Pasirinkusi religinę tematiką, menininkė, savo kūryboje iki šiol meistriškai balansavusi tarp motyvui užfiksuoti skirtos akimirkos trumpalaikiškumo ir tapybinės kalbos vitališkumo, naujausiuose kūriniuose truputį nurimsta, tačiau išlaiko įsimenamą kūrybinį charakterį, atsiskleidžiantį per abstrahuotą piešinio stilistiką, spalvines dėmes, kompozicijas.
Laisvės simboliai
Neatsitiktinai personalinė I. Mikuličiūtės-Mikos paroda atidaryta Druskininkuose, 30-ojo Poetinio Druskininkų rudens metu. Jau beveik dešimtmetį tapytoja dalyvauja šioje šventėje, literatūrinio žanro renginiui suteikdama ekspresyvių potėpių, kurie naujausiuose paveiksluose išlieka tapybinės laisvės simboliais, kurių nevaržo drobių formatai.
Kiekvieno kūrinio paviršiuje žiūrovas susiduria su daugybe skirtingomis kryptimis sklendžiančių, įvairiaformių potėpių, kurie tampa fonu vaizduojamam motyvui. Paveikslų erdvėse judantys potėpiai sukuria žiūrovo smalsumą žadinančią atmosferą, kurioje norisi ieškoti paties motyvo, I. Mikuličiūtės-Mikos paveiksluose niekada nebūnančio statišku, nepajudinamu kūrinio elementu.
Subtilus jausmingumas
Transformuojami abstrahuoto piešinio pagalba motyvai įgauna daugybę skirtingų būties formų vienu metu ir drobėse atskleidžia savo begalybę. Religinės tematikos darbams tai suteikia įtaigos ir atveria tapytojos pasirinktos temos gylį.
Tačiau drobėse menininkė neišgražina pasirinktų naratyvų. Tapybine kalba I. Mikuličiūtė-Mika, pasakodama apie Šventąją Šeimą, Kristų, šv.Jurgį, šv.Joną Krikštytoją, angelus, nevengia jausmingumo, be išlieka subtili ir neperkrauna Šventųjų istorijų detalėmis. Kiekviename pasakojime ji palieka erdvės žiūrovo pajautoms, kurios motyvams prideda dar vieną, papildomą, prasminį sluoksnį.
Sušvintantys blyksniai
Šie skirtingi sluoksniai tarpusavyje susijungia per spalvas ir atspalvius, tapdami vientisa esencija dvasiai. Naujajame paveikslų cikle, I. Mikuličiūtė-Mika išlaiko jai būdingus spalvinių dėmių kontrastus, tačiau jie tampa skaidresni. Drobėse sušvintantys gilios raudonos, rožinės, sodrios alyvinės, giliadugnės mėlynos ar lengvos geltonos spalvų blyksniai vaizduojamus sakralius siužetus pripildo gyvybės. Biblinės scenos, šventieji, angelai tapytojos paveiksluose priartėja prie žiūrovo tiek, kad jis pajustų jų buvimą greta, sklindančią ramybę ir šilumą.
"Pasitikėkime gyvenimu. Pasitikėkime Dievu. Tai yra išeitis", – yra pasakęs poetas, eseistas, prozininkas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Donaldas Kajokas. I. Mikuličiūtės-Mikos paveikslai, eksponuojami parodoje "Ant poezijos altoriaus", rezonuoja su šia poeto mintimi. Jie apgaubti pasitikėjimo Dievo buvimu, visareginčio šventojo žvilgsniu, tyla angelo draugijoje ir ramybe būti netobulu jų akivaizdoje. Tai – įsiklausymas į daugiasluoksnę gyvenimo poeziją, jos virpesius ir pauzes.
