Buvęs energetikos ministras neatmeta, jog tokio dydžio gamyklą reikės prijungti ne prie skirstymo, o perdavimo tinklų, plėsti pastočių tinklą.

„Sviedinių gamyba yra metalurgija, vadinasi, bus liejamas plienas, bus kažkokios kad ir nedidelės aukštakrosnės, (...) vadinasi, reikalingas elektros tiekimas“, – BNS pirmadienį sakė gynybos apžvalgininkas Aleksandras Matonis.

„Reikalingi keliai, (...) reikalingas didelis elektros kiekis, galingi elektros tinklai. Kadangi sviedinių gamyba yra susijusi su karštu gamybos būdu, tai bus reikalingas ir didelis kiekis dujų. Reiškia, bus reikalingas dujų vamzdynas“, – BNS kalbėjo Lietuvos gynybos pramonės asociacijos direktorius Valdas Sabaliauskas.

Septyni šaltiniai, didžioji dalis kurių kalbėjo su anonimiškumo sąlyga, BNS patvirtino, jog Vokietijos gynybos pramonės milžinės 155 mm amunicijos gamyklą svarstoma statyti Radviliškio rajone, netoli Baisogalos, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) valdomoje valstybinėje žemėje.

A. Matonis svarstė, kad būtent šią vietovę renkamasi, nes joje pavyks užtikrinti pakankamą elektros tiekimą, be to, rajoną kerta intensyvūs keliai, Radviliškyje yra didelis geležinkelių mazgas, Lietuvos kariuomenės objektai.

„Geri keliai, matyt elektros tiekimas pagal reikiamus parametrus. Dar ir labai tanki Lietuvos kariuomenės infrastruktūra – visiškai prie Radviliškio yra Lietuvos kariuomenės pagrindinis arsenalas, taigi, įsigytą produkciją būtų įmanoma labai nesudėtingai ir saugoti“, – sakė ekspertas.

„Taip pat aplink yra ir sausumos pajėgų padaliniai, aviacijos bazė, oro gynybos batalionas Radviliškyje. (...) Galima užtikrinti oro gynybą, nes Šiaulių aviacijos oro gynyba tikrai bus užtikrinama visomis įmanomomis priemonėmis“, – kalbėjo A. Matonis.

V. Sabaliauskas teigė iš rinkos dalyvių išgirdęs, jog gamintojams gerai išplėtota geležinkelio infrastruktūra nebūtina. Jo teigimu, sprogmenų gamyklos sklype turi būti įrengti apsauginiai pylimai, arti neturėtų gyventi žmonės.

Tuo metu A. Matonis pabrėžė, kad gamykla statoma darbui taikos sąlygomis, ji taip pat atliks atgrasymo funkciją.

Reikalingi dideli elektros pajėgumai

V. Sabaliauskas pabrėžė, kad gaminant amuniciją, kaip ir kitus sunkiosios metalo pramonės produktus, suvartojama daug elektros ir dujų. Pasak jo, „Rheinmetall“ gamyklai reiktų apie dešimt kartų daugiau energijos nei Giraitės šaudmenų gamyklai Kauno rajone.

Buvusio energetikos ministro Žygimanto Vaičiūno teigimu, ruošiantis gamyklos statyboms svarbu nustatyti, kiek jai pritaikoma bendroji energetikos infrastruktūra, ar nereikės statyti naujų transformatorių pastočių.

„Iš esmės tokioms gamyklos dažnai reikalinga netgi ne ESO („Energijos skirstymo operatoriaus“ – BNS) pastotė, o „Litgrid“ (perdavimo tinklo operatorės – BNS) pastotė, kurios galios žymiai didesnės“, – BNS teigė Ž. Vaičiūnas.

Anot jo, jei prireiktų, naujos transformatorinės gamyba ir įrengimas galėtų užtrukti ir iki kelerių metų.

„Viskas priklauso nuo dydžio, kadangi yra skirtingų pastočių. Vienos galbūt ir per metus gali būti pagaminamos, kitos gal dvejus metus ir daugiau, įskaitant pristatymą. Labai skirtingi parametrai“, – kalbėjo Ž. Vaičiūnas.

„Šiuo metu pakankamai ilgai užsitęsę tokių transformatorinių užsakymai ir gamyba, pristatymas“, – tikino jis.

Apie „Rheinmetall“ planus Lietuvoje statyti amunicijos gamyklą dar kovo viduryje patvirtino įmonės vadovas Arminas Pappergeris (Arminas Papergeris), tačiau iki šiol numanoma gamyklos vieta nebuvo skelbiama, o valdžios institucijos informacijos apie tai nekomentuoja ir dabar.

Premjerė Ingrida Šimonytė su LSMU rektoriumi Rimantu Benečiu pirmadienį aptarė galimą žemės perdavimą gamyklos reikmėms.

„Rheinmetall“ galimus skirti sklypus šiuo metu naudoja universiteto Gyvulininkystės institutas.

Pasak A. Matonio, jei gamykla būtų pastatyta Radviliškio rajone, ji turėtų ir simbolinę vertę: prie Linkaičių, kur šiuo metu veikia kariuomenės arsenalas, 1939 metais buvo pastatyta Lietuvos kariuomenės artilerijos sviedinių gamykla.

Tranzitiniai traukiniai maršrutu Maskva-Kaliningradas Lietuvos teritoriją kerta kasdien. Susiklosčius įtemptiems Lietuvos ir Rusijos santykiams, neatmetama galimybė, kad, pasinaudoję tranzitu, priešiški mūsų valstybei asmenys gali patekti į šalies teritoriją. Tad jau kelinti metai valstybės sienos apsaugos tarnyba organizuoja pratybas tranzitiniu traukiniu vykstantiems pažeidėjams sulaikyti.

Šį kartą pasieniečiai Vilniaus rinktinės Kenos užkardoje į Rusijos Kaliningrado sritį vykstančiame traukinyje aptiko karinę užsienio valstybės komandą, kurioje esą buvo Lietuvos teisėsaugininkų ieškomų asmenų.

Per pratybas šeši sienos pažeidėjai pabėgo, jų ieškojo net Valstybės sienos apsaugos tarnybos sraigtasparnis, o kiti užsibarikadavo stotyje.

Pasak pratybų organizatorių, per Lietuvos teritoriją tranzitu vykstantys traukiniai yra nuolat stebimi, jeigu traukinys sulėtina greitį iki 20 km/val., pasieniečiai gauna aliarmo signalą, informuoja artimiausią policijos komisariatą ir iš Kenos užkardos stebi traukinį iki pat Kybartų. Tokių traukinio greičio sulėtėjimų esą būna dažnai.

„Taip, jų būna dažnai, bet dažniausiai dėl techninių kliūčių, tai yra traukiniams prasilenkiant ar dėl vykdomų darbų geležinkelio kelyje“, – aiškina Valstybės sienos apsaugos tarnybos Kenos užkardos vado pavaduotojas Rolandas Pranckus.

„Tas karinis tranzitas vyksta pagal Lietuvos patvirtintas taisykles ir Lietuvos pareigūnai jį kontroliuoja, kiekviena Rusijos karių komanda vyksta neginkluota iki tam tikro žmonių skaičiaus, jie yra pasitinkami, palydimi, kitaip tariant jų buvimas čia sukontroliuojamas“, – sako gynybos ekspertas Aleksandras Matonis.

Pasak gynybos eksperto, tokios pratybos yra naudingos reaguojant į galimus hibridinio karo scenarijus.

Vertėjas labai dažnai būdavo žmogus, kuris padėdavo išnešti sveiką kailį iš įvairių nemalonių situacijų, LRT RADIJUI sako Lietuvos specialiosios misijos Afganistane buvęs vadovas Aleksandras Matonis. „Geras vertėjas atvykęs į vietą, kurioje turi vykdyti užduotį, visada stebėdavo vietos gyventojų nuotaikas. Nereikia manyti, kad visi būdavo vien pozityviai nusiteikę. Būdavo visokių situacijų“, – tvirtina jis.

– Kiek vertėjų su jumis dirbdavo?

– Provincijos atkūrimo grupėje vertėjų buvo ne vienas, ne keli, o kartais keliolika. Poreikis buvo milžiniškas. Lietuvos karių kelios grupės nuolat išvyksta, todėl kiekviena privalo turėti vertėją. Taip pat vykdėme civilinę misiją, su kuria vykdavome į skirtingas vietas. Tada turėdavome du vertėjus. Tiesa, su Basiru niekada nedirbdavome, nes mums buvo reikalingi vertėjai, kurie nepriekaištingai moka anglų kalbą, kad būtų verčiama iš dari kalbos į anglų ir atvirkščiai,  gautume tikrai patikimą informaciją.

Kariuomenės žvalgai turėjo savo vertėjus, logistai, kurie rūpinosi stovyklos išlaikymu, – irgi. Kasdien stovyklos teritorijoje būdavo nemažai vietinių gyventojų, kuriuos samdė Goro provincijos atkūrimo grupė atlikti įvairius darbus (statybos, tvarkymo). Vertėjams reikėjo visa tai išversti ir paaiškinti.

Basiras dažniausiai dirbo su kariškiais. Galbūt lietuvių kalbą jis išmoko dėl to, kad ne visi kariai gerai moka anglų kalbą. Kai kuriems buvo malonu pakalbėti lietuviškai. Beje, vienas vertėjas netgi buvo išmokintas lietuvių liaudies dainos „Atskrend sakalėlis“. Atvykus aukštiems generolams kartais ją ir padainuodavo. Na, bet, žinoma, tai juokai.

– Ar lietuviškai kalbančių vertėjų buvo daug?

– Kalbančių lietuviškai buvo vienetai. Apskritai turiu pasakyti, kad afganistaniečiai imlūs kalboms, tikrai geri poliglotai. Gyvendami Afganistane, būdami tadžikais, moka ne tik dari kalbą, bet ir puštūnų, urdų. Šios kalbos vartojamos dalyje Pakistano, Indijoje. Vadinasi, jie moka mažiausiai tris kalbas, nekalbant apie įvairius dialektus.

O taip pat, kai atėjo tarptautinės pajėgos užvirė Babilono tautų katilas. Pavyzdžiui, mūsų Goro provincijos atkūrimo grupės kai kurie vertėjai mokėjo angliška. Kai kurie buvo prisiminę mokslus sovietinės okupacijos laikais, todėl mokėjo kažką paaiškinti ir rusiškai. Mūsų specialiosios misijos vertėjas Kabule (be jau išvardintų dari, puštu, urdu) mokėjo italų, anglų, rusų ir šiek tiek lietuvių.

– Tokio vertėjo vertė Afganistane yra milžiniška?

– Pasakysiu atvirai – vertėjas labai dažnai būdavo žmogus, kuris padėdavo išnešti sveiką kailį iš įvairių nemalonių situacijų. Geras vertėjas atvykęs į vietą, kurioje turi vykdyti užduotį, visada stebėdavo vietos gyventojų nuotaikas. Nereikia manyti, kad visi būdavo vien pozityviai nusiteikę. Būdavo visokių situacijų.

Pavyzdžiui, vietinis gyventojas, dirbantis vertėju, suprasdamas kalbą, greitai viską perprasdavo. Kartais pasakydavo „reikėtų iš čia važiuoti, nes čia kaupiasi nepasitenkinimas“ arba „tas žmogus kažką rezga“. Tokių situacijų buvo ne viena, ne dvi ir net ne dešimt.

– Grįžkime prie Basiro. Pokalbis su juo vyko kažkokioje vietinėje parduotuvėlėje?

– Provincijos atkūrimo grupės teritorijoje, pačioje stovykloje, buvo pastatyta palapinė, kurioje veikė vietos gyventojų parduotuvėlė. Ten buvo galima nusipirkti įvairių vietos dirbinių, džiovintų skorpionų, vietos gamybos kilimų (nors ir nelabai geros kokybės) – įvairių suvenyrų. Deja, kariai neturėdavo galimybės laisvai keliauti ir ieškoti autentiškų suvenyrų. Kartais toje parduotuvėlėje buvo galima rasti ir Kinijoje pagamintų afganistanietiškų suvenyrų.

– Vertėjai dirbdavo ranka rankon su pajėgomis. Kas jiems buvo pažadėta mainais?

– Skirtingose šalyse į tai pažiūrėta skirtingai. Pavyzdžiui, JAV dar 2009 m., kai pajėgos Afganistane buvo dar tik didinamos, jau pradėjo specialių imigrantų vizų programą. Nuo 2009 m. šia programa pasinaudojo maždaug 10 tūkst. buvusių vertėjų arba jų šeimų narių.

Traukiantis pajėgoms, žmonės, kurie aktyviai bendradarbiavo, padėjo kariuomenei, negali ten pasilikti. Jie tampa priešiškų pajėgų taikiniais. Pavyzdžiui, vienas mūsų vertėjas (neminėsiu jo vardo), nepaprastai išsilavinęs žmogus, mokytojas, gerai mokėjęs įvairias kalbas, gyvenęs Čekčerane ir dirbęs su mumis bei civiliais, pradėjo gauti grasinančius laiškus. Tie laiškai pasiekdavo jį, jo šeimą. Buvome priversti sukurti tam žmogui naują gyvenimą Kabule. Jis išsikėlė su visa šeima. Jį įdarbinome Lietuvos specialiojoje misijoje pagalbininku, raštinės vedėju, priimamojo darbuotoju. Kabule, toli nuo savo gimtų vietų, jis susikūrė naują gyvenimą.

Be pozityvaus Amerikos arba Jungtinės Karalystes pavyzdžio, turime ir kitokių, kaip elgėsi mūsų kaimynai. 2013 m. pagarsėjo istorija Estijoje. Buvęs vertėjas, kuris buvo įvardytas kaip Omaras, kreipėsi prašydamas prieglobsčio Estijoje. Tuomet estai traukėsi iš Helmando provincijos, kuri visada buvo nepaprastai „karšta“ vieta.

Kilo grėsmė Omaro gyvybei. Atvykęs su britų pajėgomis į Didžiąją Britaniją jis kreipėsi į Estiją, sakydamas – aš dirbau su estais. Deja, Estijos vyriausybė atsisakė jam suteikti pabėgėlio statusą, motyvuodama tuo, kad politiškai tai atrodytų nenaudinga, nes neva kaip tai atrodys, kad, pasitraukus tarptautinėms pajėgoms, Afganistane nesaugu. Buvo rastas toks politinis pretekstas.

Taip pat teko skaityti apie panašų atvejį Lenkijoje. Gaznio provincijoje veikė lenkų atkūrimo grupė. Apie 50 vertėjų turėjo problemų, kai norėjo pakliūti į Lenkiją. Nežinau, koks jų likimas, bet netgi tarptautinė pasaulinė vertėjų asociacija [Tarptautinė profesionalių vertėjų ir interpretatorių asociacija – LRT.lt] kreipėsi į tuometinį Lenkijos prezidentą Bronislavą Komorovskį, prašydama užtarti tuos afganistaniečius, kurie, rizikavo savo gyvybe ir tai tebedaro, likę Afganistane, kad jie galėtų gauti prieglobstį toje šalyje, kuriai jie nuoširdžiai dirbo.

– O ką žadėjo Lietuva?

– Buvo pasiūlyta galimybė persikelti į kitą pageidaujamą Afganistano vietą. Tai buvo pasiūlyta keliems žmonėms. Negaliu detalizuoti, bet tokie pasiūlymai pasiekė tuos žmones, kurie tikrai nuoširdžiai bendradarbiavo su provincijos atkūrimo grupe Čekčerane. Kiek žmonių pasinaudojo ta galimybe persikelti į kitą miestą, informacijos, deja, neturiu.

Taip pat buvo siūloma piniginė kompensacija, tam tikra pinigų suma, kuri leistų tiems žmonėms persikelti į kitą gyvenamąją vieta ar kaip nors kitaip spręsti problemas. Kokios tai buvo piniginės sumos, neskelbiama bent jau viešai, tačiau žinoma, kad geras vertėjas per mėnesį gaudavo net iki 1 000 JAV dolerių. Žinoma, turimas omenyje tikrai geras vertėjas.

Vertėjų būdavo įvairių. Atsimenu, kad vasarą į Čekčeraną iš Kabulo ar kitų miestų užplūsdavo darbo ieškantys studentai. Tuomet vertėjų pasiūla būdavo didesnė. Žiemą, kai viską užsnigdavo, vertėjų sumažėdavo. Kiekvieną vertėją juk tekdavo nepaprastai kruopščiai patikrinti. Tai yra karo zona, kurioje pilna pavojų.

Yra ne kartą buvę, kai, pavyzdžiui, JAV atsakomybės zonoje, patikimai atrodantys, patikrinti vertėjai įsinešdavo sprogmenį. Taip žuvo keliolika Centrinės žvalgybos valdybos agentų Pietų Afganistane. Labai dažnai žmonės neturėdavo kito pasirinkimo, nes jų šeimos nariai būdavo paimami įkaitais. Tai tikrai pavojinga, atsakinga profesija. Su Basiru Lietuva tikriausiai pasielgs deramai.

Lietuvai rengiantis įsigyti šarvuotos kovos technikos, Krašto apsaugos ministerijos įsigijimo projekte dalyvaujantis Vokietijos koncernas Vilniuje pristatė pėstininkų kovos mašiną „Boxer“.

Gamintojai teigia, kad tai labai stipriai šarvuota ir apginkluota pėstininkų kovos mašina su ratais, skirta kovai su taip pat šarvuota ir ginkluota priešininkų pėstininkų kovos technika.

Ji gali naikinti priešo šarvuotą techniką iš trijų kilometrų atstumo, turi distancinį valdymą bokšte. Ši mašina su tankais gali kovoti turėdama prieštankines raketas iš šono, kurių šaudymo nuotolis – irgi iki trijų kilometrų.

Tokiu būdu „Boxeris“ gali naikinti tankus ir šarvuočius iš didesnio atstumo, negu šie gali pasiekti patį „Boxerį“.

Ieško rinkų Lietuvoje

Vienų moderniausių vokiškų šarvuočių „Boxer“ gamintojai mūsų šalyje ieško bendradarbiavimo galimybių su vietos įmonėmis, kurios gamintų įvairią įrangą ar teiktų karo technikos remonto bei priežiūros paslaugas.

„Tai yra atsarginių dalių gamyba, dalių gamyba, optikos gamyba, bet svarbiausia ir ko ieško Vokietijos gamintojai, tai yra galimybė dalyvauti moksliniuose tyrimuose. Čia galėtų dalyvauti įmonės, kurios yra technologiškai pažangios, kurios galėtų investuoti į aukštesnę kokybę ir kokybės užtikrinimą ir į greitą gamybą“, – pasakojo ginkluotės ekspertas, „Boxer“ gamintojų atstovas Darius Antanaitis.

Jei būtų nuspręsta Lietuvai įsigyti pėstininkų šarvuočių „Boxer“, dar iki jų atvykimo jau turėtų būti parengta techninė bazė šių šarvuočių remontui, todėl jau dabar ieškoma tokios įmonės mūsų šalyje.

„Mes sugebėtume tą padaryti, nes pagrindinės bazės yra. Pasitobulinus, su gamintojo pagalba, galėtume tikrai atlikinėti galimus remontus: einamą remontą, garantinį“, – tvirtino UAB „Dservis“ bendraturtis Artūras Rutkauskas.

XXI amžiaus kovinė mašina

Gynybos apžvalgininkas Aleksandras Matonis sako, kad kovinė mašina Boxer yra vienintelė tokio tipo sukurta XXI amžiuje.

„Jo ypatumas – ypatinga modulinė konstrukcija. Lietuvai pasiūlytas tas misijos blokas, kuris talpintų savyje mažiausiai 8 karius, tai yra desantininkus, mūsų pėstininkus, kurie turėtų išsilaipinti, bei tris įgulos narius: vadą, mechaniką ir ginkluotės sistemų valdytoją, plius ginkluotės bokštelį su pakankamai didele įspūdinga ugnies galia, galinčia naikinti absoliučią daugumą šarvuotų taikinių, šarvuotos technikos, kurią dabar turi, sakykim, Rusija“, – teigė A. Matonis.

„Šita technika skirta kovoti su konvencinėmis pajėgomis. Pavyzdžiui, 30 mm patranka gali pažeisti BTR ar BMP tipo transporto priemonę iš trijų kilometrų. Iš kairės yra pakabinamos dvi prieštankinės raketos, kurios gali pažeisti priešo tanką arba BMP tipo techniką iš didesnio atstumo negu tankas gali pasiekti „Boxerį“. Šios mašinos priekis atlaiko 30 mm patranką, o šonai – ypač stambaus kulkosvaidžio šūvius. Apačia apsaugota nuo prieštankinės minos. Tai yra technika – sukurta kovoti ir išgyventi“, – kovinės mašinos privalumus vardijo D. Antanaitis.

Gaminius pasiūlė 12 gamintojų

Šiuo metu Krašto apsaugos ministerija analizuoja karinės technikos rinką ir apklausia jos gamintojus. Šarvuočių „Boxer“ gamintojai dar pernai pateikė komercinį pasiūlymą Krašto apsaugos ministerijai. Ruklos ir Pabradės poligonuose jau buvo surengti šios technikos bandymai. Krašto apsaugos ministras sako, kad dar šį mėnesį bus apsispręsta iš kurio gamintojo pirkti 80 pėstininkų kovos šarvuočių.

Pėstininkų kovos mašinų Lietuvai įsigyti yra pasiūliusios 12 karinės technikos gamintojų.

Nereikia galvoti, kad Lietuvos specialiųjų pajėgų kariais atrenkami tik raumenų kalnai ir atletai, tvirtina gynybos apžvalgininkas, knygos „Gabrieliaus kariai. Lietuvos specialiųjų operacijų pajėgų ir „Aitvaro“ istorija“ autorius Aleksandras Matonis. Jo teigimu, jie, visų pirma, pasižymi nepaprastu intelektu. Su knygos autoriumi kalbėjosi LRT Radijo žurnalistai.

Afganistane po 13 metų tarnybą baigia specialiųjų operacijų eskadronas „Aitvaras“. Anot gynybos apžvalgininko, nuo 2002 m. „aitvarams“ pavyko pasiekti geresnių rezultatų už kitų šalių specialiųjų pajėgų karius ir tai buvo įvertinta sąjungininkų.

– Lietuvos specialiųjų operacijų pajėgų kariai Afganistane jau vadinami legendiniais ir yra užsitarnavę tarptautinę pagarbą. Kodėl?

– Dėl to, kad jie – gyvi legendos, nors patys tokio apibūdinimo tikrai nemėgsta. Žodžiai „legenda“, „elitas“ ir panašūs nebūdingi specialiųjų pajėgų kariams. Jie į savo darbą žiūri paprasčiausiai atsakingai ir pilietiškai. Specialiųjų pajėgų sėkmė – jų sudarymo principas. Tai – nepaprastai sudėtinga daugiapakopė atranka, kuri prasideda, kai karys, norintis tapti specialiųjų pajėgų kariu (į specialiųjų operacijų pajėgas gali pretenduoti tik kariškiai, profesionalios kariuomenės kariai), praveria duris į Vytauto Didžiojo jėgerių batalioną. Jis pereina jėgerių atranką ir po to kvalifikacijos laipteliais gali kilti vis aukščiau. Parengimas, motyvacija ir atranka – trys receptai, kaip parengti gerą specialiųjų operacijų pajėgų karį.

–  Jums pačiam teko bendrauti su šiais kariais. Kokie jie?

– Jie yra tokie patys mūsų Lietuvos piliečiai. Iš tiesų jie – gana motyvuoti. Specialiosios pajėgos gyvena įkvėpimu, kurio semiasi iš Lietuvos pokario kovotojų už laisvę – partizanų, žaliukų. Būtent „žaliukas“ – neatsitiktinai pasirinktas pavadinimas, apibūdinantis aukščiausios kvalifikacijos specialiųjų operacijų karį. Karys gali tapti jėgeriu ir vėliau lipti laipteliais – įveikti įvairias kitokias atrankas. Tuomet žaliuko antsiuvas reiškia, kad jis toje hierarchijoje pasiekė aukščiausią lygį.

Nereikia galvoti, kad tai – vien tik kažkokie raumenų kalnai, atletai. Taip, netrūksta atletų, itin sportiškų, įspūdingos išvaizdos aukštaūgių plačiapečių vyrų, tačiau geras specialiųjų operacijų pajėgų karys pirmiausia atitinka tam tikrus psichologinius, intelektualinius reikalavimus. Atrankos principai, žinoma, yra nevieši. Jie – netgi įslaptinti. Pirmiausia patikrinamas psichologinis suderinamumas, atliekami intelekto testai, patikrinama, kaip žmogus gali išspręsti įvairias situacijas, kaip gali kūrybingai, tačiau paklusdamas įsakymui, rasti sprendimus krizinėmis, įtemptomis situacijomis. Kitaip tariant, pirmiausia tai yra žmonės su neprastu intelekto bagažu. Jie – gerai išprusę, išsilavinę ir, žinoma, yra Lietuvos patriotai.

– Koks techninis „aitvarų“ pasirengimas?

– Kartais į „aitvarus“ su pavydu žiūri mūsų likusi Lietuvos kariuomenė. Ypač pastaruosius kelerius metus, kai dėl finansinės krizės kariuomenės finansavimas ir aprūpinimas buvo itin mažas. Iš tiesų specialiųjų operacijų pajėgų kariai (ne tik „aitvarai“, nes „aitvarai“ – žmonės, tarnaujantys eskadrone „Aitvaras“) pirmieji gauna galimybę susipažinti su ginklais ir juos pasirinkti.

„Aitvarai turi nemažai tokių ginkluotės sistemų, kokių neturi likusi mūsų kariuomenė (jų ir nereikia). Ekipuotė nuolat modernizuojama, perkama. Stengiamasi įsigyti naują techniką. Prietaisai, elektroninės mūšių valdymo sistemos, naktinio matymo prietaisai – visa tai labai dažnai „aitvarus“ pasiekia ir su mūsų sąjungininkų pagalba, finansavimu iš Jungtinių Amerikos Valstijų. Tai daroma tam, kad jie mūšio lauke neturėtų sau lygių.

– Kaip dėl tarnybos Afganistane apskritai pasikeitė Lietuvos specialiųjų pajėgų būklė ir kompetencija?

– 2002 m. lapkričio mėnesį, kai į Afganistaną buvo išlydėtas pirmasis eskadronas, kuris tuo metu vadinosi „Erelis“ – tai jau buvo sąjungininkų pripažinimo dėl savo kvalifikacijos sulaukę kariai. Kitaip tariant, sąjungininkai juos pakvietė, nes jais pasitikėjo, žinojo, kad duotas užduotis jie gali atlikti gerai. Būtent 2002–2004 m. eskadronas „Erelis“, o po to – trys „Aitvaro“ eskadronai dalyvavo specialiosiose misijose. Tai – labai pavojingos misijos, kurių metu ieškoma, pavyzdžiui, paslėptų ginklų, narkotikų sandėlių, sulaikomi įtariamieji asmenys, vyksta daugybė kovinių kontaktų.

2007 m., kai „Aitvaras“ vėl grįžo į Afganistaną, šiek tiek į kitą, nors pažįstamą regioną Afganistano Pietuose, užduočių spektras dar labiau išsiplėtė. Prie specialiosios žvalgybos užduočių prisidėjo ir sąjungininkų pajėgų mokymas. Pirmiausia – Afganistano specialiosios policijos kuopos mokymas Zabulo provincijoje, kur „aitvarai“ atrinko kiekvieną specialųjį policininką, jį parengė, taikydami giminingus atrankos metodus, kokius matome Lietuvoje. [...]

Lietuva buvo pirmoji valstybė, gavusi mokyti Afganistano specialiosios policijos kuopą. Kai pirmosios kuopos parengimo projektas buvo baigtas 2014 m., t. y. prieš metus, sąjungininkai negailėjo gerų žodžių. Yra laiškai, įvertinimai. Tokį gerą rezultatą mažai kas buvo pasiekęs.

Dabar baigtas kitas etapas: antroji policininkų kuopa kitoje – Tacharo – provincijoje irgi parengta. Be to, kad „aitvarai“ iš pradžių patys dalyvaudavo, sulaikant asmenis, kovojant su grupuotėmis, ieškant paslėptų ginklų, narkotikų, pinigų, po to jie viso to išmokė sąjungininkus afganus ir veikė kartu. Visa tai buvo padaryta, nekalbant apie tai, jog jie puikiai sąveikavo su amerikiečių, lenkų ir kitų šalių specialiųjų operacijų pajėgomis.

Kritinis mąstymas yra kaip vakcina nuo propagandos žalingo poveikio, tačiau kai kurie žmonės kritinio mąstymo ne tik stokoja, bet ir vengia galimybių jo įgyti. Taip kalba informacinio karo, gynybos ir saugumo ekspertas Aleksandras Matonis.

Jo teigimu, vis didesnę įtaką informaciniuose karuose turi socialinių tinklų erdvė, kurioje propagandą skleidžia ir naiviai Rusijos propaganda įtikėję žmonės, ir piktybiniai Vladimiro Putino simpatikai, ir specialiai tam parengti Kremliaus troliai.

Paklaustas, kodėl neretai itin agresyviai socialiniuose tinkluose V. Putiną aukština ir priešingą nuomonę trypia ne kas kitas, o mūsų tautiečiai, A. Matonis įvardija tris priežastis.

„Įtakos tam turi ir įtikinama V. Putino propaganda, ir nepasitenkinimas socialinėmis problemomis, mažu uždarbiu, galimybėmis. Tačiau tarp tų V. Putino simpatikų socialiniuose tinkluose esama nemažai užsienyje gyvenančių ir dirbančių žmonių. Kas gi ten taip blogai, kad liktum nepatenkintas ir manytum, jog V. Putinas yra teisus?
Manau, kad pagrindinis faktorius – nepakankamas išsilavinimas. Manau, kad tie žmonės užsidaro tam tikruose siauruose nekvalifikuotos, neišsilavinusios darbo jėgos bendravimo ratuose. Jie nesiekia platesnio pažinimo, bijo kosmopolitiškumo, kultūrinių mainų“, – aiškina A. Matonis.

Pašnekovas pažymi, kad piktybiškai ir agresyviai Kremliaus propagandą socialinių tinklų erdvėje skleidžiančių asmenų geriau neignoruoti, pateikti kitokių argumentų, nes juos galėtų išgirsti ir tie žmonės, kurie neturi savo tvirtos pozicijos.

„Jei socialinių tinklų erdvėje yra pastebima tikrai neigiama, piktybiška veikla, reikia išnaudoti visus mechanizmus, kad padarytume taip besielgiančių žmonių gyvenimą sunkesnį“, – po viešos paskaitos „Informaciniai karai ir Rusijos „minkštoji galia“ LRT.lt sakė A. Matonis.

– Ne pirmą kartą rengiate viešas paskaitas apie informacinius karus. Kas, nutarus imtis skaityti šias paskaitas, buvo jų tikslinė auditorija ir kas į jas renkasi?

– Tokias paskaitas skaitau jau daugelį metų. Esu kreipęsis į įvairias  auditorijas: mokytojus, moksleivius, studentus, kariškius, verslininkus. Tikslas yra skatinti kritinį mąstymą, nes jis yra kaip vakcina, skiepas nuo propagandos žalingo poveikio. Manau, kad matyti daugiau ir gebėti tai tinkamai vertinti, pasijuokti iš priešo pastangų, suprasti jo sumanymą ir jį išardyti yra geriau, nei save izoliuoti.

Vienas iš mano paskaitų ciklų – paskaitos rajonų savivaldybių bibliotekose. Tokiose vietose, kaip bibliotekos, susirenka šviesuliai, o kreiptis į jų sąmonę yra prasminga, nes rajonuose informacijos mažiau, o žmonės rūpinasi kitais dalykais. Labiausiai mane džiugina tai, kad iš žmonių, susirenkančių į paskaitas, nebeišgirstu nuomonių, esą tai – dirbtinai keliama arba neaktuali tema.

– Paskaitoje pastebėjote, kad informaciniai priešiškų šalių karai ir propaganda pagaliau sulaukia tinkamo atsako, pokalbių apie tai viešojoje erdvėje. O ar pastebite pokyčių visuomenėje?

– Apie radikalius pokyčius visuomenėje kalbėti dar sudėtinga, tačiau pozityvius atgarsius galime matyti. Stebime, kaip po Ukrainos įvykių suaktyvėjo visuomenė, iki šiol visiškai nepopuliari buvusi krašto apsaugos tema tapo itin garsiai diskutuojama, imtasi realių veiksmų jos didinimui, daug žmonių įstojo į Lietuvos šaulių sąjungą, pozityviai priimtas šauktinių grąžinimo sprendimas. Jokia oficiali institucija nesugebėtų padaryti tiek, kiek nukentėjusiems Ukrainoje ir Ukrainos kariams padeda savanoriai. Tai dalykai, susiję su vertybėmis, apie kuriuos aš irgi kalbu paskaitose.

Taigi netiesioginių pokyčių ženklų mes matome, tačiau būtų įdomu, jei kas nors nuolat atliktų sociologines apklausas, galėtume matyti sociologinius V. Putino ideologiją remiančios visuomenės dalies skerspjūvius. Anot vienos pastarųjų apklausų, 8 proc. Lietuvos gyventojų visiškai pritaria V. Putino politikai ir ją paremtų. Žiūrėkime į tai kaip į sveiką dalyką: visuomenė negali mąstyti uniformuotai, bet aš norėčiau, kad ta proporcija niekad neaugtų.

– Socialiniai tinklai, kaip pats minėjote paskaitoje, yra vis didesnę svarbą įgyjanti erdvė. Kai kurie socialiniuose tinkluose besireiškiančių V. Putino simpatikų yra net ne rusakalbiai, Lietuvos rusai, o lietuviai. Neretai jie tai daro labai agresyviai. Kas labiausiai lemia tokį elgesį – įtikėjimas Kremliaus pasakomis ar neapykanta savai šaliai?

– Įtakos turi ir įtikinama V. Putino propaganda bei tam taikomos technologijos, ir nepasitenkinimas socialinėmis problemomis, mažu uždarbiu, galimybėmis. Tačiau tarp tų V. Putino simpatikų socialiniuose tinkluose esama nemažai užsienyje gyvenančių ir dirbančių žmonių. Kas gi ten taip blogai, kad liktum nepatenkintas ir manytum, jog V. Putinas yra teisus?

Manau, kad pagrindinis faktorius – nepakankamas išsilavinimas. Manau, kad tie žmonės užsidaro tam tikruose siauruose nekvalifikuotos, neišsilavinusios darbo jėgos bendravimo ratuose. Jie nesiekia platesnio pažinimo, bijo kosmopolitiškumo, kultūrinių mainų. Todėl švietimas, žmonių išsilavinimas yra nepaprastai svarbus.

– Kaip, jūsų nuomone, reikėtų elgtis su Kremliaus troliais arba tais lietuviškais V. Putino simpatikais? Su jais ginčytis, teigti kitokią nuomonę yra labai sunku, tačiau ir ignoravimas, rodos, taip pat nėra tinkamas atsakas?

–Jei turima noro, jėgų ir gebėjimų su jais ginčytis, tai daryti reikia, nes tuos ginčus perskaitys ir kiti žmonės, jie pamatys alternatyvią nuomonę. Kita vertus, jei socialinių tinklų erdvėje yra pastebima tikrai neigiama, piktybiška veikla, reikia išnaudoti visus mechanizmus, kad padarytume taip besielgiančių žmonių gyvenimą sunkesnį. Apskųsti jų profilius dėl nesantaikos kurstymo, nederamo turinio talpinimo. Tai padaryti yra tikrai nesudėtinga, o socialiniai tinklai į tai reaguoja.

Taip pat nereikėtų nusigręžti nuo akivaizdaus nusikaltimo fakto. „E-policijos“ sistema veikia ir veiksmingai reaguoja į nesantaikos kurstymo ar kitokius įstatymo pažeidimo atvejus. Taip turėtų elgtis pilietis.

– Pastebima, kad Vakarų žiniasklaidos dėmesys įvykiams Ukrainoje šiek tiek blėsta. Kaip tai vertinate? Nes, rodos, Kremliaus propagandinė veikla neblėsta niekuomet.

– Kremliaus propagandos ne tik nemažėja, jos daugėja. Tačiau mūsų žiniasklaida, nepaisant visos jai būdingos atsakomybės ir pilietiškumo, labai dažnai veikia pagal dienos aktualijas. Kartais resursai neleidžia palaikyti tinkamą kritinį informacinį foną. Manau, tai yra neišvengiama.

Suaktyvėjimas Ukrainos atžvilgiu yra tiesiogiai susijęs su konkrečiais įvykiais. Kai kas nors įvyksta, suaktyvėja ir analitikai, ir komentatoriai. Atėjus ramesniam periodui, labiau įsitraukiama į kitas temas. Tiesa, Kremliaus propagandai ramesnis periodas neateina.

– Esama nuomonių, kad rusiškos propagandos poveikis bus mažesnis tada, kai žmonės nebemokės rusų kalbos. Turimi mintyje ne tik rusų tautybės žmonės, bet ir tie, kurie mokykloje kaip antrą užsienio kalbą vis dar mokosi rusų. Ar tai yra vaistas nuo propagandos poveikio?

– Yra įvairių požiūrių. Aš manau, kad „Russia Today“ ir panašūs pavyzdžiai rodo, jog yra būdų paveikti, suformuoti palankumą ir pažeisti žmones ne tik rusų, bet ir kitomis kalbomis, kuriomis veikia tos legalios propagandos priemonės.  Tačiau reikia pastebėti ir tai, kad ir Europoje, ir JAV daugėja kritikų, pastebinčių tai, kad Rusijos žiniasklaidos priemonės iš tiesų veikia kaip propagandinis mechanizmas.

Kita vertus, vakarietiškos visuomenės yra mažiau pažiedžiamos dėl to, kad jos turi gilesnes demokratijos ir laisvos nuomonės, sąžinės laisvės tradicijas. V. Putino veiksmai karo lauke privertė pakeisti ištisų vyriausybių pozicijas, kurios anksčiau buvo palankios V. Putinui.

Aš manau, kad rusų kalba yra naudingas instrumentas skleisti Kremliaus propagandą, bet tai nėra vienintelis būdas. Ir rusų kalba gali būti tinkama skleisti laisvą, nevaržomą ir subalansuotą informaciją

Nemaža dalis Lietuvos šaulių sąjungos (LŠS) narių įstoja į Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademiją, prisijungia prie Krašto apsaugos savanorių pajėgų, būna priimami į profesinę karo tarnybą, todėl, prasidėjus šaukimui į privalomąją karo tarnybą, jie taip pat būtų pirmųjų gretose, teigia LŠS vadas, atsargos karininkas Liudas Gumbinas.

„Viena iš LŠS funkcijų yra propaguoti krašto apsaugos sistemą. Mes užsiimame ne tik švietimu, bet ir verbavimu. Tačiau sutinku, kad surinkti 3 tūkst. reikalingų karių būtų sunku“, – LRT Televizijos laidoje „Teisė žinoti“ sakė jis.

L. Gumbinas pastebėjo, kad LŠS šiuo metu gauna vos 1 proc. krašto apsaugos sistemos biudžeto lėšų, kai kitose šalyse analogiškoms organizacijoms skiriama kur kas daugiau.

„Tai investicija į mūsų visuomenę, mokome ir pilietinio ugdymo“, – sakė LŠS vadas.

Gynybos eksperto Aleksandro Matonio teigimu, šauliams savo veiklą organizuoti ir pritraukti daugiau sekėjų būtų daug lengviau, jei juos remtų ne tik Krašto apsaugos ministerija, bet ir kitos valstybės ar savivaldybių institucijos, verslas.

„Patys šauliai jau ateina apsiginklavę ir dar klausia, ko reikia šaulių sąjungai“, – pasakojo jis.

A. Matonis aiškino, kad pasikeitus situacijai ir suvokus, jog „priešas už vartų“, visuomenė tampa vis labiau susitelkusi ir atgimsta prarastas jos ryšys su kariuomene. „Anksčiau ši neva draugystė buvo demonstruojama tik per košės dalinimo ir technikos demonstravimo dienas“, – teigė gynybos ekspertas.

Jo manymu, dabar susiklosčiusios neblogos prielaidos šauktinių atgaivinimui ir santykis su šia tarnyba bus kur kas nuoširdesnis už tą, kuris buvo susiklostęs „ramybės metais“.

LŠS, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija, Liudas Gumbinas, Lietuvos kariuomenė, Aleksandras Matonis, Šaulių Sąjunga, šauliai, 

Šią savaitę Greitojo reagavimo pajėgose ir kai kuriuose Taikos meto užduočių operacinių pajėgų vienetuose buvo įvestas aukštesnis parengties lygis, kuris atšauktas penktadienį. Aukštesnis parengties lygis paskelbtas reaguojant į padidėjusį Rusijos karinį aktyvumą šalia Baltijos šalių ir Baltijos jūroje. Tačiau Greitojo reagavimo pajėgų veikimas vis tiek lieka suvaržytas, nes Seimas vis nesiima Prezidentės kartu su Krašto apsaugos ministerija parengtų įstatymo pataisų, kuriomis apibrėžiamas karinės jėgos panaudojimas taikos metu.

Ir nors LRT Televizijos laidai „Savaitė“  buvo paaiškinta, kad iki Kalėdų bent jau savo išvadas pateiks Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas, tikėtis, kad pataisoms bus pritarta rudens sesijoje, būtų naivu.

Mūsų kariškiai teigia, kad padidinta karinė parengtis skelbta ir anksčiau, kai Rusija viena ar su sąjungininkėmis rengdavo pratybas šalia Lietuvos. Šį kartą apie padidintą karinę parengtį nuspręsta informuoti visuomenę. Nes Rusija vienašališkai nutraukė sutartį ir nuo šių metų pradžios nebeinformuoja apie pratybas. Tad šį kartą ginklai žvangėjo Kaliningrado srityje ir prie rytinių Lietuvos sienų be jokio įspėjimo. Baltijos jūroje su naikintuvų palyda sukiojosi dvi dešimtys Rusijos karinių laivų.

Sekmadienį Suomijos kariškiai paviešino nuotraukas, kuriose virš Baltijos jūros užfiksuoti Rusijos strateginiai bombonešiai.

Rusų lėktuvai suko ratus virš Baltijos jūros, nepažeisdami tarptautinių skrydžių taisyklių, tačiau toks aktyvumas sukėlė ant kojų Suomijos, Švedijos, Danijos, Lenkijos ir Baltijos valstybių kariškius.

„Šios pratybos tikrai buvo siurprizas mums, ir apie jas mes neturėjome jokios informacijos. Mes vertiname, kad tai buvo netikėtas jų kovinės parengties patikrinimas ir, aš neatmetu, karinės galios demonstravimo“, – teigia Lietuvos kariuomenės Jungtinio štabo viršininkas brg. gen. Vilmantas Tamošaitis.

Beveik savaitę karinė žvalgyba stebėjo ir vertino situaciją, kareivinėse budėjo mažiausiai pustrečio tūkstančio gerai treniruotų karių, pasirengusių žaibiškai atremti grėsmę. Neseniai įkurtos Greitojo reagavimo pajėgos turėtų užkirsti kelią  grėsmei iš užsienio, tačiau, jei Lietuvoje, panašiai kaip ir Kryme, pasirodytų „spalvotieji žmogeliukai“, mūsų kariai būtų priversti stovėti nuleistais ginklais – panaudoti jėgą įstatymai leidžia tik paskelbus karo padėtį.

Prezidentė drauge su Krašto apsaugos ministerija jau pateikė įstatymo pataisas Seimui, kurios apibrėžia, kada ir taikos metu gali būti naudojama karinė jėga. Įstatymo pataisas dabar narsto Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas. Jo nariai sutinka, kad nauja geopolitinė situacija reikalauja keisti įstatymus, tačiau prieš Kalėdas parlamentarai darbuotis neskuba. Komiteto pirmininkas sako, kad įstatymas leis kariškiams naudoti ginklą prieš civilius, todėl prieš suteikiant tokią teisę, būtina gerai pasverti visas aplinkybes.

„Įstatymas sudarys sąlygas kariuomenei taikos metu panaudoti karinę jėgą iš esmės prieš savo piliečius. Tai aišku, kad reikia labai atidžiai šitą įstatymą nagrinėti, apibrėžti labai aiškias sąvokas, nes minima sąvoka „vietinis karinis incidentas, neturintis karinės agresijos požymių“. Jeigu tu naudoji ginklą, labai aiškiai turi būt apibrėžtos sąvokos, kada tu tai gali daryti, negali interpretuoti, nes ir karį gali pastatyti po to į jam, pasakyčiau, visiškai nereikalingą situaciją“, – tvirtina Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Artūras Paulauskas.

Gynybos politikos apžvalgininkas Aleksandras Matonis atkreipia dėmesį, kad parengtose įstatymo pataisose yra numatyti saugikliai: jei atsiranda grėsmė, kad kariuomenė taikos metu įtraukta nepagrįstai, Seimas gali nedelsiant atšaukti prezidento dekretą. Tačiau A. Matonis pabrėžia, kad nė vienas bet kurio rango karininkas jokiomis aplinkybėmis nedrįstų įsakyti šaudyti neteisėtai. O šios įstatymų pataisos reikalingos tam, kad būtų teisinis pagrindas naudoti karinę jėgą neapibrėžtomis situacijomis, jeigu jos realiai kiltų.

„Niekas neperėjo Lietuvos valstybės išorinės sienos, nėra paskelbta karo padėtis ar kažkokia konflikto eskalacija su kažkokia valstybe, tačiau matome Lietuvos teritorijoje veikiančius iš kažkur asmenis, kurie ginkluoti ne šiaip ginklais, o kariniais, koviniais ginklais, ką mes matėme Donecko atveju, ką mes matėme Luhansko atveju, kai būtent pirmosios infiltruotų specialiųjų tarnybų ir specialiųjų pajėgų grupuotės aplink save subūrė žmones, kuriems buvo išdalinti kontrabanda atvežti koviniai ginklai: kulkosvaidžiai, granatsvaidžiai, prieš kuriuos jau Lietuvos vidaus reikalų sistemos tarnybos neturėtų tinkamo atoveiksmio. Tam ir reikalingi didesni kalibrai, galimybė panaudoti jau būtent kovinę taktiką, kurią išmano kariuomenė, ir tokiu būdu užkirsti kelią jau karinei eskalacijai. Ir tai reikia padaryti per labai greitą laiką, tai valandų arba daugiausiai paros klausimas, nes priešingu atveju tokie konfliktai eskaluojasi vis daugiau ir daugiau“, – tikina gynybos politikos apžvalgininkas A. Matonis.

A. Paulauskas pažadėjo komiteto narius kviesti į posėdį jau pirmadienį. Komiteto išvadą Seimui pateikti tikimasi iki Kalėdų, bet vis tiek įstatymo pataisos priėmimas, matyt, persikels į pavasario sesiją.

Ukrainos kariuomenei Lietuvos skiriami 50 tūkst. eurų yra svarbus indėlis, sako gynybos apžvalgininkas Aleksandras Matonis.

„Lietuva, kaip ir kitos NATO šalys, neteikia karinės pagalbos Ukrainai. Jei paskaičiuosime, kiek už 50 tūkst. eurų galima įsigyti medikamentų, pamatysime, kad tai yra pakankamai svarbus indėlis. Tie pinigai gali padėti išgelbėti gyvybes ar padėti sveikti šimtams Ukrainos karių“, – kalba LRT.lt pašnekovas.

Lietuva skirs 50 tūkst. eurų (172,5 tūkst. litų) į NATO fondą, iš kuriuo bus teikiama parama Ukrainos kariuomenei.

Gynybos apžvalgininko A. Matonio teigimu, iš pirmo žvilgsnio ne itin didelės sumos nuvertinti nereikėtų. Kadangi nei Lietuva, nei kitos NATO šalys neteikia karinės pagalbos Ukrainai, nesiunčia ten savo karių, ginklų, instruktorių, 50 tūkst. eurų suma gali būti efektyviai panaudota kitoms būtinoms reikmėms.

„Pinigai yra skirti mūsų krašto apsaugos sistemos, tačiau tos paramos forma, manyčiau, bus greičiau humanitarinė. Už tuos pinigus greičiausiai bus perkami maisto produktai, sausi daviniai, ypač reikalingi Ukrainos kariuomenei vaistai, antibiotikai, tvarsčiai, kitos medicininės priemonės, skirtos gydyti traumoms, patirtoms po mūšių.

Jei paskaičiuosime, kiek už 50 tūkst. eurų galima įsigyti medikamentų, pamatysime, kad tai tikrai nėra maža suma. Tai – pakankamai svarbus indėlis. Tie 50 tūkst. eurų gali padėti išgelbėti gyvybę ar padėti sveikti šimtams Ukrainos karių“, – teigia A. Matonis.
Ar pakaks lėšų įsipareigojimams vykdyti?

Be to, kad Lietuva 50 tūkst. eurų įsipareigojo paremti Ukrainos kariuomenę, NATO viršūnių susitikime Velse Lietuvos krašto apsaugos ministras Juozas Olekas ketvirtadienį kartu su kitų septynių NATO šalių gynybos ministrais pasirašė Jungtinių ekspedicinių pajėgų steigimo ketinimų protokolą, taip pat buvo suderinti dokumentai, užtikrinantys, jog papildomi sąjungininkių pajėgumai Baltijos šalyse galės būti dislokuojami be suvaržymų.

„Priimančios šalies įsipareigojimai reikalauja papildomų lėšų, nes tas pajėgas reikia maitinti, atsiranda apgyvendinimo, pastatų eksploatacijos išlaidų. Visa tai pavirsta pakankamai rimtomis sumomis, nekalbant apie padidėjančias išlaidas infrastruktūros naudojimui“, – pažymi A. Matonis.

Gynybos apžvalgininko teigimu, dalis šiais metais krašto apsaugai papildomai skirtų 130 mln. litų buvo numatyti priimančios šalies įsipareigojimams vykdyti. Taigi tikėtina, kad šios lėšos gali būti panaudotos atsiradusioms ir, tikėtina, atsirasiančioms papildomoms išlaidoms.

„Šiais metais skirtus papildomus 130 mln. litų numatyta panaudoti priimančios šalies įsipareigojimams vykdyti. Ne tik maitinimui, tačiau ir infrastruktūrai bei kai kuriems poligonams sutvarkyti. Tačiau finansavimo klausimas neabejotinai iškils, jei Lietuvoje daugės dislokuojamų NATO sąjungininkų karių skaičius. Kokios tai galėtų būti sumos, duomenų neturiu, tačiau manau, kad išlaidų planavimas jau prasidėjo“, – sako A. Matonis.

Savo ruožtu Krašto apsaugos ministerijos (KAM) Euroatlantinio bendradarbiavimo departamento direktorius Vaidotas Urbelis tikina, kad kai kurios priemonės, kurias buvo nutarta įgyvendinti, yra trumpo, kai kurios – ilgo laikotarpio, todėl išlaidos pasiskirstys per tam tikrą laiką. KAM atstovas neabejoja, kad pavyks rasti pinigų visiems įsipareigojimams.

„Mes kalbame apie svarbius Lietuvos saugumo užtikrinimui dalykus – sąjungininkų pastiprinimo priėmimą, jų karių buvimą Lietuvoje. Aišku, kad mes darysime viską, jog jie jaustųsi čia gerai, būtų užtikrinta visa reikiama parama. Dalis egzistuojančių pajėgumų jau dabar gali būti naudojami, pavyzdžiui, amerikiečių kuopa, kuri Lietuvoje yra jau pakankamai seniai. Ji yra visiškai aprūpinta ir daugiau ar mažiau patenkinta tomis sąlygomis, kurios sudarytos“, – LRT.lt pažymi V. Urbelis.

Nuo šių metų gegužės įsigaliojusių apribojimų, draudžiančių susijusiems asmenims įsigyti daugiau kaip 500 hektarų žemės, priežiūrą turi vykdyti sandorius tvirtinantys notarai, tvirtina Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) atstovai.

Patys notarai teigia, kad prieš tvirtindami sandorius remiasi iš Nacionalinės žemės tarnybos (NŽT) gautais duomenimis. Tuo tarpu teisininkai pažymi, kad sandorių teisėtumą gali ginčyti prokurorai bei NŽT, tačiau abejojama, ar tarnyba bus linkusi teismui ginčyti sandorį, kadangi pati yra viena iš jo dalyvių.

Trečiadienį Vokietijos bendrovė „KTG Agrar“ išplatino pranešimą, kuriame teigė už 20 mln. eurų (69,1 mln. litų) Lietuvoje pardavusi 4 tūkst. hektarų žemės vienam neįvardintam Vokietijos instituciniam investuotojui. BNS kilus klausimui, ar sandoris atitinka naująjį įstatymą, niekas negalėjo pateikti konkretaus atsakymo.

NŽT viešųjų ryšių skyriaus vyriausioji patarėja Aldona Jakavonienė BNS teigė, kad tarnyba negali atsakyti, ar „KTG Agrar“ paskelbtas žemės pardavimo sandoris atitinka šiuo metu galiojančius žemės pardavimo apribojimus.

„Nacionalinėje žemės tarnyboje niekas neatsakys į šitą klausimą. Jums turės atsakyti, cituoju Nacionalinės žemės tarnybos Žemės tvarkymo departamento direktoriaus Algio Bagdono žodžius, kad čia yra privačios žemės sandoriai ir jums reikia kreiptis į Žemės ūkio ministerijos Žemės ir išteklių politikos departamentą. Jie turi atsakyti į šitus klausimus“, - BNS sakė A.Jakavonienė.

Žemės ūkio ministerijos atstovė Gintarė Tumalavičienė BNS teigė, kad žemės perleidimo sandorių teisėtumą turėtų užtikrinti notarai.

„Notaras yra tas asmuo, kuris užtikrina, kad civiliniuose teisiniuose santykiuose nebūtų sudaroma neteisėtų sandorių ir dokumentų, atitinkamai ir privačios žemės ūkio paskirties žemės perleidimo sandoriai šiuo atveju nebūtų išimtis“, - BNS sakė ministerijos Žemės ir išteklių politikos departamento Žemės teisės skyriaus vedėja G.Tumalavičienė.

Jos teigimu, notaras netvirtina sandorio, jei būsimas žemės pirkėjas neužpildo Žemės ūkio paskirties žemės pirkėjo deklaracijos, kuria jis patvirtina, kad įsigydamas žemės, jis neviršys leidžiamo įsigyti žemės ploto.

„Jei vis tik, žemės pirkėjas sąmoningai neteisingai užpildė minėtą deklaraciją ir nuosavybėn įgijo daugiau žemės, nei leidžia įstatymas, deklaracijoje nurodytų duomenų faktinės situacijos neatitikimo pagrindu prokuroras, gindamas viešąjį interesą, gali pateikti teismui ieškinį dėl žemės paėmimo iš įgijėjo ir perdavimo valstybės nuosavybėn“, - sakė ŽŪM atstovė.

Pasak jos, kadangi nėra registrų, fiksuojančių akcijų judėjimus ir akcininkų pasikeitimus, notarams nenustatyta pareiga tikrinti pirkėjo deklaracijos duomenų teisingumą.

Seimo kaimo reikalų komiteto biuro vedėjas Romaldas Abugelis pažymi, kad pagal įstatymą notarai turėtų būti atsakingi už kontrolę, tačiau situaciją atidžiau turėtų stebėti ir pati Žemės ūkio ministerija.

„Nacionalinė žemės tarnyba yra turinti daugiausiai galių ir funkcijų šioje srityje. Notarai tvirtina ir jie atsakingi, bet jeigu žiūrėti truputėli plačiau, tai vis tiek visas metodinis vadovavimas, žemės reikalų tvarkymas yra Žemės ūkio ministerijos sfera ir jai pavaldžios Nacionalinės žemės tarnybos“, - BNS sakė R.Abugelis.

Anot jo, tvirtinant įstatymo nuostatas buvo kalbėtasi ir su Notarų rūmų atstovais, kurie patikino, kad laikysis galiojančių normų tvirtindami žemės ūkio paskirties žemės sandorius.

„Mes buvome pasikvietę Notarų rūmų prezidentą ir kai kurie nariai buvo atėję, kai mes sprendėm šito įstatymo nuostatas. Jie su visa atsakomybe kalbėjo, kad taip, jų rankose yra sandorio teisinė pusė ir jei tikrai turėtų laikytis visų galiojančių normų. Bet jeigu kyla tokie abejotini sandoriai, įtartini ar keisti, tai mūsų reikalas bendrom jėgom pasiaiškinti ir jeigu neradot atsakymo ministerijoje, mes tada komitete bandytume kažkaip pasiaiškinti“, - sakė R.Abugelis.

Lietuvos notarų rūmų atstovas spaudai Aleksandras Matonis BNS teigė, kad notarai prieš tvirtindami žemės pardavimo sandorius siunčia užklausą NŽT ir sprendimą priima remdamiesi tarnybos atsiųsta informacija.

„Kai juridiniai asmenys nori perleisti turima žemę notaras kreipiasi į Nacionalinę žemės tarnybą, ten šalys pildo deklaracijas savo atsakomybei ir tada Nacionalinė žemės tarnyba išduoda leidimą“, - sakė A.Matonis.

Teisininkų teigimu, žemės ūkio paskirties žemės sandorių teisėtumas tikrinamas tris kartus.

„Pirmiausia, Nacionalinė žemės tarnyba, išduodama leidimą įsigyti žemės ūkio paskirties žemę, patikrina, ar pirkėjas atitinka įstatyme nustatytus kriterijus. Antra, notaras, tvirtindamas sandorį, patikrina jo teisėtumą ir atitikimą įstatymų reikalavimams. Ir galiausiai, jeigu sudarius sandorį, suabejojama jo teisėtumu, tokiu atveju jį teisme gali nuginčyti prokuroras, gindamas viešąjį interesą“, - BNS sakė advokatų kontoros „Sorainen" advokatas, partneris, komercinio NT sandorių specialistas Kęstutis Adamonis.

„Iš esmės ginčyti sandorį teisme galėtų ir NŽT, kaip ginanti viešą interesą žemės naudojimo srityje, tačiau, kadangi NŽT dalyvauja pradinėje sandorio sudarymo stadijoje, greičiausiai teisme vėliau sandorio nebus linkusi ginčyti“,- pridūrė teisininkas.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė balandžio pabaigoje pasirašė žemės pardavimo saugiklių įstatymą, kuriuo ūkininkams ir susijusiems asmenims draudžiama pirkti daugiau kaip 500 hektarų žemės. Daugiau jos gali pirkti tik gyvulių augintojai, o konkretus kiekis priklauso nuo auginamų gyvulių skaičiaus.