Dėl pandemijos nuo pavasario atidėtą šiųmetį, jau penkioliktąjį, festivalį dar spėta surengti iki antrojo karantino. Kauno valstybiniame lėlių teatre pristatytos programos "Mus jungia daina" atlikėjai siuntė žiūrovams žinutę: nors pasaulį ir sukaustė nerimas, daina gali stiprinti viltį. Renginyje buvo paminėtos ir A.D.Žiedelienės vadovaujamų kolektyvų sukaktys – moterų ansamblio "Guboja" dešimtmetis, vaikų muzikos studijos "Saulutė" dvidešimtmetis.
– Surengti festivalį pandemijos metu – nemenkas iššūkis. Ar nebuvo minčių jį atidėti ir palaukti geresnių laikų?
– Tradiciškai festivalį organizuojame pavasarį, bet dėl pandemijos šiemet jis įvyko spalį. Teko net ir festivalio atidarymo dainą pakeisti – vietoj Richardo Strausso "Pavasario" nuskambėjo Algimanto Raudonikio "Rudenėjant", kurią atliko Muzikinio teatro solistė Ingrida Kažemėkaitė. Svarbiausia, kad jubiliejinis renginys įvyko! Už tai esame dėkingi visiems jo dalyviams. Tiesa, šįkart jų buvo mažiau nei pirmaisiais festivalio metais, kai sulaukdavom net iki 300!
Jautru: Kauno neprigirdinčiųjų reabilitacijos centro ansamblio "Skambanti tyla" atlikėjai gestų kalba Miglė Jaskūnienė ir Paulius Jurjonas. Aleksandros Danutės Žiedelienės asmeninio archyvo nuotr.
– "Gražiausiu taku" – kokio tai pobūdžio festivalis, kuo jis išsiskiria iš kitų?
– Tai Kauno krašto neįgaliųjų sąjungos koordinuojamas tarptautinis kultūrinis-socialinis-edukacinis projektas. Renginys niekada nebuvo komercinis, jis prieinamas miesto visuomenei ir socialiai remtiniems žmonėms. Koncertinė programa jungia įvairių žanrų, muzikos stilių atlikėjus nuo darželinuko iki senjoro, nuo pirmus žingsnius žengiančio muzikos mylėtojo iki profesionalios scenos atlikėjo.
Pirmaisiais metais festivalyje dalyvavo tik dainininkai ir šokėjai, vėliau įtraukėme ir instrumentalistus iš įvairių šalies meno mokyklų. Sabina Martinaitytė, Liudas Mikalauskas, Aušra Cicėnaitė, Kristina Zmailaitė, Edmundas Seilius, Merūnas Vitulskis, Vaida Genytė, Vytautas Šiškauskas, Viktoras Malinauskas, Romas Dambrauskas – neįmanoma išvardyti visų akademinės ir populiarios muzikos atlikėjų, per penkiolika metų dalyvavusių festivalyje. Šiemet taip pat netrūko nei garbės svečių, nei muzikos profesionalų, nei mėgėjų.
Šis festivalis iš daugelio kitų išsiskiria tuo, kad jame dalyvauja ir specialiųjų ugdymosi poreikių turintys neįgalūs vaikai. Pasirodydami scenoje drauge su profesionalais neįgalieji atlikėjai pasijunta visaverčiais visuomenės nariais, turi galimybę parodyti savo talentus, tobulėti.
– Ar turite pagalbininkų?
Pasirodydami scenoje drauge su profesionalais neįgalieji atlikėjai pasijunta visaverčiais visuomenės nariais, turi galimybę parodyti savo talentus, tobulėti.
– Didžiausias organizacinio darbo krūvis tenka man, daug kuo padeda ir mano dukra Lijana Žiedelytė. Ji beveik visų festivalio koncertų vedėja, programų režisierė. Lijana yra profesionali atlikėja, dalyvauja "Žvaigždžių kvarteto" veikloje, rašo scenarijus įvairiems televizijos projektams. 2017 m. Lijana parašė scenarijų festivalio "Gražiausiu taku" projektui "Lai dainuos baltų širdys", skirtam Lietuvos ir Latvijos kultūriniams ryšiams stiprinti. Tada iš ekrano VDU salėje visus dalyvius ir žiūrovus sveikino kompozitorius Raimondas Paulas.
– Prisiminkime, kaip gimė festivalio idėja?
– Dirbdama darželyje-mokykloje "Saulutė" 2000-aisiais įkūriau to paties pavadinimo popchoriuką, vėliau išaugusį į muzikos grupę, kurią galėjo lankyti viso Kauno miesto vaikai. Su "Saulute" ėmėme dalyvauti įvairiuose televizijos projektuose, respublikiniuose festivaliuose. Nutarėme ir mes suorganizuoti festivalį. Pavadinome jį "Gražiausiu taku", nes su poete Z.Sadauskaite buvome išleidusios taip pavadintą dainų knygelę.
– Esate iš tų, kurios nemoka sėdėti rankas sudėjusios?
– Kas mane pažįsta, žino – man žūtbūt reikia veiklos. Muzika yra ne tik mano pomėgis, bet ir gyvenimo būdas. Tiesa, kelias į ją nebuvo lengvas. Daugiau galimybių atsivėrė, kai iš rajoninio Aukštaitijos miestelio persikėliau į Kauną.
Kad ir kur dirbau – darželyje, mokykloje ar neįgaliųjų vaikučių centre, visur stengdavausi suburti ne tik mažuosius dainorėlius, bet ir dainuojančias moteris. 2010-aisiais įkūriau moterų ansamblį "Guboja", kurio pagrindą sudarė pedagogės. Tai buvo tikra sielos atgaiva.
Mūsų koncertinė veikla neapsiriboja renginiais šalies viduje. Ir mes lankėmės užsienyje, ir pas mus atvykdavo užsienio kolektyvai. Gaila, bet šiemet dėl pandemijos į festivalį "Gražiausiu taku" negalėjo atvykti mūsų draugai iš Latvijos ir Lenkijos.
Etapas: "Guboja" ir jo vadovė festivalio scenoje paminėjo ir ansamblio veiklos dešimtmetį. Aleksandros Danutės Žiedelienės asmeninio archyvo nuotr.
– Ar tiesa, kad į "Saulutę" priimate visus, norinčius dainuoti? Dar Š.Suzuki yra psakęs, kad nėra negabių, netalentingų vaikų, o tik nelavinti. Ar sutiktumėte su šia nuomone?
– Priimu ir lavinu visus vaikus. Viską atperka teigiamos emocijos dalyvaujant miesto šventėse, respublikiniuose renginiuose ir televizijos projektuose, įgyta drąsa ir patirtis koncertuojant įvairiose scenose. Gabesni kolektyvo vaikai yra išbandę jėgas ir pelnę prizines vietas įvairiuose konkursuose. Prie gerų emocijų prisideda ir smagios kolektyvų šventės, kai visi vaišinamės labai skaniu ekologišku Laisvutės (vienos mamos gaminamu) tortu.
– Propaguojate kartų bendravimą: jūsų rengiamuose koncertuose dainuoja vaikai, mamos ir močiutės…
– Iš tiesų, kartais koncertuojame trimis frontais. Priekyje stoja "Saulutės" dainorėliai, už jų – "Saulės rato" moterys (daugelis jų – mažųjų mamos) ir pačiame gale – gubojietės. Beje, moterų grupė "Saulės ratas" gimė vos prieš kelerius metus. Tiesiog sykį, per repeticiją, prie manęs priėjo viena mergaitė ir pasakė, kad jos mamytė labai gražiai dainuoja. Taip šovė mintis draugėn suburti dar ir dainuojančių vaikų mamas. O kartą po koncerto prie manęs priėjo žiūrovas ir paklausė: "Mamos, matau, tikros, o už jų stovinčios močiutės?" Atsakiau jam juokdamasi, kad simbolinės (nors kelios buvo išties močiutės). Jungtinis ansamblis visada ypač šiltai sutinkamas publikos ir mūsų festivalyje.
Nuotaika: koncerto vedėjas Gintaras Mikalauskas su "Saulutės" vaikais. Aleksandros Danutės Žiedelienės asmeninio archyvo nuotr.
– Daugelis popamokinės veiklos pedagogų ilgisi ankstesnių laikų ir skundžiasi, kad dabar vaikai kitokie. Ar jūs – viena iš jų?
– Sutinku, kad nebėra taip, kaip anksčiau. Dabar vaikai gali pradėti mokslo metus ir jų nepabaigti. Jiems nusibosta. Jie blaškosi po tuos būrelius patys, šokdina tėvus.
Peržvelgusi visą studijos "Saulutė" dvidešimtmečio kelią, galėčiau išskirti 2000-aisiais į kolektyvą įsijungusius vaikus, kurie lankė dainavimo būrelį ketverius penkerius metus. Beveik su visais, o kai kurie jau artėja prie trisdešimtmečio, iki šiol bendrauju, kviečiu į susitikimus, žinau apie jų gyvenimą. Šį ryšį labai vertinu ir branginu.
Džiugu, kad mūsų koncertuose nuolat lankosi ir buvusios kolegės iš vaikų darželio "Saulutė". Su šiuo darželiu savo muzikinės karjeros pradžią gali susieti ir dainininkė Ieva Zasimauskaitė. Buvau jos pirmoji muzikos mokytoja. 2015-aisiais, kai "Girstutyje" vyko festivalio "Gražiausiu taku" dešimtmečio koncertas, Ieva dalyvavo jame jau kaip atlikėja.
