„Visada tinkamas laikas diskutuoti, ginčytis ir svarstyti, ar einama tinkama linkme. Galiausiai opozicijos yra toks vaidmuo – kontroliuoti ir sekti, ką daro valdančioji dauguma. Manau, kad diskusijos yra sveikos ir valdantiesiems, ir opozicijai. Manau, kad čia yra įprastas, geras dalykas, kai diskutuojama dėl užsienio politikos“, – sakė A. Pukšto.

„Lietuvoje nėra tokių esminių ginčų dėl užsienio politikos, daugiau ginčijamasi dėl instrumentų. Man atrodo, ir socialdemokratai, ir kitos opozicinės partijos sutaria dėl pagrindinių krypčių – dėl to, kad Lietuva privalo išlaikyti transatlantinę kryptį, būti aktyvia Europos Sąjungos ir NATO nare, kad turime dideles grėsmes iš Rytų – iš V. Putino Rusijos, iš Baltarusijos. Čia, man atrodo, visi vienodai žiūri į tas grėsmes ir į užsienio politikos prioritetus. Ginčijamasi dėl instrumentų. Čia nėra didelis ginčas. Lyginant su tuo, kaip ginčijasi Lenkijoje liberalai ir esantys valdžioje konservatoriai, Lietuvos ginčas nėra didelis. Tų nesutarimų aš nepervertinčiau, vis tiek prezidentas ir valdančioji dauguma pakankamai vieningai žiūri į užsienio politikos prioritetus“, – kalbėjo docentas.

Konservatorių planas be galo ambicingas, ar jis išdegs, sunku pasakyti.

Socialdemokratai buvo iškėlę klausimą: ar aplinkui mes matome vien priešus? Esą greičiausiai omenyje jie turėjo ne tik Baltarusiją ir Rusiją, bet ir Kiniją. A. Pukšto nuomone, kyla klausimas, ar turėdami tiek grėsmių iš Baltarusijos ir Rusijos, galime kalbėti ir apie Kiniją: „Geras klausimas: ar kai turime tiek nesusipratimų ir tiek grėsmių Rusijos ir Baltarusijos atkarpoje, ar mes dar galime ambicingai reikštis Kinijos atžvilgiu? Konservatoriai aiškina, kad dėl savo aktyvios pozicijos su Kinija sunku nepripažinti, kad Lietuva atsirado labai garbingoje, geroje pozicijoje santykiuose su JAV ir tuo pačiu mes galime prašyti JAV pagalbos savo santykiuose ir savo kontaktuose, savo pozicijose dėl Baltarusijos ir Rusijos“.

„Iš tikrųjų, konservatorių planas be galo ambicingas, ar jis išdegs, sunku pasakyti. Konservatoriai, ko gero, visada išsiskirdavo iš kitų politinių partijų, kad turėjo labai ambicingą užsienio politiką. Dėl socialdemokratų tai mes iš viso ilgą laiką nieko negirdėjome, buvo tyla iš jų pusės, kaip jie mato užsienio politikos raidą ir kuo ji skiriasi nuo dešiniųjų, nuo liberalų, konservatorių. Dar sykį pasakysiu: tie skirtumai nėra dideli, gal iš tikrųjų skirtumas – santykiai su Kinija. Ar pajėgs Lietuva, aštrinant konfliktus su Kinija ir vystant vertybinę politiką, ar ji sugebės tą visą labai platų frontą išlaikyti? Gal sugebės, pažiūrėsime. Dar neskubėčiau smerkti valdančiųjų“, – pridūrė jis.

Kartelę reikia visada kelti aukštai, bet nėra garantijos, kad mes išeisime sėkmingai iš visos šitos kovos.

Esą kai kurie politikai sako, kad Lietuva dėl Taivano klausimo su Kinija prisižaidė ir dabar teks brangiai susimokėti, tačiau ekonomistai nesutinka – jie teigia, kad Kinijos atsakas bus rezervuotas ekonomine prasme. Pasak A. Pukšto, sunku nuspręsti, kurie iš jų yra teisūs: „Labai sudėtinga tuos dalykus padėti ant svarstyklių. Ko gero, Tėvynės sąjungos ar liberalų atstovai mums atsakytų, kad glaudesnė partnerystė su JAV atneš žymiai daugiau naudos negu tie ekonominiai santykiai su Kinija. Labai sunku pasakyti, kiek mūsų verslas greitai sugebės persiorientuoti į kitas rinkas, ar vietoje Kinijos sugebėsime rasti kitų partnerių gal Pietų Korėjoje, gal Japonijoje, gal kitose Pietryčių Azijos šalyse. Manau, dabar daugiau yra toks emocinis ginčas. Ko gero, ir Vyriausybė dar negali iki galo pagrįsti to savo sprendimo kiekybine ir kokybine išraiška. Iš tiesų tas Lietuvos žingsnis dėl Taivano, dėl Kinijos turi labai didelį rezonansą Europos Sąjungose, ne tik santykiuose su JAV. Dalis politikų Europos Sąjungoje irgi žada permąstyti savo santykius su Kinija. Iš tikrųjų tikslai yra be galo ambicingi, kartelę reikia visada kelti aukštai, bet nėra garantijos, kad mes išeisime sėkmingai iš visos šitos kovos“.

Jei dabar valdančioji dauguma būtų socialdemokratai, anot politologo, jie irgi nevažiuotų tartis su A. Lukašenka: „Nemanau, kad jie važiuotų. Kas liečia Baltarusiją, manau, kad čia mūsų politinio elito pozicija yra pakankamai vieninga, juolab kad vis tiek pagrindinės vadžios, pagrindiniai sprendimai dėl užsienio politikos priklauso Lietuvos Respublikos prezidentui. Nemanau, kad dabar būtų traukimasis atgal ir važiavimas kalbėtis su A. Lukašenka“.

Kaimyninės šalies diplomatijos vadovas su oficialiu vizitu atvyksta praėjus septyneriems metams. Tai grėsmingai ilga pertrauka, kuri turėtų pamokyti abiejų šalių politikus, kad regiono saugumas ir stabilumas svarbiau už asmenines ambicijas, o užsienio politikos prioritetai turi rūpėti labiau už emocijas ir parapijines problemas. Tik ar bus padarytos išvados?

Iš šios dienos perspektyvos atrodo, kad situacija suteikia optimizmo. Lietuvos ir Lenkijos suartėjimo kryptimi ryžtingai dirba prezidentės ir premjero komandos. Perkrovimas su dešiniųjų valdoma Lenkija didele dalimi įvyko ministro pirmininko iniciatyva.

Saulius Skvernelis neslepia ambicijų stipriau įsijungti į užsienio politikos formavimą, bet be kaimynų lenkų daug kitų pasiekimų neturi. Jis dar 2016 metų lapkritį, pasibaigus rinkimams, prieš paskyrimą į premjero postą, surado galimybę išgerti bokalą alaus su Jaroslawu Kaczynskiu viename Varšuvos bare. Dar vienas neformalus susitikimas už uždarų durų Lenkijoje įvyko pernai.

Kokį vaidmenį dabartinėje Lenkijos politinėje sistemoje vaidina J. Kaczynskis, aiškinti nereikia. Verta atkreipti dėmesį, ką politiniame portfelyje lenkų politiniam lyderiui atvežė S. Skvernelis. Tai nebuvo lenkų tautinės mažumos Lietuvos reikalai, dėl kurių trenkė durimis garsusis Radoslawas Sikorskis, pažadėdamas, kad jo kojos Vilniuje nebus, kol nebus išpildyti Valdemaro Tomaševskio keliami reikalavimai. S. Skvernelis pradėjo tartis dėl „Orlen Lietuva“ reikalų. Tokiu būdu ne tik pradėjo spręstis vienas didžiausių pastarųjų metų konfliktas verslo srityje, bet buvo išsaugota Lietuvos reputacija Europos Sąjungos institucijose, turint omenyje naftos perdirbimo įmonės ginčą su „Lietuvos geležinkeliais“.

Tuo tarpu Prezidentūra ieškojo ir surado – diplomatiškesnius, lyginant su premjeru – dialogo kelius su 2015 metais išrinktu Andrzejumi Duda. Abi pusės buvo tikros, kad tylėjimo siena, anksčiau palaikoma Bronislawo Komorowskio – neturi prasmės. Be to, Dalia Grybauskaitė aiškiai nori užbaigti prezidentavimą ne tik atsisakiusi tarpvalstybinių santykių su Lenkija užšaldymo koncepcijos, bet ir palikti užsienio politikos viziją, einančią plačiau už Šalčininkų ir Seinų horizontų. Šių metų vasarį įvyko A. Dudos oficialus vizitas į Vilnių, jis truko net keturias dienas. Abiejų valstybės vadovai parodė, kad moka ne tik paminėti Lietuvos valstybingumo atkūrimo šimtmetį, bet ir tartis dėl įvairių dvišalių santykių klausimų, o pastarųjų sąrašas nėra trumpas.

Žinoma, ne visiems šis Lietuvos ir Lenkijos suartėjimas patinka. Palikime išorinius aktorius – tai tema atskiram straipsniui. Abiejose šalyse pasigirdo pasvarstymų, kas kam šiuo metu labiau yra reikalingas šis atšilimas, kas labiau nuolaidžiauja. Politinių svarstyklių preciziškumas – kai nesilpnėja Rusijos agresyvumas Rytų Europoje, vyksta informaciniai karai, o Europos Sąjunga vis yra krečiama naujomis krizėmis – vargu, ar įmanomas.

„Teisės ir teisingumo“ oponentai Varšuvoje nuolat primena apie pašlijusius santykius tarp Lenkijos ir Europos Komisijos, apie vis kabančią ore galimybę suspenduoti Lenkijos balsą ES Taryboje, atsižvelgiant į neigiamai Briuselyje vertinamą teismų reformą. Nuolat rengiamos demonstracijos didžiausiuose Lenkijos miestuose primena, kad didelė dalis lenkų nepritaria J. Kaczynskio kuriamai ketvirtajai Respublikai (Žečpospolitai) ir realizuojamoms permainoms. Šiame kontekste Lietuva gali būti paprašyta susilaikyti ar net paremti Lenkiją, jei Briuselyje išmuš sprendimų valanda.

Iš kitos pusės, nepasitvirtino lenkų kairiųjų ir liberalų prognozės, kad konservatoriai nesuras sąjungininkų tarptautinėje politikoje, o išoriniai ekonominiai santykiai patirs fiasko. Lenkijos ekonomikos rodikliai pagerėjo, netrūksta užsienio investuotojų, o lenkų užsienio politikos formuotojai surado bendraminčių Donald Trumpo administracijoje ir kai kuriose ES šalyse. Stiprėja Lenkijos pozicijos NATO rėmuose, Varšuva ryžtingai laikosi antiputiniškų pozicijų ir nesiruošia nuolaidžiauti Maskvai.

Prezidento A. Dudos rugsėjo 18 dienos vizitas Vašingtone puikiai iliustruos intensyvius dvišalius santykius su JAV. Be to, Lenkijos projekcijos telkti posocialistines šalis bendroms iniciatyvoms ES viduje suburia vis daugiau simpatikų. Be abejo, tai meta šešėlį santykiams su pagrindiniais aktoriais – Vokietija ir Prancūzija. Tas lenkų-vokiečių ir lenkų-prancūzų disonansas yra ir bus iššūkiu Lietuvai, ypatingai rimtesnėse diskusijoje dėl Sąjungos gilesnės integracijos, kurios šalininkais yra pagrindiniai bendrijos aktoriai.

Iš kitos pusės, Šiaurės Atlanto aljanso rytinio flango stiprinimas, JAV kariuomenės didesnis pritraukimas į Vidurio ir Rytų Europą, karinės techninės bendras pirkimas, glaudus bendradarbiavimas informacinėje erdvėje stabdant Rusijos propagandą – visa tai suartina ir suartins abi šalis kaip niekada anksčiau.

Lenkijos ambicijos stiprinti energetinę regiono nepriklausomybę nuo Rusijos, primenant Europos Sąjungai solidarumo būtinumą, atitinka mūsų valstybės saugumo gaires. Elektros jungtis ir pigesnių dujų perspektyva – tai prioritetai, kurie ilgam suriša valstybės. Bendras kalbėjimas Europoje ir Jungtinėse Valstijose dėl Astravo branduolinės jėgainės, „Nord Stream“ gali atnešti papildomų dividendų.

Šalia briuselinių „skersvėjų“ Lietuvos – Lenkijos santykiams gali pakišti koją tautinių mažumų reikalų sprendimas. Lietuvos valdžia vis nesukuria ilgalaikio veiksmų plano, platesnės vizijos šiuo klausimu. Negali būti taip, kad namų darbų dėl Lietuvos lenkų padėties sąrašas yra formuojamas Varšuvoje ir įteikiamas dvišalių susitikimų proga.

Naivu būtų tikėtis, kad Lenkijos dešiniųjų valdžiai nerūpės tautiečių padėtis, jų teisės, švietimo ir kultūros būklė Lietuvoje.

Jei Lietuvos vyriausybė, ar Švietimo ir mokslo ministerija neformuoja sau lenkų tautinės mažumos integravimo uždavinių, nesiaiškina jų pagrindinių poreikių, jei nemato šitų iššūkių pilietinės visuomenės, valstybės saugumo, žmogaus teisių plėtros kontekste – tie klausimai gali priminti apie save nebūtinai tinkamu laiku ir tinkamame kontekste.

Gal suskambės pernelyg alegoriškai, bet Georgijaus juostelės prievaizdas vis dar vaikšto virš Lietuvos ir visos Vidurio bei Rytų Europos.

EK reiškiant susirūpinimą tuo, ką ji vadina demokratijos erozija, ypač teismų ir žiniasklaidos srityje Lenkijoje, Vengrijoje ir kitur, imta svarstyti, kad šalių narių prieiga prie ES fondų turėtų būti sąlygojama jų pagarbos demokratinėms vertybėms.

„Metas nuspręsti, kaip galėtų būti sustiprintas ES finansavimo ryšys su pagarba fundamentalioms ES vertybėms“, – teigiama EK pareiškime.

Kalbama ir apie planus reformuoti egzistuojančių fondų biudžetus taip, kad finansavimas būtų susietas su migracijos politikos Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose tikslais.

Naujienų agentūra „Reuters“ praneša, kad pristatydamas 2021–2027 metų biudžetą EK vadovas Jeanas-Claude`as Junckeris nedetalizavo, kaip atrodys ES vertybes ir finansavimą susiesiantis mechanizmas. Tuo metu už biudžetą atsakingas EK narys Guentheris Oettingeris pažymėjo, kad Briuselis dėl to derasi su šalimis narėmis, o detalesnis planas turėtų būti aiškus dar gegužę.

Tačiau ir pati EK pastebi, kad tokio mechanizmo sukūrimas gali kelti nemažai teisinių ir praktinių sunkumų.

„Bet kokia finansinė sąlyga turi būti tiksli ir proporcinga. Taip pat reikia apsvarstyti, kokį tai poveikį turės atskiriems ES finansavimo gavėjams, kurie nėra atsakingi už tokius pažeidimus, apie kuriuos kalbama, ir kuriuos norima susieti su finansavimo dydžiu“, – pažymima EK pareiškime.

Lenkija ir Vengrija tokius EK planus vertina kaip bandymą netiesiogiai jas nubausti, apeinant tiesioginius mechanizmus, tokius kaip precedento neturinti sankcijų procedūra, kurią Briuselis pradėjo dėl Lenkijos teismų sistemos reformų.

Rytų Europos šalys perspėjo, kad finansavimo sumažinimas, pasiremiant diskusijomis dėl demokratijos, tarp jų rinkėjų sumažins paramą ES.

Abejoja sprendimu finansavimą sieti su vertybėmis

Mykolo Romerio universiteto (MRU) politologė R. Urbonaitė teigia, kad bendrai ES priimtų sprendimų ir vertybių laikytis privalu, tačiau vertybiniai klausimai, paliekantys nemažai vietos interpretacijoms, neturėtų lemti finansavimo.

R. Urbonaitė/MRU nuotr.

„Narystė ES nenukrenta iš dangaus, valstybės privalo atlikti daugybę namų darbų, taip pat ir demokratijos,  susijusių su ES deklaruojamomis vertybėmis. Kita vertus, ES nėra federacinis subjektas, nors ji ieško bendro vardiklio visoms valstybėms narėms.

Tačiau kyla klausimas, kaip tų vertybių laikymąsi arba nesilaikymą įvertinti objektyviai, nes nubrėžti aiškias raudonas linijas šiuo klausimu yra labai sudėtinga. Tai parodo ir ginčas dėl Lenkijos teismų sistemos reformos –EK tai mato vienaip, tačiau skirtingos šalys Lenkijoje vykstančius procesus vertina skirtingai. Manau, kad finansavimas neturėtų priklausyti nuo klausimų, kurie palieka nemažai vietos interpretacijoms“, – sako R. Urbonaitė.

Savo ruožtu Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto Politologijos katedros vedėjas politologas Andžejus Pukšto teigia, kad kol kas sunku pasakyti, ar šalims bus pritaikyta tokia finansinė bausmė, tačiau iškilusi situacija tik patvirtina, kad ES privalės pasirinkti – eiti gilesnės integracijos keliu ar palikti nacionalinėms valstybėms daugiau laisvių.

„Kol kas sunku pasakyti, ar prie to iš tiesų bus prieita. Viena vertus, ES šiuo metu kyla daugybė kitų klausimų ir problemų – „Brexit“, JAV pasitraukimas iš branduolinio susitarimo su Iranu. Kita vertus, pagrindinių ES taisyklių, demokratijos principų taip pat nenorima palikti už borto. Ir nors panašu, kad abi šalys yra linkusios į kompromisą, neatmestina, kad jų europiniai biudžetai gali nukentėti.

ES šiuo metu kyla daugybė kitų klausimų ir problemų.

Tačiau ES anksčiau ar vėliau teks atsakyti į vieną esminį klausimą – einama gilesnės integracijos keliu ar nacionalinėms valstybėms paliekama daugiau galios. Turbūt atsakymo, kuris kelias būtų teisingiausias, neturi ir pats Briuselis“, – kalba pašnekovas.

EK ginčas su Lenkija praranda pagreitį

Pristatydama pasiūlymus dėl bloko biudžeto 2021–2027 m., EK taip pat pažymėjo, kad esama pažangos, sprendžiant aštrų ginčą su Lenkija dėl teisės viršenybės.

Po dvejų metų ginčų dėl Lenkijos vyriausybės mėginimo didinti teismų kontrolę, Lenkijos premjeru tapęs Mateuszas Morawieckis Briuselyje demonstruoja švelnesnį toną, rašo naujienų agentūra „Reuters“.

„Reuters“ šaltinių teigimu, M. Morawieckiui padarius keletą nedidelių pakeitimų politikos kryptyje, jo strategija duoda teigiamų rezultatų – ES diplomatai kalba, kad beprecedentis EK teisinis ginčas su Varšuva dėl teisės viršenybės problemų, panašu, parado pagreitį.

M. Morawieckis ir jo ministrai surengė keletą susitikimų su aukštais ES pareigūnais, pasitelkė teisės ekspertus, kurie dirbo su EK Lenkijos teismų sistemos reformos klausimu.

Švelnėjantį Lenkijos ir EK diskusijų toną pastebi ir A. Pukšto: „EK buvo nusiteikusi labai griežtai, buvo svarstoma apie balsavimą, kuriuo Lenkijai būtų atimta balso teisė ES. Pastebėjus, kad to padaryti greičiausiai nepavyks, pradėta kalbėti apie kitą sudrausminimo priemonę – finansavimo sumažinimą.

Tačiau derybos tarp EK ir Lenkijos tikrai vyksta. Jei pernai metų J.-C. Junckerio ir jo pavaduotojo Franso Timermanso tonas Lenkijos atžvilgiu buvo griežtas, pastaruoju metu derybos pasistūmėjo, pats F. Timermansas lankėsi Varšuvoje.“

Anot R. Urbonaitės, Lenkija gali išvengti sumažėjusio finansavimo, tačiau labai daug priklausys nuo Lenkijos gebėjimo argumentuoti savo poziciją, o argumentų, kodėl Briuselio kritikuojama teismų reforma nepažeidžia jokių mums įprastų normų – girdima.

Lietuvos delegacijos vizito Varšuvoje metu abi pusės džiaugėsi šiuo įvykiu, nors pranešimuose akcentai buvo sudėti skirtingai. Witoldo Waszczykowskio atstovas spaudai informavo, kad pokalbyje šalia saugumo, gynybos ir politinio bendradarbiavimo temų daug dėmesio buvo skirta Lietuvos lenkų reikalams. Varšuva domėjosi problemomis, kurie jai kelia nerimą, tarp jų - Vilniaus miesto gimnazijų lenkų dėstomąją kalba akreditacijos eiga.

Lietuvos užsienio reikalų ministras išplatino informaciją, kad dvišalių santykių su Lenkija plėtra yra vienas svarbiausių naujosios Vyriausybės prioritetų, o Lietuva pasirengusi atviram dialogui su Lenkija visais klausimais. Susitikimo Varšuvoje metu kalbėta apie bendradarbiavimo stiprinimo būtinybę NATO rėmuose, veiksmų koordinavimą Europos Sąjungos Rytų Europos partnerystės kontekste, ypač padedant Ukrainai dėl asociacijos sutarties. Be to, ypatingas dėmesys buvo skirtas energetinio saugumo projektams. Pranešimo pabaigoje paminėta, kad susitikimo metu buvo apsikeista nuomonėmis politikos tautinių mažumų klausimais.

Didelių politinių nesutarimų lyg ir nėra, bet nei ministras W.Waszczykowskis, nei premjerė Beata Szydło atvykti į Vilnių neskuba. Prezidento Andrzejaus Dudos atvykimas į Vasario 16-osios šventę, kaip tai darė a.a. Lechas Kaczyńskis atrodo nerealus.

„Kas gi vyksta?“, - gali stebėtis realizmo tarptautiniuose santykiuose šalininkai. Tarptautinė situacija, bendra atmosfera Europos Sąjungoje tnėra palankiausia aiškintis lokalinius ar senus kaimyninius klausimus. Dėl dalies judesių gali džiaugtis Kremliaus valdovas ir sutaupyti savo valstybės kiauram biudžetui lėšų, skirtų lietuvių-lenkų santykių kiršinimui.

Velnias slypi smulkmenose, o politikoje netrūksta siurprizų. Lenkijos konservatorių realizuojama užsienio politika nepatyrė fiasko, šalies pozicija Europoje ir pasaulyje stiprėja, nepaisant kritikos Europos Sąjungos institucijose. Maža to, artimiausiu laiku į Varšuvą atvyksta kanclerė Angela Merkel, o visi perspėjimai, kad blogės Lenkijos-Vokietijos politinis bendradarbiavimas Višegradų šalių naudai neteko pagrindo.

Iš kitos pusės, Lenkiją valdantys dešinieji turi milžiniškas ambicijas – kaip mažai kas iš anksčiau valdžioje buvusių politikų – ypatinga globa norima apgaubti visus tėvynainius gyvenančius užsienyje. Jie žada parodyti visuomenei, kad yra patriotiškesni už liberalus, nors pastarieji prie premjerų Donaldo Tusko ir Ewos Kopacz taip pat nuveikė nemažai šioje plotmėje.

Nepamirškime, kad tiek Lenkijos liberalai, tiek konservatoriai kaip pagrindinį partnerį Vilniuje matė ir mato Lietuvos lenkų rinkimų akciją - į paramą jai investuota nemažai jėgų. Pastaroji pateikia labai pavojingą „viskas įskaičiuota“ politinį meniu. Šalia lenkų paveldo puoselėjimo ir rūpinimosi aktualiais Lietuvos lenkų reikalais, jos lyderiai nuolat reiškia simpatijas V.Putino Rusijai, smerkia demokratines permainas Ukrainoje ir palaiko ten rusų imperializmą.

Tai negali patikti oficialiajai Varšuvai, nes dabartinė Lenkija pristato savę kaip „spiritus movens“ (lotyniškai „judanti dvasia“, organizatorius) antiputiniškoje koalicijoje Europoje ir transatlantiniuose santykiuose. Galiausiai „Teisė ir teisingumas“ ėjo į rinkimus su šūkiais sugriežtinti Lenkijos politiką Rusijos atžvilgiu, stiprinti NATO rytinę sieną, būti antiputinišku veiksniu posovietinėje erdvėje.

Taigi Lenkijos užsienio politikos formuotojams dilemų netrūksta. Ne lengviau yra ir valdantiesiems Vilniuje. Valstiečių ir žaliųjų sąjungai naudinga retkarčiais turėti lenkų frakciją Seime savo pusėje - tai parodė pirminis balsavimas dėl Konstitucijos pataisų. Tik eiti riešutauti su parlamentaru, kuris smerkė Maidano revoliuciją, siūlė bombarduoti Kijevą ir ragina pasirašyti neagresijos paktą tarp Rusijos ir Lietuvos nėra, švelniai tariant, saugu. Niekada nežinai, kada įvyks naujas politinis sprogimas.

Šiame kontekste negalima nepastebėti Sauliaus Skvernelio vizito Šalčininkuose. Sunku nustatyti, ar Vyriausybės vadovas daug sužinojo būdamas rajono centre tos pačios Lenkų rinkimų akcijos politikų apsuptyje. Turbūt daugiau būtų naudos, jei ministras pirmininkas būtų pakvietęs Vilniaus lenkų inteligentijos atstovus į Vyriausybės rūmus sostinėje.

Tam tikrų pozityvių iniciatyvų netrūksta Seime. Paradoksalu, kad jos atkeliauja ne iš parlamento vadovybės ar Užsienio reikalų komiteto pirmininko, bet iš vieno opozicijos lyderių – Andriaus Kubiliaus. Krizės premjeras subūrė Gegužės 3-osios parlamentarų grupę, o jos nariai siekia rūpintis ne tik Abiejų Tautų Respublikos paveldu, bet ir reaguoti į šių dienų Lietuvos-Lenkijos santykių iššūkius. Vienas iš paskutiniųjų šios grupės pasiūlymų, kurį parėmė ir Vyriausybė, tai Lenkijos televizijų kanalų retransliacija Vilniuje ir Rytų Lietuvoje - tam, kad susidarytų atsvarą Maskvos kanalams lenkiakalbių gyventojų tarpe. Ir šioje vietoje netrūksta siurprizų - pavaldi Valdemarui Tomaševskiui Lietuvos lenkų sąjunga skubėjo informuoti, kad jai nepriimtina gauti prieigą prie Lenkijos transliuotojų, jei tuo rūpinsis jos politiniai oponentai...

Apibendrinant, belieka apgailestauti, kad Lietuvos-Lenkijos tarpvalstybiniai santykiai gerėja vėžlio greičiu, nepaisant didėjančių pavojų tarptautinio saugumo kontekste. Vis dar trūksta nuoširdaus įsigilinimo į tikrąsias Lietuvos lenkų problemas bei idėjų - tiek Vilniuje, tiek Varšuvoje - kaip jas spręsti.

Čia į galvą ateina anekdotas iš vėlyvojo brežnevizmo laikotarpio apie kelionę senuoju priemiestiniu traukiniu. Keliavo juo keli inteligentai, kurie nepaisant lėto traukinio tempo, šalčio ir galingų vibracijų, vis dar bandė išlaikyti gilią ramybę. Į klausimą, kaip jaučiatės - nors išbalę ir pavargę, visi atsakydavo teigiamai. Tik vienas išdrįso tyliai pareikšti: „Viskas puikiai, tik labai pykina!“.

Kodėl kartais pykina, kai analizuoji Lietuvos – Lenkijos tarpavalstynius santykius, tegu kiekvienas politikas abiejose šalyse pirmiausia atsako sau asmeniškai.

Valdančioji „Teisė ir teisingumas“ paruošė lenkų žurnalistams nedidelę „kalėdinę dovanėlę“ sugriežtinti žiniasklaidos atstovų patekimą į posėdžių sales, vaikščioti parlamente bus leista tik nustatytais koridoriais, o darbui bus skirtas tam tikras „getas“ – medijų centras. Judėjimą už jo ribų būtina derinti su Seimo kancleriu.

Nepervertinkime lenkų pilietiškimo - ne vien tik dėl žurnalistų laisvių apribojimo atidėtas karpis į šaldytuvą. Lenkų pyktį padidino gruodžio 16 dienos Seimo pirmininko poelgis, kai jis pašalino iš posėdžio salės opozicijos atstovą, kuris bandė stabdyti 2017 metų biudžeto svarstymą. Tai jau naujas triukas nepriklausomos Lenkijos parlamentarizmo istorijoje.

Opozicinės partijos užblokavo Seimo tribūną, valdantieji vėlų penktadienio vakarą posėdžiavo ir priėmė 2017 metų biudžeto įstatymą kitoje salėje, kuri nėra pritaikyta kvorumo ir balsų skaičiavimui. Kilo abejonių dėl sprendimo teisėtumo. Konservatoriai tai vadina bandymu sužlugdyti balsavimą ir oponentų noru viską pastumti link pirmalaikių rinkimų.

Šie įvykiai - tai tik lašas, perpildęs dalies lenkų kantrybės taurę, stebint kaip valdantieji konservatoriai bando iš esmės keisti atminties politiką, kurios didelė ir pavojinga skeveldra praeitą savaitę atlėkė net iki Lietuvos, reformuoti visuomeninio transliuotojo darbą, susikoncentruoti ties abortų ir dirbtinio apvaisinimo griežtų taisyklių įtvirtinimu.

Reformuojamos kultūros ir švietimo įstaigos, atsižvelgiant į menininkų politines pažiūras. Pastaruoju metu į valdžios nemalonę pateko garsi aktorė Krystyna Janda, kurią Vilniaus žiūrovai prisimena iš 2015 metais parodytos monodramos Lietuvos nacionaliniame dramos teatre apie Danutą Walęsą. Filmai, kuriuose ji vaidino, lydėjo „Solidarumo“ raidą ir visa ilgą antikomunistinį pasipriešinimą. Jos dėka Lenkijos sostinėje buvo įsteigti du privatūs teatrai, kurie naudojosi Kultūros ministerijos dotacijomis.

Atėjus į valdžią „Teisei ir teisingumui“, ją nuolat lydi kritikos banga dešinės pakraipos spaudoje už neva liberalių vertybių propagavimą, už netinkamą patriotizmo modelio formavimą. Visuomeninis radijas ir televizija talentingą aktorę ir režisierę ignoruoja. Įdomu, kad Jandos teatrai neužsidarė, o bilietus nusipirkti dar sunkiau - tai primena politinę rezistenciją.

Toli gražu ne visiems patinka valdančiųjų nuolatinės abejonės dėl Europos Sąjungos ateities. Pavasarį Varšuvoje vyko masinės demonstracijos, o lenkai žygiavo su ES vėliavomis rankose, ko nepamatysi Europos vakaruose. Dar viena pelkė, į kurią įbrido „Teisė ir teisungumo“ atstovai – tai Konstitucinis teismas. Apie metus jo veikla buvo iš dalies paralyžuota, nes prezidentas Andrzejus Duda nenorėjo priimti priesaikos iš trijų teisėjų, kurie buvo išrinkti senos sudėties Seime. Iš kitos pusės, Konstitucinio Teismo pirmininkas neprileido prie darbo trijų teisėjų išrinktų naujos sudėties parlamente, kurios palaimino valstybės vadovas.

Negalime nepastebėti, kad „Teisė ir teisingumas“ išlieka populiariausia Lenkijos partija. Paskutinės apklausos rodo, kad ji gautų daugiausia vietų parlamente, nors daugumos gali ir neužsitikrinti. Partijos šalininkai sekmadienio popietę gausiai susirinko prie Prezidento rūmų pareikšti paramą vykdomoms reformoms. Galima buvo pastebėti kelis plakatus su užrašu „Šunys loja, o karavanas toliau eina!“.

Dauguma lenkų šeimų yra patenkinta naujos programos „500 Plius“ nuostatomis, kai pradedant nuo antro vaiko yra mokama pusės tūkstančio zlotų socialinė parama. Smulkusis ir vidutinis verslas vystosi stabiliai, nuosekliai krenta bedarbystės lygis. Išvyti nuo politinės scenos liberalai neturėjo idėjų dėl socialinės politikos raidos, nežinojo receptų, kaip įlieti šviežio kraujo į šalies ekonomikos aortas.

Opozicijos silpnumas ir autoritetų stoka nepranašauja jokių didelių permainų. Iš protestuotojų tribūnos kalbantis Radosławas Sikorskis dėl savo arogancijos yra žinomas ne tik Lietuvoje, bet ir savo šalies viduje. Kitas mitingo kalbėtojas liberalas Romanas Giertychas anksčiau vadovavo ultrakatalikiškai Šeimų lygai ir ėjo ministro pareigas koalicinėje vyriausybėje su konservatoriais. Taigi jo kritika Kaczyńskio atžvilgiu daugeliui pasirodė nenuoširdi.

„Lenkijoje jau totalitarizmas,“ – skuba apibendrinti dalis vietinės ir Vakarų žiniasklaidos. Drįstu teigti, kad situacija nėra tokia niūri kaip bandoma kartais paskubomis vaizduoti.

Supranta tai ir daugelis Lenkijos rinkėjų, todėl vėliausiai prieššventinį penktadienį dauguma atitols nuo politinės aritmetikos ir sugrįš prie kulinarinių užduočių. Juolab, kad į ne vienus namus atskrenda giminės iš Londono, atveždami ne tik dovanų, bet ir nemažų pinigėlių pragyvenimui Tėvynėje.

Nesiruošiu šito komentaro užbaigti labai optimistiška gaida. Kai čiaudi Lenkija, suserga visa Vidurio ir Rytų Europa. Negali būti saugus mūsų regionas be stabilios ir demokratinės Lenkijos. Teneužpyksta ant manęs romantinės Baltoskandijos koncepcijos šalininkai ir Lietuvos-Lenkijos santykių užšaldymo entuziastai - be ryškaus kaimynės vaidmens antiputiniška koalicija netenka prasmės, o rimti Lietuvos energetiniai projektai ilgai tūnos stalčiuose.

Palinkėkime tad Lenkijai pasveikti. Stiprios jai politinės sveikatos Naujais 2017 metais!

Docentas Andžej Pukšto yra Vytauto Didžiojo universiteto Politologijos katedros vedėjas