DJ NEVYKĖLĖ
OŽKA
Autostrada, Self-released
Kids are all right, ir ne, kai aš buvau paauglys, muzika nebuvo geresnė. Tai įrodo jau nebe vien tik interneto sensacija DJ Nevykėlė, kuriai dėl to, susidaro įspūdis, yra plius minus vienodai. Pakibusi tarp G.O.A.T. ir ožkos stadijų atlikėja skamba kaip niekad dabartiškai, lyg jos dainos buvo sukurtos vos kelios akimirkos iki tavo perklausos, lyg mintys, virtusios dainomis, buvo išspjautos tą pat akimirką, kai šovė į galvą, lyg viskas yra tiek pat svarbu, kiek ir nesvarbu. Na, ir dar yra ironija, dėl to muzikantė neskamba kaip sau pačiai labai svarbi, pripažįsta, kad nekuria čia naujo, hipsteriško dviračio ir neatranda Amerikos, skirtingai nuo vyresnių ir gerokai kvailesnių jos kolegų. „Ožka“ yra iš esmės visa tai, ko buvo galima tikėtis iš DJ Nevykėlės, tačiau jos tyčia primityvi, tačiau labai gyvastinga, tyčia negili, tačiau labai tikra, tyčia pašiepianti, tačiau labai nuoširdi elektronika kabina nuo pirmos eilutės, lyg pati atlikėja žino, kad reikia kalbėti apie tai, apie ką gali kalbėti. Jokių nereikalingų filosofijų, banalių frazių ar bereikšmių tezių... Tiesiog nedidelis staigia išpopuliarėjusios paauglės dienoraštis, kuris skamba 100 kartų geriau nei eilinės dainuškos apie meilę, miškus, jūras ar vėjus. Tegul apie tai dainuoja tie, kurie neturi ką pasakyti ar be reikalo gėdijasi pabūti paprasti. Kas bus toliau su DJ Nevykėle, nežinau, tačiau net ir labai nesirūpinu. Girdint, kaip čia ir dabar ji skamba, net ir nusprendusi nebemuzikuoti, ji bus geresnė už didžiąją dalį Lietuvos popmuzikos atlikėjų. Pasvarsčius, jo, ji – ne ožka, šią akimirką ji – G.O.A.T.
83/100 („Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“)
KAMANIŲ ŠILELIS
ŽIŪRĖTI Į SAULĘ
Damn Good, Self-released
„Kai naktį vėlei prabundu/ Ir savęs aš nepažįstu./ Kai žinau, kur gyvenu,/ Bet namo negrįžtu./ Kai vėl ir vėl, ir vėl bandau/ Gyvent iš naujo, nors bijau, kad klystu./ Iš anksto aš atsiprašau,/ Visų kuriuos paliesiu ir išnyksiu“... Kai albumas prasideda tokiais lyricsais, kuriuos drąsiai galiu vadinti geriausiu dalyku, kurie įvyko šiais metais Lietuvos muzikos scenoje, sunku pasakyti, kas galėtų mano entuziazmą pakirsti. Nebent, Putinas, bet ne apie jį čia.... Naujasis teatro ir muzikos (bet tik tiek) dueto „Kamanių šilelis“ albumas „Žiūrėti į saulę“ darkart įrodo, kad hipiškų grupių pilname lietuviškame kermošiuje ši grupė vis dar išlieka unikaliausia ir išskirtiniausia, ne besivaikanti madų ar va to cinkelio, o pati jį surandanti. Akivaizdu, kad darbas pradedamas labai aukštai dainos „Aš lauksiu tavęs“ iškelta kartele ir ją laikyti tokiame aukštyje ne vien fiziškai neįmanoma. Vis dėlto, nepaisant aukščio, ir be šios dainos albumas – įdomus ir spalvingas. Taip, gal kartais lyrika ir gali šiek tiek trigerinti, tačiau muzikiniai sprendimai, ypač tokie, kurie yra „Oaxacoje“, klausytojams tiesiai šviesiai pasako, kad ne, mes ne tik kamanių zvimbimo ar šilelio ošimo klausomės. Nors tai tikrai yra „Kamanių šilelio“ albumas, aiškiai matyti, kad grupė eina į priekį, ieško sunkesnių takų, bando save, net jei bijo, kad klysta (atsiprašau, na, labai geras šitas gabalas). Smagu, kad kiekviename įraše duetas sugeba ir pasiūlyti kažkokį hitą, ir žengti į nepažintus vandenis. Susidaro įspūdis, kad net ir būdami drąsūs, jie sugeba išlaikyti žemę po kojomis, nepasiduoti paviršutiniškiems hipavimams ar jų įkvėptiems įvaizdžiams ir, banaliai tariant, dirbti. O jei nėra taip, iš anksto atsiprašau... Ir atsiprašau dar dėl vienos citatos... Tačiau labai gera daina...
82/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“)
AISTÈ
THE THEORY OF EVERYTHING
Self-released
Ne man tos visos hipiškos paniatkės. Nežinau, ar čia cinikas viduje, ar supratimas, kad nei meilė, nei LSD, nei iš meilės ir LSD gimusi bendrystė pasaulio neišgelbės, o jei kas taip mano, tai turi per mažai meilės ir per daug LSD. Ir štai tokiam gero artimui nelinkinčiam surūgėliui į rieškutes pateko Aistės Gaižauskaitės, arba Aistè, darbas, persmelktas viso to, kas mano geležinei širdžiai svetima. Tačiau lašas po lašo ir ta širdis ėmė rūdyti, skaldytis ir skilinėti, nes „The Theory of Everything“ yra labai sunkus pasipriešinti albumas. Gali kibti, kad saldoka, naivoka ar dar kaip kitaip –oka, tačiau galiausiai rezultatas tikrai (ir žinau, kad tai skamba itin banaliai) nelietuviškas. Neosoulo ir gospelo vėjų nugairintas darbas griebia netradiciškai grandiozinėmis, netautiškai grandiozinėmis ir nemūsiškai larger than life melodijomis, kurios ne be reikalo gimė viso ko katile Londone. Nėra nereikalingo kuklumo, susivaržymo ir „ką žmonės pasakys“, kas galbūt galėtų stabdyti, jei kūrėja tokią muziką kurtų Lietuvoje. Dabar lietuvė pristatė absoliučiai internacionalinį albumą, puikiai skambantį tiek Anglijos, tiek Lietuvos, tiek bet kokios kitos šalies pievose. Svarbiausia, kad tai būtų pievos. Jei rimtai, retas lietuviškas įrašas turi tiek daug savyje ugnies ir deguonies, tiek laisvės ir džiaugsmo, tiek drąsos ir atvirumo. Bent man, jei pora pirmų kartų albumas dar kėlė kokių nors abejonių, vėliau supratau, kad klausyti Aistės reikia atvira širdimi ir ausimis, o tuomet viskas susidėlioja į savas vietas. Galbūt tokia ir yra jos teorija, kuri padeda į viską žvelgti paprasčiau.
84/100 („Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“, „YouTube“, „Pakartot“, „Soundcloud“)
MARIJUS ALEKSA
AS THEY ARE
Lietuvos muzikos informacijos centras, Self-released
Ką galima pasakyti apie Marijų Aleksą... Daug galima, tačiau tie, kas dabar skaito šią apžvalgą, tikrai žino šį vieną svarbiausių Lietuvos būgnininkų. Jei dar mėgsta džiazą, apskritai tikriausiai jau baigė skaityti, nes ką čia tas Braškys apie Aleksą paporins. O porinti galima daug, nes „As They Are“ yra didelis žvėris, riaumojantis savo kūrybiškumu ir šiek tiek prispaudžiantis savo svoriu. Pirma mintis, kuri šauna, – po šimts, tai labai rimtas darbas: profesionalus iki kruopelyčių, išieškotas ir sustyguotas taip, kad paklausęs jautiesi lyg būtum nubėgęs kokį keistą muzikinį maratoną. Sulipdęs world muzikos įtakas į vieną spalvingą džiazo drabužį Marijus sukūrė kažką tokio, ko vienu ar dviem paklausymais neaprėpsi. Pirmiausia, tai nėra būgnų albumas, nes muzikantas puikiai žino, kada jam geriau būtų atsitraukti, o kada jo drumkitas turi būti lyderis, o antra, tai nėra regioninis albumas, nes jis daugiau kalba ne apie tai, kad Marijus yra lietuvis, o apie tai, kad Marijus bene dešimt metų gyveno Londone. Megapolyje sukaupta patirtis išsiveržia kaip vulkanas „As They Are“ kompozicijose ir neša tave taip stipriai, kad, kaip ir sakiau, šiek tiek pavargsti. Iš dalies susidaro įspūdis, kad Marijus yra net šiek tiek negailestingas užpildamas klausytoją tokia intensyvia muzikos srove. Neabejoju, kad prie šio albumo šiemet dar sugrįšiu: per daug nepastebėta, per daug neįsisavinta, per daug informacijos tiesiog nueina, tačiau girdėti tokį turtingą albumą visada yra džiaugsmas, net jei tam reikia padaryti ne vieną ir ne dvi pertraukas. O džiaugtis pastaruoju metu juk labai norisi.
80/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“, „Pakartot“, „Soundcloud“)
DOMAS STRUPINSKAS
UNDERSCORE (LIVE FROM STUDIO)
Self-released
Enigma. Viskas, kas yra susiję, su Domu Strupinsku, man yra enigma. Tas, kas domisi alternatyviąja muzika, žino, kas jis toks. Tačiau ar tikrai? Tas, kas domisi alternatyviąja muzika, klauso, ką jis kuria. Tačiau ar tikrai? Ir čia nėra joks priekaištas kūrėjui, tiesiog aplink tiek jį, tiek jo muziką yra pakilęs toks intriguojantis rūkas, kad kartais norisi kaip tik nesidomėti, o tik patirti, paskui ir vėl laukti lyg iš niekur atsirandančio įrašo. Štai taip, iš niekur, atrodo, atsirado ir „Underscore“ – paslaptingas, meditatyvus, instrumentinis penkių kūrinių mini albumas, apie kurį aš nežinau absoliučiai nieko, todėl esu paliekamas su savo jausenomis, spėjimais ir pasvarstymais. O jie tokie, kad „Underscore“ savyje turi keistą užtaisą, neleidžiantį šio EP tiesiog padėti kelissyk paklausius; jis praslenka kaip migla pro ausis, paliesdamas tave keliomis gaidomis, tačiau tą pat akimirką panardindamas į savotišką transą, kuris baigiasi muzikai nutilus, o tu ir vėl priverstas klausyti nuo pradžių. Akivaizdu, kad tai nėra flashy darbas, jis, atvirkščiai, labiau skirtas atmosferai kurti, todėl, jei paklaustumėte, kuris vis dėlto gabalas tau įstrigo, aš tik gūžtelėčiau pečiais ir paklausčiau: o kiek jų buvo? Keista, atrodytų, mažas darbas, tiesiog išleido, ir tiek, o tiek savyje turinio talpina. Tačiau, peržvelgus Domo diskografiją, „Underscore“ čia įsipaišo labai dėsningai, nes, mano manymu, tokia ir turi būti šio kuklaus viešumoje, bet nekuklaus kūryboje kūrėjo muzika. Todėl, jei norite kažko gilesnio ir esmingesnio, šis albumas tikrai jus (under)scorins.
80/100 („Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“, „YouTube“, „Pakartot“)
