„Vilnius. Galutinė maršruto stotelė. Atsidaro durys ir išlipdamas patenki į stoties DOMINORE. Bėgiais riedančių traukinių bildesys susilieja su techno garsais, skubančiųjų, kažko nuolat laukiančiųjų balsai – su karštos dienos saule. Akyse mirguliuoja, vaizdai išsikreipia, deformuojasi, spalvos tai paryškėja, tai visai dingsta. Kepyklėlių kvapai maišosi su būrėjų salonų smilkalų kvapais, o tolumoje girdėti, kaip artėja Krišnos sekėjai. Didmiesčio paukščiai – balandžiai. Jie visur ir visada ir jų labai daug. Kiekvienas yra jų stebimas. Didžėjaus grojamas melodijas pertraukia policijos reidas. Nuo reivo iki reido – tik viena nata. Dominore – tai būsena ir veiksmas stoties rajone ir jo prieigose. Dominore – tai būsena tarp žaidimo ir muzikos skambėjimo. Tai stoties rajono meditacija, kai užplūsta atsiminimai ir fantastiniai vaizdai. Dominore metu laikas sustoja, istoriniai religiniai įvykiai ir vaizdai susilieja su šių dienų aktualijomis. Visas vyksmas tampa panašus į Hemingvėjaus fiestą, Kusturicos absurdiškumą. Dominore – tai nesibaigiančios stoties rajono šventės melodija“, – taip A. Makarevičius apibūdino savo paveikslų parodos inspiracijas.

Paroda Baroti galerijoje veiks iki birželio 2 d.

– Ar prisimeni darbą, kurį nutapęs suvokei, kad įvyko lūžis, ir tapai tapytoju?

– Prisimenu. Baigus mokslus ilga dvejų metų pertrauka. Tuomet vieną dieną pasiėmiau drobę ir nutapiau paveikslą „Nuovargis“. Labai palengvėjo. Užsivedžiau, nutapiau dar vieną. Tada vėl buvo poros metų pertraukėlė, toks tarsi susilaikymas nuo tapybos. Na, ir galiausiai išsinuomojome su draugu studiją ir po rimtų darbų užsiimdavome kūryba. Darbai pradėjo krautis į kampą ir daugėti. Dar vėliau išėjau iš darbo sandėlyje ir perkrausčiau savo studiją į namus.

Na, ir dar prisimenu momentą, kai keliavome po Tailandą, ir, eidamas gatvele pro vietinę studiją, užuodžiau aliejaus kvapą. Buvau netapęs savaitę. Norėjosi mesti visas tas keliones ir grįžti prie drobės.

– Pastebėjau užrašą ant tavo marškinėlių – „Find What You Love and Let It Kill You“. Kaip paaiškintume šią frazę tapytojo akimis?

– Visų pirma, manau, kad mus viskas žudo. Gyvenimas yra ieškojimas to, kas tave nužudys. Na, o žvelgiant tapytojo akimis, taip, aš mėgstu tapybą. Būna, aišku, visko – ir gero, ir blogo, bet ar tai mane nužudys, neaišku.

Manau, kad kūrėjai nuolat ieško veikėjų ir kuria juos. Pavyzdžiui, mano tie marozai. Juos tapydamas aš tarsi prarandu dalelę savęs – savo asmenybės, ir taip žūstu.

– Kokios temos tave jaudina?

– Prieš porą metų pradėjau gvildenti socialinę temą. Tapau marozus, vilkinčius sportinius kostiumus su trimis juostelėmis. Išties, manau, jie nėra tokie, kokie mums atrodo. Ir tos trys juostelės simbolizuoja ne tai, ką mes matome, ar norime matyti. Bent jau aš, kuo ilgiau dirbu prie šios temos, tuo daugiau prasmių įžvelgiu šiose juostelėse – ir trejybę, ir tris kelius.

– Pats gyveni Stoties rajone. Jis tarsi prasprūsta į tavo darbus – fiksuoji ne tik marozus, bet ir kitas šio rajono realijas. Kuo jis tau brangus?

– Taip, fiksuoju plytines sienas, grafičius, aptrupėjimus ir kitus elementus. Čia viskas gan greitai keičiasi, užsiglaisto, užsidažo. Vieną dieną praeini įdomų grafitį, sustoji, perskaitai, pamąstai, kitą dieną jau žiūri – nebėra. Kas vieniems žavu, kitiems – ne.

Stoties rajonas nuolat juda. Vos atidarius duris ir išėjus į gatvę, regis, viskas sprogsta. Lekia, pypsi, skuba. Ir tvyro laisvė. Iki parduotuvės gali eiti su šlepetėmis.

Randasi daug kavinių, barų, jaukių parduotuvėlių, galerijų. Prisimenu, kai prieš keletą metų gyvenau prie Halės turgaus, vieną sekmadienį išnešiau šiukšles. Gatvės tuščios, nė vieno žmogaus. Tik prostitutės marširuoja pirmyn atgal. „Geras sekmadienis“, – pagalvojau. Dabar atmosfera pasikeitusi.

– Galbūt ir tavo nutapytieji marozai jau yra nykstanti rūšis?

– Yra dar. Išlenda. Bet, žinoma, jie taip pat keičia savo veidą. Be to, šiandien treningai su juostelėmis yra tapę hipsterių mados klyksmu. Savo instagramo paskyroje publikuoju ir nuotraukas, vaizduojančias žmones su treningais. Visada eidamas gatve atkreipiu dėmesį į tris juosteles.

Vienaip ar kitaip viskas keičiasi. Marozai ir mano darbuose jau kartais pasirodo su kostiumais.

– Kituose interviu esi užsiminęs, kad muzika tau yra būtina, kai tapai. Kokią funkciją ji atlieka tavo kūrybos procese?

– Ji mane užveda. Muzika yra aukštesnė už žmogų. Ji sustiprina emociją, mintį. Porą kartų teko tapyti be muzikos. Nepatiko. Daužėsi keistai tas teptukas į drobę. Tik kartais užtrunka labai daug laiko, kol išsirenku tinkamą muziką.

– O jeigu tavo tapyba būtų muzika, koks žanras tai būtų?

– Džiazas / metalas / grindcore / estradinis / technomuzika / repas / postrokinis bliuzas (šypsosi).

– Bendradarbiauji ir su kitais menininkais. Neseniai su Inga Noir įkūrėte tapytojų grupę „SinThesis Gang“. Kodėl tau svarbu yra sujungti kūrybines pajėgas?

– Kaip jau apkalbėjome, tapydamas klausau daug muzikos ir neseniai man dingtelėjo tokia paralelė – studijoje tapau vienokius darbus, plenere – kitokius, kolaboruodamas – dar kitaip, o muzikinės grupės taip pat turi studijinius albumus, turi gyvus koncertus ir, pavyzdžiui, solinius projektus. Kiekvienas darbo pobūdis suteikia skirtingą informaciją. Be to, man įdomu eksperimentuoti, ieškoti.

Jau kurį laiką ieškojau žmogaus, su kuriuo galėčiau tapyti kartu. Su daug kuo pakalbėdavome, bet viskas taip ir likdavo šnekų lygyje. O su I.Noir užsikabinome ir pradėjome vystyti projektą. Šiuo metu jau esame keturiese. Kol kas apsiribojame akto tema, kuri mums natūraliai tiko po „Sambūrio Trys dienos“ plenero. Aktus tapome dviese. Vienuose daugiau manęs, kituose – Ingos tapybos. Išeina dialogas – nei mano, nei jos darbai. Labai įdomi sintezė.

– Ne pirmą kartą renkiesi gilintis į akto temą. Šių metų pradžioje esi nutapęs šimtą aktų – po vieną per dieną. Kuo tave domina aktas?

– Nėra negražaus kūno. Bet kokiu atveju jis yra įdomus. Kai pradėjau tapyti šimtą aktų, išsigandau, kad viskas pradės kartotis, bet nesustojau ir įvyko lūžis – supratau, kad menkutis skirtumas kūno pozoje ar apšvietimas keičia visą darbo siužetą ir koloritą. Tapiau iš nuotraukų instagramo paskyrose ir fotografo Sauliaus Kreišmono albumo, vėliau sulaukiau ir atsiųstų iš pažįstamų.

– Nuotrauka yra realybės atvaizdas, kas tuomet yra tapyba iš nuotraukos?

– Atspirties taškas. Įkvėpimas. Kartais tapydamas atsispiriu nuo nuotraukoje vaizduojamos kūno pozos, kartais – nuo spalvų. Tai jokiu būdu nėra kopijavimas.

– Ar tapydamas galvoji apie savo žiūrovą?

– Visiems vis tiek nepatiksi ir neįtiksi, todėl man atrodo, kad geriausia negalvoti apie žiūrovą. Be to, tapant yra ir taip apie ką galvoti, pavyzdžiui, techniką, spalvas ir panašiai. Tad savaime atsiriboji nuo minčių apie savo auditoriją.

O artėjant parodai, pradeda darytis smalsu – kokie žmonės ateis? Kam patiks mano darbai? Kam nepatiks? Bet tai niekaip nepadarys įtakos tam, ką aš noriu pasakyti savo kūriniais.

– Pasaulio istorijoje yra tokių kūrėjų, kurie tarsi prasilenkia su laiku ir yra įvertinami tik po mirties. Kaip manai, ar pataikai į šiandieną?

– Manau, kad šiek tiek nepataikau – arba atsilieku, arba esu nuėjęs per daug į ateitį. Tai ne man spręsti. Kažkas iš kritikų jau taip ir yra pasakęs apie mano darbus. Tad kartais lieku tarsi ir nesuprastas. Tačiau būna ir atvejų, kai žmonės sako – „gerai varai“. Ir tuomet norisi toliau kalbėti ir kalbėti taip, kaip norisi. Vienaip ar kitaip, jaučiuosi priimtas į Lietuvos dailininkų bendruomenę, aktyviai dalyvauju parodų gyvenime, neturiu kuo skųstis.

– Regis, tavoji marozų serija yra labiausiai žinoma, išeskaluota ir tapusi tavo vizitine kortele. Kiek ji daro įtakos tolimesnei tavo kūrybai? Ar nebaisu pradėti štampuoti arba kaip tik kalbėti kitomis temomis?

– Manau, kad aš dar turiu ką pasakyti šia tema. Kai pajausiu, kad išsisėmiau, teks ieškoti kažko kito. Šiuo metu matau, kaip keičiasi darbai, tarp marozų atsiranda aktai, marozai pradeda groti, atsiranda muzikos instrumentai. Pradėjau naują seriją „Stoties DOMINORE“. Apie ją kol kas neatskleisiu paslapčių, tik užsiminsiu, kad tai būsena.

O pradėti kalbėti kitomis temomis nebaisu, atsiras ir joms vietos (šypsosi).

– Kas tau įdomiausia kaip žiūrovui?

– Įdomu ir nauji autoriai, ir gerai pažįstamų nauji kūriniai. Atkreipiu dėmesį į techniką, tapybos kalbą, darbai kalba ar nieko nesako. Įdomi pasakojama istorija, pateikimas.

– Kaip supranti, kad paveikslas baigtas?

– Būna, manęs klausia, per kiek laiko nutapai paveikslą. Tai čia yra neįmanoma atsakyti į šį klausimą. Aš juk gyvenu su jais – miegu, valgau, maudausi. Jie prasideda anksčiau, nei pradedu tapyti ant drobės, ir baigiasi vėliau nei paskutinis potėpis. Tenka ir pertapyti, užtapyti, palaukti, kol išdžius. Būna, pastovi kur nors kampe neva tai užbaigtas darbas, pasižiūriu iš naujo į jį ir suprantu, kad reikia keisti. Būna, laiku nesustoju ir viską sugadinu.

– Ką tapyba galima pasakyti, ko negalima pasakyti kita kalba?

– Manau, visomis kalbomis galima pasakyti tą patį. Tiesiog aš tapybos kalbą moku geriausiai ir nelendu kitur. Vienaip ar kitaip, tapyba yra ypatinga, nes čia veikia spalvos, faktūros, potėpiai, įvairūs formatai. Miniatiūrose atsiskleidžia vieni elementai, dydyje – kiti. Pavyzdžiui, kai praeitą vasarą dirbau vienuolyne prie didelių paveikslų, jaučiausi tarsi būdamas sporto klube – tiesiog šokinėjau aplink kiekvieną. Ir tai buvo emocinis ir fizinis nuovargis, bet malonus.

Jautri, sykiu, ironiška A.Makarevičiaus kūryba sujungia priešingus pradus, paskatindama žiūrovą nukreipti savo žvilgsnį į kartais tokią tolimą realybę.

Norinčius plačiau susipažinti su tapytojo kūryba menininkas kitų metų pavasarį pakvies į Vilniuje atsidarysiančią personalinę parodą, kurioje bus eksponuojami naujausi kūriniai. O dabar kviečiame įsižiūrėti į A.Makarevičiaus autoportretus.

– Autoportretas – tai savęs suvokimo ar reprezentavimo erdvė?

– Autoportretas yra savianalizės objektas.

Svarbu atkartoti realų vaizdą, bet su aiškia nuotaika.

– Ar kūriniuose yra jaučiamas tikrovės ir pagražinto "aš" santykis? Ar, priešingai, išryškinami tie asmenybės bruožai, kuriuos kasdienybėje norisi nuslėpti?

– Nei kūryboje, nei gyvenime stengiuosi nieko neslėpti. Man svarbu, kad santykis tarp realybės ir pagautos nuotaikos kūrinyje būtų kuo artimesnis. Nors, kartais, ir abstraktus.

– Kuo žvilgsnis į save, kuriant autoportretą, skiriasi nuo kasdienio žvilgsnio į save?

– Skiriasi žiūrėjimo į save laiku. Ko gero, tapydamas autoportretą imi save nagrinėti kritiškiau, bandydamas atsiriboti nuo savęs, žiūrėti į save lyg į kitą žmogų.

– Kurdamas autoportretą, esate ir portretuojamasis, ir kūrėjas. Ar kūriniuose siekėte pavaizduoti save kaip asmenį, ar meninėmis išraiškos priemonėmis perteikti savo emocijas, būsenas, pajautas?

– Autoportretas turi likti atpažįstamas, bet man svarbiau išreikšti emocinę būseną, atskleisti, ką noriu tuo darbu pasakyti, kad tai neliktų vien tik faktų konstatavimu.

– Kūrimo procesas paremtas natūra ar dokumentine medžiaga (fotografijomis, prisiminimais)?

– Natūra.

– Ar kuriant šiuos autoportretus buvo svarbiau atkartoti realų vaizdą, ar eksperimentuoti, paliekant tik keletą atpažįstamų, jus identifikuojančių detalių?

– Svarbu atkartoti realų vaizdą, bet su aiškia nuotaika.

– Kuo rėmėtės pasirinkdamas autoportretų spalvinę išraišką?

– Savijautos diagnoze.

– Kokia yra fono reikšmė kūriniuose?

– Labai svarbi. Tas pats veidas gali skirtingai atsiskleisti raudoname arba mėlyname fone.

– Autoportretuose fiksuojate praeities įvykių refleksijas savyje, esamąjį momentą ar ateities lūkesčius?

– Esamajame momente atsispindi praeities bagažas, o su ateitimi dar nesusidūriau.

– Kurį teiginį: "tai – mano darbas" ar "tai – aš" pagrindžia šie autoportretai?

– Greičiausiai, tai – mano darbas.

– Kuo šie kūriniai išsiskiria iš kitų jūsų kurtų autoportretų?

– Kadangi laikas yra nesustabdomas, visi autoportretai – skirtingi.

– Pažvelgus į kūrinius iš šalies, koks laiko dėmuo (praeitis, dabartis, ateitis) juose atsiskleidžia?

– Dabar jau praeitis. Nors, jei nusiskusčiau barzdą, gal būtų ateitis?

– Kaip žmogus, vaizduojamas kūriniuose, suvokia save jį supančio pasaulio kontekste?

– Jį supantis pasaulis jam yra tik žaidimas, todėl žmogus save suvokia, kaip žaidimo elementą.

Šiandien uostamiesčio Rūtų galerijoje atidaroma jaunosios kartos tapytojo Andriaus Makarevičiaus (Vilnius) paveikslų paroda „Buities improvizacijos“.

Lyg iš graikų mito

Joje – naujausi kūrėjo darbai, kuriuose perteikiamos ikonografinės situacijos. Jose veikia hibridinės būtybės – žmonės-augalai, antropomorfinių pavidalų daiktai arba pačios netikėčiausios jų jungtys, net vyrai ir moterys, primenantys Platono perpasakotą graikų mitą apie senuosius žmones, dievų rūstybės perskeltus į dvi dalis ir iki mūsų dienų bandančius susijungti.

A.Makarevičius yra paradoksalių būsenų, keistai sapniškų, netikėtai makabriškų situacijų kūrėjas.

Dailininkas gimė 1982 m. Pabradėje, 2004 m. baigė Vilniaus pedagoginį universitetą, kuriame studijavo dailės specialybę. Jau ilgai gyvena ir kuria Vilniuje. Nuo 2003 m. dalyvauja jungtinėse meno parodose, taip pat rengia ir asmenines.

Žadina norą pažinti

Jo paveikslai pasižymi savitu braižu bei savita autoriaus pasaulėžiūra ir jos išraiška. Dailininko kūriniai drąsūs, juose žaidžia skirtingo kolorito spalvos, objekto formos bei jo išraiškos, galima įžvelgti dramą bei jos perspektyvą. Stebėtojų akyse drobės tarsi atgyja ir nuneša į minčių bei iliuzijų pasaulį, kuris susipina su realiu ir žadina mintis. Jo darbuose galima rasti ir erotiškumo – vaizduojamas moters kūnas perteikiamas kaip vienas paslaptingiausių ir didžiausių meno šedevrų, kuriam reikia nuolatinio pažinimo ir analizės. Nors autorius turi savo braižą, tačiau jo paveikslai tarsi nuolatos evoliucionuoja, išryškindami vis naujas stebėtojus sukrečiančias formas bei žadindami naują norą pažinti.

„Tapyti man reiškia bendravimą su pasauliu – šiuo ar kitu. Kai kuriu, pasineriu į hipnozę, visa kita tiesiog neegzistuoja. Įkvepia ir grožis, ir bjaurumas, gamta, moterys, sapnai...“ – sakė A.Makarevičius.

Laisva ir nenuspėjama

Anot menotyrininko Vido Poškaus, A.Makarevičiaus „tapyba laisva ir nenuspėjama, kaip ir jis pats. Keistas derinimas, išorinis logikos nebuvimas, suvedant ne visuomet panašius, giminingus elementus, charakterizuoja šio menininko kūrybą. A.Makarevičiaus tapyba skamba visomis šio žodžio prasmėmis. Kaip ir dera tapybai, šio dailininko plastinė kalba skamba spalvomis. Mūsų šiaurietiškose, miglose bei ūkuose paskendusiose platumose tai gana netipiškas, unikalus atvejis. Autorius naudoja rezonuojančiai ryškių spalvų paletę su iš vaivorykštinio spektro suformuotomis varsų opozicijomis – šaltos mėlyna ir žalia ant drobės paviršiaus konkuruoja su jas bandančiomis nugalėti šiltomis, net karštomis – geltona, oranžine, raudona – spalvomis. Jos rungiasi šalia, bandydamos išstumti, užkariauti viena kitą, net užsiropšti, užlipti viena ant kitos. Kita vertus, A.Makarevičiaus tapyba skamba ir savo motyvais, siužetais, pasakojimais, naratyvais. (...) Jo kūryba – socialinis fantazavimas. Tarp tikro ir tarp slepiamo, bet dar tikresnio. Tarp erotiško ir tarp slepiamo erotiškumo. Tarp dienos ir nakties tiesų. Tarp natūralumo ir tikrumo“.

Vernisažas – 17.30 val. Rūtų galerijoje (Danės g. 9). Paroda veiks iki lapkričio 4-osios.

Ševčenkos loftų kvartale įsikūrusiame „eLoftHOTEL“ viešbutyje, „Galerijoje555“, gegužės 27 d., 18 val., atidaroma jaunosios kartos tapytojo Andriaus Makarevičiaus paroda „Buities improvizacijos“.

Joje – naujausi kūrėjo darbai, kuriuose perteikiamos ikonografinės situacijos. Jose veikia hibridinės būtybės – žmonės-augalai, antropomorfinių pavidalų daiktai arba pačios netikėčiausios jų jungtys, netgi vyrai ir moterys, primenantys Platono perpasakotą senovės graikų mitą apie senuosius žmonės, dievų rūstybės perskeltus į dvi dalis ir iki mūsų dienų bandančius susijungti.

Dailėtyrininkas Vidas Poškus pastebi, kad A. Makarevičiaus kūryba laisva ir nenuspėjama kaip ir jis pats. „Keistas derinimas, išorinis logikos nebuvimas, suvedant ne visuomet panašius, giminingus elementus, charakterizuoja šio menininko kūrybą. Tapytojas yra paradoksalių būsenų, keistai sapniškų, netgi netikėtai makabriškų situacijų kūrėjas – čia ir slypi jo skambiųjų situacijų esmė“, – apžvelgia V. Poškus.

„Galerijos555“ įkūrėja džiaugiasi, kad menų inkubatorių atranda vis daugiau menininkų. „Smagu, kad menų inkubatoriaus erdvę ekspozicijoms ir kultūrinėms iniciatyvoms atranda ir savo, kaip menininko, kelio vis dar ieškantys kūrėjai“, – į jaunosios kartos tapytojo parodą kviečia V. Moščinskienė. Ji įsitikinusi, kad 170 kv. m. erdvėje nuolat šurmuliuosiantis kūrybinis veiksmas vienija ir loftų kvartalo kūrėjus profesionalus, ir miesto svečius, ir jaunosios kūrybininkų kartos atstovus.

Menų inkubatoriuje jau greitai, birželio 19 d., nuo 18 iki 21 val., „Kultūros nakties“ metu bus surengtas analogų Lietuvoje neturintis renginys, kurį ves tapytojas A. Makarevičius.

„Palaikome „Kultūros nakties“ iniciatyvas ir norime, kad ši diena būtų ypatinga ir loftų kvartale. Tądien lankytojai galės ne tik apžiūrėti tapytojo parodą, bet ir pasinerti į paslaptingą kūrybos pasaulį tamsoje. Padedami jaunojo menininko, galerijos svečiai prisilies prie meno ne tik teoriškai – spalvos, kvapai, užburiantys muzikos garsai menų inkubatoriuje skambės visą naktį“, – pristato V. Moščinskienė.

Tapytojas A. Makarevičius paklaustas, kaip kilo idėja surengti netradicinį tapybos vakarą tamsoje, sako, jog ši inspiracija kilo spontaniškai. „Kartais smagu sulaužyti nusistovėjusius stereotipus ir leistis į dar nepažintą pasaulį, kuriame viskas skleidžiasi per spalvą, garsą, kalbą, potepius. Renginys skirtas ir tiems, kurie jau susipažinę su tapybos teikiamu džiaugsmu, ir tiems, kurie nori, bet nedrįsta žengti pirmojo žingsnio link eksperimento“, – pasakoja A. Makarevičius.