„Kauno dienos“ redakcijoje apsilankęs A. Zolotinas pasakojo, kad jo dabartinis gyvenimas – gerokai ramesnis, nei jis buvo įpratęs anksčiau. Karo zoną pakeitė kovos menų treniruotės ir instruktažai šaudykloje. Nors vis dar priklauso aktyviam Izraelio kariuomenės rezervui, savo dienotvarkę Lietuvoje susidėliojo taip, kad per dieną neturėtų daugiau nei trijų skirtingų krypčių energijos reikalaujančių veiklų, nes daugiau negalėtų kokybiškai atlikti.

Tarnyba Izraelyje

A. Zolotinas gimė Latvijoje ir ten gyveno, kol iš jos buvo išvesta Sovietų Sąjungos kariuomenė. Su kariškiu tėvu kartu keliavo po įvairias sąjungos teritorijas, paskui grįžo į Latviją. Galiausiai nusprendė palikti šalį ir netikėtai sužinojo, kad jo močiutė – žydė, tad šešiolikos metų atvyko į Izraelį. Tiesa, jam teko vėl grįžti į Latviją, mat buvo pašauktas į kariuomenę. „Buvau pašauktas metams, bet galiausiai reikėjo tarnauti pusantrų, nes patekau į vieną iš padalinių, pagal kuriuos tikrino, ar priimti Latviją į NATO“, – prisiminė A. Zolotinas.

Baigęs tarnybą Latvijoje ir grįžęs į Izraelį, sulaukė naujo  šaukimo – jau į šios šalies kariuomenę. Patirtis, įgyta kitoje šalyje, A. Zolotino teigimu, buvo naudinga Izraelyje. „Patriotizmas – labai gražus terminas, bet mes iki galo nežinome, kas tai yra. Viskas paprasta – reikia mylėti savo tėvynę ir artimuosius ir gerbti kitas šalis. Kita vertus, nekęsti visų kitų yra nacionalizmas. Tačiau tarnavimas Izraeliui man yra žmonės, kurie tarnavo su manimi. Aišku, prie jų prisideda visi kiti žmonės, visas Izraelis, bet kai aš matau vėliavą, girdžiu himną, atiduodu pagarbą tiems, kurie buvo su manimi“, – teigė vyras.

Izraelio kariuomenėje A. Zolotinas pradėjo nuo eilinio kario, vėliau tapo kuopos vadu, priklausė specialiosioms pajėgoms. Kai grupė išvažiuodavo kur nors kariauti, jis vykdavo su jais. Buvo organizuojamos kovinės operacijos, kurių metu reikėdavo įvykdyti tam tikrą misiją, užduotį. Pavyzdžiui, būdavo teritorija, už kurią jie atsakingi. Jie turėdavo užtikrinti, kad nė vienas žmogus nepradėtų sprogdinti Izraelio piliečių ar brautis į jų šalį.

A. Zolotino asmeninio archyvo nuotr.

Neprisimena nieko blogo

Paklaustas, ar nekamuoja sąžinės ir kaltės jausmai, A. Zolotinas teigė, kad tuo metu – ne. Tačiau paskui ateina suvokimas, kad trauma vis dėlto jaučiama. Tiesa, Izraelyje yra tokia sistema: jeigu asmuo yra dalyvavęs kokioje nors karinėje operacijoje, kurioje teko šaudyti, būti streso būsenos, jis yra stebimas kariuomenės psichiatro.

„Psichinė būsena yra nuolat stebima, nes esi ginkluotas, nuo tavęs priklauso kitų žmonių gyvybės. Kariuomenės atstovai turi būti 100 proc. įsitikinę, kad tavimi galima pasitikėti. Aš taip pat buvau stebimas“, – pasakojo A. Zolotinas.

Kita vertus, vyro teigimu, ne koks nors specialistas ar vaistai gali padėti, o tik tas asmuo, kuris jau buvo susidūręs su tokia pačia problema.

Turi tikėti žmonėmis, juose matyti tik tai, kas gera. Kiekvienam žmogui reikia duoti pasitikėjimo kreditų.

„Visa tai supratau tik pamatęs, kai kariui, kuris buvo mano kuopoje, baigėsi vaistai. Iki tol maniau, kad jam viskas yra gerai: turėjo šeimą, vaikų, kelis darbus, veide visą laiką šypsena. Tačiau, kai vaistai baigėsi, baigėsi ir gyvenimas. Tada supratau, kad mano gyvenime viskas tobula“, – teigė A. Zolotinas.

Nors psichologinių padarinių išvengti sunku, kiekvienas žmogus į karo paliktus prisiminimus reaguoja skirtingai. A. Zolotino atveju – pamiršimas tapo išsigelbėjimu. „Mano psichika hipertrofuota, tačiau teigiamai, nes neprisimenu nieko blogo, liko tik juokai. Tad nemėgstu susitikti su žmonėmis, su kuriais kartu tarnavau, nes jie įvykius prisimena kitaip. Aš pradedu pasakoti, kaip buvo fainai, o jie sako, kad taip nebuvo, nes žuvo žmonių“, – kalbėjo vyras.

Taip pat jis sunkiai prisimena ir „Krav Maga“ karinius mokymus, kuriuose dalyvavo. „Kai man parodė vaizdo įrašus iš kitų panašių kursų, aš prisiminiau, kaip reikėdavo bėgti, kai puldavo, būdavau pavargęs ir nemiegojęs, vykdavo įvairių pratimų su guminiais kirviais, ginklais ir lazdomis. Puola ir trise, ir keturiese. Tai vyksta nuolat, visą dieną. Pamatęs vaizdo įrašą prisiminiau ir man pasidarė nejauku, nemalonu. Kol nemačiau, visko neprisiminiau“, – sakė A. Zolotinas.

Poreikis būti naudingam

Kai dėl šeimos vyras atvyko į Lietuvą, jam buvo sudėtinga. Daugelis jaunesnių žmonių nemokėjo rusiškai, tad jis lietuvių kalbą išmoko per 2–3 metus. Taip pat jam trūko veiklos, kadangi buvo įpratęs prie intensyvaus gyvenimo ritmo ir stresinių situacijų. Pradėjo lankyti sporto klubą, paskui susipažino su vyru, kuris buvo policijos fizinio rengimo instruktorius ir papildomai buvo įkūręs savo „kudo“ klubą.

„Mes bendravome. Jis paprašė, kad per jo treniruotes 20–30 minučių parodyčiau kovinės savigynos „Krav Maga“ technikų. Jis pastūmėjo mane šia kryptimi ir aš supratau, kad man tai įdomu, kad mane veža bendravimas su žmonėmis, jų pažangos matymas, stebėjimas, kaip keičiasi jų savijauta“, – prisiminė A. Zolotinas.

Po kurio laiko jis išvyko į civilinius instruktorių kursus Vokietijoje, pradėjo treniruotis savarankiškai, o galiausiai atsirado bendraminčių. Maždaug prieš dešimt metų pradėjo rengti kovinės savigynos „Krav Maga“ treniruotes ir studijuoti dabartiniame Lietuvos sporto universitete, jį pabaigęs gavo instruktoriaus licenciją ir kvalifikaciją.

„Sukūriau visą kovinės savigynos bendruomenę „Krav Maga“ ir užsiimu šaudymo veiklomis, nes man reikia būti kažkam reikalingam. Noriu išlyginti karmą“, – kalbėjo A. Zolotinas.

Pasitikėjimas savimi

Vyro teigimu, merginų, kurios lanko kovinės savigynos treniruotes, gyvenimas pagerėja. „Nė viena mergina galiausiai nebūna tokia, kokia buvo. Visos keičiasi. Moterims ateina pasitikėjimas savimi. Jeigu jau tai padarė, gali ir kažką kitą. Jeigu ją treniruotėse skriaudė trys žmonės, ji tikrai gali ateiti ir pareikalauti, kad prie jos atlyginimo pridėtų 60 eurų“, – pasakojo A. Zolotinas.

Galiausiai nustoji bijoti. Tačiau pasitikėjimas savimi – tik pirmas laiptelis. Jo teigimu, turi atsirasti ramybė. „Jeigu bus problema, aš ją spręsiu. Jeigu problemos nėra, nereikia ir sielotis. Jeigu atsiras problema, didesnė nei mano galimybės, tai kam nerimauti? Tai tik energijos švaistymas. Tą patį galima pritaikyti ir gyvenime. Kas gali blogiausio atsitikti? Tave atleis iš darbo? Susirasi kitą. Vaikinas sakys, kad tu negraži? Yra kitų. Kadangi moteris yra tobulesnė žmogaus versija, ji greičiau adaptuojasi, pripranta prie streso. Paverkia ir eina toliau. Vyras reikalingas kaip buferis tarp agresyvios aplinkos ir šeimos“, – tęsė A. Zolotinas.

Nors, pagal kovos ir savigynos menų „Krav Maga“ metodologiją, treniruotės skirstomos į vyrų, moterų ir bendrąsias, instruktorius nusprendė užsiėmimus vesti mišrius, nes taip išmokstama daugiausia. Jo teigimu, moterys ir vyrai funkcionuoja skirtingai, tačiau svarbu žinoti pagrindinius principus ir juos pritaikyti. Tada gaunama didžiausia nauda.

„Žinau, kaip veikia mechanizmas. Kai tai žinai, lengviau pritaikyti prie bendros sistemos“, – pasakojo vyras. Tad bendri grupiniai užsiėmimai yra naudingi visiems.

Tiesa, vyrai ir moterys reaguoja skirtingai. „Puolimas dažniausiai inicijuojamas vyrų. Vyrai puola moteris kitaip nei vyrus. Moteris iš nugaros jie dažniausiai puola už veido arba plaukų. Vyras nedusins moters. O kitus vyrus – dusins, smaugs. Moterų užduotis iš senų laikų – periferija, nes ji turi žinoti, kur jos vaikai, kada grįš vyras, kur yra maistas. Reikia visą laiką galvoti ir stebėti aplinką. Vyras mato problemą ir jis eina ją spręsti – vyrauja tunelinis matymas. Yra mamutas, jį reikia nužudyti ir partempti namo. Tad vyrai reaguoja greičiau, o moterys moka labiau multitaskinti“, – kalbėjo A. Zolotinas.

Nėra ir nusivylimų