Trijų grybų gerbėjai

Anot mikologo Almanto Kulbio, jei Lietuvoje reikėtų sudaryti populiariausių grybų sąrašą, reikėtų prisiminti šalyje sklandantį posakį, kad lietuviai – trijų grybų grybautojai.

"Didžioji dalis mūsų tautiečių apsiriboja labai gerai pažįstamais ir jų mėgstamais grybais – tikriniu baravyku, rudakepuriu aksombaravykiu ir voveraite. Kiti grybautojai, kurių yra kiek mažiau, linkę eksperimentuoti ir grybų pintinės asortimentą pildo labai įvairiomis gėrybėmis – ūmėdėmis, raudonviršiais, lepšėmis, rudmėsėmis ir daugybe kitų.

Tačiau tai – tik mūsų krašto ypatybės, nes vertingiausių sau grybų turi kiekviena šalis. Pavyzdžiui, garsus italų mikologas Umberto Noni yra išragavęs 600 skirtingų rūšių grybų (Lietuvos miškuose auga 1 200 skirtingų grybų) ir sudaręs jų vertingumo lentelę. Įdomus faktas, kad jos viršuje atsidūrė karališkoji musmirė. Pastaroji Lietuvoje neauga, o Europos pietuose – tikras delikatesas", – sako mikologas.

Auksinės grybavimo taisyklės

Svarbiausia grybavimo taisyklė – valgyti gerai pažįstamus grybus. "Bene populiariausi šalies grybai – baravykiniai – savo kepurėlės apačioje turi skylutes. Galima sakyti, kad į savo pintinę dėdami tokius grybus, taip ir lepšes bei raudonviršius, niekada nesuklysite, nes tai – ir skanios, ir maistingos miško gėrybės. Tiesa, saugokitės aitriojo baravyko ar pipirbaravykio – nors jie nenuodingi, šie grybai sugadins jūsų patiekalą. Taip yra nutikę ir man. Norėdami išvengti tokios patirties, galite lyžtelėti ar krimstelėti tokio grybo kepurėlę. Jeigu ši karti – jį palikite miške", – pataria mikologas.

Dar viena reikšminga taisyklė – jei jau prisiruošėte eksperimentuoti ir rinkti platesnį spektrą grybų, nei anksčiau išvardyti, būtinai pasidomėkite jų paruošimo būdu.

"Pavyzdžiui, bobausiai gali būti mirtinai nuodingi. Kai kurie mikologai sako, kad jų geriau išvis nerinkti ir nerizikuoti, nes juos galima valgyti tik kelis kartus nuvirus, reikia vengti net jų garų. Taip pat mirkyti ir tik tada virti bei valgyti reikia piengrybius. Taip ir daugybę kitų grybų – literatūroje jie yra įvardijami kaip santykinai nuodingi. Paruošus tinkamai – juos valgyti galima", – teigia grybų žinovas.

O štai trečioji grybavimo taisyklė susijusi su žmonių godumu iš miško grįžti su kuo didesniu grybų laimikiu, kartais net nepaisant jų kokybės.

"Miškan traukiantys gyventojai dažnai nevengia blogai atrodančių, pasenusių ar šalnų pakenktų grybų. Šios gėrybės – gyvi organizmai, kurie lygiai taip pat, kaip gyvūnai – miršta. Grybui senstant, prasideda baltymų irimas, o suirę baltymai – taip pat nuodas. Todėl netgi baravykas gali tapti nuodingas, jei yra pasenęs, išvarpytas grybais mintančių organizmų ar pradėjęs irti. Geriau namo parsinešti mažiau grybų, bet gražių ir sveikų", – ragina A.Kulbis.

Žalsvoji musmirė – pavojingiausia

Kalbėdamas apie nuodingus grybus, mikologas išskiria žalsvąją musmirę – pavojingiausią Lietuvos grybą. Anot jo, ši musmirė yra panaši į gana daug grybų – į žaliuokes, žalsvąją ūmėdę, kai kuriuos pievagrybius. Todėl jos bruožus reikia įsiminti itin gerai.

"Žalsvoji musmirė skirtingose augavietėse gali atrodyti vis kitaip, jos išvaizda skiriasi ir vystymosi stadijų metu. Tačiau ją galima atpažinti iš žalsvos spalvos, įspūdingo dydžio sijonėlio ir grybo kotą gaubiančios išnaros, kuri slepiasi po žeme. Lietuvos mikologijos klasikas Vincentas Urbonas yra rašęs, kad šio grybo plakatas turėtų būti pakabintas darželiuose, kad žinotume, kaip atrodo pavojingiausias Lietuvos grybas nuo pat vaikystės. Tam pritariu ir aš", – sako A.Kulbis.

Almantas Kulbis: netgi baravykas gali tapti nuodingas, jei yra pasenęs, išvarpytas grybais mintančių organizmų ar pradėjęs irti. Geriau namo parsinešti mažiau grybų, bet gražių ir sveikų.

Pasitikėti tik patyrusiais

Mikologas akcentuoja, kad nors žmonės labai pasitiki grybų atpažinimo grupėmis, kurios paplitusios socialiniuose tinkluose, iš mėgėjiškai atliktos nuotraukos suprasti, ar grybas nuodingas, ar ne, dažnai gali būti itin sudėtinga.

"Nei mobiliosiomis programėlėmis, nei minėtomis grupėmis aklai tikėti neverta. Geriau pasitikėkite labiau patyrusiais grybautojais, kurie gėrybes gali pamatyti gyvai, – tėvais, močiutėmis ar seneliais. Galų gale, stenkimės plėsti valgomų grybų akiratį ir spektrą – Lietuvoje turime kelis šimtus valgomų grybų, todėl galimybės – milžiniškos. Tiesa, tai stenkimės daryti atsakingai ir kruopščiai, rinkdami tik tuos grybus, dėl kurių valgymo esame tikri", – primena pašnekovas.

Grybavimo kultūra auga

Mikologas pratęsia, kad grybaujant atkreipti dėmesį būtina ne tik į pačius grybus, bet ir į jų rinkimo būdus. Anot jo, atsakingi grybautojai palieka kas kelintą grybą miške, nes tik tokiu būdu galime tikėtis gėrybių kitąmet.

"Grybavimas turėtų tapti malonumu – kiek jų pririnksime, tiek. Juk tai – didelės miško ekosistemos dalis, nuo kurios priklauso ne tik medžiai, bet ir daugybė vabzdžių, kitų organizmų. Iš miško visko išnešti nebūtina – džiugu, kad tai pastaruoju metu supranta vis daugiau gyventojų, o grybavimo kultūra Lietuvoje kyla.

Dar vienas svarbus patarimas – rekomenduočiau apie grybavimą pagalvoti iš anksto – įsigyti tam tikrus krepšius, kuriuose grybus iškart galima rūšiuoti, nes, metant į plastikinius maišelius, iš grybų lieka tik jų trupiniai", – sako A.Kulbis.

Savotiška meditacija

Visuomenininkas ir Grybautojų asociacijos įkūrėjas Vytenis Daugudis pasakoja, kad grybavimo entuziastų asociaciją jis įkūrė prieš penkerius metus, o šia veikla susižavėjo jau vaikystėje.

"Prieš 28 metus persikėlėme gyventi į Dzūkiją, Pirčiupius. Šiame regione apstu miškų. Juose aš pradėjau leisti visą savo laisvalaikį, o sezono metu – aktyviai grybauti. Grybavimas buvo tapęs netgi mano pragyvenimo šaltiniu. Grybų supirkimo kainos buvo didelės, algos žemos, todėl grybaudamas stipriai prisidurdavau prie atlyginimo", – pasakoja V.Daugudis.

Kaip pasakoja vyras, nors grybavimas – jam yra savotiška meditacija, jis aktyviai dalyvauja įvairiuose grybavimo čempionatuose, ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje, Lenkijoje, Italijoje. 2019 m. V.Daugudis laimėjo Italijoje rengiamą pasaulio grybavimo čempionatą. O Lietuvos čempionu jis yra tapęs net devynis kartus.

Patyręs: Grybautojų asociacijos įkūrėjas V.Daugudis ne tik grybauja savo malonumui, bet ir dalyvauja varžybose. Jis – net devyniskart Lietuvos čempionas.

Grybingų vietų paieškos

Puikiai apie grybavimą nusimanantis vyras teigia, kad šiuo metu su grybais susijusi situacija Lietuvoje yra įdomi – vienose vietose daug grybų, kitose nėra. Tačiau, anot jo, šie metai – niekuo neišsiskiria iš kitų. V.Daugudis pasakoja, kad šiuo metu rasti grybingų vietų labai paprasta. Tai padaryti galima netgi neišėjus iš namų, tereikia akimis permesti socialinius tinklus.

"Socialiniuose tinkluose žmonės dalijasi laimikių nuotraukomis. Užtenka pasidomėti, kokiame krašte jie grybų rado ar iš kokio krašto žmogus kilęs, ir iš karto galima bandyti ten ieškoti miško gėrybių. Būtent dėl šios priežasties prieš važiuojant grybauti siūlau peržiūrėti socialinius tinklus. Svarbiausia iš vakaro, prieš vykstant grybauti susirinkti informaciją ir išsirinkti tuo metu grybingą kryptį", – patarimais dalijasi Grybautojų asociacijos įkūrėjas.

Tiesa, jeigu į rekomenduojamą vietą nuvyksite po savaitės – po ilgo laiko toje pačioje vietoje grybų galite ir neberasti. Mat situacija labai greitai keičiasi. Visgi, kaip teigia ekspertas, šiuo metu drėgmės pakanka ir grybauti galima vykti į bet kurį Lietuvos regioną.

Paklaustas, ar grybingos vietovės turi kokių nors išskirtinių požymių, pašnekovas atsako, kad ne. Dzūkijoje baravykai dera jaunuolynuose, o Aukštaitijoje gali geriau dėrėti sengirėse. Tačiau, anot jo, nepatyrusiems grybautojams dažnai nusišypso sėkmė – jie išvažiuoja grybauti nepasidomėję, be konkrečios krypties, tačiau iš miškų grįžta pilnais krepšiais grybų.

Parengta pagal pranešimus spaudai

Jo teigimu, nors gamtoje gyvenančios blakės žalos beveik nepadaro, naminės blakės siurbia žmogaus ir jo augintinių kraują, o apsisaugoti nuo jų galima paprastai – laikantis švaros.

– Kodėl blakės nemėgstamos?

– Advokatauti blakėms sunku, nes jos tikrai turi įvairių savybių, kurios, žmonių supratimu, yra negeidžiamos. Nors gamtoje tai įprasti dalykai.

Pirmiausia reikėtų pasakyti, kuo gi blakės išsiskiria. Žmonės, ypač vartydami senesnę literatūrą, rastų skirtingus duomenis. Dabar cikados, blakės sujungtos į vieną būrį, pavadintą straubliuočiais, nes turi straubliuką. O dar kai kuriose knygose blakės vadinamos pusiau kietasparniais – jų sparnai tikrai unikalūs: pusė sparno yra kieta, odiška, kita pusė – plėviška. Be to, tai dalinės metamorfozės vabzdžiai – nebūna nei vikšro, nei lėliukės, todėl mokslininkams sunku jas tyrinėti.

– Kokia blakių įvairovė?

– Lietuvoje tikrai užfiksuota apie 350 rūšių, bet vis atrandama naujų, nes mažai kas jas tyrinėjo. Bet manoma, kad Lietuvoje galėtų būti 400–500 rūšių. O pasaulio įvairovė – apie 40 tūkst. rūšių.

Lietuvoje tikrai užfiksuota apie 350 rūšių, bet vis atrandama naujų, nes mažai kas jas tyrinėjo.

– Viena iš rūšių yra vandens blakės. Jos gali plaukti vandens paviršiumi. Kokios tai blakės?

– Visi jas yra matę. Pavyzdžiui, vandens čiuožikai taip pat yra blakės. Kokia išradinga gamta! Ji sukūrė gyvūną, kuris čiuožia vandens paviršiumi ir yra plėšrūnas. Keturios vandens čiuožiko kojos turi plaukelius, kurie lyg ir patepti riebalais, ir mažus vandens burbuliukus. O dvi priekinės kojytės skirtos grobiui pagauti.

Vandens čiuožikai žiemą slepiasi ne vandens telkinio dugne (ten paskęstų), bet išropoja į krantą. O atsibudę vėl vandeniu čiuožia. Vandens blakės nugarplaukos čiuožia kita puse – apatine vandens plėvele. Įdomiausia vandens blakė, ko gero, –  skorpionblakė. Ji panaši į mažą skorpioną, gali įkąsti, pagauti mažą žuvytę, varlytę ir turi kvėptuką. T. y. ji virš vandens iškiša ploną vamzdelį. Per kurį kvėpuoja.

– Dar yra blakės kareivėliai. Kodėl kareivėliai?

– Galbūt kažkas įžiūrėjo kareivėlio veidą ant išorinio piešinio. Tai raudonos spalvos, ryškios blakės. Jos ir dabar jau nubudo. Bet kai atšils dar labiau, jos pradės ropinėti masiškai, burtis į didelius būrius. Ypač jos mėgsta burtis prie liepų kamienų, prie tvorų. Kartais didžiuliai būriai susiburia medinių namų verandose, terasose ir išgąsdina žmones. Bet taip jos dauginasi – apie 30 val. vyksta dauginimosi procesas, o paskui jos tiesiog išsivaikšto.

Jeigu imsime jas į rankas, traiškysime, jos besigindamos paskleis kvapą. O ryškia spalva blakės ginasi, tarsi įspėja paukščius „nelieskite manęs“.

– Blakės – ir miško bei daržo kenkėjos. Kokia jų žala?

– Kiekvienoje knygoje apie daržo kenkėjus bus paminėta bent keletas blakių. Iš tikrųjų taip, jos kenkia – siurbia augalų sultis (gali ir svogūno laišką, ir morkos, burokėlio lapą užpulti). Bet jos gali pakenkti lokaliai, nes nėra tokie kenkėjai, kurie užplūsta masiškai. Blakės puola ne tik daržoves, bet ir piktžoles, todėl jei nepaliksite daug piktžolių, ir blakių bus mažiau.

– Ar blakės giminingos su erkėmis?

– Ne. Erkė yra voragyvis – voragyviai net nėra vabzdžiai. O blakės – šešiakojai vabzdžiai.

– Kokia yra patalinė blakė?

– Ją rasti dabar vis sunkiau, nors ji dar nėra retas vabzdys. Teko skaityti, kad jos buvo užpuolusios JAV viešbučius. Atsimenu, labai seniai, prieš daugelį metų, jos buvo studentų bendrabučių gyventojos.

Blakės pavojingos, nes jos – kraują geriantys parazitai. Ne tik žmogaus, bet šiltakraujų gyvūnų. Jos gali pakenkti ir šunims, ir kitiems augintiniams. Vis dėlto nėra įrodyta, kad blakės platina ligas – jos gali būti ligų nešiotojos.

Beje, blakės – labai įdomus  naktinis gyvūnas. Dieną slepiasi po apmušalais, netgi baldų kamšaluose, gali sofose gyventi. Auką susiranda pagal šilumą, kvapą ir išskiriamą anglies dvideginį. Tai tobulas mechanizmas. Pripampusios kraujo gali padidėti netgi du kartus ir sočios daugintis ir kenkti toliau. Svarbiausiai priemonė, apsauganti nuo blakių, – švara.