Moteris su cerebriniu paralyžiumi kelionę pradėjo antrą valandą nakties, Vilniuje. O apie 11 valandą ryto, rekordininkė Ajana Lolat vis dar žygiavo, nepaisant lietingo oro. Aplink susirinkę ir šalia einantys žmonės rekordo siekusią moterį įvairiai drąsino.

Verkių regioniniame parke mergina žygiavo ratais. Vienas ratas sudaro kiek daugiau nei kilometrą. Prieš paskutinį ratą A. Lolat sustojo pailsėti.

„Esam pavargę, išsekę, prisitrynėm pūslių, lyja, bet manau, kad pavyks. Puikiai leidžiam laiką iš esmės. Jėgų turi užtekt, niekas neparneš manęs iš trasos, reiks pareit“, – juokavo A. Lolat.

Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:

Pasiekus finišą liejosi geriausios emocijos, o iš viso nueita virš 15 km.

„Džiaugiuosi, kad atėjo žmonių, maniau, kad per tokį orą nebus nė vieno. Džiaugiuosi, jog pavyko“, – sakė A. Lojat.

Šio žygio tikslas – atkreipti dėmesį į neįgaliuosius ir tai, kad jiems reikalingi šunys pagalbininkai. Kol kas tokie gyvūnai mūsų šalyje oficialiai nėra pripažįstami.

„Mes norim šitų šunų Lietuvoj, norim įteisinimo, gauti finansavimą. Norėtume, kad žmonės su negalia tiesiog turėtų visas sąlygas juos įsigyti“, – pasakojo A. Lolat.

„Tų šunų asistentų labai trūksta, o juos paruošti galima tik už savo pinigus. Jeigu pinigų turi, siunti į kitą šalį, galbūt tą šunį paruoš. Kalbėjomės su žmonėmis, kurie tuos šunis turi. Jų vos penki“, – sakė renginio organizatorė Laura Dabulytė.

Šunys asistentai neįgaliesiems padeda išspręsti svarbias problemas: žmonės galėtų lengviau dalyvauti renginiuose, keliauti.

„Mes Lietuvoje neturime reglamentavimo, šunys asistentai nėra įteisinti ir žmonės su negalia patiria sunkumų keliaudami su šunimis viešuoju transportu, negali lėktuvu skristi“, – pasakojo ISM doktorantė Sigita Pranckėnaitė.

Jėgų turi užtekt, niekas neparneš manęs iš trasos, reiks pareit

Viena mama ruošia tokį šunį savo vaikui ir tvirtina, kad toks pagalbininkas – nepamainomas.

„Toks šuo geba atpažinti epilepsijos priepuolius. Lipant laiptais irgi padeda, šuo lipa priekyje ar gale, pagelbėja išjungiant ar įjungiant šviesą, atidaryti duris, pakelti nukritusį daiktą“, – dalijosi vaiko su negalia mama Renata Valčik.

Pagerino rekordą su kaupu

Savo žygiu A. Lolat taip pat siekė pagerinti Gineso rekordą. Rekordo fiksavimui atsiųsti griežti reikalavimai.

Matuoti atstumui organizatoriai pasikvietė Vilniaus Gedimino technikos universiteto specialistus. Šie trasą matavo keliamačiu ir kas 100 m. fiksavo kontroliniu kuoliukus, juos matavo centimetrų tikslumu su GPS imtuvais.  Žygis fiksuotas, jį stebėjo ir specialūs liudininkai.

„Iš viso Ajana įveikė 15 km 617 m Gerokai viršijom Gineso rekordą. Galiojantis rekordas buvo 10 km“, – įmonės, matavusios atstumą, rinkodaros vadovas Saulius Urbanas.

Šis iššūkis A. Lolat tikrai ne paskutinis, kitais metais moteris žada surengti žygį aplink Lietuvą.

Tai – ilgiausias atstumas, kurį žmogus su ramentais, įveikė per mažiau nei 10 valandų. Rekordininkę pasveikino jos žygį gyvai sekę gyventojai ir netiesiogiai prezidentas Gitanas Nausėda.

„Ačiū už įkvepiantį pilietiškumo ir socialinės atsakomybės pavyzdį. Tikiu, kad kūrybingi, savo šviesiomis idėjomis tikintys ir tvirtos valios žmonės kuria Lietuvos ateitį – dar stipresnę ir teisingesnę!“ –  savo „Facebook“ paskyroje parašė prezidentas.

Kad būtų pasiektas pasaulio ėjimo su ramentais Gineso rekordas A. Lolat būtų pakakę nueiti 10 kilometrų, bet mergina norėjo įveikti 15 kilometrų, šį tikslą ji ir pasiekė.

Džiaugiuosi, kad įveikėme suplanuotą atstumą ir pasiekėme savo tikslą, pasirodo tai įmanoma.

Šio žygio tikslas – suvienyti negalią turinčius ir jos neturinčius žmones siekti svajonių bei paskleisti žinią apie šunų asistentų poreikį Lietuvoje. Mergina siekia surinkti  lėšų tam, kad Lietuvoje būtų parengta ir įtvirtinta šunų asistentų žmonėms su negalia rengimo sistema.

Savo žygį Verkių parke A. Lolat kartu su savo šunimi Mulan bei jas lydinčia komanda pradėjo naktį – šeštadienį, spalio 1 dieną, 2 valandą nakties. Pavadindama žygį „Hike for dreams“ (lietuviškai – „Svajonių žygis“) mergina pabrėžė, kad žmonės su negalia yra stiprūs, turi svajonių ir jas pildo.

„Džiaugiuosi, kad įveikėme suplanuotą atstumą ir pasiekėme savo tikslą, pasirodo tai įmanoma“, – sakė finišavusi Aj. Lolat.

Žygio organizatoriai artimiausiu metu tikisi sulaukti oficialaus Gineso rekordo patvirtinimo.

Tai – ne tik ribotos erdvės dresūrai, bet ir nuolatinė baimė pristigti tikslui skirtų lėšų, nes iš valstybės nenubyra nė cento.

Cerebrinio paralyžiaus diagnozę turinčiai ir dėl to ribotai judėti gebančiai jaunai moteriai Ajanai Lolat – pirmajai mūsų šalyje pradėta ruošti individualią pagalbą suteikti galinti vokiečių aviganių veislės kalytė Mulan. Moteris pasakojo, kad jau dabar juntanti augintinės buvimo kasdienybėje svarbą.

„Iš pradžių galėjau judėti tik neįgaliojo vežimėliu. Vėliau pasitelkusi sportą pradėjau vaikščioti su ramentais. O dabar, kai atsirado šuo, atrodo, kad bėgant laikui man pakaks vien šuns ir vieno ramento arba jų nebereikės visai, nes ant šuns tvirtinama speciali rankena, į kurią įsirėmus galima puikiai eiti. Mulan taip pat yra mokoma atnešti man daiktus, numauti kojines ir panašių buityje svarbių dalykų“, – pasakojo pašnekovė.

Ajana kovoja dėl neįgaliesiems padedančių šunų įteisinimo. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Fizinei negaliai didžiulę įtaką gali turėti ir psichologiniai veiksniai. Jos ir vokiečių aviganės Mulan atvejis – tik vienas iš tokių įrodymų, kad augintinio buvimas šalia gali daryti stebuklus ir nuvyti šalin psichologines problemas, dar labiau sunkinančias fizinę būtį. „Kai kurie žmonės sako, kad čia tik šuo ir neverta dėti tokių pastangų, bet aš matau didžiulę vertę“, – teigė A.Lolat.

Matydama tokią asmeninę pažangą, doktorantūrą studijuojanti, dirbanti ir daug po įvairias pasaulio šalis keliaujanti jauna moteris nenustoja stengtis  –  ji vienija žmones, kuriems šuo pagalbininkas reikalingas norint įveikti įvairaus pobūdžio negalios keliamus iššūkius. Vienija ji ir tokius keturkojus dresuoti sutinkančius aukšto lygio specialistus. Viso to rezultatas – šiuo metu mūsų šalyje, be vokiečių aviganės Mulan, jau rengiami dar keturi šunys pagalbininkai.

„Dar vieną tokį šunį yra įsigijusi vieniša mama, auginanti neįgalų sūnų. Moteris sakė, kad iki tol jai buvo prasidėjusi depresija, nes vienai auginti negalią turintį vaiką yra išties sudėtinga. Tačiau atsiradus šuniui, depresyvių minčių nebeliko. Kitas šuo priklausys kurčiųjų šeimai, kuri susilaukė fiziškai sveikų vaikų. Keturkojis mokomas pranešti tėvams, kai jų vaikai verkia. Taip pat mokoma informuoti apie esant gatvėje girdimus artėjančių automobilių ir kitus garsus ar, pavyzdžiui, esant poliklinikoje – apie jų kvietimą vardu. Dar vienas šuo iškeliavo į šeimą, auginančią autizmo spektro sutrikimą turintį paauglį sūnų. Augintinio užduotis bus drąsinti berniuką kartu nueiti į parduotuvę ar kitas būtiniausias vietas. O kiti du šunys atiteko dviem vaikams, dėl cerebrinio paralyžiaus judantiems neįgaliojo vežimėliais. Jų tikslas – pasekti mano pavyzdžiu ir pradėti vaikščioti“, – vardijo pašnekovė.

Tai, kad mes šiuos pusantrų metų, kiek gyvuoja labdaros ir paramos fondas, nebankrutavome, esame dėkingi tik geros valios žmonėms.

Vokiečių aviganė, du labradorai, auksaspalvis retriveris ir vipetas maždaug po dvejų metų bandys iškovoti, kad Lietuvoje būtų įtvirtinta šunų pagalbininkų, dar vadinamų asistentais, sistema – jų rengimo centras, pripažįstamas europiniu mastu. Specialiai šunų pagalbininkų rengimui finansuoti A.Lolat prieš pusantrų metų perkvalifikavo anksčiau įkurtą labdaros ir paramos fondą, kuriame rinktos lėšos buvo skiriamos cerebriniu paralyžiumi sergančių vaikų galimybei lankyti delfinų terapijos užsiėmimus.

„Kai aš įsigijau savo vokiečių aviganę Mulan, visi, įskaitant ir kai kurias neįgalių žmonių organizacijas, kartojo, kad neįgalieji yra nepajėgūs laikyti šuns, nes jie neturi jėgų, tam neužteks pinigų, nėra, kas tokius keturkojus dresuoja. Tokį požiūrį iš mūsų visuomenės reikėtų „išskiepyti“. Manau, kad mūsų šunys tai padarys – gal ne per vienus metus, bet žmonės tikrai pamatys, kiek daug tokie keturkojai padeda ir kokie savarankiški dėl to galime būti“, – įsitikinusi jauna moteris.

Asmeninio archyvo nuotr.

Baimė pritrūkti lėšų

Tačiau kelias į šį prasmingą tikslą nėra lengvas. Pirmiausia, mūsų šalyje šuns pagalbininko statusas nėra įteisintas įstatymu. Nors siūlymą tai padaryti Seimo narys Justas Džiugelis pateikė praėjusių metų lapkritį, šis klausimas dar tik bus svarstomas.

A.Lolat nuomone, atsižvelgiant į šį aspektą, užkertama galimybė rašyti projektus ir pretenduoti į šunų pagalbininkų rengimo reikmėms reikalingą finansavimą tiek Lietuvoje, tiek kitose Europos šalyse. Tokio keturkojo dresūra su tam būtina įranga per dvejus trejus metus kainuoja 15–20 tūkst. eurų. Todėl iki šiol tenka kliautis vien geros valios žmonėmis, kurie sutinka tam tikras paslaugas teikti nemokamai, su nuolaida, ar pervesdami tam lėšų į jau minėto fondo sąskaitą.

„Mes – paprasti žmonės, net ne vidurinė klasė, kad galėtume sau leisti daryti tokius dalykus, o finansavimo – lygiai nulis. Tai, kad mes šiuos pusantrų metų, kiek gyvuoja labdaros ir paramos fondas, nebankrutavome, esame dėkingi tik geros valios žmonėms, kurie mumis tiki. Taupome, kiek tik galime. Aš tik dabar įsidarbinau savo įkurtame labdaros ir paramos fonde. Iki tol dirbau visiškai nemokamai. Ir dabar už tai gaunu tik valstybės skiriamą subsidiją – žmonių suaukotų lėšų darbo užmokesčiui nenaudoju“, – atviravo Ajana.

Pasak jos, kiekvienam žmogui, kuris turi vieną iš keturių pagalbininkais būti rengiamų keturkojų, per mėnesį tektų sumokėti apie 900 eurų – tiek kainuoja jo dresūra ir priemonės. Tačiau sutartyje numatyta, kad neįgalus žmogus ar jo šeima moka 250 eurų, o likusią dalį finansuoja A. Lolat labdaros ir paramos fondas iš to, ką suaukoja geradariai.

„Jei mums pavyksta surinkti daugiau pinigų, grąžiname juos neįgaliam žmogui arba jo šeimai. Sutartyje numatyta, kad kai įmoka pasiekia tūkstantį eurų, šuo tampa to žmogaus nuosavybe. Visi mūsų programos dalyviai, išskyrus šeimą, kuri jau turėjo savo šunį, tiek jau yra sumokėję, tai visiems savininkams šie šunys ir priklauso. Tačiau augintiniai ir toliau dalyvauja programoje siekdami europinio šuns pagalbininko statuso. Jei labdaros ir paramos fondas surinktų daugiau lėšų, šunis nupirktume ir padovanotume, bet dabar to padaryti negalėjome, todėl tiesiog pasidalijome išlaidomis“, – aiškino pašnekovė.

A.Lolat atvira – kiekvieną mėnesį gyvena nežinioje, ar užteks labdaros ir paramos fonde esančių pinigų apmokėti kito mėnesio sąskaitas ir ar tikslas nežlugs.

Kelią skinasi įstatymas

Kaip jau minėta, Seimui pateiktas įstatymų projektų paketas dėl šuns pagalbininko statuso įteisinimo Lietuvoje. Jį svarstyti tikimasi pavasario sesijoje. Jei parlamentarai tam pritars, įstatymai, reglamentuojantys šuns pagalbininko statusą ir šuns pagalbininko teikimą, įsigaliotų šių metų liepos 1-ąją.

Visa tai tam, kad neįgalieji, padedami šuns pagalbininko, taptų savarankiškesni ir mobilesni ir integruotųsi į visuomenę. Taip pat, pasak Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovų, šiuo įstatymu siekiama suteikti galimybę neįgaliam asmeniui, kuris naudojasi šuns pagalbininko pagalba, kartu su juo naudotis viešojo transporto infrastruktūra ir Transporto lengvatų įstatyme numatytomis lengvatomis, taip pat patekti į viešąją erdvę ir visuomeninės paskirties statinius ir būti juose. Tikimasi, kad neįgalūs asmenys, kurie naudojasi šuns pagalbininko pagalba, kartu turės galimybę ir kartu su jais keliauti į kitas šalis.

Įstatymų projektų pakete taip pat siūloma, kad šuo pagalbininkas, teikdamas pagalbą neįgaliam asmeniui, būtų pažymėtas skiriamaisiais ženklais. Jei įstatymų pakeitimai įsigaliotų, asmenys, turintys negalią, galėtų kreiptis į šunis pagalbininkus rengiančias organizacijas, kur tokie keturkojai turėtų būti rengiami pagal specialią dresavimo programą.

Iš pradžių teigta, kad naudoti valstybės ir savivaldybių lėšas šuns pagalbininko rengimui nėra numatyta. Vis dėlto vėliau Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovai patikslino – jei šuns pagalbininko statusas ir šuns pagalbininko teikimas bus įteisintas, bus vertinamas ir šuns pagalbos teikimo poreikis, ir finansinės galimybės.

„Norime informuoti, kad įstatymo projektų paketas pateiktas vertinti neįgaliųjų nevyriausybinėms organizacijoms, kurios pateiks savo nuomonę dėl šuns pagalbininko statuso įteisinimo ir šuns pagalbininko teikimo tikslingumo ir finansavimo galimybių“, – akcentavo ministrės patarėjas viešiesiems ryšiams Tomas Kavaliauskas.

Mato spragų

„Įstatyme numatytas šunų pagalbininkų priėmimas tik viešose erdvėse. Vadinasi, privačios erdvės visada galės uždaryti duris ir neįgalaus žmogaus su šunimi pagalbininku nepriimti. Esu tikra, kad be finansavimo dalies, kuri galbūt kažkiek atsivers, įstatymas nieko nepakeis, nes viską lemia žmonių geranoriškumas ir noras priimti. Šiame projekte svarbiausia yra edukacija, kalbėjimas su žmonėmis, kad jie susipažintų su mumis, o ne prievarta. Mes dabar su šunimis pagalbininkais jau daug kur keliaujame – į traukinius įleidžia, autobusais gali keliauti šunys vedliai, o ne šunys pagalbininkai, medicininės įstaigos, universitetas, kuriame studijuoju, – irgi įleidžia, kai kurios kavinės taip pat jau įleidžia net paprastus šunis“, – vardijo A.Lolat.

Šunys pagalbininkai ugdomi penkias dienas per savaitę – treniruotės vyksta pagal individualų grafiką. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Ji pasakojo, kad Jungtinėse Amerikos Valstijose yra kitoks šunų vedlių ir šunų pagalbininkų įstatymas, kuriame nurodyta, kad tokie keturkojai privalo būti priimami visur, o už nepriėmimą gali grėsti bauda. Todėl, atsižvelgiant į tai, Lietuvoje siūlomas įstatymas, pasak pašnekovės, yra tik kosmetinis – padėties iš esmės nekeičiantis.

„Mano įkurtas labdaros ir paramos fondas siekia, kad kai bus visiškai parengti penki šunys pagalbininkai, juos įvertintų iš Europos atvykusi komisija ir nuspręstų, ar mes Lietuvoje turime teisę rengti tokius šunis. Tokią akreditaciją gauti labai sunku, nes dar niekas Baltijos šalyse jos nėra gavęs. Tačiau, jei taip nutiks, to pakaks, kad šunys pagalbininkai būtų pripažinti visoje Europoje. Jei Lietuva nuspręs neįteisinti šunų pagalbininkų net ir šiuo kosmetiniu įstatymu, tai reikš, kad jie bus nepripažįstami tik mūsų šalyje. Esu dėkinga Lietuvai vien už tai, kad Seimas apskritai nusprendė svarstyti tokį įstatymą per krizinį laikotarpį. Tai nėra reikšminga mano organizacijai, bet reikšminga toms, kurios norės veikti tik Lietuvos lygmeniu, kad šunų pagalbininkų būtų daugiau. Duok Dieve, kad taip būtų, už tai ir dėkoju“, – atviravo moteris.

Manau, kad mūsų šunys tai padarys – gal ne per vienus metus, bet žmonės tikrai pamatys, kiek daug tokie keturkojai padeda ir kokie savarankiški dėl to galime būti.

Pašnekovės teigimu, šiuo metu yra rengiamas ir europinis reglamentas dėl šunų pagalbininkų ir vedlių. Gairės bus rekomendacinio pobūdžio, bet galios visose Europos šalyse. „Esu darbo grupėje, kuri atstovauja Lietuvai, skaitau visus reglamentus, pati teikiu rekomendacijas. Lietuvai dar yra kur stiebtis, nes čia dar bijoma kažkam užtikrinti teises – pasakyti, kad šunį pagalbininką priimti privaloma“, – pastebėjo A.Lolat.

Ji svarstė, jei Lietuvoje šunys pagalbininkai bus įteisinti, reikėtų pagalvoti ir apie bent dalinę subsidiją neįgaliam žmogui tokį keturkojį įsigyjant, jei specialistai tai rekomenduotų.

„Dalinis finansavimas tikrai pagelbėtų. Tokio šuns paruošimas kainuoja nuo 15 tūkst. eurų. Jei valstybė surastų būdą skirti, pavyzdžiui, septynis tūkstančius, būtų galima nupirkti šuniuką ir jį apmokant pasiekti pirmų rezultatų, kuriuos pamatytų žmonės. Tada taptų įmanoma surinkti trūkstamą dalį iš geradarių. Juk tam, kad žmonės aukotų, jie turi matyti, kokiam tikslui tai daro“, – atviravo ji.

Be viso to, neįgalūs žmonės, mūsų šalyje dėl savo sveikatos būklės gaunantys pakankamai mažas pajamas, vargu, ar įstengtų šunį pagalbininką parengti iš savo lėšų. Juk didžioji dalis neįgaliųjų sunkiai įsitraukia į darbo rinką, o ir tų, kurie dirba, užmokestis, A.Lolat nuomone, retai siekia vidutinį arba aukštesnį algos lygį.

Kuo ypatinga dresūra?

A.Lolat vokiečių aviganę Mulan ir kitus būsimus šunis pagalbininkus neįgaliesiems su komanda dresuojantis Tarnybinės šunininkystės klubo vadovas Vaidotas Glodenis „Kauno dienai“ papasakojo apie tokių keturkojų mokymo ypatumus.

Pasak pašnekovo, kinologo atrinktas ir keliamus reikalavimus atitikęs šuo pradedamas ugdyti nuo dviejų mėnesių amžiaus. Tačiau net ir toks keturkojis po kurio laiko gali pasirodyti esantis netinkamas tokio pobūdžio rengimui. Pavyzdžiui, dėl savo įgimtų savybių.

„Dresūra susideda iš bendro paklusnumo, labai stiprios socializacijos – šuo pratinamas nereaguoti į prie jo besiartinančius, jį kalbinančius ar paglostyti norinčius aplinkinius – ir specialių pratimų, pritaikomų pagal būsimo šeimininko poreikius, atlikimo. Viena iš mokomų komandų – pagalbos iškvietimas specialiu pulteliu. Tarkime, šeimininkui pargriuvus, praradus sąmonę, šuo užmins ir paspaus pultelio mygtuką ir taip iškvies pagalbą. Keturkojis taip pat mokomas šviečiant lazeriu atidaryti duris, stalčius, atnešti daiktus ir net padrąsinti ar nuraminti. Taip siekiame palengvinti negalią turinčio žmogaus buitį. Dresuojant keičiame aplinką, kurioje šuo būna, nes keturkojis viską susieja su tam tikra įvykių seka ir aplinkos paveikslu. Tačiau vien instruktoriaus dresūros tam nepakanka – šunį ugdyti turi ir jo šeimininkas, prižiūrimas specialisto. Instruktorius gali paruošti šunį ir vienas, bet tada keturkojis neklausys šeimininko“, – detalizavo jis.

V.Glodenis pastebėjo, kad žmonės Lietuvoje nėra susidūrę su šunimis pagalbininkais, todėl nežino, kaip elgtis tokius pamačius. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Šunys pagalbininkai ugdomi penkias dienas per savaitę – treniruotės vyksta pagal individualų grafiką ir būna trumpos, linksmos, nevarginančios nei keturkojų, nei šeimininkų. Tačiau turi būti atliekamos intensyviai – negalima susitikti vos kartą per savaitę, nes šuo neįsisavins mokomų dalykų.

V.Glodenis pastebėjo, kad žmonės Lietuvoje nėra susidūrę su šunimis pagalbininkais, todėl nežino, kaip elgtis tokius pamačius. Jis sakė, kad viena kinologų draugija mokantiems tokius šunis siūlė užrišti geltoną kaspinėlį prie pavadėlio, kad visuomenės nariai keturkojus atskirtų. Tačiau iniciatyva išblėso.

„Todėl ateityje planuojame plėtoti skiriamuosius šunų pagalbininkų ženklus – skirti bent petnešomis, žyminčiomis, kad šis šuo yra tam tikro asmens asistentas. Tačiau tam reikia laiko ir įdirbio. Šunų pagalbininkų Lietuvoje nėra tiek daug kaip užsienyje, kur šie etapai jau pereiti, galioja įstatymai. Žmogus su šunimi gali lankytis parduotuvėse, viešajame transporte. Aišku, kai užsieniečiai atvažiuoja į mūsų šalį, nustemba, nes jų šunys pagalbininkai tampa nulinės vertės. Su savo keturkoju jie beveik niekur negali patekti. Parduotuves, į kurias įleidžiami šunys, galima suskaičiuoti ant pirštų. Tai stipriai apsunkina ir šunų pagalbininkų dresūrą – negalime su jais patekti į tam tikras erdves, kurios svarbios mokant“, – atviravo Tarnybinės šunininkystės klubo vadovas.

V.Glodenis sakė turintis patarimą visuomenės nariams, jei aplinkoje šie pastebėtų negalią turintį asmenį su keturkoju. „Pavyzdžiui, jei pastebėsite, kad neįgalus žmogus, šalia kurio yra šuo pagalbininkas, eidamas parkrito ir mėgina atsikelti, neikite artyn, jei šeimininkas to neprašo. Kitas svarbus aspektas, jei norite prieiti prie šuns ir jį paglostyti, reikėtų paklausti, ar galima. Lietuvoje šuns laikymo ir vedžiojimo kultūra gerėja, bet, deja, nėra kaip reikia išvystyta“, – pastebėjo pašnekovas.

Galite padėti ir jūs

Norintys ir galintys finansiškai prisidėti prie šunų pagalbininkų rengimo ir siekio pripažinti jų statusą europiniu mastu, gali tai padaryti:

Gavėjas: Ajanos Lolat labdaros ir paramos fondas

Sąskaitos numeris: LT023500010011672977

„Trasa pasirodė žymiai sudėtingesnė, nei tikėjausi – buvo ir miškingų ruožų, ir užpelkėjusių vietų, kurios tapo tikru iššūkiu tiek man, tiek mane lydintiems palaikymo komandos nariams iš neįgaliųjų bendruomenės“, – įspūdžiais su „Rekordų akademija“ iš karto po finišo dalijosi Ajana. Įveikus suplanuotus 10 km, kaip pati prisipažįsta, ji pajuto, kad atsidūrė ties fizinių galimybių riba, tačiau teko susikaupti, atrasti savyje jėgų ir užbaigti trasą.

Ajana negalią turi nuo pat gimimo. „Pagal visas medikų prognozes turėčiau sėdėti vežimėlyje ir vartoti vaistus nuo raumenų skausmo, tačiau sportuoju tiek daug, kad raumenų skausmas jau išnykęs ir vaistų nereikia, o stiprybės užtenka eiti su ramentais, taigi vežimėlio išvengiau“, – pasakojo ji.

Ajana/Organizatorių nuotr.

Negalia – ne kliūtis

Nepaisant negalios, Ajana sportuoja, keliauja, studijuoja socialinių mokslų doktorantūroje ir aktyviai dalyvauja visuomeninėje veikloje. „Mano herojai yra tokios asmenybės kaip Bruce Lee, kuris „atsistatė“ po siaubingos traumos, Nelson Mandela ar M. Gandhi – abu dirbo dėl savo šalių, atnešė svarbius pokyčius ir padarė tai taikiais, visuomenę telkiančiais būdais. Skaitau jų parašytas knygas ar apie juos ir tai būna savotiškas mūsų pasitarimas, ką ir kaip galėčiau padaryti Lietuvoje vardan mūsų žmonių su negalia“.

Paklausta, kas yra jos stiprybės šaltinis, nesudvejojusi atsako, kad tai ją supantys žmonės, kai kurie iš jų – labai aukšto, pasaulinio, lygio sveikatos meistrai. „Iš jų išmokau, kad mano kūno būsena nėra kažkas, ką reikėtų kažkaip sureikšminti, o vaikščiojimas – pastangų, laiko ir nuoseklumo rezultatas. Verkšlenti man sekasi labai sunkiai. Geriau tyliai išsiverkiu. Dabar dar ir apsikabinu savo šunį, jei jau visai bėda, o tada kitą dieną vėl gerai“,– pasakojo Ajana.

Mūsų nešama žinutė – apie šunų asistentų naudą žmonėms su negalia, siekis surinkti lėšų šių šunų rengimui.

Svajonė – vaikščioti be ramentų

„Oficialiai cerebrinis paralyžius neišgydomas, bet visuomet yra pirmas kartas“, – šypsodamasi pasakoja mergina. Dabar, teigia, ji daug treniruojasi, kad galėtų vaikščiotų tik su vienu ramentu, o dar vėliau – jau tik su savo šunimi asistentu.

Šunų asistentų rengimo kinologų komanda prie šio tikslo siekimo labai prisideda. „Jie galėjo mane išvadinti svajotoja, pasakyti, kad pasirūpinti šunimi yra ne mano jėgoms, bet ne – mes dirbame: šuo mokosi savo dalį, aš – savo. Kartu judame į priekį. Iš čia ir visa stiprybė“, – teigė naujoji rekordininkė.

Ne mato vienetai svarbiausia

Rekordo išvakarėse paklausta, ar jau yra treniruotėse įveikusi panašų atstumą ir kokį didžiausią atstumą yra nužygiavusi su ramentais, mergina buvo atvira: „Nuoširdžiai – net nežinau, nes visada einu lygiai tiek, kiek reikia ir apie atstumus stengiuosi negalvoti“.

Žygis truko daugiau nei 6 val. „Visa rekordo informacija šiuo metu yra tikslinama ir skaičiuojama minučių ir metrų tikslumu, tačiau, siekiant šio Lietuvos rekordo, akivaizdu, kad ne mato vienetai yra svarbiausia“, – teigė „Rekordų akademijos“ vadovas Gintaras Pocius.

„Ne pats rekordas svarbiausia. Mūsų nešama žinutė – apie šunų asistentų naudą žmonėms su negalia, siekis surinkti lėšų šių šunų rengimui“, – iššūkio išvakarėse teigė Ajana.