– Darbas policijoje ir tortų gaminimas – kas įdomiau?
– Abi šios veiklos labai skirtingos. Policijoje dirbu prie administracinių bylų, tad turiu puikiai išmanyti įstatymus, neretai tenka dalyvauti teismuose, kartais – spręsti įstatymais nereglamentuotas situacijas. Darbas atsakingas, konkretus ir labai įdomus, bet kūrybiškumo jame mažai. Atsigriebiu gamindamas tortus: čia nuo – iki vien tik kūryba: išmonės, fantazijos reikia kuriant originalius receptus, eksperimentuojant su naujais produktais, ieškant netradicinių skonių derinių, net gaminant tortą, o ką jau kalbėti apie jo puošybą. Iš pradžių džiūgaudavau kaip mažas vaikas, kai tortas pavykdavo sėkmingai, dabar didžiausią pasitenkinimą teikia, kai pavyksta sukurti išties kažką įdomaus, kai mano gaminiu džiaugiasi kiti.
Tortų gaminimas – mano laisvalaikio pomėgis. Beveik kiekvieną dieną po darbo vykstu į savo dirbtuves. Kūrybinis procesas ne tik man įdomus ir teikia didelį pasitenkinimą, bet ir padeda atsipalaiduoti, pakelia nuotaiką, emociškai gydo, turiu progą pabūti pats su savimi. Beje, pagrindiniai mano kūrybos testuotojai – kolegos.
– Ar visada jautėte silpnybę gaminti maistą?
– Kiek save pamenu, kai buvo ruošiamas maistas, nuolat sukiojausi virtuvėje, o šventinius patiekalus gaminanti močiutė mane vis kviesdavo padegustuoti, ar ko netrūksta, ir visada atsižvelgdavo į mano pastabas. Mama dažnai sakydavo: "Tu turi būti kulinaras". Jei būčiau jos paklausęs, gal dabar dirbčiau kokiame restorane šefu, bet baigęs mokyklą kūno kultūros mokytojos paragintas nutariau stoti studijuoti teisę Mykolo Romerio universitete – buvau sportiškas, aukštas, lankiau Arvydo Sabonio krepšinio mokyklą. Tiesa, sėkmė nusišypsojo tik stojant iš antro karto. Kad laiko veltui neleisčiau ir užsidirbčiau, įsidarbinau picerijoje – išmokau kepti picas, darbas nebuvo kančia, patiko. Kai vėliau nutariau pereiti dirbti kitur, net siūlė atlyginimą pakelti. Aktyviau domėtis maisto gaminimu privertė gyvenimas – močiutė ir tėtis mirė, mama išvažiavo dirbti į Angliją, gyvenau vienas. Man patiko ieškoti įdomių receptų internete, jų pagrindu kurti savus. Vienas originalesnių – sūriu pabarstytos, vištiena ir varške įdarytos keptos kriaušės. Bandžiau prisiminti ir sėkmingai pavyko pagaminti močiutės firminius kokorikus – patiekalas panašus į žemaitiškus blynus, tik čia vietoje mėsos – troškinti kopūstai su morkomis.
– Pasitaiko visko, tačiau vyrai, juolab dirbantys policijoje, asocijuojasi su rimtu, sočiu maistu. Jūs jau treji metai esate net ne vegetaras, o veganas – nevalgote ne tik mėsos, bet ir jokio kito gyvūninės kilmės maisto, atsisakėte žuvies, alkoholio, metėte rūkyti...
– Šiems pokyčiams jokios svarbios priežasties nebuvo – vėl įsiklausiau į vidinius pojūčius. Viskas vyko palaipsniui: iš pradžių atsisakiau kiaulienos, vėliau – vištienos, galiausiai – jautienos. Supratau, kad tokio maisto man nereikia. Pradėjau domėtis sveika mityba, gilintis į žaliavalgystę: susiradau bendraminčių, perskaičiau daug knygų apie mėsos žalą organizmui, pažiūrėjau kelis filmus apie mėsos pramonę – pasirodo, ji kenksmingesnė už naftos pramonę. Savijauta, pokyčiai organizme tapo akivaizdūs. Anksčiau jaučiausi apsunkęs, mieguistas, aptingęs, o atsisakęs mėsos, pieno produktų per pusmetį numečiau 30 kg, jaučiuosi lengvai, nestokoju energijos. Sveikata svarbesnė. Keisdami tepalus automobilyje renkamės geriausius, tad kodėl mes nemylime savęs – teršiame iš vidaus? Tingulys – didžiausias žmogaus žudikas, o jis atsiranda nuo mėsos – tai sunkus maistas, kurį organizmas virškina labai ilgai, sunaudoja visą savo gyvybinę energiją.
Didžiausią pasitenkinimą teikia, kai pavyksta sukurti išties kažką įdomaus, kai mano gaminiu džiaugiasi kiti.
Mesti rūkyti manęs niekas neįkalbinėjo: perskaičiau vieną vienintelę knygą, tą pačią akimirką numečiau cigaretę ir daugiau nepaėmiau į rankas. Jei man nenaudinga, tad kodėl aš taip darau? Jei suvoki padarinius ir nusprendi taip elgtis, neturi būti jokių atidėliojimų – priešingu atveju apgaudinėji save. Savo įsitikinimų niekam neperšu, bet pastebėjau, kad tiek tarp artimųjų, pažįstamų, tiek tarp bendradarbių atsirado žmonių, siekiančių gyventi sveikiau.
– Ką valgo veganas? Kokie patiekalai dažniausiai atsiranda ant kasdienio stalo?
– Maisto produktų stoka nesiskundžiu: vaisiai, daržovės, ankštinės, grūdinės kultūros, įvairūs riešutai, sėklos. Labai mėgstu žuvį, tad kartais nusižengiu įsitikinimams ir suvalgau mažą gabaliuką, ypač, jei tokios žuvies gyvenime nesu ragavęs. Labai mėgstu salotas. Žmonės klaidingai mano, kad jose gali būti tik lapai, agurkas ir pomidoras. Salotoms dažnai naudoju avinžirnius, pupeles, lęšius – šiuose produktuose daug vertingų baltymų, mikroelementų, nestinga organizmui naudingų kalorijų. Labiausiai mėgstu grikių kruopas: ruošiu košę su augaliniu pienu, jį, jei turiu laiko ir noro, taip pat pasigaminu pats iš avižų, migdolų ar tų pačių grikių. Labai paprastas skanių salotų variantas: grikiai arba avinžirniai, sumaišyti su virtais burokėliais ir pasirinktinai pagardinti avokadu, raugintais kopūstais ar špinatais, gražgarstėmis. Tradicinis Kūčių patiekalas – marinuoti ar sūdyti baravykai su troškintais svogūnais, morkomis, savo sultyse konservuotais pomidorais ir pomidorų padažu.
Dieną mėgstu pradėti stikline vandens su citrina ir medumi, o šaltymečiu imunitetui stiprinti kasdien suvalgau po šaukštelį citrinos, česnako ir medaus tyrės. Beje, citriną reikia naudoti su žievele.
– Jūsų kuriami žaliavalgiški desertai, tortai stebina išskirtiniais skoniais. Kas nutiko, kad vaikystėje nemėgęs saldumynų, šiandien visą savo kūrybinę energiją atiduodate šiai veiklai?
– Nuo mažens saldumynų nemėgau. Saldainius, šokoladukus iš mano kalėdinių dovanėlių maišelių išrinkdavo ir suvalgydavo jaunesnysis brolis. Kažkokios priežasties pradėti gaminti tortus nebuvo – mintis atėjo savaime. Įvairius saldėsius – meduolius, termiškai neapdorotus energinius rutuliukus, batonėlius darydavau ir anksčiau, o pernai prieš žiemos šventes svečiavausi pas draugus, kurie pavaišino mane namų gamybos žaliavalgišku tortu. Labai patiko, todėl pasidomėjau, iš ko, kaip jis padarytas, ir pabandžiau pats jį pagaminti. Padariau nemažą – apie 2 kg, kad užtektų paskanauti 30 žmonių kolektyvui. Kolegos stebėjosi, gyrė, kai kas klausė, ar galėčiau šventėms tortą pagaminti. Juokaudamas leptelėjau "Kodėl gi ne, tik įkursiu įmonę ir parduotuvę atidarysiu". Pasakiau nepagalvojęs, o paskui susimąsčiau, kad idėja verta dėmesio.
– Šiuo metu tortus gaminate pagal septynis receptus ir dar penkis planuojate išbandyti artimiausiu metu. Kaip gimsta receptai, iš kur atkeliauja įkvėpimas?
– Neturiu jokių taisyklių, nusistatymo ar pamėgtų produktų – kuriu iš pajautimo. Kartais sumanymai gimsta netikėtai – kai būnu paskendęs mintyse, kartais fantaziją pažadina citata knygoje, kažkas, ką pamatau žiūrėdamas televizorių. Įkvėpimą dovanoja ir internetas – tai neišsemiamas puikių idėjų lobynas. Renkuosi netradicinius receptus, visada savaip pakoreguoju, tobulinu sudėtį, skonį, kai nerandu tinkamo produkto prekyboje, ieškau, kuo jį geriausia būtų pakeisti. Naujoves, kūrybiškumą skatina ir klientai. Pavyzdžiui, kai kurie žmonės sunkiai toleruoja ar yra alergiški riešutams. Gamindamas tortus anakardžių riešutus, kuriuos dažniausiai naudoju deserto pagrindui, keičiu avižomis, daigintais grikiais. Tiesa, pastarieji turi švelnų specifinį poskonį, tačiau jis toks neryškus, kad daugelis žmonių net nepastebi, o kiti sako, kad taip net skaniau.
– Kokius produktus naudojate neapdorotiems desertams? Ar turite savo mėgstamiausią tortą?
– Kai kurių klientų mamoms sunku patikėti, kad mano tortai ne kepti ir pagaminti be miltų, kiaušinių, gyvūninės kilmės riebalų, tradicinio cukraus. Pastarąjį dažniausia keičiu agavų ar klevų sirupu, stevia, kartais įmaišau medaus. Šie produktai turi mažą glikeminį indeksą, todėl tortus gali valgyti ir diabetu sergantys žmonės. Deserto pagrindui – "biskvitui" naudoju įvairius riešutus, datules, grikius, avižas, juos sulipinti padeda kakavos sviestas, kokosų aliejus ar kremas – visi šie riebalai naudingi organizmui. Torto viršus labai skirtingas, tačiau dažniausiai jį gaminu iš įvairių šviežių ar šaldytų uogų, vaisių, puoselėju mintį išbandyti moliūgus ir persimonus. Gaminio skoniui paryškinti renkuosi cinamoną, kardamoną ir imbierą – šie prieskoniai man labai patinka, bet beriu jų saikingai, o į vaisinius tortus apskirtai nededu.
Man svarbu ne tik gaminio skonis, bet ir estetika – puošyba. Ši sritis kol kas man sunkiausia, tačiau ir čia pasikliauju intuicija – kol kas ji manęs nenuvylė.
Mėgstamiausio torto neturiu – jis vis keičiasi, kai tik pagaminu naują, įdomesnės receptūros, kitokio skonio. Pastaruoju metu tai gaivaus skonio juodųjų serbentų tortas, kurio pagrindas – datulės, avižos, aguonos, o viršus – juodieji serbentai ir pasirinktinai anakardžių riešutai arba daiginti grikiai.
Jei norite kažką atlikti, pradėti, pakeisti – neatidėliokite, nelaukite konkrečios datos, darykite dabar.
– Prieššventinis laikotarpis labai įtemptas, ar lieka laiko pasirūpinti kalėdinėms dovanomis artimiesiems, draugams ar kolegoms...
– Manau, kad dovanų ieškojimas parduotuvėse – laiko švaistymas, be to, dažnai neretai nuperkame tai, ko žmogui visai nereikia. Pastaruosius penkerius metus dovanų neperku – darau pats: prikepu meduolių, padarau termiškai neapdorotų rutuliukų, paruošiu rinkinukus, sudedu į gražius maišelius ar dėžutes, perrišu kaspinėliais. Dovanų ruošimas, pakavimas man teikia itin didelį malonumą – praturtina ir prailgina šventės džiaugsmą. Jei laiko stinga, perku tai, ką žmogus visada gali panaudoti buityje, kas reikalinga kasdien arba ką gali suvartoti. Puiki idėja – stiklainiai su vaisių, uogų arbata.
– Daugeliui žmonių Naujieji metai savotiškas atskaitos taškas, kurį jie sieja su kažkokiais pokyčiais, pažadais gyvenime. Ką jūs ketinate sau pažadėti?
– Naujieji metai – tai kiekviena mums išaušusi nauja, dar negyventa diena. Kad kažką padaryti, pakeisti savo gyvenime, nereikia laukti šio ypatingo metų virsmo – tai savęs apgaudinėjimas. Jei norite kažką atlikti, pradėti, pakeisti – neatidėliokite, nelaukite konkrečios datos, darykite dabar. Jei data žmogui svarbi – visa, ką jis darys, bus daroma per prievartą.
