Pirmoji parodos dalis skirta absoliutizmo epochai, įsitvirtinusiai Prancūzijoje XVIII a., ir rokoko stiliui, neatsiejamam nuo karaliaus rūmų kultūros ir tenkinusiam pirmosios rūmų damos, Liudviko XV favoritės markizės de Pompadur asmeninius poreikius. Lankytojai pamatys, kaip rokoko stilius pasireiškė to meto mados tendencijose, kaip pasikeitė audiniai, suknelių sukirpimas, spalvų deriniai, vėduoklių ir kitų aksesuarų – tabakinių, muselių-dėžučių, miniatiūrų ir pan. – forma.

Kita Prancūzijos mados dievaite tapo karalienė Marija Antuanetė iš Habsburgų giminės, Liudviko XVI žmona. Ji buvo ekstravagantiška moteris, aprangos pokyčių įkvėpėja. Būtent ji įvedė graikiško, amerikietiško ir angliško sukirpimo, taip pat „polonezo“ stiliaus suknelių madą. Skiriamasis to laikotarpio bruožas – įmantrios Marijos Antuanetės stiliaus šukuosenos, siekiančios iki vieno metro aukščio.

Parodoje, kaip praneša Lietuvos dailės muziejus, taip pat pristatoma Napoleono valdymo epocha – vienas svarbiausių laikotarpių, kai aristokratija darė ypač didelį poveikį mados pasauliui. Pasiskelbusio Prancūzijos imperatoriumi Napoleono I žmona Žozefina, kilusi iš Karibų jūros Martinikos salos, domėjosi ir mėgavosi mada. Jos skonį ir poreikius formavo senos Versalio tradicijos. Žozefina dievino šalius ir baltas permatomas sukneles, pabrėžiančias jos liekną figūrą. Ampyro stiliui, susiformavusiam Napoleono valdymo laikotarpiu ir imitavusiam graikų ir romėnų madą, parodoje atstovauja rūmų damų suknelės iš muslino, įvairūs šaliai, vyriškos siuvinėtos liemenės, aksominės apyrankės, papuoštos kamėjomis, diademos, lygiapadžiai bateliai ir kt.

Nuvertus Napoleoną prasidėjo karalienės Viktorijos valdymo laikotarpis (nuo 1837 iki 1901 m.). Jis išsiskyrė gana kukliu aprangos stiliumi. Karalienė labai mėgo Škotiją ir savo vasaros rezidenciją – Balmoralio pilį, kurios interjeras buvo drapiruotas langeliais. Todėl nenuostabu, kad XIX a., taikantis prie asmeninių Viktorijos pomėgių, tapo populiarios languotos krinolino suknelės.

Tuo laikotarpiu Prancūzijoje madų pasaulyje viešpatavo ir Eugenija, imperatoriaus Napoleono III žmona, kilusi iš Ispanijos. Būtent ji, tapusi pirmojo mados dizainerio anglo Charleso Fredericko Wortho kliente, buvo aukštosios mados dievaitė. Ch. F. Wortho sukurtos balinės krinolino suknelės išsiskyrė didele apimtimi, rafinuotu kirpimu, originalumu ir apdailos grožiu, pavyzdžiui, juodais Šantiji nėriniais.

Ypatinga ekspozicijos dalis skirta Rusijos imperijai. Parodos lankytojai pamatys, kaip puošėsi Romanovų dvaro aplinkos žmonės. Vienas iš išskirtinių eksponatų – „Brizak“ mados namų apsiaustas rotonda, priklausęs imperatorienei Aleksandrai Fiodorovnai, Nikolajaus II žmonai.

Kalbant apie Rusijos aristokratų įtaką pasaulinei madai, negalima nekreipti dėmesio į 1917 m. revoliucijos pasekmes. Netekę per pilietinį karą savo turto, namų, Rusijos aukštuomenės nariai buvo priversti bėgti iš šalies. Norėdami įsitvirtinti naujuose emigracijos centruose – Konstantinopolyje, Berlyne, Prahoje, Paryžiuje, aristokratai ten ėmėsi kurti madą. Taip Paryžiuje radosi daugybė rusų emigrantų įsteigtų mados namų – didžiosios kunigaikštienės Marijos Pavlovnos Romanovos siuvinėjimo namai „Kitmir“, kunigaikščių Irinos (Romanovos) ir Felikso Jusupovų mados namai „Irfe“, kunigaikštienės Marijos Trubeckajos, Marijos Annenkovos ir kunigaikštienės Liubov Obolenskajos mados namai „TAO“, kunigaikštienės Jekaterinos Lobanovos-Rostovskos mados namai „Paul Caret“, imperatorienės Aleksandros Fiodorovnos freilinos baronienės Jelizavetos Hoyningen-Huene mados namai „Yteb“ ir kiti. Daugelis tų garsių mados namų aprangos pavyzdžių, kaip teigiama Lietuvos muziejaus pranešime, šioje parodoje demonstruojami pirmą kartą.

Dalis ekspozicijos skirta Lietuvos aristokratijai, kuri taip pat suvaidino tam tikrą vaidmenį kuriant pasaulinę madą. Visų pirma tai – Jacqueline Kennedy sesuo amerikietė Lee Radziwill, kuri ištekėjo už garsios Lietuvos giminės kunigaikščio ir buvo tapusi JAV mados dievaite. Parodoje eksponuojamos Lee Radziwill stiliaus suknelės, taip pat drabužiai, sukurti kunigaikštienės Irene Galitzine, tiesioginės kunigaikščių Golicynų, rusų Gediminaičių, palikuonės, mados namuose.

Galiausiai parodoje „Kai aristokratai kūrė madą. XVIII–XXI a.“ lankytojai išvys drabužių pavyzdžius, sukurtus mados dizainerių, kilusių iš senų garsių giminių. Tai Florencijos didikas Emilio Pucci, rusų ir italų kilmės grafas amerikietis Olegas Cassini, prancūzų markizas Jeanas-Charlesʼis de Castelbajacas, markizė Jacqueline de Ribes ir kiti. Šie unikalūs kūriniai primena mums, kaip aristokratai, pardavinėdami savo vardą ir išlavintą skonį, davė pasaulinei madai naują impulsą ir kartu suteikė galimybę kilmingoms šeimoms XX a. antrojoje pusėje gyventi oriai.

Tarp parodos eksponatų – lietuvių dizainerio Juozo Statkevičiaus, JAV prezidento žmonos Jacquelineʼos Kennedy asmeninio dizainerio Olegʼo Cassini, praėjusiame amžiuje garsios prancūzų dizainerės Maggyʼės Rouff, aukštosios mados (pranc. haute couture) krikštatėviu tituluojamo anglų dizainerio Charlesʼio Frederickʼo Worthʼo ir kitų žinomų kūrėjų ir mados namų darbai.

Vestuvinė mada įsigali nuo XV a. Tuo metu bet kuri puošni suknelė galėjo tapti vestuvine. Kilmingos moterys, turinčios galimybių ir pinigų, mieliau rinkosi tokią vestuvinę suknelę, kurią būtų galima dėvėti ne vieną, o keletą kartų.

Viduramžiais Europoje vestuvinės suknelės buvo žalios spalvos, baroko epochoje – aukso, geltonos ir koralų spalvos, rokoko – rausvos, sidabrinės ar kreminės spalvos. Balta vestuvinės suknelės spalva įsivyravo ne taip seniai, vos prieš 200 metų. XIX a. pradžioje kilęs susidomėjimas antika privertė moteris pasirinkti baltą suknelės spalvą – taip buvo mėgdžiojamos marmurinės antikos skulptūros.

Vestuvinės suknelės siluetas kito, atsižvelgiant į mados pokyčius. XIX a. pradžioje jaunosios suknelė buvo su korsetu ir krinolinais, vėliau į madą atėjo turniūrai, gigot (žigo) fasono rankovės, moderno epochoje – nėriniuotos suknelės su šleifu. XX a. pradžioje korseto pokyčiai privertė modeliuotojus keisti proporcijas – čarlstono epochos suknelės tapo labai trumpos, o krizės laikotarpiu (1930 m.) vėl pailgėjo.

Pasauliniai karai įnešė pokyčių į vestuvinę madą. Tuo metu buvo tuokiamasi paskubomis, nespėjant ar neturint lėšų prabangiai vestuvinei suknelei užsisakyti. Damos tuokdavosi vilkėdamos kostiumėlius, o vyrai frakus pakeitė kasdieniais kostiumais. 1960 m. mada atsigavo, tuo metu populiari buvo balta mini suknelė, pasiūta iš krimplino su trumpu tiulio veliumu.

Šiaulių „Aušros“ muziejaus (Vilniaus g. 74, Šiauliai) ir VšĮ „Alexandre Vassiliev fondas“ bendradarbiavimas užsimezgė dar 2013 m. vasarą. Į Chaimo Frenkelio vilą atvykęs plačiai pasaulyje žinomas mados istorikas, kolekcininkas A. Vasiljevas įsitikino, kad vilos interjeras bei ekspozicija „Provincijos dvaras“ puikiai tinka eksponuoti unikalias kolekcijas. Sėkmingo bendradarbiavimo rezultatas – net trys parodos: „Secesijos mada“ (2013 m.), „Karalienės Viktorijos laikų mada 1837–1901 m.“ (2014 m.), „Art deco mada (1918–1939)“ (2015 m.). Po beveik dviejų metų pertraukos A. Vasiljevas į Šiaulius grįžta papasakoti, kaip laikas ir pasaulio įvykiai keitė vieno iš svarbiausių žmogaus gyvenimo įvykių – vestuvių – madas.

Parodos lankymo kaina – 4 Eur, su nuolaida – 2 Eur. Vilos darbo laikas: II 10–18 val., III 10–19 val., IV–V 10–18 val., VI–VII 11–17 val.