Gegužinių pamaldų kartėlis
Pastarąsias savaites gyvenimas Kretingos apylinkėse, Šukės kaime, tekėjo įprasta vaga: kas plušėjo laukuose, kas – savo daržuose. Tik visą tą darbymetį labai stigo lietaus.
Tad gegužinės pamaldos prie kaimo koplytėlės, jau nuo kadaise stūksančios ant maro kapų, ir buvo ta tikinčiųjų moterėlių viltis, jog garbinant Mergelę Mariją pavyks prisišaukti lietų.
Jokių burtų, tik – ilgametės tradicijos.
Šukės gyventoja Aldona Puodžiūnienė su dar keliomis kaimo moterimis prieš pat paskutinį gegužės penktadienį, besiruošdamos mišioms po atviru dangumi, į kurias turėjo atvykti ir kunigas iš Darbėnų, atėjo apkaišyti gėlėmis koplytėlėje esančias senąsias šventųjų skulptūras.
Vos įžengus į šventą vietą, sukaustė siaubas ir apmaudas – koplytėlės spyna buvo nupjauta, prapuolė dvi labai senos šventųjų skulptūrėlės, kitos, mažiau vertingos, – paliktos.
"O juk prieš savaitę čia irgi buvo pamaldos. Viskas buvo savo vietoje. Mes tiksliai žinome, kad skulptūros dingo tarp gegužės 24-osios ir 31 dienos. Tačiau tik tiek ir aišku. Jokių svetimų žmonių šniukštinėjant apylinkėse nematėme, jokių pėdsakų nepastebėjome. Pamaldos tądien, aišku, įvyko, bet pliaupė liūtis, šventieji pavogti. Visų nuotaika buvo bjauri", – neslėpė Šukės kaimo bendruomenės pirmininkas Romas Jonušas.
Išplėšė "gana kultūringai"
Savi to padaryti tikrai negalėjo, įsitikinę Šukės kaimo gyventojai.
Tiesa, savaitę prieš vagystę seniūnijos darbuotojai tvarkė žvyrkelį, besidriekiantį šalia tos koplytėlės.
Esą kažkokių išskirtinių vėžių įžiūrėti neįmanoma, nes tuo keliu į savo laukus važinėja ir vietos ūkininkai.
"Tikrai negalėjo niekas iš tų darbininkų paimti. Čia – ne savų darbas. Čia kažkas turbūt išžvalgė jau senokai, nes prieš kurį laiką koplyčios buvo apvogtos Vaineikiuose, Genčuose, dabar – pas mus. Tiesa, prieš kokias tris savaites apvogė vienos atokiau gyvenančios kaimo gyventojos namus. Sunku pasakyti, ar čia tie patys asmenys. Savų tai tikrai nė vieno neįtariu", – kalbėjo R.Jonušas.
Anot bendruomenės pirmininko, vagys koplyčią išplėšė "gana kultūringai".
Tvarkingai nupjovė spyną, paėmė, ko jiems reikėjo, bet koplyčios langų neišdaužė, nieko neišmėtė, nesuniokojo, o nupjautą spyną gražiai užkabino atgal.
"Kunigas liepė jiems atleisti. Bet kaip galima atleisti šventvagystę? Manau, kad tokiems žmonėms, pavogusiems šventą daiktą, gyvenimas neturėtų sektis. Tokių dalykų be pasekmių nebūna", – įsitikinusi A.Puodžiūnienė.
Šukės gyventojai neturi jokių vilčių, kad pavogti šventieji atsiras.
Žmonės sakė, jog ieškos rėmėjų ir prašys kokio nors tautodailininko, kad pagamintų naują skulptūrėlę jų koplyčiai, ant kurios pritvirtinta negrabaus dažytojo aptepliota lentelė, bylojanti, jog šį objektą saugo valstybė.
Vagišiai nusiaubė Žemaitiją
Žemaitijos nacionalinio parko darbuotoja ir kraštotyros tyrinėtoja Aldona Kuprelytė teigė, jog koplytėlėmis su jose esančiomis šventųjų skulptūrėlėmis buvo nusėta kone kiekviena Žemaitijos sodyba ir kryžkelė.
O didysis koplytėlių plėšimo bumas prasidėjo prieš pat nepriklausomybės atgavimą ir pirmąjį laisvos Lietuvos dešimtmetį.
Kažkas šiame nešvariame reikale įžiūrėjo lengvai uždirbamus pinigus.
Plateliškis, kraštotyrininkas Eugenijus Bunka šiuo klausimu kategoriškas. Jis mano, kad senųjų skulptūrų vagysčių sustabdyti neįmanoma: "Jas vogė ir vogs, nes tai yra prekė."
Nuo parko susikūrimo Žemaitijos nacionaliniame parke pavogta kelios dešimtys tokių skulptūrėlių. Nė vienos jų rasti nepavyko.
Apmaudu, kad neliko pagarbos sakraliems dalykams.
"Dabar tų autentiškų skulptūrėlių pakelių koplytėlėse beveik nebėra. Kurių nespėjo pavogti, saugome muziejuje. Apmaudu, kad neliko pagarbos sakraliems dalykams. Tas sakralumo kontekstas buvo labai svarbus. Juk tos skulptūros atsirado ne šiaip sau. Žmonės buvo dėl ko nors apsižadėję. Tos skulptūros liudijo kažkurios bendruomenės ar šeimos labai svarbius gyvenimo įvykius, kai buvo šaukiamasi šventųjų pagalbos", – teigė A.Kuprelytė.
Šventvagystė prilygo nužudymui
A.Kuprelytė pasakojo, jog yra tekę dalyvauti vieno tokio šventvagio teisme. Tas asmuo iš Šateikių bažnyčios šventoriaus pavogė Marijos Maloningosios skulptūrėlę.
Moteris teigė dar prieš vagystę įspėjusi bažnyčios prižiūrėtojus, jog skulptūra yra nesaugi.
Ir visai netrukus po to bažnyčioje apsilankė vyras, prisistatęs, jog yra Žemaitijos nacionalinio parko architektas ir jam esą liepta tą Marijos skulptūrą paimti.
Bet vagį pavyko išaiškinti, jis buvo teisiamas. Marija grįžo į bažnyčią.
"Man tik vienas dalykas lig šiol nesuvokiamas: kaip vagys nebijo atpildo už tuos darbus? Juk šventvagystė yra tas pats, kaip tėvą ar motiną išduoti, anksčiau tai prilygdavo netgi žmogžudystei. Žmonės manė, kad rankos už tokius darbus turi nudžiūti", – kalbėjo A.Kuprelytė.
Meistras rado priešnuodį
Žemaitijos nacionaliniame parke yra atkurtos beveik visos pavogtos ar kitomis neaiškiomis aplinkybėmis dingusios senovinės skulptūrėlės.
Parke dirbantis tautodailininkas Antanas Vaškys pagal aprašymus, nuotraukas ar piešinius sukūrė identiškas senųjų skulptūrėlių kopijas.
Anot E.Bunkos, jas pavogti nėra taip lengva, nes meistras turi savų gudrybių.
Naujosios skulptūrėlės į koplyčią įtvirtinamos taip, kad nesugadinus jų išimti neįmanoma.
"Autentiškas liaudies menas turi savo kainą, ir ji, laikui bėgant, tik didėja. Galimas dalykas, stengsis pavogti ir tas A.Vaškio kopijas, nes jos labai aukštos kokybės. Tačiau, kaip jau minėjau, jų taip lengvai neišlupsi", – teigė E.Bunka.
Garsaus dievadirbio darbai?
Vieną ryškiausių pėdsakų Žemaitijos liaudies mene yra palikęs dievadirbys Augustinas Potockis (1844–1945).
Meistras, išgyvenęs daugiau nei šimtą metų, per savo amžių pagamino apie tūkstantį įvairiausių šventųjų skulptūrėlių, kurios papuošė tą daugybę koplyčių Žemaitijos kryžkelėse ir sodybose.
Jo braižas buvo specifinis, šventųjų veidai lengvai atpažįstami, nes kiek gruboki.
Šiuo metu interneto aukcione kaip tik parduodamos A.Potockio stiliui būdingos šventųjų skulptūrėlės.
Pardavėjas už jas prašo nedaug – nuo 100 iki 300 eurų. Iš nuotraukos sunku nustatyti, ar tie darbai išties yra seni, ar tik sendinti.
Parduodamų skulptūrų fotografijas apžiūrėjęs klaipėdietis menotyrininkas Petras Šmitas mano, kad jos vis dėlto yra senesnės nei 100 metų.
"Manyčiau, kad tos skulptūrėlės tikrai vertingos ir jos gali būti išdrožtos XIX a. antroje pusėje. Kas autorius, sunku pasakyti, nes daugelis drožėjų tas skulptūrėles droždavo nusižiūrėję vieni nuo kitų", – dienraščiui teigė P.Šmitas.
Legenda visiems atvejams
"Parduodu senovinę medinę skulptūrą. Kaina 1,1 tūkst. eurų. Nežinomas autorius, XVIII a., medis, polichromija, auksavimas folija. Tikriausiai lietuvių menininko. Aukštos kokybės. Restauruota. Išmatavimai: aukštis – 365 mm, plotis – 252 mm, gylis max – 72 mm", – tai tik vienas tokių skelbimų, šiuo metu platinamų internete.
Verta atkreipti dėmesį, kad Kultūros paveldo departamentas kontroliuoja visų kilnojamųjų meno vertybių, senesnių nei 1800-ųjų gamybos, pardavimą.
Ar šį daiktą jo turėtojas įgijo legaliai, sunku pasakyti. Tačiau tokių prekių pardavėjai dažniausiai yra išmokę universalias legendas, paliudijančias senienos atsiradimo kilmę.
Tris medines šventųjų skulptūras parduodantis panevėžietis, paklaustas, kaip jas įsigijo, nedvejodamas išbėrė savo istoriją: "Šitos skulptūros yra iš Žemaitijos. Aš jas įsigijau iš žmogaus, kuris paveldėjo senelio namą ir palėpėje rado tas skulptūras. Labai tikslaus pagaminimo laikotarpio nežinau. Daugiau nieko nežinau. Ne, ne, tos skulptūros ne iš koplytstulpių. Jokių meistro inicialų ar kitų ženklų ant skulptūrų nėra, bet jos gerai išsilaikiusios."
Pardavėjo versija apie šių vertybių įsigijimą gali būti netiesa, bet gali būti ir tiesa, tačiau galbūt jis tą pačią istoriją pasakoja apie bet kurią kitą jo parduodamą senieną, kai neturi paaiškinamų argumentų, kaip tas daiktas pas jį atsirado.
Įrodyti, jog asmuo prekiauja vogtomis meno vertybėmis, yra labai sudėtinga.
Valstybė atrišo rankas
Juolab kad nuo šių metų pradžios ir valstybei, regis, tokie dalykai neberūpi.
Kaip informavo Kriminalinės policijos biuras, veikiausiai taupant biudžeto lėšas atskiros Dingusių meno vertybių duomenų bazės nebeliko.
Nebent, jeigu dingusios meno vertybės turi individualius numerius ar joms būdingus skiriamuosius požymius, jos įvedamos į Ieškomų numeruotų daiktų registrą.
Taigi senienų vagims rankas atrišo ir valstybė. Tiesa, leidimą išvežti iš Lietuvos meno vertybes turi suteikti Kultūros paveldo departamentas.
"Labai įvairiems antikvariniams daiktams prašoma leidimo išvežti į užsienį. Tarp jų pasitaiko ir taikomosios dailės kūrinių, ir technika, taip pat – tautodailės dirbiniai. Skulptūras išvežti nori labai retu atveju, nes turbūt žino, kad nelabai leidžiame, nebent jos būna prastos būklės ar abejotinos meninės vertės", – teigė Kultūros paveldo departamento darbuotoja Audronė Arulienė.
Paveldosaugininkai tvirtina, jog kiekvieną išvežamą daiktą jie tikrina per Interpolo vogtų meno vertybių duomenų bazę. Tačiau Lietuva tokios savo bazės nebeturi.
Dingusias nekilnojamojo turto vertybes savo jėgomis bando registruoti patys paveldosaugininkai.
"Buvo atvejis, kai praėjus 20 metų po vagystės tokią skulptūrėlę bandė išvežti iš Lietuvos. Norėjo gauti mūsų leidimą. Tačiau sulaikėme, neleidome išgabenti. Pranešėme policijai. Kuo viskas baigėsi, net nebežinau. Bet tai – pavieniai atvejai, kai pavyksta aptikti vogtų vertybių pėdsakus", – pažymėjo A.Arulienė.
Kolekcininkas moralės neturi?
Anot klaipėdiečio istoriko Dainiaus Elerto, dar prieš pat Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą Prancūzijoje kilo naivaus liaudies meno rinkimo mada.
Kaip tik tuo metu ir prasidėjo didysis šventųjų skulptūrėlių vogimo vajus iš pakelės koplyčių.
Galimas dalykas, kad daug tų meno dirbinių nelegaliai arba ir legaliai tuo laikotarpiu išvežta į užsienį.
"Tuometė sovietų valdžia pro pirštus žiūrėjo į tų skulptūrėlių išgabenimą. Tuo dažniau užsiimdavo nomenklatūrininkai, nes jie turėjo daugiau galimybių išvykti į užsienį. Antroji liaudies meno vagysčių ir išvežimo banga prasidėjo jau atgavus nepriklausomybę. Kam dabar tas koplyčias reikėtų plėšti, net nelabai suprantu, nes panašiais dirbiniais Vakarų rinka yra persotinta. Ir iš to nelabai ką uždirbsi", – pastebėjo istorikas.
Vakarų rinka yra persotinta. Ir iš to nelabai ką uždirbsi.
D.Elertas teigė, jog jam teko analizuoti vieną seriją tokių meno dirbinių vagysčių. Iš to esą galima nupiešti potencialaus užsakovo portretą.
"Tos vagystės įvyko per gana trumpą laiką. Veikė turbūt tie patys asmenys arba vadovaujami to paties veikėjo. Galima manyti, kad užsakovą domino tik tam tikros skulptūros. Nes pakelėje buvo daugiau koplyčių, bet apvogtos ne visos. Kodėl? Vadinasi, užsakovui reikėjo būtent to. Liaudies meno vertė yra susijusi ne tik su pačiu dirbiniu, bet yra svarbi jo radimvietė, kaimo pavadinimas, nes tokie dalykai kelia daikto vertę. Kuo daugiau aplinkybių žinoma, tuo tos senienos vertė yra didesnė", – tikino D.Elertas.
Tačiau istorikas pabrėžė, kad kiekvienas save gerbiantis kolekcininkas vogtų daiktų neperka.
Paprastai jie esą investuoja ir tikisi, kad pasikeitus aplinkybėms galės brangiau parduoti savo kolekcijas arba jas kaupia ir tuo džiaugiasi, rodo kitiems, tampa gana rimtais šio srities ekspertais.
"O rinkti vogtus daiktus – jokia garbė. Kaip tu jais didžiuosiesi ir kam tu juos rodysi?" – tvirtino D.Elertas.
