Pradėjusi karjerą kaip architektė, šiandien L.Adinavičienė visa galva pasinėrusi į fotografiją. Prieš jos objektyvą sielą apnuogina ne tik paprasti žmonės, bet ir garsūs aktoriai, muzikai, politikai. Ne vieną reikšmingą apdovanojimą Lietuvoje ir Jungtinėje Karalystėje gavusi kūrėja taip pat skiria dėmesio šeimai – augina tris nuostabius vaikus. Tad L.Adinavičienės namuose ir kūryboje emocijų bei judesio pilna nuolatos. Tačiau energijos moteris semiasi iš savo portretų herojų. Pokalbis su fotografe – apie nesuvaidintos akimirkos grožį, vestuvių fotografijos subtilybes, intymią portretų herojų kasdienybę ir netikėtai aplankančias mūzas.

Kiekvienas fotografas turi mėgstamą kryptį. Man tai – pats žmogus.

– Jūsų kuriami portretai tiesiog prikausto žvilgsnį. Vis dėlto, siekiant fotografija perteikti gilią emociją, neužtenka vien išmanyti techniką – reikia ir tam tikros pajautos, net psichologinių žinių. Galbūt kurdama savo herojų portretus taikote psichologinius metodus, taktikas?

– Gyvumas fotografijoje vizualiai perduodamas per judesio įspūdį. Jei man pavyksta užfiksuoti tą nestatišką momentą, portretas tampa gyvas. Tad fotografuodama visada prašau veiksmo, pavyzdžiui, įsivaizduoti tam tikrą pojūtį.

Tačiau kartais žmogus tiesiog suakmenėja arba pradeda judėti dirbtiniais judesiais. Tuomet stengiuosi nukreipti dėmesį nuo paties fotografavimo. Pradedu pokalbį ir spragteliu mygtuku tik tada, kai žmogus to nesitiki. Mėgstu reportažinius portretus, kai fotografuojamas asmuo manęs nejaučia šalia ir nuoširdžiai paskęsta savo veikloje. Tada aš seku jį objektyvu, gaudau emocijas, taip pat veidui tinkamą šviesą, fono kompoziciją.

– Norėdama giliau pažinti žmones, studijavote fotografijos terapiją. Ar fotografija gali išgydyti žmogų?

– Fotografijos terapijos principus taikau žmogui perprasti, o ne jį gydyti. Tai yra greitas būdas suvokti asmens charakterį, kai neturi laiko artimiau su juo susipažinti. Šis principas taikomas analizuojant nuotraukas, kurios patinka klientui – pavyzdžiui, jis kelia jas į socialinius tinklus. Svarbu ir tai, kaip žmogus komentuoja atsitiktinai atrinktas jo fotografijas. Tokiu būdu surenku puikių užuominų apie to asmens vertybes, gyvenimo būdą, tikslus ar vidines baimes bei kompleksus, kurių galima pabandyti drauge atsikratyti.

Asmeninio archyvo nuotr.

– Esate laimėjusi metų vestuvių fotografės titulus Lietuvoje ir Jungtinėje Karalystėje. Turbūt ne kiekvienas fotografas, kad ir koks profesionalus būtų, gali užsiimti šio pobūdžio fotografija. Kas jums pačiai sudėtingiausia fotografuojant poras tokią svarbią joms dieną?

Mano nuomone, portretas yra geras, jei jį lydi istorija.

– Kiekvienas fotografas turi mėgstamą kryptį. Man tai – pats žmogus. Jis gali dalyvauti sau svarbioje šventėje, pavyzdžiui, vestuvėse, būti darbo aplinkoje arba tiesiog leisti laiką su artimaisiais namuose – tuomet matysime šeimos nuotraukų albumą. Todėl vestuvių fotografijos neišskirčiau kaip pagrindinio savo žanro.

Man svarbiausia, kad portretas būtų gyvas, nuoširdus ir prasmingas. Nesvarbu, ar jis bus viešinamas plačioje socialinėje erdvėje, ar saugomas stalčiuje namuose. Visa ko esmė, kad tai būtų tikra, kad klientas ne tik galėtų parodyti kitiems gražią fotografiją, bet ir pats nusišypsotų – kaip buvo gera. Graži aplinka, dekoras, drabužiai ir makiažas nuotraukoje yra tik vienas aspektas. Daug svarbiau emocija, jausmas, tikroji tos dienos nuotaika.

Fotografuojant vestuves sunkiausia, jei tenka meluoti sau. Nemėgstu dirbti, kai matau, kad porai svarbiausia pasipuikuoti išvaizda, drabužiais, dekoracijomis ir įspūdinga šventės vieta. Tokiu atveju tarpusavio ryšys tik imituojamas, viskas daroma dėl vaizdo.

– Pagal profesiją esate architektė. Kaip jūsų gyvenime atsirado fotografija? Galbūt fotografija ir architektūra tarpusavyje turi tam tikro panašumo?

– Nuo pat mano studijų pradžios lygiagrečiai su architektūra ėjo ir fotografija. Abi sritys iš tikrųjų vienodai glaudžiai siejasi su šviesa, spalvomis, kompozicija, stiliais. Skiriasi tik jų išraiška geometrinėje plotmėje ir žmogaus pozicija jose.

Kai pradėjau fotografuoti, siekiau išbandyti ne techniką, bet pačią save – ar gebėsiu parodyti, kad asmuo yra gražesnis, nei mano esąs? Koncentravausi į žmogų, jo rakursus, judesį. Derinau apšvietimą, taip norėdama išryškinti fotografuojamo asmens pranašumus ir paslėpti trūkumus, fotografavau juosta. Bėgant laikui norinčių fotografuotis taip stipriai padaugėjo, kad teko nuomotis studiją ir įkainoti savo paslaugas.

Įgavusi tiek daug vertingos praktikos, buvau be galo užsidegusi. Nuo architektūrinių brėžinių bėgdavau prie juostelių, pakilusi nuo kompiuterio lėkdavau į studiją. Galiausiai supratau, kad abiejų sferų nebeaprėpiu. Tad pasirinkau tą, kuri leidžia man būti mobilesnei erdvėse ir lankstesnei laike. Komunikacijos prasme savo veikla dabar neturiu jokių ribų.

– Jūsų portretuose moterys neretai vaizduojamos svajingos, užsimerkusios. Daug dėmesio skiriate ir modelių rankų padėčiai. Galbūt geram portretui sukurti skvarbus herojaus žvilgsnis ne visada yra reikalingas?

– Portrete žvilgsnis ir rankų padėtis yra svarbūs, bet ne svarbiausi. Mano nuomone, portretas yra geras, jei jį lydi istorija. Nežinodamas konkrečios istorijos, žiūrovas geriausiai gali ją nuskaityti interpretuodamas aplinkos detales. Todėl fonas taip pat yra viena iš svarbių portreto sudedamųjų dalių. Rankų padėtis gali padėti išreikšti momentinę vidinę būseną, o aplinka – prieš tai įvykusius įvykius, spėjimą, kas bus po to, ir paties portreto sukūrimo priežastį.

Idėjos atkeliauja drauge su tuo žmogumi, kurį fotografuoju, todėl rezultatas – vis kitoks, juk patiekalo ingredientai kaskart individualūs.

– Esate fotografavusi nemažai žinomų asmenų – aktorių, muzikantų, politikų, akademikų. Tikriausiai fotografuojant žymų žmogų visada kirba noras atskleisti dar nepažintą jo pusę, užfiksuoti intymią kasdienybę?

– Intymi kasdienybė ir yra tikrasis, atviras žmogus savoje aplinkoje. Tuomet jis nėra personažas, nėra aktorius, nedėvi darbinės uniformos ir nesisuka aplink sustatytas dekoracijas. Man įdomu matyti tuos žmones, kurie nesidengia nuo manęs. Dažnai jie pakviečia mane į savo erdvę prieš tai nenurinkę bardako nuo stalo ir nesuslėpę į spintą jausmų – to, ko neva aš neturėčiau matyti. Tiesą sakant, jiems nusišvilpti, kas ką pagalvos, nes iki tol jie nebuvo susikūrę kitokio aš prieš visuomenę. Jie gali ateiti tavęs pasitikti į lauką su pižaminėmis kelnėmis, ir tai nėra daroma iš nepagarbos – tiesiog jie nuoširdžiai paprasti.

Asmeninio archyvo nuotr.

Todėl nematytoji, nepažintoji plačiajai visuomenei pusė yra tikrai įdomi, bet dažnai aš ją pasilieku tik sau. Juk žmogiška fotoaparatu nefiksuoti visiškai visko (šypsosi). Pasitikėjimas yra dovana, kurią užsitarnauji per ilgą laiką, tad nesinori jos prarasti.

– Fotografuojate beveik 20 metų, tad esate dirbusi su įvairiausias žmonėmis. Kokius žmones jums labiausiai patinka fotografuoti – ateinančius su savo idėjomis ir vizijomis ar viską 100 proc. paliekančius jums?

– Fotosesijų vizijos niekada nebūna 100 proc. mano. Pats žmogus diktuoja idėją savo asmenybe, netgi visiškai tylėdamas. Be abejo, kartais įdomu kurti personažus, bet tuo užsiimu retai.

Jau seniai suvokiau, kad nejausdama nuoširdumo ir tikrumo, nepasiekiu norimų rezultatų. Jeigu, tarkime, moteriai svarbi jos suknelė, o aš fotografuodama noriu pagauti jos vyro alsavimą jai į kaklą, tuomet rezultatas nenusiseka. Tokiu atveju moteris nuotraukoje nepastebi nei alsavimo, nei norėtos suknelės, tad nuliūsta. O aš fotografuodama taip pat nepatikėjau poros bendrumo ir ryšio akimirka, nes mačiau, kaip klientė vis nervingai taisėsi suknelės klostes – tai mane sutrikdė.

Idėjos atkeliauja drauge su tuo žmogumi, kurį fotografuoju, todėl rezultatas – vis kitoks, juk patiekalo ingredientai kaskart individualūs. Įdomiausias yra pats procesas ir kontaktas bei grįžtamoji reakcija į rezultatą.

Mėgstu savo veiklą, tad kasdieniame darbe įkvėpimas nėra problema.

– Kuriate portretus ne tik Lietuvoje, bet ir kitose Europos šalyse, JAV, Australijoje. Ar žmonių požiūris į fotografiją ir jų pageidavimai skirtingose šalyse skiriasi?

– Kiekvienos šalies kultūra, gyvenimo būdas skiriasi, todėl skiriasi ir žmonių požiūris. Sakyčiau, kad mes dar ne visai išaugome iš kompleksų, tad nemokame paleisti jausmų, dalyti komplimentų, būti laimingi čia ir dabar, džiaugtis dėl kito.

Užsienyje nuotraukų poreikis pirmiausia susietas su tam tikrais momentais, bet ne suvaidinto grožio įamžinimu. Žmonių emocijos trykšta, ašaros bėga, jie nesikuklina ir nesijaudina, nekompleksuoja dėl to, kaip atrodys, jie pasitiki fotografu ir tiesiog būna savimi. Tokiuose portretuose į raukšles žvelgiama kaip į patirtį, o pas mus jos dažniau lyginamos su senatve. Pati fotografija užsienyje labiau vertinama kaip meninė sritis, o fotografas – kaip specialistas.

Vis dėlto kiekvienoje šalyje yra tiek teigiamų, tiek neigiamų dalykų. Galiu remtis tik savo praktika, o plačiojo pasaulio patirtis yra įvairi.

Asmeninio archyvo nuotr.

– Fotografuojant svarbus kūrybiškumas, netikėti sprendimai. Vis dėlto, kai fotografija yra kasdienis darbas, ko prireikia norint neišsisemti?

– Mėgstu savo veiklą, tad kasdieniame darbe įkvėpimas nėra problema. Labiau pavargstu nuo emocinio krūvio. Neturiu tiek daug stalčių galvoje, kad visų savo fotografijų herojų išgyvenimus, energiją tvarkingai į juos sudėliočiau ir saugiai uždaryčiau. Mano galvoje sukasi tikras skalbimo mašinos būgnas – jei jis perpildytas, išcentrinė jėga net priverčia purtytis.

Todėl kartais nuo žmonių fotografavimo nusisuku į kitą sferą, labiau stacionarią. Tikrai reikėtų specialios mūzos idėjoms generuoti, jei mano fotografavimo objektai būtų vien tik negyvi daiktai. Fotografuodama žmones nuolatos esu įkvėpta naujos pažinties, negirdėtų istorijų, aplinkos. Sprendimai visada ateina neprašyti, nelaukti, nesuplanuoti. Jeigu jie dar prisideda prie emocinio įkvėpimo ir energijos, einančios iš fotografuojamo žmogaus, tuomet drioksteli didelis gražus "bam!"

– Neseniai vykusiame konkurse "Kolumbas 2019" pelnėte "Metų kelionės fotografija" apdovanojimą. Įamžinusi Senegalo ir Gambijos žmones, pavergėte vertintojų širdis.

– O Juodasis žemynas pavergė manąją (juokiasi). Galėjau pristatyti nuotraukas iš bet kurios kelionės – kadrų turiu milijonus – bet kažkodėl išsyk pagalvojau apie Senegalo ir Gambijos žmonių veidus.

Afrika mane masino nuo pat vaikystės. Pliki lakstantys juodaodžiai vaikai kaip toje "Čiunga čianga" dainoje visada šokinėjo mano mintyse… Tad kai ten patekau, vos palikusi viešbutį, fotografavau viską iš eilės, nė nesuvokdama, į ką išties turėčiau kreipti dėmesį: buvo viskas kitaip, taip marga, ryšku…

Tik į vakarą ėmiau atgauti sveiką nuovoką. Spalvingai besirengiančių moterų figūros grakštumu priminė iš medžio išdrožtas skulptūrėles. O vietinių veido bruožai buvo tokie išraiškingi, kad niekaip negalėjau atitraukti nuo jų akių…

Gražiems kadrams reikia minimalių fotografavimo žinių ir širdies, kad galėtum pajausti tai, ką fotografuoji.

Portretų fotografavimas prasidėdavo nuo bendravimo – kartais žodžiais, bet dažniausiai žvilgsniais: juk žvilgsnių ir emocijų kalba visame pasaulyje ta pati. Būtent tai ir norėjau užfiksuoti Senegalo bei Gambijos žmonių portretuose. Kad mes, įsižiūrėję tų žvilgsnių gilumon, staiga praregėtumėm ir suprastumėm – mus visus jungia tas pats žmogiškos laimės troškimas. Ir kad tose akyse – kaip veidrodyje – kiekvienas galim atpažinti save. Tokių minčių vedina konkursui pateikiau apie dvidešimt fotoportretų – moterų, vaikų, genčių senolių.

– Kaip įsigudrinote pagauti tokius įspūdingus kadrus? Juk dažnai vykdami į vieną ar kitą svečią šalį esame perspėjami, kad prieš fotografuodami vietinius žmones turime jų atsiklausti.

– Matyt, tai galioja ne visiems pasaulio kampeliams. Gambijos ir Senegalo žmonės labai noriai fotografuojasi. Kiek teko keliauti ir fotografuoti, labiausiai to nenorėjo daryti Maroko žmonės – galbūt lydimi kažkokių religinių įsitikinimų, kad per nuotrauką galima pasiimti žmogaus sielą. Bet jei pamačiusi be galo išraiškingą veidą pasiūlydavau tam žmogui tiesiog sumokėti už fotosesiją, visi religiniai blokai kaipmat subyrėdavo į šipulius.

Keliaudama supratau: jei nori fotografuoti vietinius žmones, turi į juos eiti atvira širdimi, su didžiule pagarba jų kultūrai. Turi akylai sekti akių kontaktą, kuris parodys, ar galima spragtelėti fotoaparato mygtuką. Negali atlėkti kaip viesulas, papleškėti ir vėl išnykti. Geriausi kadrai bus tie, kuriuos darysi susitapatinęs su vietiniais, juos "prisijaukinęs".

Asmeninio archyvo nuotr.

Tarkime, viename Gambijos žvejų turguje specialiai buvome ilgesnį laiką – net tris dienas – kad tos vietos gyventojai žvejai spėtų prie mūsų priprasti (paprastai turistus atveždavo pasidairyti čia valandai). Tik tada, kai tapome draugais, kai kartu išleisdavome žvejus į jūrą ir ryte auštant pasitikdavome juos grįžtančius su laimikiu, jie apsiprato, nebežiūrėjo į mus įtariai. Būtent tada padarėme pačius geriausius kadrus.

– Ar būna kelionių, kuriose tiesiog nėra ką fotografuoti?

– Kelionė, kai nėra ką fotografuoti? Jūs juokaujate?! Nors esu skaičiusi tokių pamąstymų feisbuke (čia Daiva labai nuoširdžiai prisipažįsta, kad jos gyvenime šiuo metu yra du pasauliai: tikrasis ir feisbuko). Kai aš kokioje nors keliautojų grupėje perskaitau klausimą: "Na, draugai, pasakykite, ar verta važiuoti ten ir ten", tai tiesiog kraujas užverda. Verta – neverta, patiko – nepatiko. Kaip vaikiška. Mano nuomone, tokia šalis gali būti tik kieno nors galvoje, bet jokioje pasaulio išorėje tokios vietos nė su žiburiu nerasite. Viskas priklauso nuo tavo vidaus.

Draugai dažnai klausia, jei aš buvau ir ten, ir dar ten, tai man vykti penktą kartą į Maroką turbūt jau bus neįdomu? Nesąmonė. Man įdomu visur. Galite mane palikti bet kuriame Lenkijos ar Lietuvos kaime savaitei – tikrai rasiu, ką veikti ir ką fotografuoti.

Keliautojų grupėje skaičiau tokį juokingą prašymą: "Patarkite, kur nueiti Dubajuje, kad būtų galima padaryti gražių nuotraukų." Aš pasakyčiau taip: tu gali fotografuoti pro langą savo vieną vienintelį beržą net neiškėlęs kojos iš namų, ir nuotraukos bus gražios, bet gali tame pačiame Dubajuje stovėti pačioje gražiausioje vietoje ir nepadaryti nė vienos normalios fotografijos. Kodėl? Todėl, kad gražiems kadrams reikia minimalių fotografavimo žinių ir širdies, kad galėtum pajausti tai, ką fotografuoji.

– Iš kur atrandate tiek bendraminčių, bendražygių, kurie trokšta būti atradėjai ne tik naujų šalių, bet ir naujų fotografavimo įgūdžių?

Kai manęs klausia, ką veikiu gyvenime, atsakau: viską, kas įdomu.

– Draugų išties turiu begales – ir gyvenime, ir feisbuke. Dėl jų kuriu fotografijų istorijas, t.y. keliu į feisbuką nuotraukas su aprašais, su savo emocijų pliūpsniais. Mano slapta misija – įkvėpti žmones noru keliauti.

Štai kodėl neseniai pradėjau dar ir organizuoti keliones: juk patirties, žinių turiu užtektinai. Deja (ar laimei), nesu panaši į tradicinius kelionių organizatorius, nes kviečiu keliauti draugus, jų draugų draugus ten, kur noriu aš. Tiesiog kviečiu prisijungti tuos, kam tinka data, maršrutas, kompanija. Aš atlieku namų darbus – sužiūriu bilietus, lankytinas vietas, surandu vietinį gidą, numatau patrauklias vietas fotografijoms.

Tarkime, Jordanijos dykumoje stebėti saulėlydžio visi lipa į kalną, o aš lieku apačioj, nes žinau, kad nuotraukos per trečią planą bus kur kas gražesnės nei fotografuojant plokščiai. Už gerą akį turiu būti dėkinga dailės pamokoms, nes fotografuojant, kaip ir piešiant, galioja tos pačios taisyklės – kompozicija, apšvietimas ir pan.

– Tai pagaliau priėjome prie pradžių pradžios, kas gi Daiva Mikuckaitė buvo tada, kai dar nesidomėjo kelionių fotografija?

– Kai manęs klausia, ką veikiu gyvenime, atsakau: viską, kas įdomu. Kuriu interjero ir landšafto dizainą, esu kelionių fotografė – baigiau profesionalų kursus. Išties baigiau buvusį Šiaulių pedagoginį institute, kur įgijau dvi specialybes – dailės bei pradinių klasių pedagogės. Pagal paskyrimą atidirbau ketverius metus ir, prisipažinsiu, man labai patiko būti pradinukų mokytoja. Dar esu ragavusi floristės duonos. Smagus metas, kai darbas buvo tarsi šventė – nuo kalėdinių eglučių dekoro iki vestuvinių puokščių kūrimo.

Asmeninio archyvo nuotr.

Bet realizuojant save visais tais minėtais darbais, mane vis tiek visada lydėjo fotografija. Nuo tų laikų, kai krikšto tėtis šešioliktojo gimtadienio proga paklausė, kokią man dovaną nupirkti. Aš, aišku, paprašiau fotoaparato. Gavau "Zenitą", kuris tuo metu buvo pats kiečiausias ir profesionaliausias. Nebuvo nė dienos, kad nepaimčiau jo į rankas.

Paskui užsimaniau išmokti redaguoti nuotraukas, pradėjau lankyti profesionalų kursus. O jau tada supratau, kad ne krikštynų, ne vestuvių ir ne mados fotografija mane labiausiai žavi. Ypač mėgstu "gaudyti" žmonių portretus. Čia kaip ir tapyboje – tarkime, yra rembrantiškas pozavimas ir vangogiškas impresionizmas. Tai man labiau patinka pastarasis. Tiesiog kraujas gyslose užverda nuo to "pagauk momentą" adrenalino.

Turbūt esu viena iš tų žmonių, kuriems labai pamažu hobis virto darbu. Žingsnis po žingsnio kėliau savo meistriškumo lygį, dalyvaudavau ir dabar nepraleidžiu progos dalyvauti įvairiuose pleneruose, seminaruose, kūrybinėse dirbtuvėse.

– Kelionių nuotraukose esate ryški moteris. O būdama Lietuvoje jūs taip pat šviečiate iš tolo?

Esame su draugais apkeliavę Lietuvą visais įmanomais takeliais, žvyrkeliais, autostradomis, upėmis, ežerais. Įvairiausiomis transporto priemonėmis.

– Taip, taip ir dar kartą taip! Mano gyvenime daug ryškių spalvų! Ypač Lietuvoje (juokiasi). Pilka pelyte manęs išties neapšauksi. Ir taip buvo nuo vaikystės. Eidavome visos trys – aš, mama ir močiutė pas kaimo siuvėją Paukštienę siūtis ryškių suknelių. Beje, esu baigusi aurasomos kursus – t.y. mokslas apie spalvas ir jų psichologinį poveikį žmogui. Būtent dėl spalvų aš pamėgau Senegalą ir Gambiją. Jų spalvų ryškumas – iš kojų verčiantis. Parsivežiau iš ten medžiagų, pasisiuvau kelioninių drabužių, deja, Lietuvai jie netinkami dėl perdėm ryškių spalvų.

– Sekant jūsų keliones feisbuke susidaro įspūdis, kad labiau mėgstate užsienį, o kaipgi Lietuvos gražiausi kampeliai – ar randa atgarsį jūsų žaviose fotografijose?

– Prieštarauju (koketiškai purto neklusnias garbanas). Jums taip tik pasirodė. Po Lietuvą keliauju daug ir tą darau jau nuo septintos klasės. O noras keliauti su fotoaparatu gimė, kai paauglystėje dėdė su teta išsivežė mane atostogauti – iš pradžių užsimaniau įamžinti nuotraukose visas gražiausias Lietuvos bažnyčias.

Esame su draugais apkeliavę Lietuvą visais įmanomais takeliais, žvyrkeliais, autostradomis, upėmis, ežerais. Įvairiausiomis transporto priemonėmis. Žinau daugybę netradicinių maršrutų. Esu išfotografavusi visus Lietuvos storiausius ąžuolus, aukščiausius beržus, seniausias liepas ir pan.

– Turbūt kaip menininkė nesate didelė skaičių ir statistikos mėgėja, bet vis dėlto… Kiek šalių per gyvenimą, per metus, per mėnesį esate apkeliavusi?

– Nesu susipykusi su skaičiais. Dar mokyklos laikais turėjau tokį pasaulio atlasą, kurio pabaigoje buvo tušti lapai užrašams. Tai viską ten ir fiksuodavau – kur, kada, su kuo. O kelionėmis mane užkrėtė dar klasės auklėtoja, kuri vietoj išleistuvių pasiūlė kelionę į Sankt Peterburgą. Jame iki šiol esu buvusi turbūt kokius penkis kartus.

Kur dar esu keliavusi? Hmm… Geriau paklauskite manęs, kur esu nebuvusi. Turint galvoje Europą, nebuvau tik Islandijoje, Maltoje, Lichtenšteine ir Liuksemburge. Visur kitur teko lankytis ne po vieną kartą. Beje, visą Europą nuo Kauno iki Rodo salos esame su draugais pravažiavę net tris kartus. Taip pat nesu buvusi Amerikoje – nei Pietų, nei Šiaurės. Dar Australijoje…

– Ar keliaudama vis dar neatsispiriate norui parsivežti namo suvenyrų?

Švyturys man – tarsi žmogaus gyvenimo rodiklis, šviesulys, tikslas, į kurį kiekvienas turėtumėm laikyti kryptį.

– Tikrai nebesivežu magnetukų, kurie paprasčiausiai nebetilptų ant mano šaldytuvo. Kadangi labai mėgstu keramiką, tai stengiuosi įsigyti įvairių šalių indų, kuriuos namuose naudoju kasdien. Dar viena mano aistra – prieskoniai. Jau daugybę metų Lietuvoje jų nesu pirkusi, pradedant pipirais ir baigiant druska. Nepatikėsite, bet vien savo virtuvėje turiu bent dešimt rūšių skirtingos druskos: su mirtom, su Porto vynu ir kt. Taigi prieskoniai yra mano pati mėgiamiausia gurmaniška lauktuvė. Ar mėgstu gaminti? Draugams – taip. Bet pati labiau mėgstu ragauti 21-erių sūnaus pagamintus patiekalus.

Asmeninio archyvo nuotr.

– Negaliu nepaklausti, kaip gimė jūsų visų fotografijų istorijų moto, skambantis kaip gražus palinkėjimas visiems keliautojams: "Ir tegul būna palankus vėjas!"

– Cha… Dabar jau matau, kad jį teks turbūt patentuoti, kai pradėsiu rašyti savo kelionių blogą. Galėtų būti toks jo pavadinimas. Jis patinka mano draugams. Kai ateina sveikinti su gimtadieniu, niekada nepamiršta pridurti: "Ir kaip tu sakai… tegul būna palankus vėjas!" Ta frazė, manau, turi ir daug platesnę reikšmę. To linkėdama turiu omeny ir viso žmogaus gyvenimo kryptį! O dar… nuo vaikystės labai myliu jūrą, laivus. Turiu svajonę surinkti nuotraukose viso pasaulio švyturius. Nes švyturys man – tarsi žmogaus gyvenimo rodiklis, šviesulys, tikslas, į kurį kiekvienas turėtumėm laikyti kryptį. Ir tegul būna palankus vėjas visiems "Geros dienos" skaitytojams!