Antradienį, 10.51 val., Tauragės policija gavo pranešimą, kad Naujinininkų kaime esančiose kapinėse pastebėtas iškastas kapas bei apgadintas to paties kapo antkapis.

„Tik paviršutiniškai kapas iškastas, palaikai nepaliesti visiškai“, – BNS sakė Tauragės policijos atstovė Lina Banienė.

Pasak jos, apie įvykį pareigūnams pranešė Pagėgių savivaldybės seniūnija, jos darbuotojai pastebėjo ir apgadintą kapinių tvorą, buvo rasti numušti du jos strypai.

Pasak L. Banienės, ant seno antkapio neįmanoma įskaityti, kas yra palaidotas.

„Tikrinamos visos versijos“, – BNS sakė ji.

Nuostolis nustatomas, įtariamieji ieškomi.

Pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl kapo išniekinimo.

Baudžiamasis kodeksas numato, kad tas, kas suardė ar kitaip išniekino kapą arba suniokojo paminklą, baudžiamas viešaisiais darbais, laisvės apribojimu, areštu arba laisvės atėmimu iki vienerių metų.

Antkapio nuotraukomis su prierašu socialiniame tinkle „Telegram“ pasidalijo UNIAN.

Kaip teigiama, Kremliaus lyderio, sukėlusio karą, antkapis pastatytas Zaporižioje. Nurodyta V. Putino mirties data – vasario 24-oji. Diena, kai buvo pradėta invazija į Ukrainą.

„Jo kaip lyderio politinės karjeros žlugimas įvyko vasario 24 dieną, kai Rusijos kariuomenė užpuolė visą Ukrainą. Iki tol visi bijojo V. Putino, o po vasario 24 dienos jis tapo ch***o. Fiziškai jis gyvas, bet mirė kaip politinis veikėjas, lyderis. Jo mirties nori daugiau nei pusė pasaulio“, – sakė antkapį įrengusios įmonės vadovas.

Po sudegusiais ir išvirtusiais medžiais šalia buvusio kolūkio apleistoje Kvietok gyvenvietėje atsivėrė apie 20 žmonių laidojimo vieta. Daugelio antkapių užrašų jau nesimato, ant vieno jų likusi tik frazė „Šiauliai, Smėlio g. 50“. Sibiro kapus tvarkantys vietos gyventojai tikisi, kad kam nors Lietuvoje šis užrašas byloja apie artimojo buvimo vietą. Tremtinių kapų tvarkymo projekto vykdytojai taip pat linki lietuviams per Vėlines prisiminti ir tremtyje mirusius artimuosius.

„Yra žinoma, kad Sibire esama apie 600 kapinių ir kapinaičių, kuriose palaidoti lietuviai. Tačiau dar yra ir daugelis nežinomų, kurios yra teritorijose, užaugusiose medžiais, krūmynais, neprieinamose ir netvarkomose. Mums pasisekė, kad gaisro padarinius tvarkę girininkai pranešė projekto „Lietuvių tremtinių kapų Rusijoje – Irkutsko ir Buriatijos kraštuose tvarkymas“ vadovui Rusijoje apie savo atradimą, tad kitąmet galėsime sutvarkyti išvirtusių medžių išgriautus antkapius ir pastatyti atminimo kryžių“, – sako Rusijos lietuvių kapelionas, dr. kun. Rimantas Gudelis.

Lietuvių kapinės Sibire yra įvairaus dydžio – nuo keliasdešimt iki kelių šimtų palaidotųjų. Didžiausios yra Igarkos kapinėse, kuriose ilsisi keli šimtai tremtinių. Jos yra Irkutsko teritorijoje, į kurią buvo ištremta daugiau kaip 50 tūkst. lietuvių, panašus skaičius jų buvo ištremtas ir į Krasnojarsko kraštą.

Daugelio antkapių užrašų jau nesimato, ant vieno jų likusi tik frazė „Šiauliai, Smėlio g. 50“.

Dr. kun. R. Gudelis kasmet, pradedant 2014-aisiais, rūpinasi, kad vietos lietuvių bendruomenės Sibire gautų palaikymą ir galėtų tvarkyti lietuvių kapus. Jose statomi maumediniai arba nerūdijantys metaliniai kryžiai, atminimo lentos.

„Dalis lietuvių bendruomenių – pavyzdžiui, Julijos Kudirkaitės vadovaujama Irkutsko lietuvių – yra aktyvios ir kasmet keliauja vis į naujus kapus. Dalis yra nykstančios ar išnykusios, daugelyje vietovių jau neberasi lietuviškai kalbančio žmogaus, nors kapinaitės šalia – su lietuviškomis pavardėmis“, – kalbėjo kapelionas. Jis sako, kad todėl ir likusiems Lietuvoje svarbu prisiminti savo ištremtus artimuosius ir per Vėlines uždegti jiems skirtą žvakę.

„Kai prieš daugiau nei dešimtmetį buvau Kupiškio klebonas, į bažnyčią sunešėme granitines lentas su tremtinių pavardėmis – ir Vėlinių dieną ten degdavo labai daug žvakučių, nes tai tapo vieta tremtinių artimiesiems prisiminti savo giminaičius. Manau, dabar bent pusėje iš maždaug 600 lietuviškų parapijų yra tremtinių atminimo vietos, tad ten per Vėlines tikrai gyvas Sibiro lietuvių prisiminimas“, – sakė dr. kun. R. Gudelis.

Šiais metais iki lapkričio pabaigos su jo pagalba bus atnaujinti lietuvių tremtinių kapai šiose Sibiro gyvenvietėse: Buriatijos krašte – Verchnij Naryno, Songono, Erijos, Kunduliuno, Tibigutų, Baruno, Čelano ir septynioliktosios miško kirtavietės Chorinsko rajone, o Irkutsko krašte – Taljanų, Talnikų, Belyj kamen, Nukutų, Osos, Ust-Ordinsko, Bajandajaus, Olchono ir Biriusinsko.

Į dvi dalis suskilęs akmeninis paminklas žymi 1892 metais gimusio vyro žūtį, kuris, sprendžiant iš užrašo, tarnavo kariniame laivyne.

Matyti, kad jaunuolis krito 1915 metais, būdamas vos 23-ejų.

Upelio gatvėje prie garažų suvežtame šiukšlyne aptiktas radinys užminė mįslė ir paveldosaugininkams.

Pirmadienį į vietą nuvykęs Kultūros paveldo departamento Klaipėdos skyriaus vyriausiasis specialistas Laisvūnas Kavaliauskas pripažino, kad toks marinistinio paveldo objektas – itin retas dalykas.

Jis darė prielaidą, kad paminklas galėjo būti išmestas valant senąsias Smeltės kapines.

„Jos buvo kelios. Vienas iškėlė iš uosto teritorijos, antros – prie pat Minijos gatvės, gana didelės. Dabar žmonės ten šunis vedžioja, uostas norėtų platinti kelią ir dalį kapinaičių naikinti. Mes deramės, galvojame, ką daryti, ar įmanoma iškelti palaikus ir perlaidoti. Apskritai kalbant, reikia jas kažkaip įamžinti, galbūt pastatant atminimo lentą. Čia jau miestas turėtų tuo užsiminti“, – kalbėjo L. Kavaliauskas.

Vytauto Petriko nuotr.

Apie paminklą pranešė Pirmojo ir Antrojo pasaulinio karo laikų relikvijas kolekcionuojantis karys Andrius Barkauskas.

„Matyt buvo atvežtas ir pamestas kartu su statybinėmis šiukšlėmis. Prieš keletą dienų draugas rado tvarkydamasis aplinką ir ruošdamas vietą naujam garažui. Jis žino, kad domiuosi tokiais dalykais, todėl paskambino man ir paprašė, kad atvažiuočiau, įvertinčiau. Padėjome saugioje vietoje, kad niekas nenutemptų ir iškvietėme paveldosaugininkus“, – pasakojo 31-erių klaipėdietis.

Vyrai vylėsi, kad istorinis paveldas atsiras tam deramoje vietoje, pavyzdžiui Herkaus Manto gatvėje esančiose bendrose Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų Vokiečių karių kapinėse.

„Svarbiausia, kad neliktų užmarštyje ir būtų matomas“, – atkreipė dėmesį A. Barkauskas.

Pasak L. Kavaliausko, atlikus istorinį tyrimą bus sprendžiama, ką daryti – nugabenti paminklą į kapines ar perduoti muziejui.

Kol kas jis yra saugomas Kultūros paveldo departamento Klaipėdos skyriuje.

Greitosios medikai, įtardami rankos lūžį, išvežė nelaimėlę į Klinikas.

Nukentėjusioji kreipėsi ir į Kauno policiją. Pastarosios pareigūnai, ar pradėti ikiteisminį tyrimą spręs po įvykio aplinkybių patikslinimo.

Anot Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato budėtojų bei Greitosios medicinos pagalbos stoties darbuotojų daugiau jokių įvykių, susijusių su kapinėmis, iki lapkričio 1-osios popietės neužregistruota. 

„Buvo tik įprastinės spūstys prie kapinių, tačiau pranešimų apie eismo įvykius prie jų negavome“, - portalui kauno.diena.lt apie 15 val. teigė Kauno policijos budėtojas. Nebuvo jis linkęs išskirti, kaip vertų dėmesio, ir jokių kitų šiandien užregistruotų pranešimų apie nusikaltimus ar nelaimes.

Skubino iki sukakties

Lėbartų kapinių viename naujųjų kvartalų prieš trejus metus buvo palaidota moteris, pakirsta klastingos ligos.

Pernai pavasarį aplinkui jos kapą jau buvo išdygę daug kitų palaidojimų, daugelis jų jau turėjo antkapius ir paminklus. Moters kapas liko bene vienintelis toks apleistas šioje vietoje.

Bendrovės "Akmens namas", be kitų darbų besiverčiančios antkapinių paminklų gamyba, vadovas Raimundas Janušauskas prisiminė, kad mirusiosios dukra užsakė sutvarkyti kapavietę.

Ji norėjo, kad minimaliai išleidžiant pinigų kapas atrodytų gražiai ir nereikėtų vargti jį prižiūrint. Pagrindinis motyvas – šeimos nariai užsiėmę ir neturės laiko dažnai prižiūrėti kapo.

Mergina ne kartą minėjo norinti sutvarkyti kapą mamos mirties sukakties dienai.

Užsakymų priėmėja paskaičiavo, kiek viskas – plytelės aplink kapą, granito plokštės kapui uždengti, kuklus paminklas ir visa kita, apytikriai kainuotų. Pasak R.Janušausko, tai buvo ne pats brangiausias variantas.

Bendra suma truputį viršijo 2 tūkst. eurų.

Verslininkas teigė padaręs nuolaidą, mergina sumokėjo 180 eurų avanso ir pasirašė po užsakymo sutartimi.

Užsakovei buvo likę mokėti 2,1 tūkst. eurų.

Įmonės meistrai visus darbus atliko net anksčiau, nei tartasi.

Pasak "Akmens namo" vadovo, mergina labai prašė nevėluoti, nes norėjo, kad metinėms visi darbai būtų baigti.

Tai buvo praėjusių metų vasarą.

Kapas jau seniai sutvarkytas, o užrašas ant paminklo glumina kapines lankančius žmones. Šalia velionės vardo, pavardės bei gimimo ir mirties datų ranka parašyta: "Prašom sumokėti už paminklą."

Ten pat nurodytas telefono numeris, kuriuo reikėtų susisiekti.

Po iškilmių nebeatsiliepė

"Puikiai suprantame, ką žmonėms reiškia metinės. Žmonės paprastai labai jautriai reaguoja į viską, kas susiję su mirusiaisiais ir kapinėmis. Todėl stengėmės ir atlikome užsakymą pusantros savaitės anksčiau, nei buvo sutarta. Tada ir prasidėjo nesusipratimai, užsakovė nebekėlė ragelio", – pasakojo R.Janušauskas.

Užsakymų priėmėja paskambino iš kito numerio. Mergina atsiliepė, pradėjo kalbėti apie kažkokias bėdas, žadėjo atvažiuoti vėliau.

Įmonės "Akmens namas" darbuotoja pasiūlė susiskambinti su direktoriumi ir susitarti dėl apmokėjimo atidėjimo, bet direktorius jos skambučio taip ir nesulaukė.

Maža to, mergina, matyt, įsivedė į savo telefoną padiktuotą numerį ir nė karto į įmonės vadovo skambutį neatsiliepė.

Galiausiai neliko kitos išeities, kaip atlygį už atliktą darbą išsireikalauti per teismą.

Nors buvo informuota apie teismo posėdį, užsakovė teisme taip pat nepasirodė, atsiliepimo nepateikė, todėl priteista ne tik 2,1 tūkst eurų už kapo sutvarkymą, bet ir 300 eurų už "Akmens namų" samdyto advokato atlygį bei 50 eurų žyminį mokestį teismui.

Taip jau dabar merginos skola padidėjo keliais šimtais eurų, o kai išieškojimo imsis antstoliai, ši suma gali išaugti neįsivaizduojamai.

Žmonės nenori tokios negarbės, susigėsta ir sumoka.

"Tai pirmas ir kol kas vienintelis atvejis, kai dėl nesumokėto atlygio už paslaugą teko kreiptis į teismą. Tokių, kurie vengia sumokėti, buvo ir anksčiau. Viena prevencinių priemonių – užrašyti priminimą apie skolą ant paties paminklo. Dažniausiai žmonės nenori tokios negarbės, susigėsta ir sumoka. Kai skolos nebelieka, užrašą nuvalome", – atviravo R.Janušauskas.

Panašiai elgiasi ir kiti kapų priežiūros verslu besiverčiantieji.

Bandė reikšti pretenzijas

Būta atvejo, kai kita klientė užsakė paminklą mamos kapui, o kai liko sumokėti gal pusė tūkstančio litų, užsakovė dingo.

Kai po ilgų vargų įmonės atstovams pasisekė su ja susisiekti, paaiškėjo, kad moteris yra Italijoje. Telefonu ji pradėjo reikšti pretenzijas, esą kažkas nepadaryta.

"Akmens namo" meistrai ir ant jos užsakyto antkapio užrašė tokį priminimą.

Netruko apsireikšti kiti mirusiosios giminaičiai. Jie tikino buvę tikri, jog viskas sumokėta, nes velionės dukra pardavė mamos namą ir išvažiavo į Italiją. O prieš tai ji buvo sukvietusi giminaičius parodyti, kaip gražiai sutvarkė mamos amžino poilsio vietą.

"Nesame pikti, suprantame, kad kapinės yra jautri vieta, todėl esame linkę į kompromisus, su mumis galima susitarti. Taip atsitiko ir tąkart. Giminaičiai per tam tikrą laiką dalimis išmokėjo likusią skolą. Jeigu žmonės negali mokėti per banką, sutinkame priimti apmokėjimą grynaisiais, pasirašome išsimokėjimo sutartį. Esame lankstūs, bet iki tam tikros ribos", – pasakojo R.Janušauskas.

Žadėjo sumokėti vėliau

"Viską darome oficialiai ir su sutartimis. Todėl kai įžūliai po metinių mergina nutraukė su mumis bet kokį bendravimą, nebeturėjome kitos išeities, kaip eiti į teismą. Užsakovė nekėlė ragelio ir su mumis apie susidariusią situaciją nė nesikalbėjo. Mes mokame mokesčius, todėl negalime nieko nedaryti, jei klientai lieka skolingi", – aiškino įmonės vadovas.

Jis prisiminė, kad mergina pasakojo apie skyrybas su vyru, apie areštuotas jos sąskaitas, minėjo, kad kai viskas jos gyvenime susitvarkys, ji sumokėsianti.

Bet po tokių graudenimų ji vėl labai ilgą laiką neatsiliepdavo telefonu.

Tada įmonės darbuotoja skambino iš trečio klientei nežinomo numerio, todėl ji atsiliepė. Mergina pasakojo dar vieną, bet jau kitokią istoriją, kodėl negalinti atsiskaityti.

Įmonės darbuotojų įsitikinimu, kiekvieną kartą tai buvo kažkokie pasakojimai laikui vilkinti ir pažadai susisiekti su direktoriumi bei suderinti apmokėjimo terminus.

Skolininkė vis tikindavo užsakymų priėmėją tuoj tuoj atvažiuosianti ir pasirašysianti sutartį dėl išsimokėjimo.

Po dviejų mėnesių tokių pokalbių bendravimas visai nutrūko.

"Kartą užsakymų priėmėja jai papriekaištavo, kad ji norėjo turėti sutvarkytą kapą mamos metinėms. Įmonės darbuotojai skubėjo, stengėsi dėl jos, o mergina ir po šios sukakties nesiteikė susimokėti. Ji patvirtino, kad metinės praėjo, tai ir viskas, jai nebeįdomu. Iš tokios kalbos supratome, kad jai buvo svarbu pasipuikuoti prieš giminaičius. Juk kai neturi pinigų, neperki kokio daikto ar neužsisakai brangių paslaugų", – piktinosi verslininkas.

Supratome, kad jai buvo svarbu pasipuikuoti prieš giminaičius.

Čigonu nebepasitikėjo

Įmonė dėl šios situacijos patyrė nuostolių, nes darbas buvo atliktas būtent tam kapui. Nuimti tas plokštes ir uždėti ant kito kapo, pasak antkapių gamintojų, neišeis.

Gavęs nemenką pamoką su minėta užsakove R.Janušauskas netrukus suabejojo ir kito užsakovo sąžiningumu.

Romų tautybės klientas sumokėjo tik užstatą, tad meistrai padarė tiek darbų, už kiek buvo sumokėta, ir neapsiriko.

Vėliau ir šis klientas nepasirodė, likusių pinigų nemokėjo, tad kapas taip ir liko, kaip sakoma, pusė skusta, pusė lupta.

Verslininkas dalijosi pastebėjimu, kad visi įsipareigojimų sumokėti už paslaugą nesilaikantys klientai paprastai būna gerokai apleidę kapus.

Tai yra pirmasis požymis, verčiantis juos apsidrausti nuo galimo nemokėjimo.

R.Janušauskas yra girdėjęs istorijų, kai oficialių sutarčių nesudarę meistrai buvo apgauti klientų.

Iš nuogirdų verslininkas žino, kad kiti to paties verslo atstovai be skrupulo numontuoja nuo kapo plokštes, bortelius ir paminklus.

Vėliau juos nušveičia ir parduoda kitiems klientams.

Kiaulystę iškrėtė namiškis?

Kelis kartus už kapo sutvarkymą nesumokėjusiai merginai bandė skambinti ir dienraščio "Klaipėda" korespondentė. Po kelių nesėkmingų bandymų vieną rytą mergina atsiliepė.

Ji pripažino gavusi teismo dokumentą ir pasakojo nesumokėjusi už mamos kapo sutvarkymą dėl bėdų šeimoje.

Esą atsitiko nemalonus įvykis, kažkuris šeimos narys pasisavino kapui tvarkyti atidėtus pinigus.

Pabandžiusi apie tai užsiminti įmonės užsakymų priėmėjai ji išgirdusi, kad nėra jokios kitos išeities, tik imti banko paskolą.

Mergina tvirtino pati skambinusi įmonės vadovui, bet jis neatsiliepė.

Jauna klaipėdietė neslėpė, kad banko paskolos nebūtų gavusi, o kitos alternatyvos gauti pinigų neturėjusi ir susitaikiusi su mintimi, kad dėl neįvykdytų įsipareigojimų paminkladirbiai kreipsis į teismą.

Ji aiškino prašiusi sudaryti sąlygas mokėti dalimis ir grynaisiais, bet jai buvę paaiškinta, kad tai neįmanoma, todėl ji ir nutraukusi bendravimą su įmonės atstovais.

"Suprantu, kas mūsų laukia, bet neturiu kitos išeities. Mane piktina tai, kad dabar, kai reikalas jau išspręstas teisme, paminklas vis dar bjaurojamas", – apmaudavo mergina.

Komentaras

Vaclovas Janušauskas

Advokatas

Oficialiai užsakovo ir įmonės atstovo pasirašytas užsakymo lapas yra pagrindas tvirtinti, kad būta sandorio, tai yra sutartiniai santykiai. Tuo pagrindu prašoma teismą išduoti įsakymą priteisti skolą. Tokiu atveju žyminis mokestis yra ketvirtadaliu mažesnis. Procedūra labai paprasta. Parašomas prašymas. Teismas per dešimt dienų turi priimti sprendimą. Įsakymas išsiunčiamas skolininkui. Jam duodamas dešimties dienų terminas parašyti nesutikimą. Jei asmuo sutinka su tokiu įsakymu, gali nieko nerašyti, nes po dešimties dienų jis įsiteisėja. Įsiteisėjęs įsakymas turi tokią pat galią, kaip teismo sprendimas, jo vykdymas perduodamas antstoliui. Šiuo atveju užsakovei skola padidėja keliais šimtais eurų. Prie skolos priskaičiuojamos išlaidos už advokato paslaugas, žyminis mokestis, už darbą atlygį išieškos dar ir antstolis. Jo atlygis priklausys nuo darbų apimties ir išieškojimo sudėtingumo. Įstatymas leidžia tokio dydžio skolą išieškoti ir iš paskutinio skolininko būsto.

Iškilmingoje ceremonijoje nacionalinėse kapinėse ant Theodoro Herzlio (Teodoro Herclio) kalvos dalyvavo ministras pirmininkas Benjaminas Netanyahu (Benjaminas Netanjahu) ir prezidentas Reuvenas Rivlinas; ji vyko pagal žydų tradicijas, praėjus 30 dienų po velionio mirties.

S.Peresas mirė rugsėjo 28 dieną ir buvo palaidotas po dviejų dienų. Jo laidotuvėse dalyvavo daugybė pasaulio lyderių, tarp jų JAV prezidentas Barackas Obama (Barakas Obama) ir palestiniečių prezidentas Mahmudas Abbasas (Mahmudas Abasas).

Tarp daugybės ant antkapio iškaltų citatų ir epitafijų yra velioniui Nobelio taikos premijos laureatui skirta eilutė iš Senojo Testamento Izaijo knygos.

„Jis teis tautas ir sudraus daugelį tautų. Jie perkals savo kardus į noragus ir ietis į pjautuvus. Tautos nebekariaus tarpusavyje ir nebesimokys kariauti“, – skelbia žodžiai ant antkapio.

Šalia antkapio pastatyta lentelė su S.Pereso, kuris buvo laikomas paskutiniu iš žydų valstybės įkūrėjų, biografija ir gyvenimo pasiekimais.

„Valstybės veikėjas, literatūros, poezijos ir meno mylėtojas, Nobelio taikos premijos laureatas, vizijos ir veiksmo žmogus“, – rašoma lentelėje anglų ir hebrajų kalbomis.

Per septynis dešimtmečius trukusią savo karjerą S.Peresas užėmė beveik visus svarbiausius šalies postus, dukart buvo Izraelio ministras pirmininkas ir nuo 2007 iki 2014 metų jo prezidentas.

1994 metais S.Peresas kartu su velioniu premjeru Yitzahku Rabinu (Icchaku Rabinu) ir palestiniečių lyderiu Yasseru Arafatu (Jasiru Arafatu) pelnė Nobelio taikos premiją už savo vaidmenį derybose dėl Oslo taikos susitarimų su palestiniečiais.

S.Peresas taip pat buvo Izraelio branduolinių ginklų kūrimo programos iniciatorius. Izraelis laikomas vienintele Artimųjų Rytų valstybe, turinčia branduolinį ginklą, nors pati šalis niekada nėra to pripažinusi.

B.Netanyaju yra pažadėjęs S.Pereso garbei pavadinti Izraelio branduolinį reaktorių.

Suplojo 13 tūkst. litų

85-erių Alina Petkienė savo vyrą Aloyzą Petkų Joniškės kapinėse palaidojo dar 1978-aisiais.

Tam, kad išvengtų rūpesčių, garbaus amžiaus moteris prieš mažiau nei dvejus metus kapavietę nutarė uždengti marmuro plokštėmis. Taip pat šalia vyro ji įsitaisė vietą ir sau.

Iš viso A.Petkienei kapavietės įrengimas, įskaitant ir paminklą bei montavimo darbus, atsiėjo 13 tūkst. litų dar senąja valiuta. Visos reikalingos sumos ji neturėjo, todėl skolinosi iš artimųjų.

5 tūkst. litų pagelbėjo brolis, dar 3 tūkst. litų davė dukra, jau kuris laikas išvykusi uždarbiauti į Angliją. Likusią sumą pensininkė padengė iš savo santaupų.

Sandoris su paminkladirbiu įvyko 2014-ųjų rugpjūčio pabaigoje. Rugsėjį klaipėdietė sulaukė skambučio, kad darbas atliktas. Moteris juo liko patenkinta.

"Iš pradžių meistras paėmė 2 tūkst. litų avansą. Praėjus kelioms dienoms po užsakymo jis pranešė, kad viskas padaryta. Nustebau, jog taip greitai. Bet pati apžiūrėjau kapą, atrodė dailiai, jokių priekaištų neturėjau. Kartu su broliais atidavėme likusią sumą", – pasakojo pašnekovė

Tąkart ji džiaugėsi, kad pagaliau atsikratė kapo priežiūros naštos ir gali lengviau atsikvėpti – tiek finansiškai, tiek morališkai. Tačiau, kaip paaiškėjo, neilgam.

Nepasirašė sutarties?

Pavasariop atnešusi gėlių ant vyro kapo A.Petkienė patyrė šoką. Viena iš dviejų juodo marmuro ir trijų centimetrų storio plokštė buvo skilusi pusiau, o akmens luitai – susmegę į žemę.

Tokį vaizdą išvydusi pensininkė iki šiol nenustoja raudoti, nes mano iššvaisčiusi ne tik savo, bet ir artimųjų pinigus.

"Vienintelis sandorio liudininkas – mano brolis, bet jis per tuos dvejus metus pasimirė. Apmaudu, kad neturiu jokios raštiškos sutarties ar kitų dokumentų. Man aiškina, neva darbininkai, pjaudami medžius, netyčia užvertė juos ant kapo, bet sunku tuo patikėti", – susijaudinusi kalbėjo A.Petkienė.

Ji nepripažįsta, kad plokštę suskaldė užkritęs medis. Klaipėdietės žodžiais, tai – brokas, už kurį atsakomybę prisiimti turėtų Lėbartuose savo dirbtuves turintis paminkladirbys Artūras Lukšas.

"Kalbėjomės su kapinėse dirbančiais žmonėmis, administracija, jie įtikinėjo, kad medžiai pjaunami dalimis ir pridaryti žalos tikrai negalėjo. Tam nepakanka įrodymų. Trumpiau tariant, vyksta kaltės permetinėjimas iš vienų – kitiems. Jau nebežinau, kur kreiptis pagalbos, tiek pinigų atidaviau ir dar problemų prisidariau", – dejavo klaipėdietė.

Moteris kreipėsi į policiją, advokatą ir kapavietę įrenginėjusį A.Lukšą. Pastarasis esą atsisakė su ja kalbėtis.

"Pastarąjį sykį su meistru bendravome kovo pradžioje. Daugybę kartų jam skambinau, tačiau nekėlė telefono ragelio", – tvirtino pašnekovė.

Kaltina darbininkus

A.Petkienės situacija atrodo išties mįslingai.

Kapavietę įrenginėjęs A.Lukšas išsakė kitokią šio įvykio versiją. Jis teigė tos moters pavardę girdintis pirmą kartą. Esą tokiu klausimu į jį anksčiau niekas nesikreipė.

Kiek vėliau, apžiūrėjęs kapavietę, pripažino, kad tai – jo darytas paminklas. Tada vyras atsiminė ir daugiau detalių.

"Kai turi daug užsakymų, visų neatsiminsi. Tegul moteris atvažiuoja pas mane, nueisime prie paminklo ir išspręsime šį klausimą. Bent jau mano praktikoje nėra pasitaikę tokių atvejų, kad akmuo skiltų, apskritai tai padaryti labai sudėtinga. Aišku, gyvenime visko būna. Jei tik tai būtų mano kaltė, net ir praėjus trisdešimčiai metų ištaisyčiau", – tvirtino pašnekovas.

Meistro žodžiais, už plokštės sugadinimą atsakingi darbininkai, kurie tvarkydami kapines užvertė ant jos medžius.

"Pavasarį vaikščiojau po Joniškės kapines, apžiūrinėjau savo darbus ir pamačiau, kas nutiko. Iškart susiradau moters brolius, nes turėjau jų telefono numerius, ir išaiškinau situaciją. Pasakiau, kad būtina kažką daryti, nes anksčiau ar vėliau plokštė subyrės. Iš pradžių ji net nebuvo taip stipriai įskilusi. Valant kapines ir kertant medžius, matyt, tiesiai ant plokštės užkrito šaka. Gavo stiprų smūgį iš viršaus, tiek ir tereikėjo. Blogo akmens aš nedėčiau. O kas dabar prisiims kaltę? Su moteriške jau sunku susišnekėti, vyrai dar truputį situacijoje "graibosi", – aiškino A.Lukšas.

"Turėtų apdrausti"

Kaip sakė A.Lukšas, ištaisyti sudarkytą antkapį nėra sudėtinga. Tačiau tai kainuotų papildomus pinigus.

"Galima nuimti seną ir uždėti naują akmenį. Sugadinta tik viena apie 150–170 cm ilgio ir 70–80 cm pločio plokštė. Preliminariai skaičiuojant, ji kainuoja apie 350 eurų. Tai – 15 min. nesudėtingas darbas", – garsiai mąstė pašnekovas.

Į klausimą, kas moteriai turėtų padengti žalą, paminkladirbys atsakymo neturėjo.

"Kas jums atlygins už automobilio išdaužtą stiklą, jei jis yra nedraustas? Galiu pasistengti pagelbėti ir pagaminti naują plokštę už savikainą, bet man pačiam pinigai stalčiuose neauga", – nukirto jis.

Ir dar pridūrė, kad brangų turtą kapinėse, kaip ir bet kurį kitą, žmonės turėtų apdrausti. Tuomet panašių incidentų būtų išvengta.

Kol kas pašnekovas savo praktikoje žino tik vieną tokį atvejį.

Klaipėdos savivaldybės Kapinių priežiūros skyriaus vedėja Zina Stankienė apie šį nutikimą sakė nieko nežinanti. Ji pripažino, kad situacija išties keista, ir pasiūlė moteriai kreiptis į policiją.

Neatmetama versija, kad kažkas specialiai galėjo vaikščioti ant kapavietės.

"Bandysime išsiaiškinti įvykio aplinkybes. Nagrinėjame absoliučiai visus savo lankytojų skundus. O tvarkymasis Joniškės kapinėse vyksta nuolat, sunku kažką ir komentuoti. Perdaviau informaciją žmogui, kuris atsakingas už medžių šalinimą. Paprastai, jeigu asmuo patiria žalą, jis turi kreiptis į policiją dėl fakto nustatymo. Mes tokių tyrimų neatliekame", – komentavo vedėja.

Paklausta, ar darbininkai galėjo neapdairiai užmesti medį ant brangaus paminklo, Z.Stankienė skėsčiojo rankomis. Esą tai bemaž filosofinis klausimas.

"Labai keistai čia viskas atrodo. Viena plokštė tvarkinga, kita – ne. Sunku ką ir pasakyti", – abejojo pašnekovė.

Iš Kinijos – brokuoti gaminiai

Daug metų šiame versle besisukantis paminkladirbys Algirdas pasakojo, kad trūkius plokštėje, jeigu ji nėra kiniška, paslėpti sunku.

"Parduoti brokuotas gali tik Kinijos gamintojai, tuomet didesnė tikimybė, kad gali kažkas nutikti. Bet mes tokiais dalykais neužsiimame. Gal plokštė neįbetonuota ir apačioje nėra pamato, kažkas užlipo ar užmetė sunkų daiktą. Būna, kad sutrūkinėja ją nuimant, ypač jeigu yra tuščiavidurė. Nes vis dėlto naudojame ne pirmos rūšies, o antros ar trečios kategorijos akmenį. Paties geriausio neįpirktume", – kalbėjo vyras.

Paminklų meistras teigė, kad plokštėms didžiausias išbandymas – lapkričio 1-oji.

"Nuo žvakių akmuo įkaista ir palijus atsiveria nedideli įtrūkimai. Bet kas yra kaltas šiuo atveju, neįsivaizduoju. Žmogus turėtų būti visiškai be sąžinės, kad dėtų jau suskilusią plokštę. Bet visko pasitaiko. Paprastai brokuotas gaminys pardavinėjamas už pusę kainos, tačiau nė vienas paminklas dėl to nesubyrėjo, kaip stovėjo, taip ir stovi. Juk tai – ilgaamžis daiktas", – įsitikinęs meistras.

Algirdas taip pat pritarė, jog būtų neprošal brangesnius statinius apdrausti, kad ateityje panašių incidentų būtų išvengta.

Mat neretai pasitaiko ir vagysčių, kai paminklas ar plokštė vieną dieną tiesiog dingsta nuo kapo.

Prieš šventes, aplankiusi savo artimojo kapą, klaipėdietė liko šokiruota – dingo bronza dekoruotas antkapis.

50 metų Klaipėdos rajono gyventojai niekdariai iškrėtė piktą pokštą – Lėbartų kapinėse išniekino jos artimojo kapą. Vagys pagrobė antkapį, kuris buvo dekoruotas bronzinėmis rožėmis. Moteris nuostolius įvertino 1 tūkst. 630 eurų.