiam, pakantumą jaunesniam kolegai. Ne kiekvienas aktorius sugeba branginti gyvenimo scenoje minutę, ne kiekvienas iš autoriaus parašytų nereikšmingų replikų sugeba sukurti įsimenantį vaidmenį. Vertingiausias aktorės bruožas –sugebėjimas pajusti režisieriaus mintį iš pirmo žvilgsnio, iš judesio, iš to, ko žodžiais negali nusakyti. Reta Dievo dovana ne tik aktoriui, bet ir režisieriui“.

Atsisveikinimui – aktorės mintys iš keletą metų vykusio pokalbio:

„Mane visada supo kūrybinga aplinka, įdomiausios asmenybės ir autoritetai. Tikrai dažnai prisimenu savo Mamą – režisierę Kazimierą Kymantaitę. Jai be galo svarbu buvo išsilavinimas. Tais metais, kai aš stojau į Konservatoriją, ji įstojo į Vilniaus universitetą, istorijos ir filologijos fakultetą. Mokėsi su mano bendraamžėmis, laikė visus egzaminus, rašė visus reikalingus darbus. Ir kur besimokė, visur rezultatai buvo puikiausi. Taip ir mes su seserimi neturėjom nė mažiausios teisės blogai mokytis. Ne dėl to, kad bausdavo, o dėl to, kad būdavo paprasčiausiai gėda. Joje mačiau didžiausią pavyzdį. Juk namuose niekada nebūdavo jokių intrigų, plepalų, jokių blogų linkėjimų. Atvažiuodavo Juozas Miltinis, Vaclovas Blėdis, Balys Dvarionas. Turėdavau tik pareigą gražiai padengti stalą, o toliau – jų kalbos, kalbos, kalbos... Vėliau aš bėgdavau pas Audronę Girdzijauskaitę, į jos didelę namų biblioteką, susirasdavau namuose apkalbėtą pjesę ir iškart skaitydavau.

Ir įstojus į Konservatoriją mačiau geriausius pavyzdžius. Bet mokytis man nebuvo lengva, savo patirtimi buvau labai jauna. Mano mokytojas Romualdas Juknevičius, kuriam niekas neprilygo, man sakydavo: „Aš nežinau, ką su tuo prakeiktu infantilizmu tau daryti“. Tai nulėmė, kad, iki tol „žmoniškai“ berniuko nebučiavusi, nuolat fotelyje knygas skaičiau... Gaudavau užduotį „su garsu ir išlaikymu“ bučiuoti taip, kaip Aleksandro Ostrovskio „Be kaltės kaltų“ Korinkina, kuri įgūdžių, kaip čia pasakius, tikrai turėjo. Bandau trisdešimt kartų, bučiuojamam Vitalijui Puodžiukaičiui skauda skruostus... Kurso draugai jau iškritę iš juoko, o aš stengiuosi, bet man neišeina arba garsas, arba išlaikymas... Juknevičius buvo ugnis, jis žinojo, ką mes turime savyje, norėdavo tai „ištraukti“, dirbdavo įvairiausiais būdais.

A. Gregorauskaitė ir V. Puodžiukaitis „Be kaltės kalti“ / A. Gregorauskaitės asm. archyvo nuotr.

Pamenu, jog darbo teatre metu nuolat save grauždavau dėl savo netobulumų. Sykį Vytautas Čibiras apie tai gražiai atsiliepė: „Gregorauskaitė tokia savikritiška, kad paskui kritikai nebeturi ką veikti.“ Bet teatras man buvo tikriausia mokykla. Kai šalia buvo pasiaukojantys, disciplinuoti žmonės, mano maksimalizmas buvo labai pagrįstas – visada norėjau siekti aukštumų, o tai toli gražu nėra lengva.

Su aktore Ona Juodyte vienu metu dalinomės stalčiumi grimo kambaryje. Slapta iš jos labai daug ko mokiausi. Nemažai pasako tokia istorija: vyko paskaita apie Darvino teoriją, kurioje buvo teigiama, kad žmogus išsivystė iš beždžionės. Juodytė tuomet tepasakė: „Gal jūs ir iš beždžionės, bet aš – tai nuo Dievo”.

Prisimenu ir tai, jog teatre kūrybą ir jos žmones nuoširdžiai gerbdavome. Simboliška, bet Monikai Mironaitei, prieš pat išėjimą į sceną prašančiai smarkiai įžnybti dėl atsipalaidavimo, man tai padaryti būdavo tiesiog sunku“.

Aktorė Agnė Gregorauskaitė teatre sukūrė daugiau kaip 100 vaidmenų, tarp jų ryškiausi – Ania (A. Čechovo „Vyšnių sodas“, 1960), Veročka (I. Turgenevo „Mėnuo kaime“, 1962 m., 2004), Ketė („Meisteris ir sūnūs“ pagal P. Cvirką, 1965), Tatjana Ivanovna („Stepančikovo dvaras ir jo gyventojai“ pagal F. Dostojevskį, 1971), Magdalena Paukštytė (B. Dauguviečio „Žaldokynė“, 1975), Ponia Hasenroiter (G. Hauptmanno „Žiurkės“, 1988), Megė (S. Shepardo „Proto melas“, 1994), Moteris (B.‑M. Koltèso „Roberto Zucco“, 1998), Dryžienė („Paskendusi vasara“ pagal M. Katiliškį, 2001), Šefo motina (L. Barfusso „Seksualinės mūsų tėvų neurozės“, 2007), Šventmarė („Šventmarė“ pagal S. Kymantaitę‑Čiurlionienę, 2013). A. Gregorauskaitė sukūrė nemažai charakterinių epizodinių vaidmenų Algimanto Puipos, Šarūno Barto, Almanto Grikevičiaus filmuose, radijuje ir televizijoje vaidino nuo 1946 metų, sukūrė apie du šimtus vaidmenų.