Klasikos interpretacija

Tarp daugybės įspūdingų A. Šenderovo kūrinių muzikos scenai nėra daug. Sakytume, šešetas: beveik prieš pusę amžiaus sukomponuotos dvi muzikinės pasakos, gyvenimo pabaigoje sukurtas koncertas-misterija „Dedikacija“ (2018), o tarp jų – trejetas baletų, pasakojančių apie moterį ir mirtį, – pagal Ülo Vilimaa libretus sukurti „Mergaitė ir mirtis“ (1981), „Marija Stiuart“ (1987) ir pagal Kirillo Simonovo libretą sukurta „Dezdemona“ (2005) – baletas, tais pačiais 2005 m. Lietuvos kompozitorių sąjungos rengtame geriausių metų kūrinių konkurse laimėjęs prizą už geriausią sceninį kūrinį. Vėliau, 2017 m., baleto pagrindu buvo sukurta kompozicija orkestrui „Keturi fragmentai“.

A. Šenderovo baletas „Dezdemona“ pagrįstas tarytum visiems žinomu, klasikiniu Williamo Shakespeare’o tragedijos „Otelas“ siužetu, aktualiu ne tik W. Shakespeare’o ar Giuseppe’ės Verdi, bet ir šiais laikais – tai skirtingų pasaulių žmonių meilės istorija, šmeižtas, pavydas, žmogžudystė. Istorija apie du vyrus – vieną, leidusį iki aklos neapykantos apjuodinti mintis, nesiaiškinantį, norintį vadovauti ir valdyti, kad ir kiek tai kainuotų, sunaikinusį meilę ir gyvenimą, ir antrą – manipuliatorių, neturintį ar nenorintį turėti savo gyvenimo, tačiau besimėgaujantį kitų gyvenimo griūtimi.

„Dezdemona“.  D. Matvejevo nuotr.

Niūrus siužetas, deja nepasenęs, įvairiomis formomis sutinkamas tiek kine – įtempto siužeto trileryje, indiškame ar turkiškame seriale, tiek netoliese, kaimynystėje... Saugiame vakarietiškame socialiniame burbule gyvenantys negali įsivaizduoti, kad vienas, remdamasis tik nežinia kokių tikslų turinčio asmens žodžiais ar pavogtu daikteliu, nužudytų kitą ar piktai nulemtų ištikimo draugo likimą.

Kauno valstybiniame muzikiniame teatre stebėjau paskutinį baleto „Dezdemona“ premjerinį spektaklį. Diriguojant Juliui Geniušui šoko Nora Straukaitė – Dezdemona, Jonas Laucius – Otelas, Valerijus Osadčenka – Jagas, Aurimas Tiškevičius – Kasijus. Bjankos, Kasijaus mylimosios vaidmenį, atliko Auksė Mikalajūnaitė, Jago žmonos Emilijos – Stefanija Nosovaitė, Jago dukters – Miglė Borodičaitė, Brabancijaus ir turkų armijos vado – Romanas Zavgorodnis, Rodrigo – Andrejus Ianbekovas.

Otelo įgulą, turkų karius ir mintis šoko baleto trupės artistai: Viktorija Batvinytė, Ana Buchovskaja-Zamulskienė, Gintarė Daknytė, Alona Hupalova, Sandra Lavrenovaitė, Laura Lehtonen, Auksė Mikalajūnaitė, Stefanija Nosovaitė, Vira Sobchak, May Jean Teo, Lukrecija Vaitiekutė, Justina Vitkutė, Asta Voronova, Martynas Čiučiulka, Deividas Dulka, A. Ianbekovas, Jokūbas Nosovas, V. Osadčenka, Antanas Striganavičius, Aurimas Tiškevičius, Gintaras Visockis, R. Zavgorodnis.

Mušamųjų partija orkestre atliko džiazo perkusininkas Arkadijus Gotesmanas, dalyvavęs ir pirmajame baleto pastatyme. Smuiko solo partiją grojo Povilas Grigas, violončelės – Tomas Šatas, epiloge skambėjo Davido Geringo solo violončelės įrašas.

Akcentų poslinkis

Stebėti „Dezdemoną“ man buvo sunku – visą spektaklį link baisios, iš anksto žinomos baigties, tarsi ant ešafoto vedė sodri, paveiki A. Šenderovo muzika (muzikos vadovas ir dirigentas Ričardas Šumila), puiki Anželikos Cholinos režisūra ir choreografija, kuriems pritarė lakoniški scenografo Marijaus Jacovskio, kostiumų dailininkės Olgos Filatovos-Kontrimienės, šukuosenų ir grimo dailininkės Dalios Žakytės ir šviesų dailininko Andriaus Jankausko sprendimai.

Jagas įspūdingai – kintančiomis šokio figūromis, judesiais, mimika – transformavosi iš drąsaus idealisto vėliavnešio į iš šono stebintį, mąstantį, kenkiantį piktąjį genijų.

 

Nebuvau mačiusi pirmojo, puikiai įvertinto „Dezdemonos“ spektaklio, tačiau šio žiūrėti ėjau įsitikinusi A. Šenderovo muzikos ir A. Cholinos kūrybinio dialogo sėkme. Galbūt dėl siužeto niūrumo, galbūt dėl juodos, pilkos, baltos ir raudonos spalvų kostiumų pasirinkimo ir juodos ir pilkos spalvų scenografijos jaukusis Kauno teatras neatrodė jaukus. Manęs nenustebino tyros ir mylinčios Dezdemonos herojė, kaip ir kiek šabloniškas, mačistinis Otelo, kario-karvedžio, priimančio greitus ir beatodairiškus sprendimus, įvaizdis. Man spektaklio pagrindinis herojus buvo Jagas ir tamsiosios mintys.

Jagas įspūdingai – kintančiomis šokio figūromis, judesiais, mimika – transformavosi iš drąsaus idealisto vėliavnešio į iš šono stebintį, mąstantį, kenkiantį piktąjį genijų. Paprastais, nesudėtingais sprendimais buvo parodytas Kasijaus žlugimas – nugirdymas, pastūmėjimas į muštynes, įskundimas, apšmeižimas. Tuomet, radus Dezdemonos nosinaitę ir, neleidus jo šeimai įsikišti, suplanuota Otelo gyvenimo griūtis jo paties rankomis.

Kiti charakteringi herojai, buvę puikūs scenoje, – naivusis Kasijus, linksma ir gyvybinga Bjanka, valdingoji Emilija, nuoširdi ir paklusni Jago duktė – tik sraigteliai demoniškame Jago žaidime, nepajėgę nors trumpam persverti baleto siužeto.

Charakteriai: antrojo plano veikėjus Jagas pavertė savojo demoniško žaidom įrankiais. D. Matvejevo nuotr. 

Simbolių kalba

Įspūdingos masinės Otelo įgulos karių ir turkų karių susirėmimo, karių šėliojimo smuklėje, linksma moterų skalbimo scenos. Man įspūdingiausios buvo mintys – išsiperiančios aplink Jagą, apsėdančios Otelą, nepraleidžiančios, nes to nenori Otelas, Dezdemonos, įtikinamai scenoje vaizduojančios tai, ką, klastingai lankstydamas pirštus, į ausį Otelui sako Jagas, o galiausiai susukančios jaukų lizdą savo juodą darbą padariusiam ir nurimusiam Otelui, tolydžio nuraminančios bandančias pabusti mintis.

Simboliška, kad raudona, gyvybės, spalva žymėjo Bjanką ir turkų karius. Tarpinės spalvos žymėjo Jago šeimą: pilka – žmoną ir rausva – dukrą, akivaizdžiai parodant, kiek paveikus gali būti toksiškas asmuo. Scenoje baltavo tik tyroji Dezdemona, visi kiti dėvėjo daugiaprasmės juodos spalvos drabužius.

Herojų gyvenimo byrėjimą ir siužeto niūrumą paveikiai kūrė kintančios ir žemyn krintančios simboliškos lubų detalės, tačiau man nepavyko suprasti scenos gilumoje buvusios, tolydžio išnykstančio scenografijos elemento. Suglumau dėl finalinės, vienu metu grakščios ir tiesmukos scenos: juodų minčių guolyje gulinčio Otelo fone vienišas ir, regis, tuo patenkintas, galiausiai atsipalaidavęs, bešvarkis, ant paprastos taburetės sėdintis Jagas valgė... košę? Tą, kurią pats privirė.

Tačiau baleto pavadinimas „Dezdemona“, ji, tyra ir mylinti, pradžioje – žaislelis tėvo ir Rodrigo rankose, pabaigoje – žaislelis nematomose likimo rankose, nurieda, dingsta tarp juodų minčių. Du savo tikslą pasiekę vyrai lieka gyventi. Tik ar toks ir buvo tikslas?

Baletą stato režisierė ir choreografė Anželika Cholina, muzikos vadovas ir dirigentas Ričardas Šumila, dirigentas Julius Geniušas. Scenovaizdį kuria beveik visų A.Cholinos spektaklių bendraautorius, dviejų „Auksinių scenos kryžių“ laureatas. scenografas Marijus Jacovskis, kostiumus – vis plačiau pripažįstama mados ir stiliaus įvaizdžio kūrėja Olga Filatova Kontrimienė. Spektaklyje šoks Kauno valstybinio muzikinio teatro ir kviečiami baleto šokėjai. 

„Ar įmanomi tikri jausmai, aistros – visa, kas gražiausia gyvenime – be moters?“, – dar 2005 m. retoriškai klausė kompozitorius A. Šenderovas (1945–2019), kurdamas muzikinę partitūrą šiai istorijai. Pasak jo, baleto muziką įkvėpė Shakespear‘o dramos aistros, begalinė meilė bei pasiaukojimas ir tuo pačiu nepateisinamas savo ambicijų sureikšminimas ir negebėjimas pasitikėti didžiosiomis žmogiškomis vertybėmis. Tokia situacija visuomet pasinaudos koks Jagas. Tad tema aktuali visais laikais.

D. Matvejevo nuotr. 

„Kurdamas muziką baletui, visada laikausi nuomonės, kad baletas yra ne veiksmas, o įspūdis, sukeltas veiksmo“, – tuo metu atviravo kompozitorius, – „Baleto muzikoje yra meilė, aistra, pavydas, klasta, o į klausimą, kiek joje Shakespeare’o, atsako „Dezdemonos“ statytojai – choreografas, scenografas, kostiumų dailininkas. Tai reikštų, kad nesilaikiau siužetinės linijos, o rašiau simfoninę muziką. Ji įkvėpta vienokių ar kitokių jausmų, susijusių su įvykiais scenoje, personažų charakteriais, egzistuojančiais mano vaizduotėje. Nėra baletinės muzikos – yra tik gera arba bloga muzika, o sušokti galima absoliučiai viską, kartais tam net muzikos nereikia, juk publikai svarbu paveikumas“. Kaip šio savo kūrinio moto A.Šenderovas pasitelkė frazę: „Neieškokite naujo, bet ieškokite amžino“.

A. Šenderovo baletas „Dezdemona“ sukurtas pagal garsiąja W. Shakespeare’o tragediją „Otelas“, kurioje kertasi dviejų itin skirtingų veikėjų – Otelo ir Jago psichologiniai pasauliai. Maurų kariuomenės vadas Otelas buvo Venecijos armijos generolu ginant Kiprą nuo Osmanų invazijos. Jis vedė Dezdemoną, daug jaunesnę už save, gražią Venecijos merginą. Tačiau sužadėtuvės įvyko prieš jos tėvo norą. Otelo armijos vėliavnešys Jagas, vedamas savimeiliško keršto troškimo, piktybiškai kursto vado pavydą, esą Dezdemona jam neištikima su artimu Otelo draugu Kasijumi. Žlugdančio pavydo įaudrinta Otelo vaizduotė nutapo žmonos neištikimybės paveikslą. Mauras, apimtas aklo įsiūčio, nužudo vienintelę jam brangią moterį.

D. Matvejevo nuotr. 

Dėl savo amžinai aktualių aistros ir pavydo temų Shakespeare’o tragedija tebėra aktuali ir šiandien, sulaukia daugybės skirtingų interpretacijų dramos scenose. Tuo tarpu choreografijos priemonėmis ši tema skleidėsi gerokai rečiau. Šiame kontekste ryškus yra choreografės Anželikos Cholinos žvilgsnis į „Otelo“ tragediją. Jos kuriamas spektaklis „Dezdemona“ skiriasi nuo pirmojo pastatymo LNOBT 2005 m. daugeliu aspektų. Girdėsime kitokią muzikinės partitūros versiją, pagal choreografės libretą glaudžiau susietą su W. Shakespeare’o tragedijos fabula. A. Cholinos spektaklyje nedidelės Kauno muzikinio teatro baleto trupės artistai šoks po kelis vaidmenis, taip kurdami ne tik masiškumo efektą, bet ir įprasmindami personažų virsmo stebuklą teatre. Balete „Dezdemona“ daugiau gilinamasi į veikėjų jausmus ir emocijas, muzika ir choreografija siejamos labai glaudžiai.

Baleto muzikos vadovas ir dirigentas Ričardas Šumila atskleidė, kad tai jam kilo mintis nauju Kauno muzikinio teatro baleto spektakliu pasirinkti būtent A. Šenderovo, „Dezdemoną“. ,,Šiuo baletu susižavėjau prieš kelerius metus, o A. Šenderovo muzika man imponavo visada. Džiaugiuosi, kad ir pačiam teko nemažai prisiliesti prie šio kompozitoriaus kūrinių, ne kartą bendrauti su A. Šenderovu, stebėti jo precizišką darbą. Su baletą statančia choreografe A. Cholina kartu jau dirbome Kauno scenoje statant operą ,,Traviata“. Ji yra tikra profesionalė, tad laukia išties įspūdinga premjera“, –apie kūrybos procesą pasakojo R. Šumila. Dirigento teigimu, baleto muzikinę partitūrą gan sunku atlikti, tad orkestrui kyla daug iššūkių, kuriuos atperka A. Šenderovo muzikos grožis, užvedantis tiek orkestrą, tiek šokėjus.

D. Matvejevo nuotr. 

Dirigentas Julius Geniušas pritaria, kad pasiruošimo procesas buvo be galo įdomus ir malonus, nes „Dezdemonos“ muzika tiesiog užburia ir įtraukia, muzikinė partitūra yra labai emocionali, kinematografiška, tad paliečia labai jautriai. „Nors žiūrovams A. Šenderovo muzikos klausytis lengva, ją atlikti nėra paprasta. Tačiau iššūkiai dirigento darbą tik paverčia įdomesniu“, – sako jis. „Kompozitorius rašė muziką taip, kad ji paliestų kuo daugiau žmonių, ji – universali, suprantama visiems. A. Šenderovas nebuvo iš tų kompozitorių, kurie rašo kuo įmantriau, siekdami muzikologų palankumo. Kūrėjas sakydavo, kad muzika, visų pirma, turi būti graži. Šiame balete skambanti muzika tokia ir yra“ – teigė dirigentas. „Beje, spektaklyje papildomai panaudota muzika iš A. Šenderovo sukurto koncerto violončelei, kuriame skamba Dezdemonos muzikinė tema. Spektaklį režisuojanti A. Cholina atliko didžiulį darbą. Kruopščiai įsigilinusi į muziką, ji sukūrė spalvingus personažų charakterius, šokėjai šoka remdamiesi iš muzikos kylančiomis emocijomis“ – atskleidė jis. – „Spektaklyje skleidžiasi trys pagrindinės muzikinės temos – Dezdemonos, Otelo ir Jago, jos nuolat išradingai keičiasi, priklausomai nuo kylančių emocijų. Dezdemonai skirta muzika vieną akimirką gali skambėti labai romantiškai ir lyriškai, kitą – įgauti kur kas daugiau dramaturgijos ir ekspresyvumo“, – intrigavo J. Geniušas.

„Dezdemonos“ muzikinėje partitūroje yra labai ryški mušamųjų grupė, reikalaujanti ypatingo susitelkimo subtiliausiems niuansams išgauti. Tad spektaklyje gyvai gros ir žymus džiazo perkusininkas Arkadijus Gotesmanas, grojęs ir pirmajame baleto pastatyme. Pripažintas atlikėjas, širdingai prisimindamas draugystę su kompozitoriumi, džiaugiasi, kad A. Šenderovo baletas atgims po ilgos pertraukos, o jis ir vėl prisilies prie šios nuostabios muzikos. 

D. Matvejevo nuotr. 

2023 m. Kauno valstybiniame muzikiniame teatre statomame A. Šenderovo balete vaidmenis parengė ir šoks: baleto solistai iš Vilniaus Jonas Laucius ir Nora Straukaitė bei teatro baleto trupės artistai: May Jean Teo, Lukrecija Vaitiekutė, Deividas Dulka, Gintaras Visockis, Jokūbas Nosovas, Valerijus Osadčenko, Martynas Čiučiulka, Aurimas Tiškevičius, Ana Buchovskaja-Zamulskienė, Sandra Lavrenovaitė, Auksė Mikalajūnaitė, Laura Lehtonen, Stefanija Nosovaitė, Justina Vitkutė, Roman Zavgorodnii, Andrey Ianbekov, Antanas Striganavičius ir kiti šokėjai, taip pat jaunosios balerinos iš Lietuvos tarptautinės baleto akademijos Miglė Borodičaitė ir Guostė Rudinskaitė. Baleto artistams choreografės A.Cholinos kūrybines idėjas spektaklyje perteikti padeda žymi Lietuvos baleto artistė, beje, taip pat šokusi šio baleto pastatyme Dezdemonos partiją, šiuo metu LNOBT pedagogė-repetitorė Živilė Baikštytė.

Baletas „Dezdemona“ pirmą kartą buvo pastatytas Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre 2005 m. kaip devintojo Vilniaus muzikos festivalio preliudija. Pirmąja Dezdemona buvo Eglė Špokaitė. Kauno valstybiniame muzikiniame teatre premjeriniai spektakliai vyks 2023 m. gegužės 26, 27, 28, 31 ir birželio 1 d. 

„Tai buvo netikėta mirtis. Jis planavo savo 75 metų jubiliejų, koncertą, buvo sudaryta programa“, – ketvirtadienį BNS sakė Ž. Brandt.

73 metų A. Šenderovas mirė pirmadienį JAV, Naujajame Džersyje, viešėdamas pas dukrą.

Ž. Brandt teigimu, suplanuotas koncertas įvyks Nacionalinėje filharmonijoje 2020 metų rudenį.

„Koncertas vyks, ir mes visi švęsime jo gimtadienį, jo kūrybą. Deja, jau be jo“, – sakė duktė.

Anot jos, A. Šenderovo muzika buvo universali, ją suprato, mėgo ir muzikai, ir nieko bendra su muzika neturintys žmonės.

„Kai paprastas žmogus išgirsta muziką, jis paprastai vertina – man patinka arba nepatinka. Ir kai neprofesionalas sako, kad man labai patinka, noriu dar klausyti, man atrodo, tai daug pasako apie jo muzikines priemones, muzikos gelmę ir tai, kad jis palietė daugelio žmonių sielas“, – sakė Ž. Brandt.

Ji tvirtino, kad dar per anksti kalbėti apie tėvo palikimo įamžinimą, nors pripažino, jog ta tema kalbėjusis su A. Šenderovu.

„Mes su juo kalbėjome apie muziejų, litvakų muziejaus filialą galbūt jo namuose“, – svarstė moteris.

Nacionalinės premijos laureato A. Šenderovo palaikai ketvirtadienį pargabenami iš JAV. Penktadienį jis bus laidojamas Sudervės žydų kapinėse Vilniuje.

Lietuvos nacionalinės premijos laureatas pirmadienį mirė Jungtinėse Valstijose.

Jo palaikai šiuo metu gabenami į Lietuvą, BNS ketvirtadienį patvirtino su kompozitoriaus šeima ryšį palaikantis perkusininkas Arkadijus Gotesmanas.

Vyriausybė svarstys galimybes A. Šenderovo laidotuvių išlaidas padengti valstybės lėšomis, BNS sakė kancleris Algirdas Stončaitis.

Naujajame Džersyje mirusiam A. Šenderovui buvo 73 metai. 1945 metais Rusijoje gimęs kompozitorius baigė Lietuvos konservatoriją.

Jo kūriniai atlikti dešimtyse tarptautinių muzikos festivalių, žymiose pasaulio koncertų salėse visuose pasaulio žemynuose.

A. Šenderovo nuopelnai kultūrai ir valstybei buvo įvertinti Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi, taip pat ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Karininko kryžiumi bei Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija, daugybe premijų tarptautiniuose konkursuose.

Kompozitorius buvo vienas pirmojo tarptautinio profesionaliosios žydų muzikos festivalio Vilniuje iniciatorių.

„Anatoloijaus muzika iš pradžių buvo labai konstruktyvi ir jam net būdavo priekaištaujama, kad muzika labai jau sudėtinga. Vėliau jis pirmą kartą išvyko į Izraelį ir grįžo su labai stipriu šaknų pajutimu“, – BNS antradienį sakė kompozitorė Audronė Žigaitytė-Nekrošienė.

Pasak jos, savo pavyzdžiu A. Šenderovas įkvėpė ir kitus kūrėjus ieškoti tautinių, etninių šaknų.

„Jo kūryba yra geriausias visomis žodžio prasmėmis emocijų, etninės kultūros puoselėjimas: tai nėra citatos, tai yra išjautimas. Šiandien mes nerasime atlikėjo, kuris nenorėtų švęsti savo kūrybinės veiklos sukakties be Šenderovo premjeros“, – sakė Žigaitytė-Nekrošienė.

„Laisvas tikslumas – taip galima pavadinti jo kūrybą“, – pridūrė ji.

Kompozitorius, nacionalinės premijos laureatas A. Šenderovas mirė po ligos, eidamas 74–uosius metus.

„Mes šiomis savaitėmis dar planavome jo autorinį koncertą 2020 metų rudenį, jam būtų sukakę 75–eri metai ir būtų skambėjusi jo oratorija „Šma Israel“, – BNS pasakojo Lietuvos nacionalinės filharmonijos generalinė direktorė Rūta Prusevičienė.

D. Labučio/ELTOS nuotr.

Pasak jos, kiekvienas A. Šenderovo pasirodymas buvo didžiulis muzikinis įvykis, tarsi festivalis, į kurį atvykdavo daugybė jo bičiulių ir atlikėjų iš viso pasaulio.

„Tai vienas iš ryškiausių šiuolaikinių lietuvių ir litvakų kompozitorių, pasiekęs labai didelį tarptautinį pripažinimą, kadangi jo kūriniai skambėjo labai plačiai Europoje, JAV, jo kūrinius į savo repertuarą įtraukė žymiausi orkestrai, solistai“, – sakė R. Prusevičienė.

Ji pasakojo, jog A. Šenderovo baletas „Dezdemona“ publikos buvo ypač mėgiamas dėl savo emocinės muzikinės kalbos. Jo muzika, pasak Filharmonijos vadovės, buvo ekspresyvi, tačiau harmoninga.

„Apskritai pats žmogus buvo itin nuoširdus ir atviras. Visiems, kas su juo bendravome ir draugavome, visi, kas grojo jo muziką, labai mylėjo ir jį patį, ir jo muziką“, – sakė R. Prusevičienė.

A. Šenderovo kūryboje labai svarbios buvo žydų likimo, Vilniaus geto, žydų bendruomenės temos.

Jis yra sukūręs muziką Gintaro Varno spektakliui „Getas“, ji nominuota šių metų „Auksiniam scenos kryžiui“.

A.Šenderovo kurtas „Sulamitos giesmes“ yra atlikusi dainininkė Judita Leitaitė. Kompozitorius yra sukūręs ne vieną kūrinį, dedikuotą violončelininkui Dovydui Geringui, su kuriuo buvo artimi draugai.

A. Žigaitytė-Nekrošienė prisiminė, kda būtent A. Šenderovo idėja buvo sukurti Eduardui Balsiui dedikuotą jo mokinių kūrinį – variacijas E-d-B-a tema. Šis kūrinys įtrauktas į Lietuvos rekordų knygą kaip kūrinys su daugiausiai autorių.

„Jeigu jis ką nors sugalvodavo, taip tyliai ramiai, kartais net pykdavome, kad įkyriai, pasiekdavo savo“, – kalbėjo ji.

„Jeigu ne Anatolijus, to nebūtų buvę“, – sakė A. Žigaitytė.

1945 metais Rusijoje gimęs A. Šenderovas 1967 metais baigė Lietuvos konservatoriją.

Žydų kilmės kompozitoriaus kūriniai atlikti dešimtyse tarptautinių muzikos festivalių, žymiose pasaulio koncertų salėse visuose pasaulio žemynuose.

Kompozitorius 1997 metais buvo apdovanotas Lietuvos nacionaline premija.

Jam buvo 73 metai.

„Maestro mirė, bet atsižvelgiant į šeimos pageidavimus kol kas daugiau informacijos neteikiame“, – BNS antradienį sakė Lietuvos žydų bendruomenės atstovė Monika Antanaitytė.

1945 metais Rusijoje gimęs A. Šenderovas 1967 metais baigė Lietuvos konservatoriją.

Žydų kilmės kompozitoriaus kūriniai atlikti dešimtyse tarptautinių muzikos festivalių, žymiose pasaulio koncertų salėse visuose pasaulio žemynuose.

Kompozitorius 1997 metais buvo apdovanotas Lietuvos nacionaline premija.

Muzika buvo užkoduota asmenybėje

Prezidentė Dalia Grybauskaitė, premjeras Saulius Skvernelis ir Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis antradienį pareiškė užuojautą dėl kompozitoriaus A. Šenderovo mirties jo artimiesiems ir draugams bei kolegoms.

„Muzika buvo užkoduota A. Šenderovo asmenybėje. Talentingas kompozitorius buvo visą gyvenimą ištikimas savo pašaukimui ir siekė savo kūryba priartinti muziką prie kiekvieno žmogaus. To mokė ir jaunuosius muzikos kūrėjus, dosniai dalindamasis su jais meistriškumo paslaptimis“, – rašoma Prezidentūros pranešime.

Premjeras S. Skvernelis teigia, kad Lietuvos kultūros bendruomenė ir tarptautinis muzikos pasaulis neteko talentingo kompozitoriaus, tačiau jo muzika išliks amžiams.

„Šio iškilaus menininko unikali kūryba kupina dramaturgijos, ryškių emocijų ir tautinių motyvų, todėl susitikimas su Anatolijaus Šenderevo muzika visada buvo didelis ir įsimintinas įvykis. Dėl skaudžios netekties reiškiu nuoširdžią užuojautą velionio artimiesiems, bičiuliams ir visiems kultūros žmonėms. Esu tikras, kad įstabi kompozitoriaus muzika nemirtinga – ji ir toliau skambės Lietuvoje bei žymiausiose pasaulio koncertų salėse“, – sakė Vyriausybės vadovas.

Seimo pirmininkas priminė apie A. Šenderovo indėlį į Lietuvos vardo garsinimą – jis buvo vienas žymiausių lietuvių kompozitorių, kurio kūriniai atliekami įvairių atlikėjų visame pasaulyje.

„Kompozitorius pasauliui dovanojo ypatingą skambesį, nešantį ne tik ryškią emociją, bet ir svarbią žinią. Dėkojame už šalies vardo garsinimą ir pasaulinių apdovanojimų pelniusios muzikos palikimą“, – sakė parlamento vadovas.

A. Šenderovo nuopelnai kultūrai ir valstybei buvo įvertinti Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi, taip pat ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Karininko kryžiumi bei Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija, daugybe premijų tarptautiniuose konkursuose. A. Šenderovas buvo vienas pirmojo tarptautinio profesionaliosios žydų muzikos festivalio Vilniuje iniciatorių.

Maestro Rostropovičius sakydavo – nebūkite „mezzofortistai“, nes mezzoforte yra nei garsiai, nei tyliai, šitas ženklas netikras, interviu LRT Klasikai sako Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas kompozitorius Anatolijus Šenderovas. „Kai tai išgirdau, mezzoforte mano kūriniuose vis mažiau ir mažiau, o jei atsiranda partitūrose, tai tik iš nežinojimo: kai pats nesu tikras, kad reikia labai grasiai, bet tikrai žinau, kad nereikia labai tyliai. Tada rašau tokį tarpinį ženklą mezzoforte. Jei tik galiu pakeisti, paskui keičiu tuos ženklus į tikrus. Nebūkite „mezzofortistai“ – reiškia nebūkite netikri“, – pabrėžia jis.

Nors teatro mokyklose mokoma, kad negalima pataikauti ir stengtis įtikti publikai, šįmet 70-metį minintis menininkas toks kategoriškas nėra: „Negaliu pasakyti, kad aš taip jau kategoriškai nusistatęs prieš publiką, kad jokiu būdu manęs nepamiltų, nes, jei pamils, tai jau tragedija. Aš taip nesamprotaučiau. Jei labai stengiesi iš visų jėgų „na, pamilkit mane, pažiūrėkit, kiek aš jums gero darau, pradėkite mane mylėti“, tada blogai. Tu turi padaryti tai, ką darai ir kaip galvoji.“

– Norėčiau pradėti nuo mūsų susitikimo Gotlando saloje, Švedijoje, prieš 10 metų. Tada Jūs šventėte 60-metį ir Jūsų koncertą violončelei ir simfoniniam orkestrui grojo Davidas Geringas. Man tada teko groti mušamaisiais instrumentais.  Per vieną iš paskutinių repeticijų Jūs priėjote prie manęs ir pasakėte – čia šiek tiek kitaip reikėtų pagroti. Aš paklausiau – o kaip? Ir Jūs, maestro, pradėjote man aiškinti. Po poros minučių pasakau – aha, man viskas aišku. Tada Jūs pakėlėte į mane akis ir pasakėte – o man iki šiol niekas neaišku. Maestro, praėjo 10 metų, ar vis dar taip pat niekas neaišku?

– Negaliu pasakyti, kad man absoliučiai niekas neaišku, bet kiekvieną kartą reikia aiškintis iš naujo. Ypač rašant naują kūrinį. Tai prieš tave baltas lapas – „tabula rasa“. Nuo to, kokia bus pirmoji nata, pirmosios dvi ar trys, priklauso, koks gims kūrinys. Kai susitinku su atlikėjais, man niekada neaišku, kaip šiandien jie gros, kokia jų nuotaika, kokia buvo kava, kas už lango – saulė, sniegas ar lietus. Nuo tokių dalykų labai daug kas priklauso, pavyzdžiui, kaip jie groja, kaip šiandien, šiuo momentu jaučia tą muziką. Ir tada pradeda aiškėti. Bendraudamas su atlikėjais, klausydamasis jų atliekamos muzikos, pradedi ieškoti atsakymo. Taigi atsakymas būtų toks, kad kiekvieną kartą tenka ieškoti aiškumo, atsakymo į visus klausimus.

– Pakalbėkime apie kūrybinius klasterius. Klasteris – toks dalykas, kai tiesiog užguli alkūnėmis fortepijoną ir paspaudi visas natas. Kaip manote, tam, kad gimtų geras kūrinys, kompozitoriaus „viduje“ turi būti visi klavišai nuspausti? Ar turi nutildyti tik nereikalingas natas ar, atvirkščiai, pagroti tik reikalingas?

– Ir taip, ir taip. Kiekvieną kartą rašydamas tu negali numatyti, kad šis kūrinys bus pats geriausias: dabar paspausiu tik reikalingus klavišus, o nereikalingų nespausiu. Taip nėra. Kiekvieną kartą ieškai. Pats kūrinys tave veda. Labai svarbus momentas kuriant – pradžia. Aš jį vadinu kabliuku,  užsikabinimo momentu. Tai reiškia – dvi trys natos. Kažkoks motyvas. Jeigu jis yra, jis jau nulemia viso būsimo kūrinio struktūrą, formą, dramaturgiją, esmę, emocijas – viskas yra tame branduolyje, pačioje pradžioje. Tai pats sudėtingiausias dalykas, nes jo negalima nei numatyti, nei apskaičiuoti, nei sugalvoti. Jis turėtų gimti, nusileisti iš kažkur. O iš kur – irgi nežinia. Jei žinočiau, iš kur, gal pasikelčiau aukščiau, nueičiau ten. Niekada nežinai, kaip tai atsiranda, bet staiga atsiranda.

Paskui pradeda veikti jau visi kiti komponentai, esantys galvoje, sieloje, širdyje, ir reaguoja į tą pačiam dar nesuprantamą pradžią. Ta reakcija, sąveika savęs ir to, kas jau yra popieriuje, lemia kūrinio gimimą. Bet tai keičiasi – niekada nežinau, kuo baigsis, galiu tik pageidavimus išreikšti, pavyzdžiui, kad norėčiau pabaigti triukšmingai, nes labai daug kūrinių, einančių į dangų (tyliau, dar tyliau, trys, penki, dešimt piano), o garsesnių gimsta mažiau. Taigi gali pageidauti. Bet nereiškia, kad taip iš tikrųjų bus. Pats kūrinys tave veda. Ir būsi ten, kur jis nuves.

– Pakalbėkime apie pageidavimus. Žymiausias Lietuvos perkusininkas Pavelas Giunteris kartą pasakojo, kad prašė Jūsų parašyti kūrinį, panašų Iannio Ksenakio „Rebounds B“. Ar Jūsų netrikdo tokie užsakymai, kai sako „parašykite kažką panašaus į...“? Ar tai nežeidžia kompozitoriaus ego?

– Buvo truputį kitaip. Jis pageidavo solo perkusijai, bet pasakė: „Žinai, tu rašai labai nekonkrečiai, nėra griežtos matematikos, kaip, tarkim, I. Ksenakio. Tu taip nemoki, tu rašai emocijomis, spalvomis, o man norėtųsi kažkaip...  Gal aš tau parodyčiau tokį kūrinį.“ Aš atsakiau: „Ne, nereikia, galbūt pabandysiu save perauklėti.“ Aš neužpykau. Labai nemėgstu žodžio „iššūkis“, nes nežinau, kas tai yra, bet čia ir buvo iššūkis.

Žodis „iššūkis“ dabar kone populiariausias. Kiekvienas momentas yra iššūkis. Tu atsikėlei, eini praustis – jau prasideda tavo konfrontacija su gyvenimu. Tu dar nori miegoti – o ten jau šaltas vanduo. Ar čia ne iššūkis? Vienu žodžiu, P. Giunteris išprovokavo kažkokį racionalesnį mąstymą, kuris nėra taip jau labai man būdingas. Man racionalus mąstymas ateina vėliau, kai jau esu įsibėgėjęs, jis įsijungia kaip antra ar trečia pavara.

– Mokėtės pas Eduardą Balsį. Ar sunku buvo užmiršti tai, ko jis Jus mokė? Ar reikėjo užmiršti?

– Ne, man nereikėjo. Dar daugiau – E. Balsys ne tik profesorius, tai jau tam tikra estetinė sąvoka. E. Balsys lydi mane visą mano gyvenimą ir tai – ne garsūs žodžiai. Kol aš penkerius metus mokiausi, jis buvo profesorius, aš buvau studentas. Kai tie penkeri metai pasibaigė ir mes vėl susitikome, nedrįsčiau pasakyti, kad mes tapome kolegomis, bet jis buvo mano guru, mokytojas iš didžiosios raidės. O aš buvau jo jaunesnysis kolega, kuris irgi bandė šioje sferoje gyventi.

Mes daug šnekėdavome, jis net kviesdavo mane į savo kūrinių repeticijas. Man tai buvo labai garbingas kvietimas. Jei E. Balsys skambina ir prašo ateiti į repeticiją, aš jau ruošiuosi keletą dienų – daug labiau negu į savo repeticiją, nes ir atsakomybė didesnė. Be to, jis buvo labai jautrus žmogus. Jei man kažkas atrodydavo kitaip, reikėdavo labai galvoti, kaip pasakyti, kad neįžeisčiau. Nes jis, būdavo, įsižeisdavo. Nors paskui greitai praeidavo. Bet tuo momentu jis užsidegdavo, ir viskas – nutildavo. Tada galvoji: „Koks aš durnas. Man dabar taip pasirodė, o po minutės – jau kitaip, jau ne taip kategoriškai.“ Tai irgi buvo mokslas – negalvoti, kad esi paskutinė instancija, kad šios akimirkos įspūdis yra galutinis. Viskas yra labai reliatyvu: dabar man atrodo taip, bet nereiškia, kad taip iš tikrųjų ir yra.

Atlikėjai jau žino ir juokiasi: per vieną repeticiją sakau, kad čia man norėtųsi aktyvumo, forte, o per kitą repeticiją toje pačioje vietoje sakau – žinot, čia trupučiuką tyliau, ramiau. Jie sako – maestro, jūs gi vakar, užvakar sakėte, kad reikia aktyviai groti, forte, mes taip ir pasiruošėme, o jūs prašote atvirkščiai. Sakau – o vakar buvo saulė, toks puikus oras, bet šiandien lyja lietus, kita nuotaika, kitas jausmas, kitas įspūdis. Tada jie sako – jei rytoj bus sniegas, kas tada, kaip mums elgtis? Aš sakau – jei bus sniegas, tai jūs ir sugalvosite, jūs pajusite. Čia ir yra kūrinio gyvybingumas.

Atlikimas visada skiriasi. Keičiasi ne tik kvartetai, bet ir jų požiūris į ženklus – natas. Natos juk irgi ne paskutinė instancija. Kas yra natos, iš kurių groja atlikėjai? Iš pradžių yra kompozitoriaus idėja, kuri jam į galvą ateina iš dangaus ir kuri paskui pradeda transformuotis. O kai tik kompozitorius visa tai paverčia natomis, jis jau kažką praranda, jau pradeda kontroliuoti: čia metras toks, kitoks, dinamika tokia arba kitokia. Ir jis iš tos idėjos, pirminės, laukinės, pradeda daryti naminę. Iš laukinio gyvūno padaryti naminį galima, bet, kaip sakoma, kad ir kiek vilką maitink, vis tiek jis į mišką žiūri. Jo prigimtis yra laukinė.

Natos yra ne visai tikslus atgaminimas to, ką pajutai, kai rašei muziką. O kai padedi tas natas atlikėjui, atlikėjas jas iššifruoja ir pateikia savo viziją. Vadinasi, jo vizija ir tavo sumanymas. Taigi būna labai daug visokių vingių ir niuansų, kas kartais gali kūrinį pakeisti iš esmės. Todėl, kai vieni atlikėjai pagroja kūrinį, jis tau atrodo toks, o kai pagroja kiti, jis tau atrodo kitoks. Kartais ir tie patys atlikėjai tą patį kūrinį groja kitaip: patys sako – o žinote, mes dabar kitaip jaučiame. Aš sakau – labai gerai, vadinasi, tos natos inspiruoja mąstyti ir pajusti savo viziją. Džiazas turėtų būti atlikėjo „viduje“. O natos yra idėja. Žinoma, toli nuo tos idėjos nereikėtų nueiti, kitaip tai bus dar kitas kūrinys. Nors vis dėlto tai yra tik vizija, kurią reikėtų perteikti dabar, šiuo momentu.

– Gerose teatro mokyklose moko nepataikauti, neįtikti publikai, kad publika tavęs nepamiltų. Ar tai galioja ir kompozitoriams?

– Negaliu pasakyti, kad aš taip jau kategoriškai nusistatęs prieš publiką, kad jokiu būdu manęs nepamiltų, nes, jei pamils, tai jau tragedija. Aš taip nesamprotaučiau. Jei labai stengiesi iš visų jėgų „na, pamilkit mane, pažiūrėkit, kiek aš jums gero darau, pradėkite mane mylėti“, tada blogai. Tu turi padaryti tai, ką darai ir kaip galvoji. Tarp kitko, Lietuvoje buvau vienas pirmųjų, kuris rimtoje muzikoje pradėjo naudoti apšvietimą.

– Taip pat, kaip pirmas Lietuvoje sukūrėte tokį naują žanrą mušamiesiems ir orkestrui.

– Taip, pirmas. Jau prieš 20 metų paprašiau Filharmonijos vadovybės ir iš Operos ir baleto teatro atsivedėme labai gerą šviesos dailininką. Jis atsinešė visą savo aparatūrą ir mes bene pirmieji panaudojome vargonus kaip savotišką ekraną – iš apačios žalia, mėlyna, raudona, priklausomai nuo kūrinio tėkmės. Tokie šviesos muzikos elementai. Bet visa tai buvo ne tam, kad nustebintume, ir ne tam, kad staiga karštai pradėtų mylėti publika, o tam, kad tai sustiprintų suvokimą, jausmą. Tai yra svarbu. Viskas turėtų būti tam skirta. Argi to nesustiprina atlikėjo apranga, pavyzdžiui, frakai, juodi drabužiai? Juk galėtų su džinsais išeiti. Nors dabar jau išeina, bet nemanau, kad tai labai sustiprina muzikos poveikį. Kita vertus, priklauso nuo muzikos. Yra tokios, kurią groti vilkint fraką būtų kvaila. Taigi pati muzika diktuoja priemones, aprangą, elgseną scenoje.

Viskas yra svarbu, nėra smulkmenų. Mes apie tai šnekame su atlikėjais. Tarkim, muzika prasideda labai greitai, o atlikėjai išeina į sceną lėtai, derina instrumentus, pasižiūri į salę, vienas kitas dar pasisveikina su kuo nors. Aš visada sakau – ponai, teatras prasideda nuo drabužinės, o muzika prasideda nuo to momento, kai paskelbiama ir jūs išeinate. Jūs išeinate, vadinasi, muzika jau prasidėjo. Jūsų žingsniai, jūsų tempas, laikas derinant – viskas yra už arba prieš muziką. Jūs netinkamu išėjimu ar elgesiu scenoje jau šiek tiek atmušate nuo kūrinio auditoriją. Pradedate groti, o auditorijai reikia daug daugiau laiko įsibėgėti, kad galėtų įeiti į tą muziką. Nors galėjo būti kitaip.

Jūs galėjote taip išeiti, kad muzika jau prasidėtų. Daugiau nieko nereikia. Pradžia yra jau iki pradžios. Reikia tik vieną garsą pagroti, ir tu akimirksniu esi toje sferoje. Reikia mokytis iš didžiausio.

– Turbūt niekas kitas geriau nepasakytų apie sforzando, kaip tai padarė maestro Rostropovičius:  sforzando yra tada, kai nukrinta spinta, o paskui iš jos kyla kandys.

– Dar jis sakydavo – nebūkite „mezzofortistai“. Nebūkite mezzoforte – nei garsiai, nei tyliai. Nebūkite tarp to ir to, būkite arba tokie, arba kitokie. Tarp kitko, po to, kai tai išgirdau, mezzoforte mano kūriniuose vis mažiau ir mažiau, o jei atsiranda partitūrose, tai tik iš nežinojimo: kai pats nesu tikras, kad reikia labai grasiai, bet tikrai žinau, kad nereikia labai tyliai. Tada rašau tokį tarpinį ženklą mezzoforte. Jei tik galiu pakeisti, paskui keičiu tuos ženklus į tikrus. Šitas ženklas yra netikras. Nebūkite „mezzofortistai“ – reiškia nebūkite netikri. Čia labai reikšmingi žodžiai.

Kas yra muzikos kūrimas, nežinia, bet pirmiausia tai – džiaugsmas, sako kompozitorius, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Anatolijus Šenderovas, šiemet švenčiantis savo 70-metį. „Džiaugiuosi, kad visą gyvenimą užsiėmiau tuo, ką mėgstu, kas man artima. Nebuvo taip, kad muziką kurčiau laisvalaikiu. Tai buvo ir mano hobis, ir džiaugsmas, ir darbas, bet ne tas, kuris alina“, – kalba jis.

Atėjęs dirbti su atlikėjais, prisipažįsta A. Šenderovas, jis atsineša savo viziją, kuri gali keistis išgirdus atlikimą – tik tada atsiranda jausmas, kuris pasako, ko trūksta: „Tai tikriausiai mano liga. Bet manau, kad tai yra tam tikras muzikos gyvybingumo momentas, o gal ir šaltinis. Nes, kol esi gyvas, ir muzika yra gyva, tu gali jai suteikti daugiau šios dienos spalvų. Matai, kaip yra geriau, o muzika dėl to darosi tik gyvesnė.“

– Tikrasis Jūsų jubiliejus rugpjūčio 21-ąją. Prieš penkerius metus jubiliejų pradėjote švęsti žiemą, o šiais metais – pavasarį. Ką tai reiškia?

– Gimtadienis man – tiesiog gera proga susitikti su draugais, atlikėjais, suruošti koncertą. Tai yra tikras gimtadienis. Koncerto, kuris įvyks, idėja priklauso kvartetui „Art Vio“ ir jo primarijui Ingridai Rupaitei. Su jubiliejumi tai galima susieti, o gal ir ne. Tai tiesiog mano eilinis autorinis koncertas.

– Ne visai eilinis, nes skambės kūrinio premjera – „Styginių kvartetas Nr. 3“.

– „Eilinis“ gal ir nėra tikslu, nes turėjau daug autorinių koncertų. Tiesiog – dar vienas, kitas. Bet aš džiaugiuosi, kad patys atlikėjai inspiruoja tokius koncertus. Man svarbiausia, kad atlikėjai nori groti mano muziką.

– Tačiau muzikams koncertas yra darbas, kokia tai gimtadienio šventė?

– Muzika nėra darbas. Tai, kuo užsiimu, irgi nėra darbas. Kas yra muzikos kūrimas, aš nežinau, bet man pirmiausia tai yra džiaugsmas. Kalbant apie kvartetą, atliktą koncerte, buvo nuveiktas didelis darbas jau po to, kai parodžiau kūrinį atlikėjams. Pasakiau, kad atsinešiau savo viziją, kuri gali keistis, kai išgirsiu atlikimą. Tik tada pajunti, atsiranda kažkoks jausmas, kuris pasako, ko trūksta. Su tuo kūriniu gyvenu. Daug kas sako – nustok keisti, geriau parašyk naują kūrinį. Bet taip jau yra...

– Muzikos informacijos centre mačiau po kelis tų pačių kūrinių variantus.

– Keli įrašai, keli variantai ir net sudėtys. Bet nė vieno kūrinio nesu parašęs, jei to neprašė atlikėjai. Kartais atlikėjai pasiūlo – kūrinys labai gerai skambėtų trio. Iš karto sakau – ne, bet paskui galvoju – o kodėl ne? Davidas Geringas kartą man pasakė, kad jam nepatinka tokie variantai, tačiau prisipažino, kad kiekvienas kūrinys turi kažką savito, geresnio. Tai įprasmina mano darbą.

– Iš kur atsirado tokia metodika? Jūs mokėtės pas vieną garsiausių kompozitorių Eduardą Balsį. Ar tai pedagogo įtaka? Ką Jums davė mokykla, nes vaikystėje norėjote būti smuikininku.

– Ne aš norėjau, o šeima.

– Esate iš garsių muzikų šeimos.

– Mano tėvas buvo violončelininkas, mama pianistė, senelis kontrabosininkas, o senelio tėvas grojo fleita.

– Taigi neturėjote pasirinkimo, kuo būti?

– Buvo tik pasirinkimas, kokiu instrumentu groti. Tėvas sakydavo, kad dainuoti pradėjau anksčiau, negu kalbėti. Aš esu laimingas, kad galėjau penkerius metus dirbti su profesoriumi E. Balsiu. Ir dar laimingesnis, kad, kai baigiau mokslus, mes dar labiau susidraugavome. Gal netiksliai pasakiau dėl draugystės, nes buvo didelis amžiaus skirtumas. Bet atsirado dviejų kolegų šilti santykiai, kartais jis prašydavo ateiti į repeticiją paklausyti, jam buvo įdomu, kas ir ką pasakys. Jis buvo labai jautrus žmogus – kiekvienas žodis palikdavo jam įspūdį, turėjo prasmę.

– Ar Jums taip pat svarbi kitų žmonių nuomonė, ar esate jautrus kritikai?

– Nuomonė tų žmonių, kurie kuria ir atlieka muziką, man labai svarbi. Pirmiausia – atlikėjų, nes visada su jais labai susidraugauju, kitaip nemoku. Ir kiekvienas jų žodis, žvilgsnis man svarbus. Jie kažkaip ne taip pasižiūri, ir aš iš karto sėdu prie fortepijono, taisau. O vieną fragmentą susapnavau. Visada juokiausi, kai filmuose rodydavo, kaip kompozitorius kažkur eina ir girdi muziką. Tai netiesa. Viskas atsiranda tik tada, jei tu dirbi, kuri. Eidamas gatve muzikos negirdžiu. O kartą, po kelių repeticijų, kažkas man pasakė, kad vienoje vietoje ne viskas gerai. Niekaip nesisekė rasti sprendimo. Ir staiga ketvirtą valandą ryto pabudau ir žinojau, kaip reikia tą vietą sutvarkyti. Kadangi gyvenu name ir kaimynai man nestuksena į sieną, nulėkiau prie fortepijono ir viską užrašiau. Kai ryte atnešiau atlikėjams, visi supratome, kad dabar jau gerai.

– Jūs labai įdomiai dirbate ir bendraujate su atlikėjais. Todėl norėtųsi paklausti, kodėl nesate pedagogas?

– Kai manęs klausia, kodėl parašiau muziką tik vienam filmui, atsakau „nes nepakvietė“. Kodėl nedėstau? Nes nepakvietė. Nors buvo toks momentas, kai norėjau pasidalinti tuo, ką sukaupiau, su jaunesne karta, nes turiu patyrimą visuose žanruose ir galėjau būti naudingas. Taip ir pasakiau vienam iš rektorių. Labai gera idėja, atsakė, reikia pamąstyti. Paskui kitas rektorius mąstė. O dabar aš jau ir pats nenoriu. Džiaugiuosi, kad visą gyvenimą užsiėmiau tuo, ką mėgstu, kas man artima. Nebuvo taip, kad muziką kurčiau laisvalaikiu. Tai buvo ir mano hobis, ir džiaugsmas, ir darbas, bet ne tas, kuris alina.

– Pakalbėkime apie Jūsų džiaugsmą-darbą. Jūsų kūriniai dažnai skamba šiuolaikinės muzikos festivaliuose. Dažnai moderni muzika suvokiama kaip sukonstruota pagal formules, ją sunku suprasti. Tačiau, kiek man teko skaityti muzikologų recenzijų apie Jūsų muziką, visur kalbama apie jausmus, apie ištikimybę kūrybos principams, kurie skatina ne nustebinti, o prabilti į klausytojo širdį ir protą. Taigi kas Jums svarbu muzikoje? Kokie tie pagrindiniai principai?

– Muzika yra kalba. Jei tu kalbi, tave turi suprasti. Turi kalbėti prasmingai, įdomiai. Aš prioritetą teikiu natūraliems žmogaus jausmams ir prigimčiai. Ne madingiems, o amžiniems dalykams: meilei, gyvenimo pabaigai ir pradžiai. Kartais man atrodo, kad visą gyvenimą rašiau vieną kūrinį. Kiekviename iš jų yra tie bendrieji dalykai, nors kartais kalba gali būti labai skirtinga. Paties kūrinio dramaturgija, konstrukcija, emocijos kartais yra kraštutinės: garsiai – tyliai, greitai – lėtai. Kaip ir gyvenime, kartais greta gali būti patys skirtingiausi dalykai, juoda ir balta kartu.

– Yra ir tokios muzikos, kurioje tik pilka, pilka, pilka...

– Nėra blogų priemonių. Aš visada buvau alkanas, man buvo labai įdomu pažinti naujus dalykus. Buvo labai geri kompozitoriams laikai – 8-asis dešimtmetis. Tai buvo naujos kalbos įvaldymo metai. Gyvenome šalia Lenkijos, kur vyko festivalis „Varšuvos ruduo“, į jį mes jau važiavome. Ten buvo naujas požiūris, pamatėme dalykų, kurie dar ir dabar pas mus egzistuoja kaip nauji. E. Balsys labai skatino tokias keliones. Mes atsiveždavome partitūras, viską atidėdavome į šalį ir kartu studijuodavome. Atsirado galimybė pažinti grafinę muziką, minimalizmą. Kodėl egzistuoja tokie kūriniai, buvo įdomu mums. E. Balsiui buvo svarbu, kad studentas supratų, kaip ir dėl ko daromi tokie dalykai. O „patinka – nepatinka“ nėra svarbu. Tai, kas šiandien nepatinka, rytoj staiga gali patikti. Stalius turi dėžutę, kurioje tūkstantis vinių, bet ne visada visas panaudoja. Taip ir kompozitorius turi turėti tą lagaminą. Prisimenu, kaip E. Balsys, Druskininkų kūrybos namuose rašydamas operą, atvažiavo su lagaminu, kur buvo operos fragmentai. Tai buvo labai modernus kūrinys, kurio pastatymas, esu įsitikinęs, dar laukia.

– Su D. Geringu Jus sieja ilgametė draugystė. Pavyzdžiui, „Concerto in Do“ yra dedikuotas būtent šiam atlikėjui. Už šį kūrinį Jums buvo skirta Europos kompozitoriaus premija. Kokia tai istorija?

– D. Geringas buvo mano tėvo mokinys. Davidą mama atvedė mažą ir paklausė, kokiu instrumentu jis galėtų groti. Mano tėvas pažiūrėjo į ilgus pirštus ir pasakė: „Tik violončele, vienareikšmiškai.“ Ir šešerius metus jis dirbo su Davidu. Tarp kitko, tik Davidui aš dėkingas, kad netapau violončelininku, nes dabar sėdėčiau ir gročiau. O tai jau darbas iš tikrųjų, labai sunkus darbas. Visą laiką reikia būti „formoje“. Kompozitorius irgi turi būti „formoje“, bet kitaip. Taigi aš taip pat pradėjau mokytis groti violončele, ne tik smuiku, bet buvau tinginys. Tėvas paėmė mane į koncertą, kad pažiūrėčiau, kaip groja mano vienmečiai. Aš išgirdau D. Geringą ir man prasidėjo isterija. Man tebuvo septyneri metai, bet aš aiškiai supratau, kad niekada taip negrosiu violončele. Taip violončelę ir mečiau.

– Nors sakėte, kad visą gyvenimą rašote vieną kūrinį, tačiau, pasižiūrėję į Jūsų kūrinių sąrašą, pamatytume labai didelę žanrų įvairovę: trys simfonijos, septyni koncertai, trys baletai, muzika kino filmui „Getas“. Norėčiau paklausti apie baletus „Mergaitė ir Mirtis“ (1982 m.), Estijoje pastatytą „Mary Stuart“ ( 1987 m.) ir „Dezdemona“ (2005 m.). Pastarasis baletas tapo geriausiu sezono sceniniu kūriniu. Ar tai yra kitokia kūryba, ar kompozitoriui tai iššūkis?

– Tam tikru etapu tai ta pati veikla. Tu sukuri baleto viziją, matai visą baletą. Tada gali rašyti. Visa iliuzija baigiasi tada, kai su muzika susipažįsta choreografas, kuris mato visiškai kitą vaizdą. Tas vaizdas gali būti visai priešingas. Tai konfliktinė situacija. Pas mus dažnai afišose rašoma kompozitoriaus pavardė, o choreografas – tarp kitų. Tačiau iš tikrųjų tai – choreografo spektaklis, jis yra baleto režisierius ir tik panaudoja kompozitoriaus muziką.

– Tačiau muzika balete – labai svarbus komponentas.

– Čia tik mes taip galvojame. Choreografai kartais sako, kad gali sukurti baletą be muzikos. Yra tokių baletų. Tačiau palaipsniui vyksta suartėjimas ir susitaikymas. Tai ir pagimdo spektaklį, kurį žiūrovas mato ir girdi.

– Kuriuo spektakliu labiausiai džiaugiatės?

– Sunku pasakyti. Niekada nereiškia, kad naujas spektaklis bus geresnis. Kiekvienas tuo metu yra svarbus. Tai didelio formato kūrinys, sintetinis, kur viskas susilieja. Praleidau turbūt tik vieną baleto „Dezdemona“ spektaklį. Ne todėl, kad pasidžiaugčiau, o tam, kad šiek tiek pakoreguočiau. Tai tikriausiai mano liga. Bet manau, kad tai yra tam tikras muzikos gyvybingumo momentas, o gal ir šaltinis. Nes, kol esi gyvas, ir muzika yra gyva, tu gali jai suteikti daugiau šios dienos spalvų. Matai, kaip yra geriau, o muzika dėl to darosi tik gyvesnė.