– Lietuvos narystės NATO 20-mečio proga Ukrainos centre Vilniuje pristatėte iš Briuselio parvežtą parodą „Nuo Helsinkio iki Kyjivo: atgal į ateitį“. Priminkite, kokia tai ekspozicija. Kodėl dabar pasirinkote ją pristatyti Lietuvoje?

– Kai rengiau šią parodą, norėjau pavaizduoti naujų modernių demokratinių valstybių atsiradimą Europoje nuo Baltijos jūros iki Juodosios jūros 1917–1918 m. ir kolektyvinio regioninio saugumo siekius anuomet ir mūsų laikais. Pernai lapkritį ši paroda buvo eksponuojama EP rūmuose Briuselyje. Jos atidaryme europarlamentarai ne tik akcentavo savo valstybių kūrimosi po Pirmojo pasaulinio karo svarbius aspektus, bet visi be išimties daug dėmesio skyrė ir Ukrainai šiandien, kuri vienintelė šiame regione nėra ES ir NATO narė. Pernai prie NATO prisijungė Suomija, šiemet ir Švedija, o tai iš esmės stiprina Baltijos jūros regiono saugumą. Tačiau kol nebūsime viename gynybiniame aljanse su Ukraina, tol negalėsime jausti užtikrintumo. Suėjus dvejiems metams nuo Rusijos vykdomo totalinio karo prieš Ukrainą pradžios, nusprendžiau šią ekspoziciją, kurioje vaizduojamos įvairios deklaracijos, žemėlapiai, dokumentai, pristatyti visose šešiose regiono valstybėse. Ją atidarant Ukrainos centre Vilniuje, čia dalyvavę šio regiono – nuo Suomijos iki Ukrainos – ambasadoriai, diplomatai Lietuvoje, pabrėžė lygiai tą patį: Ukraina turi tapti ES, NATO nare, o be jos mūsų valstybių ateities saugumas neįmanomas.

– Kalbant apie paramą Ukrainai, ką šiuo metu daro ES, EP?

– Šiemet Europos Vadovų Tarybai pavyko perlaužti Viktoro Orbano Vengriją ir atblokuoti 50 mlrd. eurų paramą Ukrainai, kuri besiginančiai ir rusų atakų nukankintai šaliai yra tiesiog gyvybiškai svarbi. Pernai vyriausiasis ES diplomatijos įgaliotinis Josepas Borrellis pasiūlė naują pagalbos Ukrainai fondą pagal Europos taikos priemonę. Tikimės, kad per ateinančius ketverius metus kasmet šio fondo biudžetas sieks po 5 mlrd. eurų. Naujas fondas leis ir toliau remti Ukrainos ginkluotąsias pajėgas. 2022–2024 m. pagal Europos taikos priemonę ES jau surinko 11,1 mlrd. eurų Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms remti. EP neseniai priėmėme rezoliuciją dėl ryžtingos ES pagalbos Ukrainai poreikio praėjus dvejiems metams nuo Rusijos agresyvaus karo prieš Ukrainą pradžios. Turime užmegzti ilgalaikį dialogą su Europos, ne trečiųjų šalių gynybos bendrovėmis, kad būtų užtikrinta nuolatinė šaudmenų, sviedinių ir raketų, gamyba. Europa turi suteikti Ukrainai oro gynybos sistemų: tiek dronų, tiek antidronų, tolimojo nuotolio raketų, bepiločių orlaivių ir ginklų, artilerijos. Pritarėme, kad visi ES ir NATO sąjungininkai turėtų remti Ukrainą karine prasme, skirdami ne mažiau kaip 0,25 proc. BVP per metus. Kovą EP balsavome dėl laikinų prekybos liberalizavimo priemonių, kuriomis siekiama sustiprinti prekybos srautus tarp ES ir Ukrainos, pratęsimo. Ryžtingai palaikiau pasiūlymą, nes ekonominė parama Ukrainai būtina.

Pritarėme, kad visi ES ir NATO sąjungininkai turėtų remti Ukrainą karine prasme, skirdami ne mažiau kaip 0,25 proc. BVP per metus.

 

– O kaip dėl Rusijos, ko ES imasi dėl Rusijos įtakos silpninimo?

– Naujausias, 13-asis sankcijų paketas įtraukė dar 200 asmenų ir subjektų, o iš viso jų yra 2 tūkst. Naujausiomis priemonėmis siekiama apriboti Rusijos ginklų pramonės galimybes gauti komponentų dronams gaminti. Tačiau žinome, kad ankstesnes sankcijas bandoma apeiti, kad prekyba vyksta per Centrinės Azijos šalis. Pernai lapkritį EP priėmėme rezoliuciją dėl ES sankcijų Rusijai veiksmingumo, pritarus, kad ES lygmeniu reikia sustiprinti ir centralizuoti sankcijų įgyvendinimo priežiūrą ir sukurti sankcijų vengimo prevencijos ir stebėsenos mechanizmą. Trečiosios šalys, kurios padeda Kremliui apeiti sankcijas, turi būti daug griežčiau baudžiamos ne tik antrinėmis sankcijomis, bet ir diplomatinių santykių lygiu. Sausį, balsuodami dėl ES Vidurinės Azijos strategijos, taip pat įtraukėme sankcijų apėjimo problemą. Visgi dar yra sričių, kur sankcijų reikia įvesti. EP neseniai dalyvavau debatuose dėl sankcijų Rusijos ir Baltarusijos maisto ir žemės ūkio produktų importui į ES. Šis importas ne tik kenkia mūsų bendrai rinkai, bet šie nedemokratiniai režimai iš ES dar ir uždirba po daugiau nei 1,5 mlrd. eurų per metus už šiuos produktus. Paskaičiuokime, kiek dronų bombarduoti Ukrainą gautųsi už tokią sumą! Europos Komisija (EK) kovo pabaigoje paskelbė, kad planuoja įvesti muitus iš Rusijos ir Baltarusijos importuojamiems grūdams. Tai turėtų duoti tokį patį rezultatą, kokį duotų sankcijos.

– Dirbdamas EP, visuomet daug dėmesio skiriate Baltarusijos situacijai. Kaip ją vertinate šiuo metu?

– Kadencijos pradžioje tapau Delegacijos ryšiams su Baltarusija nariu. Didelių optimistinių vilčių neturėjau (režimas jau tada nebuvo demokratinis, tapęs Kremliaus marionete, o Lietuvos pašonėje stovėjo Astravo atominė elektrinė), bet tai, kas įvyko vėliau, – anuomet būtų atrodę neįtikėtina. Neteisėti prezidento rinkimai, savų piliečių suėmimas ir kalinimas, dirbtinai sukelta nelegalių migrantų krizė prieš Lietuvą ir Baltijos šalis, Rusijos kariuomenės priėmimas į savo teritoriją karui prieš Ukrainą, logistikos suteikimas Rusijos karinei technikai, planai kartu su Kremliumi dislokuoti branduolinį ginklą Baltarusijoje... Minsko retorika Baltijos šalių ir visos Europos atžvilgiu apskritai tampa nevaldoma. Jau daug kartų iš tribūnų sakiau, kad mes per daug ignoruojame Baltarusiją, per daug nerimtai žiūrime į Minsko režimą, į Aliaksandrą Lukašenką. EP, o kartu ir aš, raštiškai bendraudamas su EK, stengiamės palaikyti glaudų dialogą, bandydami informuoti ir sužinoti EK veiksmus, teikti siūlymus dėl iš Baltarusijos kylančių migracijos ir branduolinių grėsmių valdymo poreikių. Reikia griežtesnės migracijos kontrolės dėl didėjančių srautų iš Baltarusijos. Tikėkimės, kad vadinamasis Migracijos ir prieglobsčio taisyklių paketas, priimtas EP balandžio 10 d., įgalins veikti visos ES lygmeniu, o ne valstybėms pavieniui. Kovo mėnesį kreipiausi į EK dėl Minsko režimo ketinimų šį balandį priimti naują karinę doktriną, kuri leistų „gynybos“ tikslais panaudoti taktinį branduolinį ginklą iš Baltarusijos teritorijos. Baltarusija ilgai negavo tikslinių sankcijų. Vos ne tik tarp kita ko pavieniai keli juridiniai ir fiziniai asmenys yra įtraukiami prie sankcijų, skirtų Rusijai. Baltarusijos režimas yra karo prieš Ukrainą bendrininkas, todėl seniai pasisakau, kad sankcijos turi būti tolygios, kaip ir Kremliui.

Svarbu ir farmacijos stiprinimas bendroje rinkoje, kuo mažesnė priklausomybė nuo trečiųjų šalių. Man tikrai buvo didžiulė garbė prisidėti prie Lietuvoje veikiančios vienos sėkmingiausių hepatito C prevencinės patikros programos atsiradimo.

 

– Kovo pabaigoje EP vyko vienuoliktoji ES ir Rytų partnerių EURONEST Parlamentinės Asamblėjos sesija. Jos metu buvo priimtas ir jūsų rengtas pranešimas dėl Rusijos vykdomo karo ekonominio poveikio Ukrainai ir visai Rytų kaimynystei.

– EURONEST Parlamentinėje Asamblėjoje, vienijančioje EP ir Rytų kaimynystės šalių – Armėnijos, Azerbaidžano, Sakartvelo, Moldovos ir Ukrainos – parlamentus, priimdami šį pranešimą mes kalbame ne tik apie ekonomiką, bet ir apie bendrą ES ir Rytų partnerių poziciją Rusijos, Baltarusijos atžvilgiu. Svarbu, kad ES ir Rytų partnerių sutarimas būtų vienodas. Rusijos karo žala Ukrainos ir visos Europos ekonomikai – akivaizdi. Privalome sutelkti visas turimas ES priemones ir šių valstybių paramą. Kartu nelengvoje situacijoje atsidūrusi ir Moldovos ekonomika. Reikia skatinti ES baigti teisinius procesus, kad įšaldytos Rusijos lėšos būtų panaudojamos Ukrainai paremti. Taip pat per sesiją daug dėmesio skyrėme Moldovos ir Ukrainos narystės ES derybų etapui, Sakartvelo perspektyvai Bendrijoje. ES taip pat turi toliau remti šių valstybių pažangą, demokratijos stiprinimo siekius ir apskritai didinti savo įtaką Rytų Europoje, neleisti Rusijai užimti galios pozicijų.

– Baigiant pokalbį norėtųsi aptarti vieną svarbiausių temų šios EP kadencijos pradžioje – sveikatą. Jūs dalyvavote sprendžiant sveikatos klausimus, veikėte kovos su vėžiu ir dėl COVID-19 įgytos patirties ir pasiruošimo ateičiai komitetuose. Ar sveikatos klausimai išliks ES prioritetas?

– Ši ES kadencija prasidėjo beprecedente pandemija. Ją pavyko suvaldyti visoms valstybėms narėms veikiant solidariai ir tai buvo esminis žingsnis gelbėjant žmonių gyvybes. Koordinuotai dalijomės vakcinomis, tiek tarp valstybių narių, tiek ir su trečiosiomis šalimis. Mano Europos liaudies partijos frakcija akcentavo kovos su vėžiu prioritetą: pavyko sukurti komitetą, parengta detali strategija. Išskyrėme sritis, kurios tinka ir bendriems sveikatos klausimams: paslaugų prieinamumas, gydymo kokybė, tyrimų duomenų dalijimasis. Čia atsivėrė ne kartą mano akcentuota Rytų ir Vakarų Europos sveikatos apsaugos atskirtis. Svarbu ir farmacijos stiprinimas bendroje rinkoje, kuo mažesnė priklausomybė nuo trečiųjų šalių. Man tikrai buvo didžiulė garbė prisidėti prie Lietuvoje veikiančios vienos sėkmingiausių hepatito C prevencinės patikros programos atsiradimo. Neseniai viename Lietuvos miestelyje prie manęs priėjo moteris, kuri papasakojo, kad per patikrą jai buvo atrastas hepatito C virusas ir iškart pradėtas gydymas vaistais, kurie 100 proc. kompensuojami. Nuo programos pradžios, 2022 m. gegužės, iki dabar jau patikrinta daugiau nei 1 mln. mūsų piliečių. Gydymas taikomas 3,5 karto daugiau pacientų nei iki jos pradžios. Tai gelbsti gyvybes, padeda ir kovoje su kepenų vėžiu. Lietuva yra pirmoji Centrinės Europos šalis, pradėjusi įgyvendinti šią programą. Neabejoju, kad sveikata liks ES prioritetas, judame link Europos sveikatos sąjungos.

Apsakymai kupini fantastinių vaizdinių ir pasakoms būdingų elementų. Tačiau, pasak rašytojo, jie kartu atspindi ir šiandien pasaulį apėmusį nerimą.

Pokalbis su A. Šlepiku – apie paslapčių kupiną apsakymo žanrą, knygoje skaitytojams paliktas mįsles ir realybės atspindžius fantastinėse istorijose.

– Neseniai pasirodė jūsų naujausia apsakymų knyga „Namas anapus upės“. Tikriausiai kiekvieną rašytoją apima malonus jaudulys, išvydus, kad jo kūrinys jau pasiekė skaitytojus. Su kokiomis mintimis šiandien pasitinkate savo naująją knygą? Ar ilgai ją rašėte, o gal knygoje atsidūrę apsakymai yra ganėtinai nauji?

– Knyga pasirodė dar prieš Naujuosius metus, tad prie jos lyg jau ir esu pripratęs. Tačiau žinoma, kad naujos knygos pasirodymas man yra svarbus įvykis. Juo labiau kad knygas leidžiu ne taip jau dažnai. Šią knygą rašiau gana ilgai, kai kurie apsakymai buvo parašyti prieš porą, gal net keletą metų, o kiti užbaigti gana neseniai. Visiems tekstams skyriau daug laiko, prie jų vis sugrįždavau, juos redaguodavau. Nė vienas jų nebuvo parašytas per vieną vakarą.

– Kodėl nusprendėte rašyti būtent apsakymų knygą, o ne romaną? Galbūt norėjote prisitaikyti prie šiuolaikinio, dėmesio ilgai neišlaikančio žmogaus? Atrodo, kad apsakymus rašyti turėtų būti lengviau, nes jie trumpi. Kita vertus, kiekvienam jų reikia sugalvoti atskirą siužetą, personažus. Kaip yra iš tiesų?

– Tai ne pirmoji mano apsakymų knyga. Dar 2016 m. išleidau apsakymų rinkinį „Lietaus dievas ir kiti“. Iš tikrųjų pats labai mėgstu skaityti apsakymus, nes tai be galo įdomus žanras. Esu didelis apsakymų meistro Juozo Apučio gerbėjas, mėgstu nuostabių rašytojų Henriko Algio Čigriejaus, Danieliaus Mušinsko, Romualdo Granausko apsakymus. Lietuvoje turime netrumpą apsakymų rašymo tradiciją, nemažai garsių rašytojų rašė kone vien šio žanro tekstus. Be to, Alytuje kas antrus metus vyksta labai gražus trumposios prozos festivalis „Imbiero vakarai“, skirtas Jurgio Kunčino atminimui. Čia susirinkę rašytojai skaito savo apsakymus ir apysakas, bendrauja. Pats taip pat dalyvavau poroje pastarųjų festivalių, juose laimėjau prizų. Visa tai mane ir paskatino sugrįžti prie apsakymų.

Apsakymų rašymas vyksta kiek kitaip nei romano. Šiuo atveju tu gali skirti savaitę pagrindiniam teksto siužetui – tam tikram karkasui – parašyti. Tada tas tekstas ramiai guli ir laukia tavęs, o tu vis prie jo sugrįžti. Taip pamažu parašai apsakymą net ir dirbdamas kitus darbus. O štai romano tokiu būdu neparašysi, nes jam jau reikia skirti daug laiko, turi tiesiog gyventi romanu, jo siužetu. Pastaruoju metu laiko nelabai turėjau, tad pasinėriau į trumpų apsakymų rašymą. Vis dėlto nesakau, kad apsakymus rašyti yra lengviau, nes vis tiek turi sukurti personažus ir tam tikrą pasaulį, kuriame vyksta veiksmas. Tam reikia tiek pat vaizduotės ir pastangų, kiek ir romanui. Tiesa, šiuo metu rašau ir romaną, bet nežinau, kada jį pabaigsiu.

Raktas: apsakymas, anot A. Šlepiko, privalo turėti paslaptį, kurią besiaiškindamas skaitytojas tampa teksto kūrėju. „Namas anapus upės“ – tarsi nežinomo pasaulio, kurį matai tolumoje, alegorija“, – knygai parinktą pavadinimą aiškina rašytojas. / A. Šlepiko asmeninio archyvo nuotr.

– Jūsų naujoji knyga vadinasi „Namas anapus upės“ – pagal vieno iš apsakymų pavadinimą. Galbūt būtent šis apsakymas jums atrodo svarbiausias, jaučiate su juo ypatingą ryšį?

– „Namas anapus upės“ yra tarsi nežinomo pasaulio, kurį matai tolumoje, alegorija. Tas namas savyje slepia paslaptį, o apsakymuose, kaip ir visoje literatūroje, paslaptis yra labai svarbi. Apsakymas apskritai yra toks žanras, kuris tiesiog privalo savyje turėti kažkokią paslaptį, kurią rašytojas nebūtinai atskleis. Apsakymas skaitytojui suteikia galimybę pačiam apsvarstyti įvairius atsakymus į paslapties iškeltus klausimus ir įminti mįsles, kurios atrandamos tekste. Taip skaitytojas pasitelkia savo vaizduotę ir tarsi tampa teksto bendrakūrėju. Tad šis pavadinimas yra simbolinis, atskleidžiantis pačią apsakymo žanro esmę.

Apsakymas „Namas anapus upės“ nėra kažkuo išskirtinis, tiesiog jo pavadinimas labiausiai tiko visai knygai. Iš tikrųjų pradžioje knygą norėjau pavadinti kito apsakymo pavadinimu – „Pavlovo šunys“. Tai yra man svarbus apsakymas, kurį parašiau jau gana seniai. Tačiau, rengiant knygą, pagalvojau, kad Rusijos sukelto karo Ukrainoje kontekste nenoriu jokio rusiško atspalvio. Tada mąsčiau, gal pavadinti knygą „Dykvietė“, bet šis pavadinimas nekelia jokios intrigos – dykvietėje nieko nėra, tad kam apie ją skaityti? Galiausiai, nusprendžiau, kad skaitytoją labiausiai patrauks pavadinimas „Namas anapus upės“.

– Jūsų paminėtas apsakymas „Pavlovo šunys“, parašytas rusų mokslininko I. Pavlovo asistentės dienoraščio forma, labai išsiskiria bendrame knygos kontekste. Apsakymo pagrindinė veikėja kartu su I. Pavlovu vykdo eksperimentus su šunimis, o vėliau – ir su žmonėmis. Kaip kilo šio apsakymo idėja?

– Apsakymo idėja kilo, kai buvau pakviestas dalyvauti Rygoje vykusiame prozos festivalyje. Festivalio organizatoriai prašė teksto, kuris būtų parašytas laiško ar dienoraščio forma. Todėl apsakymas ir yra menamas dienoraštis. Kaip tik tuo metu domėjausi I. Pavlovo veikla ir įvykiais Sovietų Rusijoje, kurie vyko po bolševikinio perversmo. Besidomėdamas suradau tiesiog stulbinančių faktų apie tai, kaip Nobelio premijos laureatas Ivanas Pavlovas vykdė kraupius eksperimentus su vadinamųjų liaudies priešų vaikais, padedant bolševikų valdžiai, ir panorau būtinai apie tai parašyti.

– Apsakyme I. Pavlovo asistentė visus, nepritariančius žiauriems eksperimentams, vadina liaudies priešais. Ši moteris – arši komunistė, įtikėjusi savo veiksmų teisumu. Skaitant šį apsakymą galima atrasti paralelių su dabartine Rusijos propaganda. Ar tokia ir buvo jūsų idėja?

– Be jokios abejonės, kadangi Rusijos politikoje niekas nesikeičia nuo bolševikinio perversmo ir dar ankstesnių laikų. Kaip žinome, bolševikai jokios kitos nuomonės nepriėmė, todėl jei buvai ne su jais, tapai liaudies priešu. Tiesiog nebuvo jokių galimybių oponuoti. Mano aprašyta moteris yra fanatiška komjaunuolė, kuri gali nužudyti bet kurį, nes tiki, kad tai daro dėl revoliucijos. Toks fanatizmas nuvesdavo prie siaubingų dalykų. Pavyzdžiui, buvo toks NKVD generolas Viktoras Abakumovas, kuris pats pistoletu nužudė daugiau nei 10 tūkst. žmonių. Visa tai – dėl „didžiojo gėrio“.

Mano apsakymas susijęs ir su dabartine padėtimi Rusijoje, nes akivaizdu, kad per ilgą laiką šioje šalyje užaugo ištisos kartos, kurios visiškai nevertina žmogaus kaip asmenybės, o žmogaus gyvybė jiems verta praktiškai nuliui. Jie viską aukoja dėl kažkokio įsivaizduojamo gėrio, atnešdami į šį pasaulį siaubingą terorą. Bolševikų laikais buvo populiarus toks šūkis: geležiniu kumščiu priversime jus pasiekti laimę. Šiandien rusai lygiai taip pat geležiniais kumščiais veda kitus į „laimę“, susirūpinę, kad kitur žmonės gyvena kitaip nei jie.

– Beveik visi jūsų knygos personažai kažkur eina, nuo kažko bėga. Kodėl vis pasikartoja būtent ėjimo, bėgimo motyvas?

– Esu parašęs įvairios tematikos apsakymų, dalyje jų niekas nei kur nors eina, nei bėga. Tačiau knyga turi turėti tam tikrą ašį, bendrą tematiką, literatūrinį audinį, į kurį drauge jungtųsi apsakymai. Šiuo atveju tai yra ėjimas keliu, kurį galima suvokti ir kaip tiesioginį kelią, ir kaip savotišką gyvenimo kelią. Tad į knygą sudėjau tuos apsakymus, kurie susiję su šia ėjimo ir kelio tematika. Likusius apsakymus galbūt sudėsiu į būsimą knygą.

Rengiant knygą, pagalvojau, kad Rusijos sukelto karo Ukrainoje kontekste nenoriu jokio rusiško atspalvio.

– Skaitant knygą neapleidžia nerimo jausmas, karo nuojauta. Tikriausiai apsakymai yra atspindys to, kas dabar vyksta pasaulyje?

– Žinoma, nuo realybės nepabėgsi. Visa tai, kas vyksta pasaulyje, be abejonės, daro įtaką ir mano kūrybai. Aš tiesiog negaliu kurti kažko, visiškai nutolusio nuo šiandienių aktualijų, nors kartais to gal ir norėtųsi. Prisiminiau Henriko Radausko eilėraštį „Gėlė ir vėjas“, kurį jis sukūrė karo metu. Eilėraštyje nėra jokios grėsmės ar nevilties, tik meilės, vėjas, saulė. Kai kuriems rašytojams kartais pavyksta atitrūkti nuo realybės ir sukurti ką nors išties pasakiško, tačiau man taip neišeina.

– Jūsų knygoje daug magiškumo, mįslių, neatsakytų klausimų, patiems skaitytojams leidžiate interpretuoti apsakymų siužetą. Jums patinka, kai skaitytojai tarsi tampa pasakojimo bendrakūrėjais?

– Visa tai diktuoja pats apsakymo žanras, kuriame tiesiog privalo būti mįslių ir neatsakytų klausimų, skatinančių skaitytoją susimąstyti, priverčiančių jį nustebti. Jei viso to trūktų, apsakymas tiesiog nebūtų įdomus ir labiau primintų žurnalistinę apybraižą, kurioje viskas aiškiai sudėliota. Kalbant apie apsakymų magiškumą, tai pavadinčiau tiesiog fantastiniu rašymu. Kadangi mėgstu fantastinę literatūrą, pasakas, sapnų logika paremtus tekstus, natūralu, kad ir pats rašau tokiu stiliumi.

– Užsiminėte, kad jau rašote naują knygą. Ar galite atskleisti, apie ką?

– Mano gyvenime nebūna taip, kad parašau vieną knygą ir tik tada imuosi kitos. Aš nuolat rašau kelias knygas vienu metu, mano galvoje visada sukasi mintys apie skirtingus siužetus, personažus. Man atrodo, kad rašytojai vieną po kitos knygas rašo tik tada, kai neturi kitų veiklų. Tačiau Lietuvoje daugeliui rašytojų reikia dirbti kitus darbus, nes vien iš kūrybos išgyventi yra sunku. Tad aš taip pat užsiimu įvairiomis veiklomis, kurios atitraukia nuo rašymo. Susikoncentravęs į darbą, atitrūksti nuo pradėto rašyti teksto, nutolsti nuo jo siužeto ir personažų. Todėl vėliau, atsiradus laisvo laiko, tampa lengviau pradėti rašyti naują tekstą, o ne grįžti prie senojo. Tad pradedi rašyti naują kūrinį, vėliau atitrūksti ir nuo jo, tada vėl sugrįžti prie senojo. Iš naujo perskaitęs parašytą tekstą, imi fantazuoti ir siužetą kartais pasuki visiškai netikėta linkme, nes, praėjus tam tikram laiko tarpui, viskas ima atrodyti kitaip. Kaip supratote, rašau truputėlį chaotiškai, bet tai lemia mano gyvenimo būdas.

Dėl šių priežasčių negaliu įvardyti, kuris mano pradėtas rašyti tekstas taps nauja knyga. Galbūt tai bus romanas, o gal kitas apsakymų rinkinys. Tačiau, žinoma, stengsiuosi, kad šįkart apsakymai būtų kitokie, skirtųsi jų temos, literatūrinė ritmika, tempas. Noriu rašyti taip, kad kiekvienas tekstas būtų kitoks, nustebintų skaitytoją, jį sujaudintų.

Reakcija į aktualijas

Pjesę spektakliui, kurio premjera įvyko gruodžio 31-ąją, parašė dramaturgas Sigitas Parulskis. Pagrindinį Ūbo Caro-Putino vaidmenį kuria aktorius Vytautas Anužis. Scenografijos dailininkas Gintaras Makarevičius, lėlių dailininkė Julija Skuratova, kompozitorius Martynas Bialobžeskis.

„Kaip ir daugelis kūrėjų šiandien susiduriame su iššūkiu – kaip kalbėti apie jau antrus metus Rusijos vykdomo karo prieš Ukrainą padarinius žmogui ir apskritai humanitarinei sferai? Praėjusį sezoną Jaunimo teatre pasirodę užsienio režisierių Sergejaus Loznicos ir Arpado Schillingo spektakliai „Erinijos“ ir „Barbarai“ buvo bandymas tai daryti platesnėje istorinėje perspektyvoje, išsakant teatro visuomeninę poziciją. G. Varno režisuotas spektaklis „Ūbas Caras“ ją plėtos kitaip ir kitu meniniu registru“, – sako teatro vadovas Audronis Liuga.

L. Vansevičienės nuotr.

Anot G. Varno, spektaklyje yra du spektaklio stilistiniai pamatai: „Ūbo pasaulis, kuriame gyvena, murkdosi, stumdosi, rėkia, loja ir dainuoja Ūbas-Putinas su savo gauja, ir Šėpos teatras-spinta, kurioje tilps „Pasaulis“ nuo Macrono, Orbano, Scholzo iki Bideno ir Zelenskio lėlių. Vakarai, kurių merkantiliškas ir veidmainiškas santykis su naujuoju Rusijos caru leido jam suklestėti, pasijusti lygiu tarp lygių, pradėti karinius konfliktus. Jame mes, laisvi žmonės, laisvasis pasaulis, didžiuojamės savo vertybėmis, jas ginsime, bet geriau, kad to neprireiktų“.

Man patinka surastas santykis su dokumentika: faktinė realybė maitina prasimanytąją, o prasimanytoji apibendrina, paryškina ir galiausiai įprasmina faktinę tikrovę.

Pasitelkė klasikinį motyvą

Pasak pjesės autoriaus, tai tirono, tiksliau, eilinio, menko valdininko virtimo tironu istorija – Ūbo, banalios vidutinybės, banalaus blogio įsikūnijimo istorija. Ji absurdiška, bet kruvina, todėl ne tik juokinga, bet ir šiurpoka.

„Man patinka surastas santykis su dokumentika: faktinė realybė maitina prasimanytąją, o prasimanytoji apibendrina, paryškina ir galiausiai įprasmina faktinę tikrovę, – sako S. Parulskis. – Blogis banalus, nors, deja, neįveikiamas, nes jis kiekviename iš mūsų ir, sulaukęs progos, įgauna tiek galios, tiek valdžios, kad pasidaro sunkiai sutramdomas. Negaliu sunaikinti blogio, bet galiu iš jo pasijuokti, ir kai juokiuosi, man šiek tiek lengviau.“

Karingo idioto Ūbo portretą, ilgainiui tapusį XX a. savimylų diktatorių eros pranašu, dar XIX a. pabaigoje sukūrė 20-metis prancūzų meninio avangardo chuliganu vadinamas Alfredas Jarry.

L. Vansevičienės nuotr.

Balaganinė nevykėlio Ūbo realybė yra išvirkštinė diktatorių sukeltų revoliucijų ir karų tikrovei, kurios pagrindiniai veikėjai siekė ne šiaip pakeisti pasaulį, bet įtvirtinti savo asmens kultą. Viskas baigdavosi panašiai kaip ūbiadoje aprašė Jarry – dideliu fiasko. Tik su begale žmonių aukų.

Šiandien sakome, kad istorija nieko neišmokė. Priešingai – jos falsifikavimas inspiruoja XXI a. karus. Naujųjų laikų diktatoriai nuo savo pirmtakų skiriasi nebent tuo, kad faktų klastojimą ir melą pavertė pagrindine valstybine ideologija ir ja užslopino milijonų sąmonę.

Lietuvos teatre ryškiausią A. Jarry pjesės interpretaciją 1977 m. Kauno dramos teatre sukūrė režisierius Jonas Vaitkus. Anuometis kauniečių „Karalius Ūbas“ tapo maištinga menine akcija ir tikru iššūkiu sovietmečio stagnacijai.

J. Vaitkaus mokinys G. Varnas savo „Karaliaus Ūbo“ interpretaciją sieja su visai kitu laikmečiu, bet ne mažiau priešinasi išoriškai pasikeitusio mūsų laikų pasaulio, kuriame įsitvirtina nauji diktatoriai, stagnacijai.

Spinta: spektaklyje G. Varnas atgaivino „Šėpos“ teatro stilistiką. / L. Vansevičienės nuotr.

„Šėpos“ teatro sugrįžimas

Kovų už nepriklausomybę laikais nebuvo abejingų G. Varno kurtiems „Šėpos“ teatro vaidinimams. Pasak režisieriaus, jis nutraukė šio teatro veiklą, kai pasikeitė gyvenimas, baigėsi nacionalinio išsivadavimo revoliucija, kai toks teatras tarsi nebeteko prasmės.

„Paskui retsykiais kas nors vis pasakydavo, kad reikėtų atgaivinti Šėpą. Net profesorė Irena Veisaitė keletą kartų įkalbinėjo tai daryti. Tačiau niekada nekilo noro vėl tai pradėti. Iki dabar, kai supratau – toks teatras, politinis kabaretas – tai karo laiko teatras, – sako režisierius. Todėl yra prasmės tą tradiciją, kuri, beje, yra dar ankstesnė ir siekia 1939 m., kai Vilniuje veikė lenkiška studentiška „Szopka Wileńska“, o joje vaidino Hitlerio lėlė (!), dar kartą atgaivinti vykstant karui jau XXI a. ir su naujais personažais.“

Kas? Jaunimo teatro gastrolės, spektaklis „ŪBAS CARAS“.

Kur? Nacionaliniame Kauno dramos teatre.

Kada? vasario 21 d. 18 val.

Vieni šiurpsta ir baisisi, o kiti – juokiasi: o, tai naujieną rado! Jūs ką, rimtai nežinojote, kad verslas turi savo interesų ir siekia jų įgyvendinimo? Jūs ką, tikrai tikėjote, kad politika yra baltų pirštinaičių ir retorinių vingrybių sfera, atsiskyrusi nuo viso likusio pasaulio? Tai, ačiū Dievui, dar priduria pašaipūnai, kad tie koncernai bent ką nors darė, nes jei ne jie, patys politikai būtų balažin kokios košės privirę.

Tačiau politikai ateina ir išeina, koncernai galbūt pasilieka kiek ilgiau, jų sąjungos, pasirodo, taip pat ne ilgalaikės, o švietimo temai, ko blogo, esame pasmerkti amžinai. Juolab, kad verslo ir švietimo santykių tema yra tiek įdomi, tiek ir ne per daug apmąstyta.

Ne, aš ne apie tai, kad šiandienė aukštojo mokslo sistemos pertvarka ir šiuo metu MOSTA aktyviai vykdomas valstybės mokslo institucijų mokslo veiklos kokybės vertinimas yra kažin kokio koncerno užsakymas. Nors, kaip juokavo vienas kolega, kas dabar galėtų paneigti to galimybę. Ir ne apie tai, kad Europos Sąjungos pareigūnų manymu, mokslo ir verslo bendradarbiavimas Lietuvoje yra anaiptol nepakankamas ir čia trūks plyš reikia ką nors daryti.

Tai apie ką aš?

Pradėsiu kiek iš tolėliau. Kartais rugsėjį įėjęs į pirmakursių pilną auditoriją užsiduodu beveik egzistenciniu klausimu: kodėl jūs čia? Kodėl žmonės apskritai stoja į universitetus? Savo ruožtu semestro pabaigoje suvokiu, kad didele, nors, ačiū Dievui, vis mažėjančia dalimi vis dar dėl to, kad toks yra socialinis spaudimas. Ko tu vertas, jei nestudijuoji universitete? Tu gal per kvailas? Juk visi yra baigę kokį nors universitetą, o tu – ne? Kaip tai?

Paprastai šis socialinis spaudimas neatskiriamai susimaišo su praktiniu poreikiu: universitetas – tai diplomas, o diplomas – toks dokumentas, kurio paskui reikia darbo rinkai. O kam daugiau?

Kiekvieną birželį abitūros egzaminų ir priėmimo į aukštąsias mokyklas proga šį socialinį ir darbo rinkos spaudimą dar sustiprina visokio rango verslo konfederacijų vadovai, kartodami vis tą patį užkalbėjimą: kas stoja į humanitarinius ar socialinius mokslus, taip daro iš tingėjimo, nesuprasdamas, kad šitaip sau gadinasi gyvenimą, nes šitų mokslų niekam nereikia, o reikia visokiausių specialybių susijusių su technologijomis, nes tai – ateitis!

O aš gana skeptiškai vertinu, kad tai – dabartis, nes būtent šitų specialistų šiandien labiausiai reikia jų verslui. Nes jei direktorius, direktorių tarybos pirmininkas ar net kokio koncerno prezidentas tikrai tiki, kad ateitis priklauso technologijoms, jis negali nesuprasti, kad žmonės tokioje ateityje jų įmonėse tikrai pralaimės mašinoms. O tokiu atveju, tos reikalingosios specialybės, vargu, ar bus tokios reikalingos. Gi blogiausia, deja, tai, kad tie, kurie dabar garsiausiai šaukia apie tam tikrų specialybių poreikį, bus patys pirmieji, kurie technologinei ateičiai dar truputėlį priartėjus tuos geidžiamuosius specialistus nė nemirktelėję atleidinės. Masiškai. Nes kam samdyti žmones, kai technologijos veikia geriau. Ir išties, kam?

Tad visokiausi protinimai, kokių specialistų reikia, jų rengimo privatūs ir net valstybiniai užsakymai, pernelyg dažnai yra būtent asmeninių interesų tenkinimas. Visokeriopai ir visomis įmanomomis formomis. Ir niekam tai nė motais. Nors juk nereikia labai ilgai galvoti, kad suprastum, jog čia jaunuoliams kalbama apie studijas ir profesijas, kurias jie nešiosis beveik kaip kuprą. Tuomet, kai šiandienių koncernų, korporacijų ir jų konfederacijų vadovų likučius kažkuriose kapinėse ramiausiai doros sliekai.

Atsižvelgiant į laiko dvasią, būtų galima pagalvoti ir apie smulkiąsias įmones ir verslus, kurių drąsa ir pasirengimas rizikuoti galėtų kurti alternatyvą. Bet, panašu, ir jie persiėmę šituo dabartistiniu pasaulio matymu. Štai kelerius metus iš eilės sėdint bakalauro darbų gynimų komisijose, ne juokais pradeda atrodyti, kad mąstymą vienodina ir nuo intelektualinių iššūkių atgraso visai ne švietimo sistema, o darbo rinka. Ypač tai akis bado tuomet, kai studentas nutaria eiti paprastu, bet naudingu keliu – baigiamajame darbe spręsti kažkokią realią vadybinę, rinkodarinę ar komunikacinę savo esamos darbovietės problemą. Tuomet tai jau laikykis, nes to sprendimo klausytis bus taip pat nuobodu, kaip pasivaikščiojimas po tarybinės statybos daugiabučių rajonus. O juk retas kuris iš mano daliai tenkančių bakalaurantų dirba įstaigose, kuriose žmogus yra tik mažas didelės sistemos sraigtelis. Anaiptol, jie triūsia nedidelėse įmonėse, kurios išdidžiai laiko save vadinamojo kūrybinių industrijų sektoriaus atstovais.

Ko tu čia purkštauji, ramina mane kolegos, juk jie sprendžia realias problemas ir tie sprendimai funkcionalūs. Jų įmonės gi veikia normaliai!

Būtent! Net neabejoju, kad jos veikia normaliai. O paskui piktinamės ir šaipomės, kai idėjų Lietuvai konkurse laimėjusias idėjas iš esmės galima reziumuoti vienu sakiniu: norime, kad šalis veiktų normaliai. Veiktų dabar, o ne tolimoje ateityje, į kurią, jei gerai suprantu žanrą, ir turėtų būti nukreiptos idėjos ir vizijos.

Savaime norai, kad šalis ar įmonė veiktų normaliai, nėra niekuo blogi. Bet jiems realizuoti mokslo, juo labiau aukštojo, nereikia. Reikia, kad darbuotojai gerai ir motyvuotai atliktų savo darbus. O tam organizacijos kultūra, vidinis klimatas ir požiūris į darbuotojus padeda gerokai labiau nei įgyta paklausi specialybė.

Todėl kiekvieną birželį renkantis, o rudenį raškant savo pasirinkimų vaisius, reikėtų galvoti apie ateitį. Tą ateitį, kuri mums nepriklauso, kuri ne tik nepermatoma, bet ir nenuspėjama. Ji gali būti Marso kolonizavimo, bet gali būti ir iliuzijų griuvimo metas. Galvodami apie ateitį, turėtume galvoti ir apie specialybes, kurių nėra, ir kurių dar tikrai nereikia nei smulkiajam, nei stambiajam verslui, apie problemas, kurios dar nekilo, apie iššūkius, kurių dar net neįsivaizduojame, apie smalsumą, norą sužinoti, pamatyti iš pažiūros neįdomius dalykus kitaip, gebėjimą mąstyti, įžūlumą kurti ir drąsą, nepaisančią nei socialinių, nei praktinių spaudimų.

Iš pradžių pamėginau vietoje nenustygstantį Artūrą pagauti jo gimtajame Kaune (jis yra ir vienas iš „Kaunas 2022“ ambasadorių), galiausiai susibėgome puodelio kavos sostinėje, Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, kur jis ieškojo medžiagos vienam iš projektų. Kad Vilnius – tik trumpa stotelė jo kelionių atlase, išdavė už stalą aukštesnė kelioninė kuprinė. Paaiškėjo, kad pašnekovas po kelių dienų turi skristi į Los Andželą, kur įgyvendina vieną iš daugybės savo socialinės fotografijos projektų. Apie jį nė nesumojau paklausti, tačiau netrukus iš Artūro feisbuko įrašų tapo aišku, kad amerikietiškame projekte jis ketina nuotraukomis pasakoti apie Vakarų pakrantėje įsikūrusių lietuvių, lenkų ir rusų bendruomenių gyvenimą.

Pastarieji keleri metai jam buvo turtingi ryškių patirčių – karas Ukrainoje, migracijos banga iš Sirijos ir kitų arabų šalių, žurnalistinės kelionės po Rusiją, Gruziją, Moldovą, Palestiną, aneksuotą Krymą ir t.t., siekiant kadruose ir tekstuose užfiksuoti jokiais išankstiniais mitais neapipintą ir nė į vieną ar į kitą pusę neiškraipytą realybę.

Įsijausti į istorijas

Ką daryti, jeigu toji tiesmuka realybė ima ir apsuka išankstines nuostatas, įsitikinimus, stereotipus visais 180 laipsnių? Ar šiame žanre apskritai galima tokių turėti?

„Žurnalistui reikia nuolat abejoti viskuo, neužsidaryti tarp savo įsitikinimų, būti nepaprastai atviram. Viena yra skaityti, domėtis ir turėti nuomonę, kita – pamatyti viską savo akimis. Dėl to socialinė fotožurnalistika yra viena iš prestižinių profesijų – nesugalvoju jokios kitos, kuri leistų atsidurti vietose, į kurias nukreipti viso pasaulio žvilgsniai, įsijausti į istorijas, užuosti kvapus, matyti naujienų įvykio smulkiausias sudedamąsias dalis – žmonių išgyvenimus. Taip pat ypatingai svarbu yra darbo etika ir objektyvumas“, – sako A.Morozovas.

Pasak jo, ši profesija išskirtinė ir tuo, kad leidžia per santykinai trumpą laiką patirti visą puokštę emocijų – nuo neapykantos iki atjautos, gailesčio. Taip Artūrui nutiko fotografuojant vadinamąją pabėgėlių krizę: „Prieš išvykdamas nušviesti įvykių, susijusių su suaktyvėjusia imigrantų banga į Pietų Europą, vertinau pabėgėlius kaip vientisą masę, kurią sudaro tūkstančiai valčių, kilometrinės žmonių vilkstinės, nesustabdomos jokių valstybių sienų. Tačiau fotografuodamas turi unikalią galimybę išskaidyti šią milijoninę žmonių masę iki smulkiausio krislo – vieno žmogaus likimo. Tai padeda atsikratyti stereotipų. Nušviečiant tokias istorijas labai svarbu kalbėti apie viską ne apibendrintai, o detaliai. Pavyzdžiui, minėtos krizės atveju buvo labai svarbu kalbėti ne tik apie nuo karo bėgančių žmonių problemas, bet ir apie tuos, kurie pelnosi iš šios migracijos, ar tuos, kurie naudojasi proga patekti į Europą vedami piktų kėslų.“

„Kodėl nefotografuoji ir neviešini Lietuvos aktualijų – negi mes tokie neįdomūs pasauliui?“ – klausiu fotografo, kai pagaliau susėdame su puodeliais kavos rankose.

„Geras klausimas. Pritariu, kad kokybiškų pasakojimų pasauliui iš Lietuvos tikrai trūksta. Mūsų šalies vardas vis dažniau girdimas tarptautiniame kontekste, tačiau keliaudamas jaučiu, kad Lietuva pasauliui yra mažai pažįstama kultūriniu, socialiniu aspektu. Pats tik dabar pradedu pažinti Lietuvą, esančią už mano socialinio burbulo ribų. Norą tai daryti pajaučiau prieš prezidento rinkimus bendraudamas su amerikiečiais, gyvenančiais toliau nuo didžiųjų megapolių, klausydamas jų istorijų ir patirčių, politinių lūkesčių ir vilčių dėl Donaldo Trumpo, kuris europietiškoje erdvėje ir JAV didmiesčių kultūroje buvo ir yra vertinamas kritiškai. Supratau, kaip susikurta aplinka mus atskiria nuo bendro konteksto. Tada ir kilo mintis imtis socialinės atskirties temos“, – dėsto pašnekovas.

Nori griauti stereotipus

Šio eksperimentinio socialinio projekto rezultatus pamatysime jau šių metų pabaigoje, kai šis jo vizualus pasakojimas pasirodys knygos pavidalu. „Prie šio projekto dirbu vos du mėnesius, tačiau galiu drąsiai sakyti, kad tai yra pati įdomiausia tema, kurią kada tik nagrinėjau“, – užtikrina jis.

Artūras skuba griauti miestietiškoje visuomenės dalyje įsigalėjusių stereotipų apie prasigėrusį ir ištuštėjusį kaimą. „Labai kviesčiau pavažinėti po Lietuvos kaimus ir pakalbėti su ten gyvenančiais žmonėmis. Tikrai nėra taip, kad visi prasigėrę, nieko nedirba. Taip, yra rajonų, kur žemė nederlinga ar pramonė po sovietmečio žlugo. Bet ir iš tokių jokiu būdu ne visi išvažiavo ar prasigėrė, kaip įprasta manyti. Žmonės, net neturėdami darbo ar ūkių, sugeba išgyventi iš pensijų ar pašalpų ir dar mieste gyvenantiems giminaičiams padėti, nes patys užsiaugina daržovių ir gyvulių. O kaip tie kaimo žmonės jautriai žiūri į lietuvybę, papročius, tradicijas, kokį ypatingą ryšį išsaugojo su protėviais! Ypač mane žavi Dzūkija, kur daugelis gyventojų kalba tarmiškai ir iki šiol gyvena iš to, ką randa miške. Taip pat vadinamųjų tuteišų kraštas – jūs neįsivaizduojate, kokių ten įdomių dalykų galima išgirsti ir pamatyti, kalbant apie papročius ir tradicijas“, – sako Artūras.

Už socialinės atskirties linijos esantys žmonės tragiškai stokoja vilties. Taip, kaip modernūs didmiesčių gyventojai stokoja empatijos.

Jis pasidžiaugia nauja tendencija, kad į provinciją persikelia vis daugiau jaunų žmonių – vieni atvažiuoja iš miestų ieškoti pigesnio būsto ir ramybės, kiti grįžta iš užsienio, visokių įdomių verslų įkuria. Beje, Artūras ir pats jau dvejus metus su savo širdies drauge, taip pat gerai žinoma fotografe Neringa Rekašiūte (malonus sutapimas – ją kaip tik kalbinome sausio numeryje) gyvena Dievo užmirštame Lietuvos užkampyje – Visagine. „Tokių, į kaimą grįžusiųjų, daug vien tik tarp mūsų su Neringa pažįstamų: kas į Švenčionėlius, kas į Širvintas, kas Anykščius, kas į Nidą, kas į tą patį Visaginą išvažiavo gyventi. O ir važinėdamas fotografuoti susitikau nemažai jaunų, išsilavinusių žmonių, kurie nepabūgę stereotipų išsikraustė į mažesnius miestus ir kaimus. Jie puikiai sutaria su vietiniais, jaunimui organizuoja filmų peržiūras, įdomias diskusijas. O kad tokių drąsuolių daugiau atsirastų – tada nebereikėtų kalbėti apie atskirtį, gyvenimas provincijoje nesiskirtų nuo gyvenimo didmiestyje“, – kalba Artūras.

A.Morozovas akcentuoja, kad jam nerimą kelia ne ekonominė ar geografinė, o pirmiausia mentalinė atskirtis, kai socialiniuose tinkluose ar net žiniasklaidoje žmonės yra surūšiuojami, jiems klijuojami žeidžiantys epitetai. „Už socialinės atskirties linijos esantys žmonės tragiškai stokoja vilties. Taip, kaip modernūs didmiesčių gyventojai stokoja empatijos. Įgyvendindamas šį projektą supratau, kiek išties mažai žinome apie save ir kaip visi tarpusavyje esame susiję“, – teigia jis.

Prisideda prie šalies pokyčių

Socialinės temos gvildenamos ir šiuolaikinių medijų platformoje „Nanook“, kurią Artūras įkūrė su bičiule Berta Tilmantaite. A.Morozovo teigimu, kai kurios „Nanook“ iškeltos problemos netgi privertė politikus pakoreguoti įstatymus. Pasak fotožurnalisto, būtent tai, kad ir pats gali prisidėti prie pokyčių, jį sulaiko nuo minčių apie išvykimą iš Lietuvos, pelningesnį darbą.

„Man pasisekė, kad tik pradėjus dirbti fotožurnalistu, dėka savo kolegos Liutauro Strimaičio, turėjau galimybę susipažinti su geriausiomis tarptautinės žurnalistikos tradicijomis, bendradarbiauti su žymiausias leidiniais. Tuomet regėjau didžiulį skirtumą tarp besiformuojančios Lietuvos žiniasklaidos ir to, kaip dirbama užsienyje. Panašiai jautėsi ir Berta, kuri buvo baigusi studijas geriausiose vaizdo žurnalistikos mokyklose. Kartą susitikome Vilniuje, vienoje žurnalistų kompanijoje. Ten užsimezgė pažintis ir nusprendėme kartu ką nors nuveikti. Pirminis tikslas buvo gana savanaudiškas – sukurti bendruomenę žurnalistų, su kuriais galima būtų bendrauti, diskutuoti ir dirbti kartu. Taip atsirado „Nanook“ ir edukacijos programa, kuri šiandien vienija apie 20 jaunų profesionalų“, – kalba A.Morozovas.

Naujausias „Nanook“ projektas vadinasi „Kol dega raudona“, jame atskleidžiamos Lietuvoje politinio prieglobsčio pasiprašiusių Rusijos piliečių, vienaip ar kitaip neįtikusių Kremliui, istorijos. „Atvykęs į Lietuvą pirmiausiai pastebėjau, kad lietuviai laukia, kol dega raudona, o rusai eina“, – tokiu pastebėjimu pasidalijo vienas iš projekto pašnekovų.

„Šis dokumentinis projektas man nepaprastai įdomus. Jis supažindina mus su Rusija per jos gyventojų pasakojimus. Kaip paprastas rusas iš eilinio miesto, dirbantis paprastą darbą, gali tapti režimo auka. Tai labai daug išduoda apie Putino Rusiją. Tai labai daug pasako ir apie mus. Šalį, kurioje egzistuoja valia padėti žmonėms, nepaisant to, kad jie yra iš priešiškos šalies. Tai įrodo, kad tapome Europos valstybe“, – sako jis.

Apginti nuo Rusijos

Kuo panašios ir kuo skiriasi papasakotos istorijos? Pasak pašnekovo, tarp projekto dalyvių yra ir žmogaus teisių aktyvistų, ir LGBT bendruomenės narių, ir politinių opozicionierių, ir žurnalistų, ir tokių, kurie tiesiog atsisakė veikti pagal Kremliaus diegiamą ideologiją.

Nedrįstu spėlioti, kas bus po dar 100 metų, bet esu įsitikinęs, kad Lietuva yra tiesiog pasmerkta sėkmei, nes tas progresas, kurį padarėme per beveik tris laisvės dešimtmečius, yra labai didelis.

„Projekto pradžioje nerimavau, kad šie vienuolika pasakojimų bus labai panašūs. Tačiau nustebau, koks įvairus likimų spektras yra šioje bendruomenėje. Klausydamas istorijų mąsčiau, kodėl Kremlius taip stengiasi juos diskredituoti. Tam manau yra dvi pagrindinės priežastys. Pirma, šie savo šalį mylintys rusai atskleidžia mums Putino Rusijos kontrolės įrankius – persekiojimą, bauginimą, šantažą – tai, deja, nepakito nuo KGB laikų. Antra, ši politinių pabėgėlių bendruomenė Lietuvoje demontuoja pagrindinį Kremliaus propagandos prieš Baltijos šalis naratyvą – čia neva egzistuojančią rusofobiją“, – aiškina A.Morozovas.

Pasak jo, Lietuva turi kelis šimtmečius siekiančias tradicijas suteikti saugų prieglobstį disidentams būtent iš Rusijos. Pirmieji buvo sentikių bendruomenės nariai, kurių pėdsakų galima lengvai rasti palei geležinkelio bėgius Vilnius–Turmantas. Nedaug kam Lietuvoje žinoma ir mūsų poeto, diplomato Jurgio Baltrušaičio veikla. Po Spalio revoliucijos jo dėka iš Rusijos į Vakarų Europą galėjo išvykti Rusijos inteligentijos atstovai, menininkai. Vienas jų – žymus tapytojas Marcas Chagalas.

Sovietmečiu egzistavo glaudūs ryšiai tarp Lietuvos ir Rusijos disidentų. Jie smarkiai prisidėjo ir prie mūsų nepriklausomybes atkūrimo bei Sovietų Sąjungos griūties.

Kalbant apie šiandienę politinių pabėgėlių bendruomenę, jų pasirinkimą atvykti pas mus, Artūro manymu, lėmė kelios priežastys. Pirmiausia – mūsų diplomatų politinė valia, Rusijos represijų išmanymas. Taip pat – geografinė padėtis, ekonominė situacija, patogi kalbinė terpė ir tai, kad čia jau yra rusų bendruomenė.

Pasak fotožurnalisto, kalbinti rusai Lietuvoje jaučiasi gerai. „Juos stebina puiki ekologinė situacija, ypač patogus, ramus ir kokybiškas gyvenimas sostinėje. Jie giria netgi tokias institucijas kaip VMI ir „Sodra“, kurios daugumai lietuvių kelia baimę“, – šypteli pašnekovas.

Pasak jo, mes esame linkę save lyginti su populiariausiomis emigracijos kryptimis – šalimis, kurios yra kultūros ir ekonomikos lopšiai, nepatyrę kelių dešimtmečių okupacijos. „Dažnai pamirštame, iš kokio konteksto mes keliaujame link ateities. „Kol dega raudona“ tai puikiai primena. Klausydamas šių žmonių pasakojimų, netikiu, kad tai yra XXI a. Europa. Nedrįstu spėlioti, kas bus po dar 100 metų, bet esu įsitikinęs, kad Lietuva yra tiesiog pasmerkta sėkmei, nes tas progresas, kurį padarėme per beveik tris laisvės dešimtmečius, yra labai didelis“, – sako žinomas fotožurnalistas A.Morozovas.

Visą vasarą tylėję ir stebėję įvykius, peliukai nebeištvėrė. Būdami ne tik aštraus proto, aštraus liežuvio, bet ir aštrių dantų, jie prasigraužė į portalą LRT.lt. Nes kai šios planetos įvykių nebegali iki galo paaiškinti net įtakingiausias šalies žurnalistas, Sūrskis ir Mauzeris skuba į pagalbą.

Jau nuo spalio 16 dienos portale LRT.lt, Mediatekoje ir LRT socialiniuose tinkluose peliukai Sūrskis ir Mauzeris dukart per dieną nuo pirmadienio iki ketvirtadienio komentuos svarbiausius įvykius ir kitus nutikimus. Visuomenė turi teisę žinoti ne tik Ritos Miliūtės tiesą. Dėmesio centre spindėti gali ne tik Edmundas Jakilaitis. Patys peliukai sako, kad į LRT ateina su misija. O juk visi žinom, kad nėra geresnių misionierių, nei du vidutinio amžiaus vyrai su priklijuotais ūsais.

Idėja rinkti Metų žodį kilo vokiečiams 1971-aisiais, o nuo 1977 m. Vokiečių kalbos draugijos iniciatyva metų žodis skelbiamas kartu su prabėgusių metų kalbos situacijos apžvalga. Nuo 1991-ųjų kasmet išrenkamas ir leksikos prasme neigiamą atspalvį turintis "nežodis", priešokiais paskelbiamas ir metų sakinys, o pastarąjį dešimtmetį – ir jaunimo žodis.

Skirtingai, nei klaidingai manoma, pagal pirminę idėją Metų žodžiu turėjo būti renkamas žodis ar išsireiškimai, ne dažniausiai skambėję viešosiose diskusijose, bet atspindintys svarbiausias metų temas. Be to, jis neprivalo būti taisyklingas, juolab – Metų žodžio statusas nereabilituoja jo, jei jis sukurtas pažeidžiant kalbos darybos ar gramatikos taisykles.

Logiška, kad po dviejų dešimtmečių, kai vieną metų žodį rinko visos vokiškai kalbančios šalys, kilo poreikis atskirti Vokietijos, Austrijos, Šveicarijos, Lichtenšteino rinkimus – nuo 1999-ųjų savąjį Metų žodį renka Austrija, vėliau rinkti pradėjo Lichtenšteinas ir Šveicarija.

Nuo 1990-ųjų Metų žodį renka ir Šiaurės Amerikos kalbininkai, garsiausios žodynų leidyklos: Amerikos dialektų draugija, "Oxford English Dictionary", Dictionary.com, "Oxford University Press" ir kt. Jų kriterijai ir pati rinkimų tvarka skiriasi – vienos organizacijos seka visus viešumoje vartojamus žodžius ir paskelbia tuos, kurių vartojimas išaugo labiausiai, kiti akcentuoja tuos leksikos vienetus, kurie atspindi konkrečių metų aktualijas ar žodį, kuris virtualios paieškos langelyje rašytas dažniausiai.

Renkamas žodis ir posakis turėtų atspindėti šių metų visuomenės nuotaikas ir gyvenimo aktualijas.

Įdomu tai, kad tyrimo objektu pasirenkama ne tik žiniasklaidos ar visuomenės veikėjų leksika, bet ir atskirų amžiaus grupių vaikų žodynas. Oksfordo žodyno sudarytojai nuėjo dar toliau: 2015-aisiais pirmą kartą išrinko ir elektroninėje komunikacijoje vartojamą paveikslėlį – veiduką su džiaugsmo ašaromis.

Daugiau kaip dešimtmetį Metų žodis renkamas ir Latvijoje, o Lietuvoje nebūta nuoseklios tradicijos – tik vis atsirandančios atskirų asmenų ar organziacijų iniciatyvos. Štai Valstybinė lietuvių kalbos komisija (VLKK) 2008-aisiais yra rinkusi gražiausią lietuvišką žodį ir piktžodį: nugalėjo "ačiū" ir "ta prasme". Po metų VLKK kvietė balsuoti už gražiausią ištiktuką – nugalėjo dviprasmiškasis "pyst". 2010-aisiais VLKK pasiūlė rinkti tautinį 20-mečio veiksmažodį – laimėjo "emigruoti".

Kas laimės šįmet ir ar ši tradicija nenutrūks, be kita ko, priklauso nuo visuomenės. Organizatoriai kviečia rinkti Metų žodį ir Metų posakį – pasiūlymai laukiami e.paštu metuzodis@gmail.com arba "Gimtosios kalbos" žurnalo redakcijai (Mokslo enciklopedijų leidybos centras, L.Asanavičiūtės g. 23, LT-04315 Vilnius). Organizatoriai kviečia pakomentuoti savo pasirinkimą.

Renkamas žodis ir posakis turėtų atspindėti šių metų visuomenės nuotaikas ir gyvenimo aktualijas, taikliausiai įvardyti naujus, konkrečiam metui būdingus reiškinius.

Iš dažniausiai siūlytų leksikos vienetų bus sudaryti finalininkų sąrašai, už kuriuos balsuoti galės ir visuomenė, ir specialistų komisija. Nugalėtojai – visuomenės išrinkti Metų žodis ir posakis ir komisijos išrinkti Metų žodis ir posakis – bus paskelbti Tarptautinę gimtosios kalbos dieną, 2018 m. vasario 21-ąją.