Po daugybės metų savanoriškumo principu pagrįsto bendradarbiavimo su pramonės atstovais mobiliųjų telefonų kroviklių modelių skaičius per pastarąjį dešimtmetį sumažėjo nuo 30 iki 3, tačiau tai nepadėjo rasti visapusiško sprendimo. Dabar Europos Komisija imasi teisėkūros, siekdama nustatyti visų atitinkamų įtaisų universalųjį įkrovimo sprendimą.

„Elektronikos atliekos yra vienas sparčiausiai augančių atliekų srautų pasaulyje. Technologinės naujovės ir kylantis pragyvenimo lygis skatina vartotojus pirkti vis naujesnę įrangą. Deja, bet smulkūs elektroniniai prietaisai vis tik dar neretai patenka į buitinių atliekų konteinerius ir dėl jose esančių kenksmingų medžiagų bei baterijų tampa dideliu taršos šaltiniu aplinkai. Europos Komisijos sprendimas įteisinti universalų įkroviklį elektroniniams prietaisams neabejotinai sumažins atliekų kiekį, tačiau itin svarbu skirti ypatingą dėmesį ir gyventojų švietimui apie tinkamą atliekų rūšiavimą“, – komentuodamas EK sprendimą sako Aplinkos apsaugos instituto vadovas Alfredas Skinulis.

Europos Komisijos pateiktame pasiūlyme dėl Radijo įrenginių direktyvos peržiūros numatoma, kad suderintas elektroninių įtaisų krovimo prievadas USB-C bus universalusis prievadas. Tai leis vartotojams savo įtaisus įkrauti su tuo pačiu USB-C krovikliu, nepriklausomai nuo įtaiso prekės ženklo. Be to, suderinta greitojo įkrovimo technologija padės užtikrinti, kad skirtingi gamintojai nepagrįstai neapribotų įkrovimo spartos ir kad įkrovimo sparta būtų vienoda naudojant bet kokį įtaisui tinkamą kroviklį. Vartotojai galės įsigyti naują elektroninį įtaisą be naujo kroviklio. Tai leis apriboti be reikalo įsigyjamų ar nenaudojamų kroviklių skaičių. Manoma, kad sumažinus naujų kroviklių gamybos ir šalinimo mastą, elektroninių atliekų kiekis per metus sumažėtų beveik tūkstančiu tonų.

Gamintojai turės suteikti tinkamą informaciją apie įkrovimo charakteristikas, įskaitant informaciją apie įtaisui reikalingą galią ir tai, ar jis palaiko greitą įkrovimą. Taip vartotojams bus lengviau matyti, ar jų turimi krovikliai atitinka jų naujojo įtaiso reikalavimus, arba tai jiems padės pasirinkti tinkamą kroviklį. Tai, kartu su kitomis priemonėmis, padės vartotojams sumažinti naujų įsigytų kroviklių skaičių ir sutaupyti 250 mln. eurų per metus, nes nebereiks pirkti nereikalingų kroviklių, pažymima EK atstovybės Lietuvoje skelbiamame pranešime.

Radijo įrenginių direktyvos peržiūra yra susijusi su platesnio masto Europos Komisijos veiksmais, kuriais sprendžiama gaminių, visų pirma elektronikos įtaisų ES rinkoje, tvarumo problema. Jai daug dėmesio bus skiriama būsimame pasiūlyme dėl tvarių gaminių.

Ketvirtadienio pasiūlymą dėl Radijo įrenginių direktyvos peržiūros turės priimti Europos Parlamentas ir ES Taryba pagal įprastą teisėkūros procedūrą. 24 mėnesių pereinamasis laikotarpis, skaičiuojamas nuo priėmimo datos pramonės atstovams, suteiks pakankamai laiko prisitaikyti prieš pradedant taikyti šią direktyvą.

Tam, kad universalusis kroviklis veiktų, reikalingas visiškas sąveikumas abiejose kabelio pusėse, t. y. elektroninio įtaiso ir išorinio maitinimo šaltinio sąveikumas. Įtaiso sąveikumas, kuris yra gerokai didesnė problema, bus užtikrintas šiuo teikiamu pasiūlymu. Išorinio maitinimo šaltinio sąveikumo klausimas bus sprendžiamas peržiūrint Europos Komisijos ekologinio projektavimo reglamentą. Ši peržiūra bus pradėta jau šiais metais, kad jos įsigaliojimas sutaptų su šiandien teikiamo pasiūlymo įsigaliojimo data.

Atliekos – taip pat resursai

Anglies požiūriu neutrali, aplinką tausojanti ir netoksiška žiedinė ekonomika siekia integruoti tvarumą į visus vartotojų ir gamintojų grandinės etapus – nuo projektavimo, gamybos iki vartojimo.

Vienu svarbiausių žiedinės ekonomikos principų tampa tvarūs gaminiai, kurie turėtų būti suprojektuoti ir pagaminti ne tik naudojant kuo daugiau perdirbtųjų medžiagų, bet ir užtikrinant didesnį patvarumą, ilgesnį, sykiu pakartotinį naudojimą ir remontą sugedus, galiausiai – nesudėtingą produkto perdirbimą gyvavimo ciklo grandinės pabaigoje.

Europos Komisijos žaliojo kurso plane labiausiai koncentruojamasi į sektorius, kurie reikalauja daugiausiai išteklių, o didelis jų žiediškumo potencialas išnaudojamas gerokai per menkai. Viena problemiškiausių sričių – elektros ir elektronikos įranga (EEĮ): šių atliekų kiekis Europos bendrijoje, kaip ir pasauliniu mastu, pastaraisiais metais auga intensyviausiai.

Kaip pastebi Aplinkos apsaugos instituto direktorius Alfredas Skinulis, vartojimo ir aplinkosaugos poreikiai jau savaime užprogramuoja konfliktą.

„Nebus taip, kad visiškai nieko nevartosime, tačiau reikia kalbėti argumentais ir ieškoti kompromiso. Tai aprėpia ir tvaresnius gaminius, ir perdirbimą, ir atsakomybę vartojant – visa yra susiję“, – sako pašnekovas.

Verslas eina paskui vartotoją

A. Skinulio teigimu, valstybinis teisinis reguliavimas daro įtaką mūsų pasirinkimams, nuo to priklauso ir ekonominė dedamoji, o augant gyventojų sąmoningumui ir keičiantis vartojimo įpročiams, galima tikėtis išties efektyvių ir prasmingų pokyčių.

„Nes verslas eina paskui vartotoją, tad iš principo patys žmonės labiausiai ir greičiausiai daro įtaką pokyčiams. Kad ir paprasčiausias pavyzdys – baterijos: ar renkamės vienkartinio naudojimo ar įkraunamas? Pastarosios brangesnės, tačiau ilguoju periodu tai bus pigiau, nes įkraunamas baterijas galima panaudoti daug kartų. Pirkti tokias baterijas būtų paprastas būdas prisidėti prie tvarumo, nes į pirkėjo poreikius reaguos ir gamintojai, ir pardavėjai“, – teigia ekspertas.

Kalbant apie EEĮ, pasak A. Skinulio, vienas svarbiausių siekių – kad pati technika būtų kokybiška, tarnautų ilgai ir nebūtų užprogramuotas jos gedimas ar vartojimo pabaiga. Gedimo atveju pakartotinis gaminio naudojimas dažniausiai tampa komplikuotas tiek dėl atsarginių dalių, tiek paties remonto darbų kaštų.

Tuo metu „Eurobarometro“ ataskaita rodo, jog 77 proc. ES piliečių verčiau taisytų savo prietaisus, nei juos keistų kitais. 79 proc. ES piliečių mano, kad iš gamintojų turėtų būti reikalaujama užtikrinti, kad būtų lengviau pataisyti skaitmeninius prietaisus arba pakeisti jų atskiras dalis.

Europos bendrijos vartotojų poreikius imama įteisinti ir reglamentavimu: antai nuo 2019 m. buitinės elektronikos gamintojai, priklausomai nuo įrangos tipo, atitinkamam laikotarpiui turi užtikrinti rinkai ir atsarginių dalių tiekimą.

Skatinti – iniciatyvomis ir parama

Siekdama, kad elektroninė buitinė technika būtų remontuojama, o ne išmetama, Prancūzija žengė dar toliau – nuo šių metų pradžios šalyje įdiegtas remonto indeksas. Ant kai kurių prekių gyventojai jau mato naujas etiketes, kurios rodo, kaip lengvai galėtų būti suremontuotas gaminys. O neilgai trukus ketinama įdiegti ir gaminio patvarumo indeksą, nurodantį, kaip ilgai daiktas apskritai gali tarnauti.

Neabejojama, kad šios iniciatyvos prisidės ne tik prie tvaresnio vartojimo, bet ir prie konkurencijos rinkoje skatinimo – EK 2018 m. atliktas elgesio tyrimas atskleidė, kad vartotojai yra tris kartus labiau linkę pirkti produktą, jei jis paženklintas kaip patvaresnis ir pataisomas.

Ne vienoje Europos šalyje sukurtos ar kuriamos paskatos ir kitų kasdienio naudojimo daiktų (baldų, dviračių, batų, drabužių ir pan.) taisymui, taikant įvairius finansinius paskatinimus – nuo mažesnio pridėtinės vertės mokesčio tarifo taisymo paslaugos teikėjui iki galimybės tokios paslaugos gavėjui susigrąžinti dalį sumokėtos sumos per pajamų mokesčio lengvatą.

Žaliosios politikos instituto vadovo Remigijaus Lapinsko teigimu, planų skatinti daiktų taisymo veiklą būta ir Lietuvoje. Prieš kiek daugiau nei metus valstybė EK turėjo pateikti Nacionalinį energetikos ir klimato srities veiksmų planą, kuriame buvo numatyta kurti finansines paskatas daiktų taisymo veiklai.

„Remiantis planu, paskatos turėtų apimti dviračių, batų, odos gaminių, drabužių, baldų ir panašių daiktų remonto paslaugas. Net buvo paskaičiuota, kad tai turėtų sumažinti sąvartynuose šalinamų atliekų kiekį 0,5 proc. kasmet. Planas buvo pateiktas, tad belieka laukti jo įgyvendinimo“, – sako R. Lapinskas.

Ne vien ekologija, bet ir ekonomika

„Kalbant apie EEĮ, ne mažiau aktualus aspektas, kad buitinė technika būtų pagaminta iš tokių medžiagų, kurias galima perdirbti, ir tai iš principo būtų ekonomiškai naudinga. Nes teoriškai perdirbama viskas, tačiau praktiškai būna kitaip. Ypač kalbant apie kombinuotus plastikus. O jei nenaudinga perdirbti ekonomiškai, tada pasidaro ir labai sudėtinga“, – pripažino Aplinkos apsaugos instituto vadovas A. Skinulis.

Siekdama didesnio gaminių ir jų naudojimo tvarumo EK elektronikos gamintojams jau yra nustačiusi reikalavimus, kad į gaminius įmontuotos baterijos lengvai išsiimtų.

„Būdama potencialiai pavojingiausia aplinkai dalis, ji negali būti įlieta į korpusą, o turi lengvai išsiimti ir keliauti į pakartotinį panaudojimą. Be to, naujame reglamente yra net numatyta, kiek baterijos sudėtyje privalės būti metalų, atgautų iš perdirbimo“, – aiškina A. Skinulis.

Žaliosios politikos instituto vadovas R. Lapinskas taip pat pastebi, kad gamintojai neturėtų sudaryti kliūčių jų produktų taisymui ir laikyti daiktų taisymo veiklos grėsme jų ekonominei gerovei. Priešingai – gamintojai turėtų prisitaikyti ir keisti savo verslo modelius taip, kad produktų taisymas taptų nauju pajamų šaltiniu.

„Šį pokytį turėtų paskatinti tiek nauja ES politika, tiek augantis vartotojų sąmoningumas. O tai, kad tokia praktika gali būti ekonomiškai naudinga, įrodo mokslininkų skaičiavimai. Anot jų, vos 1 proc. išaugęs daiktų taisymo sektorius padidintų ES bendrąjį vidaus produktą 7,9 mlrd. eurų“, – pastebi R. Lapinskas.

Pasigenda lankstumo garantijų sutartyse

Anot pašnekovo, šiuolaikiniai elektroniniai gaminiai viduje turi daug sudėtingų detalių, tad pačiam vartotojui gaminio taisymas dažnai yra per sudėtingas. Vis dėlto, kai kuriais atvejais gamintojai turėtų sudaryti palankesnes sąlygas patiems vartotojams pataisyti turimą produktą, t. y. teikti techninę informaciją apie jo taisymą ir nesudaryti tokių kliūčių, kaip, pavyzdžiui, specializuotų įrankių poreikis, norint suremontuoti daiktą.

„Kalbant apie elektroninių daiktų taisymą, pasigendama lankstumo ir produktams taikomų garantijų sutartyse. Dažnai gamintojai apriboja garantijos teikimą, jei produktas jau buvo taisytas trečiosios šalies. Tvarumo temas nagrinėjantys mokslininkai įsitikinę, kad gamintojai turėtų leisti trečiosioms šalims dalyvauti taisymo procese ir neturėtų už tai bausti vartotojo“, – sako R. Lapinskas.

Kita problema, kurią pažymi pašnekovas, yra dalies elektronikos įrenginių, ypač išmaniųjų, nuolatinis modernizavimas ir atnaujinimas, kuris, viena vertus, yra progreso variklis ir todėl yra sveikintinas, kita vertus, verčia tokių įrenginių po kurio laiko atsisakyti kaip morališkai pasenusių.

„Toks modernizavimas, kuris reikalauja nuolat didinti baterijos talpą ar atminties dydį, turėtų būti iš anksto projektuojamas kitaip, kad leistų tai padaryti ir tame „senstelėjusiame“ įrenginyje. Dabar matome, kad ketverių penkerių metų senumo mobilieji telefonai tampa faktiškai netinkami naudoti būtent dėl šios priežasties“, – teigia ekspertas.

Vis dėlto pozityvių pokyčių ženklų matyti ir šioje srityje. Neseniai viena šalies telekomunikacijų bendrovė į siūlomų išmaniųjų įrenginių asortimentą įtraukė būtent atnaujintus naudotus telefonus. Įmonės atstovų teigimu, toks pakartotinis telefonų naudojimas yra ne tik draugiškas aplinkai sprendimas, bet ir leis įsigyti flagmanus už patrauklią kainą.

Žaliems ištekliams – išmanus ūkininkavimas

A. Skinulio teigimu, skatinant žiedinę ekonomiką žaliavų, atgautų iš atliekų, panaudojimas pakartotinai, sutaupant gamtos išteklius, taps vis labiau aktualesnis. Tačiau be papildomo žaliavų paėmimo iš gamtos vargu ar pavyks išsiversti. Kitas klausimas – kokias žaliavas naudosime ir iš kur jas imsime.

„Jei norime gyventi tvarioje aplinkoje ir turėti gerą pragyvenimo lygį, medienos naudojimas mūsų gyvenime neišvengiamai turės užimti kuo didesnę dalį, pradedant baldais ir baigiant statyba. Medžiai yra puikiai atsinaujinantys gamtos ištekliai, per savo gyvenimo ciklą dar ir absorbuojantys CO₂. Kol miškas auga iki brandos, jis labai draugiškas klimato kaitoje gamindamas deguonį – kai miškas pradeda senti, ta proporcija pradeda keistis į kitą pusę“, – sako pašnekovas.

Tad miško auginimas, kirtimas, atsodinimas, pasak eksperto, – neišvengiamas žaliosios ekonomikos procesas, nors neretai tai atrodo labai jautrus klausimas. Be abejonės, svarbu aiškiai atskirti saugomas teritorijas, sengires ir pan. bei ūkininkavimą.

„Žiedinėje ekonomikoje būdamas labai tvarus miškas gali labai reikšmingai prisidėti prie planetos išsaugojimo. Galiausiai renkantis gaminį taip pat labai svarbu atsižvelgti į jo medžiagiškumą, tai yra kiek ta medžiaga draugiška aplinkai – kalbant konkrečiai apie medieną, net ir jai suirus aplinkos taršos nėra“, – primena ekspertas.

Kokybė visada apsimoka

Pastaruoju metu populiarėjantis ekodizainas, antrinis medienos panaudojimas, pašnekovo teigimu, itin svarbus ir skatintinas aspektas.

„Tai galėtų tapti ilgalaike mada. Kita vertus, visada turime žvelgti plačiau – tai gali spręsti tik dalies žaliavų panaudojimo klausimą. Vertinant globaliai – perteklinį vartojimą geriausiai gali pažaboti tik pats vartotojas. Turime suprasti, kad kokybiško, ilgalaikio daikto pasirinkimas yra naudingas visomis prasmėmis, įskaitant ir ekonominį. Ne veltui sakoma, jog šykštus moka dvigubai – dažniausiai pigus daiktas labai greitai sugenda ar tampa nebetinkamas naudoti. Tarkime, įsigijęs kokybišką televizorių galiu tikėtis, kad jis man tarnaus daugelį metų ir neteks išlaidauti naujam

pirkiniui, o net jei po ilgo laiko gaminys kažkiek pasens technologiškai, morališkai, jis gal galės tarnauti kažkur kitur – jei ne mano, gal kaimyno ar kitos, ekonomiškai silpnesnės valstybės ūkyje ir pan.“, – vardija pašnekovas.

Anot eksperto, kurdami tvaraus vartojimo modelį dar turime nemažai potencialo, pradedant automobilių dalijimosi paslauga vietoje nuosavos transporto priemonės ir baigiant atsinaujinančių energijos išteklių technologijų diegimu savo būstuose.

Siekiant iš esmės pakeisti esamą padėtį rinkoje, būtina sukurti naują padangų atliekų surinkimo ir tvarkymo sistemą.

Gamintojai ir importuotojai Lietuvos rinkai kasmet patiekia per 20 tūkst. tonų padangų, o pagal teisės aktus gamintojai ir importuotojai turi surinkti bei perdirbti 80 proc. šio kiekio – tai sudarytų vidutiniškai 16 tūkst. tonų senų padangų per metus. Specialistų vertinimu, dar apie 9 tūkst. tonų padangų per metus į šalį įvažiuoja su transporto priemonėmis, o apie 4 tūkst. tonų padangų parduodama nelegaliai.

„Dabartinė teisinė bazė ir padangų atliekų tvarkymo sistema neužtikrina tinkamo jų sutvarkymo, todėl reikalingi reikšmingi pokyčiai“, – sako Seimo Aplinkos apsaugos komiteto narė Virginija Vingrienė. Pasak jos, vienas iš galimų sprendimo būdų – įvesti depozito sistemą padangoms.

„Siūlome atsisakyti padangų sutvarkymo pažymų ir užduočių vykdymo pagal atskirai rinkai patiektą kiekį. Vietoj to reikėtų numatyti pareigą visiems gamintojams ir importuotojams realiai finansuoti visų rinkai patiekiamų padangų sutvarkymą“, – penktadienį Kazlų Rūdoje vykusioje konferencijoje apie apmokestinamųjų gaminių tvarkymo sistemą Lietuvoje sakė Gamintojų ir importuotojų asociacijos (GIA) vadovas Alfredas Skinulis.

Pasak stambiausius automobilių ir jų dalių gamintojus bei importuotojus vienijančios GIA vadovo, šiuo metu dėl teisės aktų spragų nemažai padangų gamintojų ir importuotojų pilnai nevykdo pareigos organizuoti ir finansuoti panaudotų padangų perdirbimą ir linkę mokėti mokestį už aplinkos teršimą.

„Būtina sukurti efektyvią ir aiškią padangų atliekų surinkimo sistemą: įrengti kuo daugiau atliekų priėmimo vietų, kuriose gyventojai ir autoservisai nemokamai galėtų atvežti nenaudojamas padangas, o gamintojams ir importuotojams būtų kuo mažesnė finansinė našta. Senų padangų surinkimas savivaldybėms ir gyventojams papildomai nekainuotų, nes jų surinkimas ir tvarkymas vyktų aiškiai ir sklandžiai. Tai leistų išspręsti senas problemas – padangų atliekų nesutvarkymą ir jų mėtymąsi prie konteinerių, pakelėse, miškuose ir kitose vietose “, – kalbėjo A. Skinulis.

Regionų atliekų tvarkymo centrai (RATC) visoje Lietuvoje turi 94 didelių gabaritų atliekų surinkimo aikšteles. Pavyzdžiui, Vilniuje jų yra 5, aikštelės yra išbarstytos atokiuose miesto pakraščiuose ir gyventojams nepatogu į jas vežti senas padangas.

„Naujos sistemos dėka būtų sustabdyta aplinkos tarša padangomis ir jos nebesimėtytų bet kur, mažėtų administracinė našta valstybei, pareigas vykdantiems gamintojams ir importuotojams (nebereikėtų mokėti jokių mokesčių, teikti deklaracijų ir pan.), neliktų dvigubo apmokestinimo ir finansinės naštos gyventojams, RATC ir savivaldybėms per rinkliavas už padangų atliekų sutvarkymą. Dabar už šių atliekų sutvarkymą moka gamintojai ir importuotojai bei gyventojai, o daug padangų atliekų vis tiek nesutvarkoma. Taip pat būtų sukurtos vienodos konkurencinės sąlygos visiems padangų gamintojams ir importuotojams, turėtume mažesnį šešėlį rinkoje“, – sakė A. Skinulis.

Atsižvelgiant į Europos Komisijos kuriamos žiedinės ekonomikos tikslus, Ūkio ministerija galėtų nustatyti tam tikrus reikalavimus dėl pakartotinio senų surinktų padangų naudojimo. Kaip ekonominė priemonė, užtikrinanti gamintojų ir importuotojų pareigų vykdymą galėtų būti ne mokestis už aplinkos taršą, o banko ar draudimo garantija.

„GIA vadovo teigimu, realūs padangų sutvarkymo kaštai iš esmės nesikeistų. Naujų padangų kaina gali šiek tiek kisti, tačiau ji priklausys nuo to, kiek papildomai atliekų surinkimo vietų reikės įrengti, kokie būtų atliekų naudojimo būdai (perdirbimas ar deginimas) ir kiek jų bus pakartotinai panaudota, kiek teks investuoti į švietimą ir pan.“, – konferencijoje kalbėjo A. Skinulis.

GIA vadovas taip pat minėjo kuriamą naują tinklalapį www.atliekos.lt, kuriame bus pateikta visa informacija apie tai, kur (ir kiek) galima priduoti padangas ir kitas atliekas bei kita informacija, aktuali gyventojams ir įmonėms.

Naudotos padangos kelia pavojų aplinkai ir žmonių sveikatai, jos neretai tampa gaisro priežastimi. Deginamos padangos į aplinką išskiria kenksmingųjų medžiagų, o, patekusios į gamtą, suyra tik per 120-140 metų. Perdirbtų padangų guma gali būti panaudojama sporto aikštynų ar žaidimų aikštelių guminėms dangoms, automobilių statymo apsauginių kuolelių gamybai arba energijai gauti. Senų padangų deginimo procese naudojami specialūs filtrai, kurie neutralizuoja į aplinką išsiskiriančias kenksmingąsias medžiagas.

Be padangų autoservisuose susidaro ir kitų neigiamą poveikį aplinkai galinčių sukelti automobilių atliekų, pavyzdžiui, panaudota alyva, filtrai, akumuliatoriai, amortizatoriai ir pan., kurių atliekų tvarkymu turi rūpintis gamintojai ir importuotojai.