Kaip iš Italijos atvykęs Gian Luca, taip ir ukrainietis A. Matvejevas jau ne vienerius metus gyvena Lietuvoje, turi čia šeimą. „Abu čia radome laimę. O iš to dėkingumo Lietuvai, mes ir susidraugavome“, – šyptels draugą pristatydamas Gian Luca.

Ir nors abu jie pripažins, kad bendros temos dažniausiai sukasi ne apie Italiją ar Ukrainą, o apie Lietuvą, šiandien situacija yra kitokia – tiek Gian Luca, tiek Aleksas nori padėti tikriesiems režisieriaus namams ir nuo karo siaubo pabėgusiems žmonėms.

Aleksas – vienas iš Ukrainos namų steigėjų. „Ukrainos namai šiuo metu daro absoliučiai ne tą, ką planavome. Ukrainiečių Lietuvoje yra ne tik Vilniuje – bendruomenės yra ir Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje, Šiauliuose, Jonavoje. Mes joms norėjome sukurti bendrą informacinį kultūros centrą, atvirus namus ukrainiečiams ir visiems kitiems. Tačiau vos gavome raktus, iškart prasidėjo karas. Todėl dabar nuo ryto iki vakaro renkame paramą Ukrainai. Sulaukiame be galo daug ateinančių žmonių – ir ne tik lietuvių. Renkame paramą ne tiems, kurie važiuoja nuo karo, tarkime, vaikams ar moterims, bet tiems, kurie kovoja ten, Ukrainoje“, – pasakos Aleksas.

Šis mūšis nėra tiesiog karas.

Ir nors daugelį metų gyvena Lietuvoje, Aleksas puikiai žino, kas šiuo metu verda ukrainiečių širdyse. „Galima sakyti, kad yra du dalykai. Vienas – skausmas dėl visų praradimų, žūstančių žmonių – vaikų, brolių, seserų, žmonų ir vyrų. Antras – tie, kurie yra Ukrainoje, jaučia skausmą dėl netikėto brutalumo. Dar prieš mėnesį tai buvo neįsivaizduojama. Bent jau ukrainiečiai mato pasikėsinimą į esminį tos valstybės egzistavimą. Šis mūšis nėra tiesiog karas“, – sakys jis, o laidoje pasidalins to priežastimis.

Nuo karo siaubo į Lietuvą pabėgo ir dvi režisieriaus giminaitės – sesuo ir dukterėčia: „Mano dukterėčia nespėjo grįžti į Ukrainą. Ji ten turėjo atskristi iš Stambulo – bilietą turėjo penktadieniui, o ketvirtadienį prasidėjo karas, todėl mes iškart ją pasikvietėme į Lietuvą. O sesuo iš Ukrainos nenorėjo išvažiuoti išvis, bet kadangi pastarosiomis dienomis viskas pradėjo labai artėti, ji pasakė: „Aš nenoriu bėgti, bet po rusais gyventi irgi nenoriu“. Ir nors galiausiai pasiryžo atvykti čia, abi jos kuo greičiau nori grįžti namo.“

Lietuvoje prieglobsčio ieškantiems ukrainiečiams Gian Luca ir Aleksas nuspręs pagaminti sotų patiekalą porketą – prieskonių kupiną kiaulienos suktinį. Begaminant A. Matvejevas dalinsis savo vaikystės prisiminimais iš Ukrainos, o taip pat užsimins, kad lietuvių ir ukrainiečių virtuvės išties yra gana panašios.

„Jei norite padėti, yra labai daug būdų, kaip tą padaryti. Vienas iš jų – Ukrainos namai. Galite paremti „Blue Yellow“, „Stiprūs kartu“ – kiekvienas galite prisidėti, kur tik norite. Svarbiausia, likite lietuviais ir likite stiprūs kartu su mūsų broliais ir seserimis ukrainiečiais“, – svarbiu palinkėjimu laidoje dalinsis Gian Luca.

Kitokia „La maistas“ laida – sekmadienį, 9.15 val. per TV3.

Ukrainoje nuotaikos radikalėja, pastebi ekspertai. Anot politologo Alvydo Medalinsko, dabar vis dažniau gali nutikti taip, kad į protestus žmonės atsineš ginklų. Scenaristas, televizijos režisierius Aleksas Matvejevas tikina, kad Kijeve ginklų jau dabar yra ne mažiau nei fronte, nors iš karo zonos ginklų išsivežti ir negalima.

„Kai pamačiau reportažą apie granatą, prisiminiau vienos Ukrainos televizijos vadovės pasakojimą: Kijeve į jos butą po Debalcevės grįžo vyro bendrakursis, kuris dalyvavo mūšiuose. Jis pasakė, kad neturi jokių dovanų ir ant stalo padėjo tikrą karinę granatą. Tas žmogus iki buto važiavo traukiniu, metro ir, kadangi nieko neturėjo, padovanojo granatą iš karo. Faktas, kad ginklų pačiame Kijeve jau turbūt yra ne mažiau nei fronte. Tai turėjo kada nors įvykti“, – LRT RADIJUI sako A. Matvejevas.

Kijeve gyvenanti Rūta Malikėnaitė tvirtina, kad mieste ginklų gausa yra vienas iš pagrindinių miesto gyventojų rūpesčių, nes ginklą galima įsigyti vos už kelis eurus.

Nustebino politikų pozicija

A. Medalinskas teigia, kad jį nustebino, jog po įvykių prie Aukščiausiosios Rados, kai buvo šturmuojamas pastatas ir dėl mestos granatos nukentėjo daugybė žmonių, kas dėl to kaltas, įvardijo Ukrainos politikai. Pasak A. Medalinsko, tai turėtų padaryti teisėsauga.

„Aišku tik tai, kokios politinės jėgos visa tai organizavo. Dešinysis sektorius užtvėrė gatves, bet jis nefigūravo įvykiuose prie Rados. Prie jos protesto akcijas ėmė rengti partija „Svoboda“. [...] Ši partija pati po minėtų įvykių sakė, kad yra gatvių politikos šalininkė. „Svoboda“ visada eidavo į mitingus, protestuodavo, rinkdavo jungtines žmonių komandas, bet niekas niekada neturėjo ginklų“, – atkreipia dėmesį A. Medalinskas.

Jo aiškinimu, savanorių batalionus Ukrainoje formavo ir politinės grupės, tarp kurių yra ir minėta partija „Svoboda“. Politologas tvirtina, kad į savanorių batalionus dažniausiai ėjo Maidano aktyvistai, kurių dalis jau grįžo iš fronto ir kartu su savimi galimai pasiėmė ginklų. Šie žmonės, A. Medalinsko nuomone, ir renkasi į panašius susirėmimus.

„Tie Maidano aktyvistai, kurie buvo tik visuomeniniai protesto reiškėjai, sužinojo, ką reiškia ginklas. Tai yra problema. Dabar gali nutikti tokia situacija: jei žmogus ateina protestuoti, jis gali ateiti su ginklu, nors iš fronto zonos ginklų išsivežti negalima. [...] Jei neviltis yra didžiulė (o kiekvieną dieną tau sako, kad valstybės vadovai išduoda pačią valstybę), gali kilti tokių konfliktų“, – teigia politologas.

V. Bruveris: „Svobodai“ tai tebuvo spektaklis

Dalies Ukrainos visuomenės radikalėjimą pastebi ir dienraščio „Lietuvos rytas“ apžvalgininkas Vytautas Bruveris, tačiau jis priduria, kad jau seniai buvo aišku, jog tai įvyks sparčiai ir radikalizmas bus griežtas. Apžvalgininkas tikina, kad tai tebuvo laiko klausimas, kada protestai prie centrinių valdžios institucijų peraugs į ginkluos susirėmimus ir provokacijas.

„Tam tikra visuomenės dalis link to tiesiog nuosekliai ėjo. Pirmiausia tai padarė tie, kurie buvo tiesiogiai susiję su karu Ukrainos rytuose. Turiu omenyje – savanorių batalionuose. Juk tas žmogus, kuris, pagal oficialią versiją, metė granatą, yra susijęs su partija „Svoboda“, – sako V. Bruveris.

Pasak jo, pastaroji partija ir įvykiuose prie Aukščiausiosios Rados dalyvavę partijos lyderiai norėjo susikurti politinį spektaklį. Apžvalgininkas primena, kad Ukrainoje artėja savivaldos rinkimai, todėl partijai reikėjo žmonėms priminti apie save.

„Tai buvo puiki proga surengti teatrą, viešųjų ryšių spektaklį. Ir tai buvo daroma labai sąmoningai ir aiškiai. [...] „Svobodos“ lyderiai ir taip galėjo užeiti į Radą [...], nes turi oficialius dokumentus, leidžiančius įeiti, bet jie nusprendė su pagaliais minios priekyje veržtis per policijos užtvaras. Tai buvo akivaizdu, bet atsirado žmonių, kurie spektaklį suvokė tiesiogiai ir metė granatą“, – komentuoja V. Bruveris.

Režisierius: ten nėra europietiškos politinės kultūros

Scenaristas, televizijos režisierius A. Matvejevas atkreipia dėmesį, kad Ukrainoje ne tik vyksta radikalėjimas, bet ir prasideda kita jo banga. Jis pasakoja, kad Kijeve ginklų vis daugėja, nors jų oficialiai negalima išsivežti iš fronto.

„Kai pamačiau reportažą apie granatą, prisiminiau vienos Ukrainos televizijos vadovės pasakojimą: Kijeve į jos butą po Debalcevės grįžo vyro bendrakursis, kuris dalyvavo mūšiuose. Jis pasakė, kad neturi jokių dovanų ir ant stalo padėjo tikrą karinę granatą. Tas žmogus iki buto važiavo traukiniu, metro ir, kadangi nieko neturėjo, padovanojo granatą iš karo. Faktas, kad ginklų pačiame Kijeve jau turbūt yra ne mažiau nei fronte. Tai turėjo kada nors įvykti“, – įsitikinęs A. Matvejevas.

Jo teigimu, prie situacijos prisideda ir audringa žmonių reakcija: daug ginčių kyla tarp tų žmonių, kurie vos prieš kelis mėnesius sutarė. Režisierius pastebi vyraujančias radikaliai priešingas nuomones, įvykių vertinimus ir dėl to žmonės ima konfliktuoti.

„Žinoma, visada gali būti sąmokslo teorijų, bet neapykanta didėja. Ten nėra europietiškos politinės kultūros ir, sakyčiau, naujos valdžios pusės. Daugelis žmonių vertina [...], kad Radoje partnerių ieškoma senais būdais. Daug kas tai lygina su Viktoro Janukovyčiaus laikais, kai buvo nusižengiama koalicijos susitarimams ir netgi savo ideologiniams principams“, – tvirtina A. Matvejevas.

Kijevietė: prieš mėnesį saugumo jausmas buvo didesnis

Kijeve gyvenanti R. Malikėnaitė pripažįsta, kad šiuo metu visus Ukrainos sostinėje gyvenančius žmones labiausiai jaudina daugybė ginklų, kurių turi ir eiliniai, ir sugrįžę iš karo zonos. „Netgi televizija paskelbė, kiek kainuoja nusipirkti Kalašnikovo automatą, Makarovo pistoletą. [...] Pastarąjį Kijeve galima įsigyti už septynis, beveik aštuonis eurus. Automatą galima iškeisti į dešimties degtinės butelių dėžę“, – vardija R. Malikėnaitė.

Jos teigimu, kijeviečiai pastaruoju metu taip pat labiau bijo važinėti metro, nes tai yra vieta, kur patogiausia vykdyti teroro aktus. R. Malikėnaitė tvirtina, kad metro įėjimą ir išėjimą stebi policijos pareigūnai, tačiau Kijeve gausu šiuolaikinių ar savadarbių ginklų, kurie nėra tokie dideli ir gali būti nepastebėti.

„Prieš mėnesį Kijeve saugumo jausmas buvo stipresnis. [...] Matau pagal savo kolegas darbe ir pati jaučiu, kad tikrai tampa vis nesaugiau, nes vidury šviesios dienos spontaniškai organizuojamos žmonių grupės, kurios prie Aukščiausiosios Rados tiesiog mėto granatas. Tai gali įvykti bet kur“, – nerimauja R. Malikėnaitė.

Ji pastebi, kad situaciją aštrina tai, jog nesutarimų gausu ir tarp žmonių, kurie jau tarnavo karo zonoje ir yra sugrįžę į Kijevą. „Yra įvairių nuomonių ir tai turbūt yra normalu, tačiau, kai jų rankose atsiduria ginklas, tampa nesaugu. Kijeve iš karo zonos grįžusių žmonių tikrai labai daug. Juos gali atpažinti: kai kurie nešioja uniformą, kai kurie ją nusirengę, bet matyti pagal jų veidus, akis, pagal tai, jog jie tiesiog nudeginti saulės“, – pasakoja R. Malikėnaitė.

Riaušės prie Aukščiausiosios Rados kilo, kai įstatymų leidėjai preliminariai pritarė ginčijamoms konstitucijos pataisoms. Jos turėjo padidinti separatistinių regionų autonomiją. Pasak R. Malikėnaitės, dauguma žmonių nesupranta, nėra informuoti, kokie pakeitimai bus daromi ir kaip taikomi.