Rašytojas Alfonsas Bieliauskas, itin populiarus buvęs tarybiniais laikais, savo 90-ojo jubiliejaus spalio 5 d. nauju romanu nepasitiks – jam išleisti Kultūros ministerija neskyrė paramos. Bet ne tai svarbiausia. Rašytojui neramu dėl to, kokiu keliu nueis Lietuva.
Apie dabartį ir tarybinius laikus, elitinių žmonių valstybę ir demokratijos stoką, pinigus ir rašytojo laisvę, gyvenimą Lakajos kaime ir Vilniuje – interviu su rašytoju A.Bieliausku.
Anais laikais daugelis skaitė populiarius A.Bieliausko romanus "Rožės žydi raudonai", "Mes dar susitiksim, Vilma!", "Kauno romanas" ir kitus.
"Susitarkim dėl terminų. Kalbėdamas apie anuos laikus, aš sakau "tarybiniai", o ne "sovietiniai", ir nebijau to žodžio. Tada visi rašytojai buvo tarybiniai, ne tarybinių nebuvo", – sakė A.Bieliauskas.
– Gerbiamas Alfonsai, su kokiomis mintimis ir darbais – galbūt su nauju romanu – pasitinkate jubiliejų? – paklausiau A.Bieliausko.
– Natūralu, visi rašytojai nori jubiliejų pasitikti su darbo rezultatais. Leidyklai romanas buvo atiduotas 2011 m., bet neišleistas – negavo valstybės paramos. Ne tas autorius šiais laikais, ir parama nebuvo paskirta. Paramos leidykla į Kultūros ministeriją kreipėsi turėdama omenyje, kad man sukanka tam tikra data, yra romanas, yra proga išleisti.
Turi biurokratui nusilenkti. Yra rašytojų, kurie patys eina, prašo. Gėda man eiti, aš negaliu eiti prašyti paramos – esu per senas žemintis. Jaunam rašytojui reikia prasiveržti, prasimušti – išleisti pirmąjį knygą, gal antrą. Aš jau prileidau tų knygų, man jau nėra reikalo eiti ir maldauti. Jeigu mato, kad nereikalinga, kad nevertas, tai nevertas. Ir dar turiu romaną, kurį rašau.
– Kaip manote, kas nutiko Lietuvai? Emigracija ir nedarbas pasitraukia į antrą planą – Lietuvoje žmonės jau deginami automobilių bagažinėse.
– Lietuvą sukūrėm tokią, kokią turim. Čia niekas neatėjo, neatvažiavo, niekas mūsų neokupavo – patys sukūrėm. Ką sukūrėm, tai ir turim. Tai, kas nutiko Panevėžyje, gali pasikartoti.
Juk rūpinamės ES reikalais, geru svečių priėmimu. Valdžios elitas ypač susirūpinęs aukštų valdininkų atlyginimais, nes tai jų pačių interesai. Tie vadinamieji elitiniai lietuviai žiūri, kad būtų savas vyriausiasis prokuroras, kad jis darytų taip, kaip prokuroras turi "daryti". Neteko girdėti, kad būtų laiku išnagrinėtos bylos, kad nesitęstų po dešimtmetį tos, kurios žmones iš tikrųjų domina. Daug kas, netgi rinkimai dažnai atrodo kaip parodija. Išrenkami tie patys žmonės, nes balsai už juos nuperkami. Kur pinigų valdžia, visur viskas perkama. Trumpiau pasakius, eilinis žmogus nėra šeimininkas savo žemėje, savo valstybėje.
Gaila, bet štai tokią sukūrėme valstybę. Mes visi kuo nors kalti, kad nemokėjome Lietuvos valstybės pastatyti ant tinkamų vėžių pradžioje, kai visų pastangomis nelengvai buvo iškovota nepriklausomybė. Tai puikiai prisimename, ir reikia tą laikotarpį vertinti. Bet tuo metu mes – eiliniai piliečiai, kurių balsas tuomet labai daug reiškė, – tik prisiminkim Baltijos kelią! – nesugebėjome pastatyti tos valstybės ant bėgių, kuriais mūsų tautinis traukinys būtų galėjęs nuvažiuoti ten, kur važiuoja visos progreso siekiančios tautos ir valstybės.
O mes trypčiojam vietoje ir ilgai trypčiosim, nes – liūdna tai sakyti – esam biurokratinė elito valstybė. Mes nesam demokratinė valstybė, nes paprasti mūsų žmonės neturi lemiamo balso.
– Ką, jūsų galva, reiktų daryti, kad mūsų valstybė taptų normali?
– Kad valstybė būtų normali, reikia, jog vadovavimas jai būtų normalus. Jos tvarkymas turi būti šiuolaikinis, demokratiškas, lemiamas eilinių, o ne elitinių žmonių interesų. Mes manom, kad demokratija yra tik išrinktiesiems. Bet taip negali būti. Sakau: ką sukūrėm, tai ir turim.
Su kava, saldainiais į kambarį įplaukia linksmai nusiteikusi A.Bieliausko žmona Marija. "Alfa man – artimas giminaitis, – juokėsi Marija. – Ne tas žodis, kad sutuoktiniai per gyvenimą supanašėja, – jie tampa kaip giminės."
"Turėjau puikią mamą, turiu puikią žmoną ir žinau, kad be jų aš būčiau niekas", – tarė A.Bieliauskas, kai kalba vienu momentu pakrypo apie moteris.
Nuo balandžio iki lapkričio Bieliauskai gyvena Lakajos kaime Švenčionių rajone, prie Lakajos upės ir Juodųjų Lakajų ežero, o žiemoti grįžta į Vilnių, nes ten užpusto keliukus. "Reikia ir Vilniuj pagyvent šiek tiek", – nusišypsojo A.Bieliauskas.
Paskui prakalbo apie Lakają – Marija tuoj balnosianti savo "žirgą" kelionei į šį nuostabų kaimą.
"Lakaja – tai mano tėviškė, paties sukurta. Sodybą Lakajos kaime pasistatėm tarybiniais metais. Ir sunkiomis sąlygomis – buvo visokių skundų. Pasistačiau ją iš honorarų. Šiais laikais negirdėjau, kad iš honorarų kas nors statytųsi namus. Už pastarąjį išleistą romaną gavau 2000 litų.
Lakajoje mes ne vasarojam – ten gyvenam ir dirbam. Tai – esmė. Marytė ten dirba nuo ryto iki vakaro. Ir šienauk, ir sodą žiūrėk, ir bulves kask – ten vyksta toks ūkiškas gyvenimas", – pasakojo A.Bieliauskas.
Tas ūkiškas gyvenimas rašytojui labai patiktų, jei jis galėtų žmonai padėti. Tačiau padėti negali dėl kojos – jam atlikta kelio sąnario operacija, todėl viena koja negali tvirtai remtis į žemę. "Negaliu pjaut, kapot malkų, nešt, kuolo kalt, – vardijo vyriškis. – Norisi dirbti, norisi padėti Marytei, bet negaliu. O aš labai mėgstu tuos darbus."
Tad gal Marija gali paprašyti kaimiečių, kad sode žolę išpjautų? Gal dar ne visi emigravę?
Anot rašytojo, neįmanoma: "Nėra jau tokių mūsų kaime. Mūsų kaimas – išmirštančių žmonių kaimas. Dažniausiai jie yra emigravę į kapines."
"Kadangi mes – anų laikų žmonės, esam įpratę dirbt. Jis dirba prie savo "staklių" – prie stalo, ką nors rašo, o aš dirbu žemę. Niekada nemaniau, kad norėsiu dirbti žemę. Vienintelis būdas žmogui gerai jaustis – tai dirbti darbą, kai pats matai jo rezultatą. O kad už tavo darbą viršininkas gerai mokėtų, šioje žemėje taip nebus. Taip bus tik danguje. Kad sveikatos turėčiau ir galėčiau dirbti lauko darbus danguje, būtų puiku", – pokštavo M.Bieliauskienė.
Žmonai nenorėjo nusileisti A.Bieliauskas: "Kai išmoksiu gerai dirbti kompiuteriu, gal Dievas mane priims į dangaus raštinę."
Marija suspėja ir į žūklę išsirengti. "Rugsėjo vidury su valtimi Lakajos upely apvirtau, kojom dugno nesiekiau. Inkarą traukiau per šoną – ne pagal taisykles. Inkaras traukiamas tik per valties galą. Žinau instrukcijas, bet jų nepaisiau – skubėjau", – juokėsi moteris.
"Marytė pratęsė maudymosi sezoną", – linksmai pridūrė vyras.
"Aha, maudymosi sezoną buvome užbaigę rugsėjo 2-ąją ir aš netyčia jį pratęsiau, – pritarė žmona. – Patekęs į ekstremalią situaciją žmogus net nežino, kiek turi jėgų. Sugebėjau ir valtį išlaikyti, kad srovė nenuneštų, ir išsikapanoti į krantą."
– Alfonsai, tarybiniais laikais nemažai rašytojų gyveno iš kūrybos, buvo labiau vertinami. Dabar rašytojas turi galvoti, kaip užsidirbs duonai, kaip išlaikys šeimą, o rašyti gali pripuolamai – kai turi valandėlę laisvo laiko.
– Tai – skaudi tema. Tai būdinga visai tautos kultūrai. Gyvendami tarp materialinių vertybių, pamirštam dvasines – tai, kuo tauta gyva. Ji gyva ne vien materialiniais pasiekimais, kuriuos matom, kurie tikrai yra, bet pirmiausia tautine kultūros savimone. Nuo seno lietuviai turi aukštą kultūrinį mentalitetą, nors jį slopino kas galėjo – ir svetimtaučiai, ir savi. Ir tie literatūros, dailės, muzikos, teatro talentai nepanaudojami šiuolaikiniam ir ateities lietuviui kurti.
Kiekviena santvarka turi savo prioritetus. Tarybiniais laikais ideologinis prioritetas buvo menas. Dabar ideologinis prioritetas yra pinigas. Socializmo ideologijai reikėjo didžiulės meno paramos, ir to meto veikėjai tai suprato, todėl stengėsi sudaryti kūrėjams tam tikras sąlygas. Jie suprato, kad norint pasiekti savo tikslų reikia pasitelkti meną, kūrybą, ir jie pasitelkė, sudarė sąlygas, nes buvo tuo suinteresuoti. O dabartiniai – nesuinteresuoti. Jie mano, kad jei duosim daugiau pinigų valdininkams, teisėjams, prokurorą savą turėsim, tai ir menui bus geriau. Ir kam čia rūpi ta kultūra – pakaks televizijos.
Ne tiek apie pinigą čia kalbu – tiesiog mes neturim valstybinio požiūrio į kultūros reikalus. Mes manom, kad jeigu turim du tris rašytojus, vardus, to Lietuvai pakanka, – Lietuva juk maža. Bet tai – baisi klaida. Literatūrą kuria ne du trys vadinamieji klasikai, o dauguma rašančių ir mąstančių. Ir kartais toks parašo kūrinį, kurį malonu skaityti, ir jis paveikia žmogų.
Iš tų nedidukų kūrinių susilipina bendra kultūrinė literatūrinė mozaika, ir tai jau veikia tautos sąmonę. Aišku, veikia ir tie didžiuliai, pirmos klasės, kūriniai. Bet ne jie vieni. Norėjau pasakyti: ne vien literatūrinis elitas kuria literatūrą. Netgi manau, kad elitas kuria ne daugiausia. Literatūrą kuria ne genijai, o rašytojai.
Tačiau kiekvienai valstybei, kiekvienai visuomenei reikalingos dvi trys pavardės: rašytojų, dailininkų, artistų, režisierių. Joms nereikia 300 rašytojų, 300 dailininkų, 300 artistų, 300 režisierių. Joms reikia dviejų trijų. Lengviau prisiminti, minėti, premijuoti, paskelbti Nacionalinės premijos laureatais. Tada vadams lengva mąstyti: anas premiją gavo pernai, tam duosim šiemet, jeigu nenumirs. Tai – banalus, biurokratinis mąstymas. Biurokratinė pažiūra į meną, kūrybą, kūrybos žmogų.
– Vakarų Europos literatūra stipriai yrėsi į priekį – gilinosi į žmogų, o komunistinės ideologijos prispausti tarybiniai rašytojai bandydavo išsisukinėti – griebdavosi ezopinės kalbos...
– Šitos mano mintys neturėtų būti suprastos kaip nostalgija ar panegirika aniems laikams. Kūrybinė laisvė tada buvo ribota. Išraiškos priemonės – irgi. Bet buvo galimybė išsiveržti – vieniems su ezopine kalba, kitiems – be ezopinės. Aš ir Mykolas Sluckis savo romanuose šnekėjom be ezopinės kalbos – tai aiškus sąmonės srautas.
Rašytojo profesija nebuvo taip labai skatinama tarybiniais metais. Reikėjo pasiekt tam tikrą lygį, kad galėtum rašyti, nes kiekvienas pilietis privalėjo kur nors dirbt. Už ideologines pažiūras – kad mes rašom tarybiškai – pinigais mūsų niekas neapiberdavo. Pinigus reikėjo uždirbt. Ir man, kaip ir visiems, reikėjo valgyti, gyventi, auginti vaikus. Aš buvau sąlyginai laisvas rašytojas.
"Švyturio" žurnale išdirbau 21-us metus. Buvau skyriaus vedėjas, redaktoriaus pavaduotojas, redaktorius – esu perėjęs visus laiptelius. Redaktoriumi dirbau 16 metų. Ten dirbdamas parašiau tris ar keturis romanus, išleidau literatūros kritikos knygą.
Žurnalistų atlyginimai tarybiniais metais buvo nedideli. Rašydavau straipsnius į dienraščius, savaitraštį "Literatūra ir menas". Man patikdavo straipsnius rašyti. Straipsnis – konkretus dalykas, už jį gauni honorarą. O romanas – po darbo. Kartais rašyti likdavau redakcijoje.
Rašytojo kelias
Alfonsas Bieliauskas – prozininkas, publicistas, literatūros kritikas. Gimė 1923 m. spalio 5 d. Naujuosiuose Neveronyse, Pažaislio valsčiuje (Kauno r.). 1937–1941 m. mokėsi Kauno 3-iojoje valstybinėje gimnazijoje. Antrojo pasaulinio karo metais, pasitraukęs į Rusijos gilumą, dirbo miškų darbininku, tarnavo 16-ojoje lietuviškojoje divizijoje.
1944–1946 m. vadovavo Kauno miesto komjaunimo organizacijai. 1951 m. baigė lituanistikos studijas Vilniaus universitete. 1949–1970 m. dirbo "Švyturio" žurnale. 1970–1976 m. buvo Lietuvos rašytojų sąjungos valdybos pirmininkas.
Išleido romanus "Rožės žydi raudonai", "Kauno romanas", "Mes dar susitiksim, Vilma!", "Tada, kai lijo", "Ramūs laikai", "Vilniaus kalneliai", "Ugnelė mūs kraujo", "Patogi moteris", "Kitų gyvenimas", "Amžiai su amūrais".
Taip pat išleido literatūros kritikos, novelių knygų, penkias prisiminimų knygas. Tai – "Giedantis gluosnis", "Po Marso ratais", "Molinis kalnas", "Pažink savo artimą", "Basas per duženas".
