GODO YORKE

PERKŪNIJA

Self-released

Pasakysiu paprastai ir nuoširdžiai: man patinka naujasis Godo Yorke albumas.  Kodėl? Todėl, kad jame yra pakankamai paprastumo ir nuoširdumo. Viena labiausiai underappreciatintų atlikėjų Lietuvoje išleido dar vieną stiprų albumą, kuriame niekaip neradau nieko, kas man skambėtų kaip melas, įvaizdis ar povyza. Chaotiškas savo stiliais ir dainų struktūromis, grynas savo žodžiais ir intencijomis, be to, nedeklaratyvus, tačiau  atviras savo žinute šis ilgagrojis turėtų patikti profesionalios (nemasinės) popmuzikos gerbėjams. Kartais jis skamba kaip nebaigtų rašyti juodraščių rinkinys, kartais – kaip vidinį skausmą spinduliuojančio žmogaus dienoraštis, o kartais – kaip ilgai ieškotų ir išieškotų kompozicijų visuma, tačiau, nepaisant šio chaosėlio, „Perkūnija“ yra verta daugiau negu vienos perklausos, jos paslaptys per sykį neatskleidžiamos ir todėl jis turėtų ilgiau apsigyventi jūsų ausyse. Netgi žinutės tarp dainų, dažniausiai skambančios pretenzingai, tuščiai ir egocentriškai, „Perkūnijoje“ spindi neveidmainiškumu, tikrumu ir gėla, kuria kiekvienas iš mūsų gali pasidalyti. Prisipažinsiu, man keista, kad Godo kūryba vis dar yra kažkur Lietuvos popmuzikos nuošalėje, ypač turint omenyje, kokiais dirbtiniais popmuzikos produktais užpildyta scena. O čia – paprastas žmogus, paprastai, bet toli gražu ne prastai pristato tokias dainas, kurių pavydėtų prie tradicinių klišių mus įpratinusios popžvaigždutės ir jų vadybininkai. Taip, gal kartais atlikėja skamba naiviai, tačiau jau geriau taip, negu kvailos dainuškos apie nieką su simbolika apie nieką, už kurių realiai nieko nėra. Jau geriau trumpa, skardi perkūnija negu ilgas erzinantis krapnojimas. Todėl, kaip sako vienas personažas, tik pirmyn.

85/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“)

KONSTANTINAS LILAS

BEŽDŽIONĖ

Self-released

Lilas goes post punk? Na, gal ne taip radikaliai viskas skamba, tačiau naujos kryptys, kurias renkasi Lilas be Innomine, darosi vis įdomesnės. Turiu būti atviras, niekada nebuvau itin didelis nei minėto dueto, nei Lilo solo kūrybos gerbėjas, tačiau net ir mano cinizmą „Beždžionė“ pramušė. Nežinau, ar čia dėl to, kad atsirado daugiau gitarų, ar dėl to, kad Lilo vokalas tapo vienu iš grojamų elementų, ar dėl to, kad jo repavimas virto pusiau dainavimu, taip atsiplėšdamas nuo lietuviškų klišių, tačiau dabartinis albumas yra vis malonesnis ir malonesnis klausytis. Seniau galėdavai atpažinti stereotipus, o dabar neriama į naujus vandenis ir net hitinis „Gūžiasi Vilnius“ bent jau man skamba daug įdomiau. Šis perėjimas iš jau pažįstamo į keistai postpankišką, labiau hipsterišką, nesuvaidintai intymų ir grupe paremtą skambesį leidžia net ir kartais kimbančius Lilo tekstus išgirsti kitaip – jie nuskamba suprantamiau, o gal net atvirkščiai, juos suprasti ir už jų kabintis ne itin norisi. Aš suprantu, kad senosios kūrybos gerbėjus tokie karjeros posūkiai gali ir atbaidyti, tačiau būtent tai ir glosto mano beždžionišką ausį, nes Lilas čia kitoks, Lilas gilesnis, Lilas įvairesnis ir Lilas čia padarė daugiau nei tiesiog hiphopas. Atsiradęs stilių mišinys leidžia nebepriskirti jo prie konkretaus žanro ir, kaip matome, paskatina kūrybiškumą. Išties netikėtas posūkis, ir toks malonus, kad norisi ne gūžtis, o kaip tik šokinėti. Na, gerai, nešokinėti, ne tas atlikėjas, tačiau pritariamai kinkuoti galvą su visa minia.

83/100 („Spotify“, „Deezer“, „Apple Music, Pakartot)

GJAN

VERKIU RAUDONŲ VYŠNIŲ SODE

Self-released

Be jokios abejonės, tai brandžiausias Gretos Jančytės darbas, kuriame girdimas jos kelias ir dabartinė iškovota ir niekam neatiduosima vieta Lietuvos popmuzikos scenoje. Vis dėlto tą pat akimirką tai labai nepastovus albumas, kuriame šalia išskirtinių kūrinių kyla ir nemažai klausimų dėl dainų, kurių buvimas albume abejotinas. Pirmiausia, „Raudonų vyšnių sodai“ yra fantastiška albumo pradžia. Tai viena stipriausių tiek muzikine, tiek tekstine prasme pastarojo laiko lietuviškų dainų, kurią norisi ir norisi sukti iš naujo. Gražūs balsiniai sąskambiai leidžia pajusti kalbos dainingumą, muzika lyg klijai sulimpa su tekstu, o vizualika – itin išraiškinga. Tai akivaizdi pergalė, hitas-triumfas, ir nors kiti kūriniai nepriartėja iki šio, „Verkiu“ ir „Trukti“ sėkmingai jį vejasi. Būtent jie kilstelėja albumą į naują lygį ir paaiškina, kodėl dabar GJan jau gali rinkti arenas. Tačiau kai kurie kūriniai toli gražu neprilygsta anksčiau minėtiems. Pavyzdžiui, „Paleisk mane“ ar „Atidaviau tau viską“, atrodo, tarsi buvo įkvėpti ne pačios skoningiausios lietuviškos estrados. Nors supranti, kad klausytojams gal ir bus smagu į jų ritmą pasiūbuoti, tačiau po tų pačių „raudonų vyšnių“ jų buvimas albume nenoromis priverčia kilstelėti antakį. Toks ir yra šis albumas: nepastovus, balansuojantis ir kartais paslystantis. Šalia lubas pramušančio earwormo vis klaidinančio popso pramušimai neleidžia atsiplėšti iki galo ir pasakyti, kad va čia jau ta GJan. Iš kitos pusės, atlikėjai dar tik 27-eri, ji gali rizikuoti, todėl tegul rizikuoja, o nesiima kažko saugaus. Štai tokios mintys, o aš einu dar pagersiu Raudonų vyšnių sode...

75/100 („Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“, „YouTube“, „Pakartot“)

DJ NEVYKĖLĖ

NEVYKĖLĖS GIESMĖS

Autostrada

Taip nepastebimai, nepastebimai, ir jaunimo balsas DJ Nevykėlė išleido dar vieną įrašą, kuris kažkodėl nebuvo taip išrėktas, išreklamuotas ir ištransliuotas kaip ta pati „Ožka“ (arba aš per senas, kad žiūrėčiau, kur ten dabar jaunimas afišuojasi). „Nevykėlės giesmės“ yra trumputis EP, parodantis naujų atlikėjos spalvų ir papildantis jos negausų, tačiau tikrai smagų bagažą. Jau buvome įpratę prie hyperpopinio ritmo, ne itin subtilių aranžuočių ir jaunatviškos ironijos, tačiau čia atsiradę trap garsai praplėtė horizontus, todėl nenuostabu, kad tradiciškiau skambanti „velnio nuotaka“ sukelia deja vu jausmą ir mažiausiai susidomėjimo. Iš esmės to ir norisi iš jaunų atlikėjų: kai idėjos tiesiog tavyje verda ir norisi viską bandyti iš eilės, baimės ir netgi atsakomybės neturėjimas leidžia sukurti smagių dalykų. Dabar tai palėtėjusi Nevykėlė, kurios naujieji kūriniai puikiai įsiterps tarp jų hitinių energingųjų „Aerobikos“ ar „Audi BMW“. Visa kita tradiciškai laiku ir vietoje – ironijos užtenka, žodžius sudėlioti mokama, aktualijos akivaizdžios, o ir išsivaizdinimo ar apsimetinėjimo vėlgi rasti nepavyko. Po šio darbo jau nebereikia klausinėti, kas toliau, nes akivaizdu, kad baimės nedaug. Vienintelis trūkumas – EP – vos 13 minučių ilgio, taigi kažkaip truputį apmaudoka ir lieki tik paragavęs. Todėl belieka laukti normalaus albumo, o ten jau iki galo paaiškės, ar čia buvo tik trumputis nuokrypis, ar Nevykėlės amplitudė didėja. Galbūt net kada išgirsime ir tikrų bažnytinių giesmių...

83/100 („Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“, „Soundcloud“)

PHUN THOMAS

APERITIFS

Khaki Shitake

Dar kartą pasitvirtino taisyklė, kad niekada nepasitikėk pirmu įspūdžiu. Andriaus Laucevičiaus opusas, išleistas su naujo leiblo vėliava, pirmą, o gal net pirmus kelis kartus nepaliko didelio įspūdžio, tačiau aš vis galvojau, kad dar neskubame, dar paklausome, kažko čia pagauti nepavyksta: gal nuotaikytės, gal vaibuko, gal šiaip kvailas. Pasirodo, šiaip kvailas, nes jau kitą dieną „Aperitifs“ suveikė kaip geras aperityvas, kurio, klasikėlė, nereikia padauginti. Keturi mini albumo kūriniai blaškosi nuo hauso iki technomuzikos, permala šiuos žanrus tarpusavyje, dar prideda vos vos breaksų ir išeina neblogas kokteilis. Labiausiai iš viso ketverto išsiskiria starteris „Khaki Shitake“, kuris, nors ir nieko naujo nepasiūlo, yra old schooliškai melodingas, nukeldamas kokius penkiolika–septyniolika metų atgal, kai skardumas buvo skalsumas. Ir likę kūriniai atneša nostalgiško vėjo: sunkesnis „Going On“ linksta virsti techno, „Salt & Pepper“ duoda industriškos agresijos, o „Deep Dive“ – paranojos. Šiaip iš pradžių skamba kaip keistokas marmaliūzas, tačiau kūrinys po kūrinio, o jei atvirai – kūrinys, pertrauka, kūrinys, ir visas EP nuskamba kaip entuziastingas rinkinys, galbūt nelabai kažkuo inovatyvus, tačiau gana įsimenantis ir turintis savų kabliukų. Paprasčiau tariant, „Aperitifs“ nevirsta fonu, kaip dažnai nutinka su vidutiniška šokių muzika, todėl galima sveikinti Phun Thomą su vertingu opusu. Ką gi, leiblas paleistas, startas duotas, dabar laukiame pagrindinių patiekalų, vakaro meniu ir tikimės, kad viską išsprogdins masyvus desertas. Cheers!

78/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“)