Dėl šių abejonių mūsų planetoje egzistuoja daugybė kitokių pasaulių. Kai kuriuos jų pavyksta atrasti. Tokie atradimai gali netikėtai aplankyti parodose, todėl visada verta šiek tiek išsukti iš įprasto kasdienio maršruto ir aplankyti naujas–senas vietas, pavyzdžiui, seniausią Kauno rajono gyvenvietę – Raudondvarį, kur Kauno rajono muziejuje eksponuojama menininko Andriaus Butvilo personalinė paroda "Mėnesienos sonata", surengta drauge su "Eglės" galerija.
Ramybės stotelė
Kamerinėje Raudondvario pilies galerijoje A.Butvilo piešiniai suskamba baltuose erdvės tonuose, kurie išryškina ant juodo popieriaus lakštų pastelėmis kurtas kompozicijas. Pastarosios savo estetika artimos magiškojo realizmo krypčiai, leidžiančiai tiek pačiam menininkui, tiek į jo kūrinius žvelgiančiam žiūrovui pasinerti į kitokį pasaulį.
"Kol šiuolaikinis pasaulis skuba į priekį, noriu, kad ši paroda žiūrovui būtų ramybės stotelė", – sako A.Butvilas. Todėl svarbiu parodos dėmeniu tampa atmosferiškumas. Nors užpildytas neskubėjimo ir ramumos, atveriančių erdvę stebėjimui, jis savyje talpina ir tolumoje žaidžiančius magiškos mėnesienos, kurioje sutirpsta laiką ir erdvę skiriančios ribos, garsus – sukurtus iš prisiminimų, svajonių, o gal norų. Minkšti, švelnūs garsai dera su architektūriškomis pauzėmis, ekspozicijoje skiriančiomis vieną kūrinį nuo kito.
Atskira istorija
Kintant piešinių siužetams, šios pauzės tampa reikšminga menininko sukurtos "Mėnesienos sonatos" harmonijos dalimi, padedančia akimis sekti parodos naratyvą / skambesį.
"Man labai svarbi kūrinio idėja, mintis, todėl praeina ilgas laiko tarpas, kol jos išsigrynina ir tampa piešiniais. Kiekvienas paveikslas tai – atskira istorija. Nesiplėsiu pasakodamas šias istorijas, o pakviesiu jas perskaityti patiems", – paragina A.Butvilas.
Vienas iš būdų skaityti menininko piešinius – sutelkti dėmesį į kūrinių pavadinimus, kurie pripildyti simboliškų prasmių ir yra atviri žiūrovo interpretacijoms: "Užmerktos akys", "Ramybės uostas", "Patas (Aklavietė)", "Tvirtovė", "Jis", "Ji", "Adomas – gyvenimas tai žaidimas", "Ieva – pabėgimas iš Rojaus" ir kt. Kiekvienas pavadinimas – tarsi raktas, galintis atrakinti ne vienerias duris, todėl ramybė, kurią A.Butvilas akcentuoja kaip vieną pagrindinių kūrybos sudedamųjų dalių, tampa būtina sąlyga.
Tai ji padeda atsiriboti nuo išorinio pasaulio bruzdesio ir susitelkti į estetiškas kompozicijas, kurių menininkas nėra linkęs apkrauti detalėmis, nutolinančiomis nuo turinio. Priešingai: detalių piešiniuose yra tik tiek, kad jos suteiktų stimulą mintims plėtotis, o visas naratyvas vystytųsi žiūrovo vaizduotėje. Todėl ir siužetas – kaip įvykių grandinė, kurios gale – kulminacija – A.Butvilo kūriniuose nėra akivaizdus, o numanomas ir tikriausiai galintis kisti, priklausomai nuo į jį žvelgiančio žiūrovo žiūrėjimo perspektyvos. Menininko kūriniai yra laisvi.
Dangus ir žemė
Pasikeitus ekspozicijų erdvei, parodos architektūrai, žiūrovų auditorijai, jie gali sugerti vis naujus kontekstus ir suskambėti kitaip, atverdami universalias tiesas, kurias menininkas įkūnija stilizuoto paukščio simbolyje, suteikdamas jam žmogiškųjų savybių.
"Paukščio simbolis žadino vaizduotę dar vaikystėje, kai vaikams skirtose knygose atrasdavau įvairiausių jų rūšių, spalvų ir pavidalų", – sako A.Butvilas. Per paukščio simbolį kūriniuose išryškinamos gamtos ir žmogaus gyvenimo paralelės, tačiau išvengiant klišių apie trokštamą patirti skrydžio jausmą ar amžiną laisvę. Šis simbolis savyje talpina ir dangiškąjį, ir žemiškąjį pradus, todėl kiekvienas žiūrovas gali jį prisijaukinti, su juo susitapatinti, o kiekvienas piešinyje pavaizduotas paukštis gali jausti ir galvoti lygiai taip pat kaip žmogus.
Piešinio formatas tampa erdve, kurioje žmogus ir paukštis susilieja, o šiame vyksme gamtiškoji ir žmogiškoji būtis tampa nedaloma visuma, mintyse grąžinančia žmogų prie fundamentalių tiesų, kurios šiuolaikiniame pasaulyje tai užmirštamos, tai vėl prisimenamos.
Tačiau geriau jų nepamiršti, net jei kartais kitokiame pasaulyje pasidaro vieniša. Visada yra Šviesa. "Ant juodo popieriaus lapo net menkiausias prisilietimas pastelėmis švyti. Piešdamas baltame lape – pieši šešėlį, o juodame – šviesą", – atskleidžia menininkas. Ir ši A.Butvilo mintis suskamba viltingai. Ramiai ir lėtai ji vystosi piešinių kompozicijose, paskatindama žiūrovą pamatyti tylą, išgirsti šviesą – atrasti jose slypintį kitokį pasaulį.
