Įkalbėjo draugė

„Esu siuvėja. Mėgstu rankdarbius, siuvinėti kryžiuku, tad antpirščiai man – reikalingas daiktas, – sako Anželika. – Tiesa, iš tų, kurie pateko į mano kolekciją, toli gražu ne visi tinkami siuvant ar siuvinėjant – dauguma jų dekoratyviniai, tiesiog gražūs suvenyrai.“

Kolekcionuoti antpirščius moteris pradėjo 2018 m. vasarą, paraginta grupiokės, kuri jau kolekcionavo, tad įkalbėjo ir draugę, kad būtų smagiau.

Anželikos kolekcijos pradžia buvo gal dešimt antpirščių, rastų sendaikčių turguje. Pradėjusi kolekcionuoti, kokį pusmetį ji labai intensyviai visur ieškojo antpirščių, juos pirko ir pildė savo kolekciją. Rasdavo jų tarp parduodamų sendaikčių, aukcionuose internete, net pas draugus ar gimines. Vėliau azartas sumažėjo, o dabar, kai kolekcijoje jau 2 656 antpirščiai, nelabai yra vietos jiems išdėlioti.

Iš tų, kurie pateko į mano kolekciją, toli gražu ne visi tinkami siuvant ar siuvinėjant – dauguma jų dekoratyviniai, tiesiog gražūs suvenyrai.

„Turiu pažįstamų žmonių, kurie užsiima sendaikčių pardavimu. Žinodami mano aistrą, vis pasiūlo, bet aš visų iš eilės jau nebeperku – ieškau įdomesnių, originalesnių, išskirtinių“, – sako pašnekovė.

Kur nors nuvykusi su šeima moteris taip pat iškart ieško antpirščių – ir kolekcijai, ir todėl, kad nori iš aplankytos vietos prisiminimą turėti, o jei neranda, labai nuliūsta. Radusi nuperka dovanų ir draugėms, o keliaujantys draugai ar giminės parveža antpirščių jai.

Gausa: per ketverius metus antpirščių susikaupė tiek, kad nebėra vietos lentynose, tad pastaruoju metu Anželika ieško įdomesnių, originalesnių./ A. Bereišienės asmeninio archyvo nuotr.

Ji pasakoja internete dažniausiai perkanti antpirščius po 1–2 eurus, daugiausia už vieną yra mokėjusi 10 eurų, o internete vėliau rado, kad tokie patys ir po 25 eurus parduodami. „Tiek tai jau neleisčiau sau dėl pramogos mokėti – dar nesu visai pamišusi. Perku tik tuos, kurie man gražūs ir už prieinamą kainą“, – juokiasi Anželika.

Ir skirtingi, ir panašūs

Kolekcininkė teigia rūšiuojanti antpirščius pagal panašumą, pagal tai, ką jie turi bendro, ar pagal medžiagas, iš kurių pagaminti.

Atskirai sudėlioti antpirščiai su šalių ar miestų herbais, pavadinimais. Tarp jų ir lietuviški, nors tokių ir  nelabai daug – Vilnius, Kaunas, Trakai... Antpirščio su jos miesto – Alytaus – herbu ar pavadinimu, deja, nėra, tad Anželika paprašė, kad tokį padarytų draugė keramikė – taip kolekciją papildė vienetinis molinis antpirštis, sukurtas specialiai jos kolekcijai.

Kolekcijoje yra stiklinių, porcelianinių, molinių, keraminių metalinių, pasidabruotų, plastikinių, gintarinių, odinių, silikoninių, medinių antpirščių. Jie dekoruoti rankų piešiniais, lipdukais, gintarais. Čia pat ir paprasti darbiniai antpirščiai – įvairių dydžių, visokių rūšių.

„Turiu labai originalių, pavyzdžiui, nertą antpirštį. Dar vieną – valgomą, kuriuo buvo dekoruotas tortas Kaune vykusiame siuvinėtojų susibūrime ir kurį aš laimėjau. Žinoma, jo nevalgiau, jis papildė mano kolekciją“, – pasakoja Anželika.

Vienetinis: antpirščio su Alytaus herbu ar pavadinimu, deja, nebuvo, tad alytiškė paprašė, kad tokį padarytų draugė keramikė – taip kolekciją papildė egzempliorius, sukurtas specialiai jos kolekcijai./ A. Bereišienės asmeninio archyvo nuotr.

Ji stengiasi užsirašyti, kada ir kiek antpirščių gavo, kad galėtų suskaičiuoti, kiek jų jau turi. Kartą per metus reviziją padaro, perskaičiuoja, nes gal kažkur susimaišė, gal kažkur kažko neužsirašė ar skirtingose lentynėlėse du tokie patys stovi, nes kai jų tiek daug, viską sužiūrėti ir atsiminti sunku.

Revizuodama nuo kolekcijos ir dulkes nuvalo. Laimė, kad visi antpirščiai laikomi lentynėlėse už stiklo, tai dulkių ant jų daug neprisikaupia ir dažnai valyti nereikia.

Atgaiva širdžiai

Anželikos teigimu, Lietuvoje yra nemažai renkančių antpirščius. Daug jos pažįstamų siuvinėtojų tuo užsiima, ir tai labai patogu – pasikeičia tarpusavyje, viena kitai padovanoja tuos, kurių turi po du vienodus, žino, kas kur važiuoja, užsisako, kad parvežtų.

Draugė, kuri ją įkalbėjo kolekcionuoti, taip pat vis dar šio pomėgio neatsisakė. „Ji pradėjo, bet aš ją vienu metu buvau pralenkusi. Galvoju, kad gal ir dabar daugiau turiu, bet nesu tuo tikra, – sako pašnekovė. – Negaliu sakyti, kad varžomės, bet viena kitai ką naujo gavusios pasidžiaugiame, pasigiriame, pasiūlome, kai vienodų gauname.“

Skaudžiausia kolekcininkei, kai nusipirktus, pavyzdžiui, porcelianinius antpirščius pardavėjas išsiunčia blogai supakuotus – ne kiekvieną antpirštį suvynioja, o po kelis, sunertus vieną į kitą. Ne kartą atkeliavus tokiam siuntiniui dalis antpirščių buvo sudužę, o ji būtent tokių savo kolekcijoje ir neturėjo.

„Šis hobis man atgaiva, malonus užsiėmimas, – tikina Anželika. – Į sendaikčių vietas nuvažiuoji, prisirankioji antpirščių, parsiveži, tada juos visus išplauni, apžiūri, surūšiuoji ir džiaugiesi kaip mažas vaikas, gavęs saldainį. Džiaugiuosi kiekvieną kartą, kai ką nors naujo gaunu.“

Tvarko e.žurnalą

Kodėl nusprendė rinkti būtent antpirščius, Vita gerai nežino. "Turbūt patiko, kad jie tokie nedidučiai, neužimantys daug vietos kelioniniame bagaže", – svarstė pašnekovė, daugiau nei prieš dešimtmetį perskaičiusi straipsnį internete, kad kažkurie Lietuvos dizaineriai irgi renka antpirščius.

Dažnai iš savo kelionių Vita vežasi ne po vieną, bet du, tris ar net daugiau antpirščių. Šiuo metu kaunietės kolekcijoje yra jau beveik 650 antpirščių iš viso pasaulio. Kiekvienas iš jų, vos pasiekęs namus, nufotografuojamas ir įdedamas į e.žurnalą internete.

"Pati jį sukūriau. Man smagu kartais peržiūrėti savo kolekciją, prisiminti, kelintais metais ir iš kur koks antpirštis atkeliavo", – aiškino kolekcininkė, prie kiekvieno egzemplioriaus surašanti ir informaciją.

Kai prasidėjo secondhandų ir sendaikčių turgų laikotarpis, Vitos kolekcija ėmė pildytis ne dienomis, o valandomis. Gera bičiulė, gyvenanti Kupiškyje, nupirkdavo jai nemažai eksponatų iš savo miesto blusturgio. Vita dairydavosi Kaune ar kelionėse angelų, kuriuos rinko draugė.

V.Lukoševičienei gaila, kad pandeminiu laikotarpiu kelionių beveik nebeliko. Įprastai jų šeima keliaudavo keturis, penkis kartus per metus. Iš pradžių – drauge su vaikais, o šiems užaugus – vieni.

"Visi buvome įpratę, kad svarbiausia kiekvienos kelionės dalis yra nueiti į suvenyrų parduotuvę ir nupirkti man antpirštį", – juokiasi keliautoja.

Kadangi vietos namuose nedaug, didžiulę kolekciją moteris laiko stalčiuje, gražiai supakuotą į dėžutes. "Kartkartėmis išsitraukiu, peržiūriu, atgaivinu prisiminimus ir vėl padedu atgal", – aiškino Vita, savo antpirščių nenaudojanti siūti ir išvis su siuvimu neturinti nieko bendro, nebent su siuvinėjimu.

Akmenys – dar viena aistra

V.Lukoševičienė turi dvi specialybes: yra baigusi ekonomiką ir viešąjį administravimą. Dirbo keliuose bankuose, vėliau ėmėsi privataus verslo internetu. Yra atidariusi porą e.parduotuvių, kuriose pardavinėja natūralius pusbrangius akmenis ir papuošalus.

Visų rankų darbo grožybių autorė yra ji pati. Iš pradžių pirko akmenis, vėliau ėmė su jais gaminti papuošalus. Kai ėmė neblogai sektis, pradėjo internete ieškoti pigesnių akmenėlių tiekėjų. Surado juos Kinijoje, Indijoje, Tailande. Parsisiuntusi didžiulį kiekį visų jų nesunaudodavo, todėl atidarė parduotuvę internete. "Tais pačiais metais, kai pradėjau rinkti savo antpirščius – 2008-aisiais", – pasidalijo sutapimu.

Akmenys – dar viena Vitos aistra. Ji surinkusi gausybę informacijos apie gydomąsias akmenų savybes, jų tinkamumą skirtingų Zodiako ženklų atstovams.

"Kiek teisybės, kad vienoks ar kitoks akmuo tinka vienam ar kitam Zodiako ženklui, aš nežinau", – prisipažino pašnekovė, pagal žvaigždes turinti nešioti jaspio akmenį. Kadangi šis moters netraukia, tai papuošalus su akmenimis Vita renkasi intuityviai.

Kolekcijos pasididžiavimas

Paprašyta pratęsti temą apie kelionių trofėjus, Vita giriasi turinti tris vienetinius antpirščius, pagamintus specialiai jai.

"Kartą kelionės į Keniją metu gulinėjome paplūdimyje. Toje šalyje daugybė žmonių gyvena iš suvenyrų prekybos. Dažniausiai siūlo turistams įvairių iš medžio išdrožtų skulptūrėlių. Jų bandė įsiūlyti ir mums. Pasiskundžiau, kad Kenijoje taip ir neradau nė vieno antpirščio į savo kolekciją. Kadangi prekybininkai nelabai suprato žodžio "thimble", parodžiau jiems keletą antpirščių nuotraukų vyro fotoaparate", – pasakojo moteris, paprašiusi vietinių jų pagaminti.

Kitą dieną medžio drožėjai atnešė jai tris savo dirbinius. Du iš jų buvo išdrožti iš juodmedžio, o vienas – išskaptuotas iš kažkokios uolienos ar akmens. Jį gaminęs meistras, matyt, nelabai suprato, ką iš tiesų daro, nes dramblį buvo išdrožęs aukštyn kojomis (padaręs tarsi miniatiūrinę vazelę, o ne antpirštį).

Už naujus kolekcijos eksponatus sumokėjusi gal dešimt dolerių, Vita liko sužavėta darbo preciziškumu. Reikėjo išties didelio meistriškumo ant tokio mažo objekto išdrožti dramblį ir dar pridėti porą užrašų – "Kenija" bei "Jambo". Pastarasis, išvertus iš swahili kalbos, reiškia "labas"!

Įdomios istorijos

Pašnekovė prisimena savo pirmąjį eksponatą, įsigytą Vokietijoje, Miuncheno mieste. Tai keraminis antpirštis, savo forma primenantis apverstą alaus bokalą. Ant šono – Frauenkirche, Dievo Motinos bažnyčios atvaizdas, kuris laikomas Bavarijos sostinės simboliu.

Vita pasakoja dar vieną istoriją, kaip jiedu su vyru prieš pat paskelbiant pirmąjį karantiną viešėjo Kuboje. Iš legendinio Fidelio Castro tėvynės moteris tuomet parsivežė du molinius ir vieną keraminį antpirštį su Kubos vėliava ir dar ilgai stebėjosi radybomis. Keliautoja manė, kad privataus verslo didžiausioje Karibų saloje, išgyvenančioje sovietmečio laikus, tikrai nėra.

Labai gražių antpirščių savo kolekcijai ji parsivežė iš Indijos vandenyne esančios Mauricijaus salos, kur kadaise gyveno paukščiai drontai arba dodo. Jie buvo visiškai išnaikinti praėjus vos 200 metų, kai į salą atsikėlė pirmieji žmonės. Vita pasakoja, kad, atradę Mauricijų, portugalai šioje saloje aptiko nežinomų paukščių, kuriuos pavadino dodo. Jie nebuvo baikštūs, negalėjo skraidyti, taigi buvo lengvai prieinami ne tik naujakuriams, bet ir jų atvežtiems į salą gyvūnams: šunims, katėms, šernams, todėl iki 1681-ųjų visiškai išnyko.

"Užtai liko nacionaliniu simboliu, pavaizduotu ant šalies herbo, jų pinigų ir antpirščių", – džiaugėsi pastarųjų rinkėja, buvusi ir Nacionaliniame istorijos muziejuje, kur pavyko apžiūrėti išnykusio paukščio – dronto – skeletą.

Postcrossingo laimikiai

Vita klausia, ar kada teko girdėti sąvoką "postcrossingas"? Tai – tarptautinė iniciatyva, internete jungianti viso pasaulio žmones, norinčius siųsti vieni kitiems atvirlaiškius.

Norint pradėti tai daryti, pirmiausia reikia užsiregistruoti Postcrossingo puslapyje. Kaip ir visuose interneto reikaluose, čia reikia turėti slapyvardį ir įdomų aprašą apie save. Būtina pateikti ir savo gyvenamąjį adresą (jis matomas tik asmeniui, kuris siųs jums atviruką). Kai užpildomas vartotojo profilis, sistema duoda adresą, kuriam reikės išsiųsti atvirlaiškį. Ant jo galima rašyti ką tik nori – sentenciją, palinkėjimą, trumpą pasakojimą apie save ar savo šalį. Kai kurie žmonės nori atvirukų su šalies arba miesto atvaizdais, kiti prašo tiesiog parašyti keletą žodžių siuntėjo gimtąja kalba. Treti prisipažįsta, kad labai myli kates ar šunis, tad pageidauja atvirlaiškių su tų gyvūnų atvaizdais. Išsiuntus atviruką ir sistemai patvirtinus, kad jis gautas, galima tikėtis panašios grąžos iš viso pasaulio.

Vita Postcrossinge dalyvauja jau devintus metus. Ji nevadina savęs itin aktyvia šios sistemos nare, bet kartkartėmis mielai nusiunčia kam nors atvirlaiškį ir laukia tokio pati. Kadangi savo prisistatyme V.Lukoševičienė yra parašiusi, kad renka antpirščius, ne sykį yra sulaukusi ir labai malonios staigmenos.

"Iš kelių narių esu gavusi ne tik atviruką, bet ir antpirštį. O vienas lenkas, darbo reikalais keliaujantis po pasaulį, jau kelis kartus man yra atsiuntęs po kokius 5–7 antpirščius iš savo aplankytų šalių", – džiaugėsi kolekcininkė, pati jų niekada neprašanti.

Tikslas: beveik visą pasaulį išmaišę Lukoševičiai juokiasi, kad svarbiausias dalykas prieš grįžtant namo – nupirkti Vitai antpirštį.

Brangiausias eksponatas

Pradžioje iš kiekvienos šalies Vitai norėdavosi parsivežti kuo daugiau skirtingų antpirščių, bet vėliau, bėgant metams ir kolekcijai sparčiai pildantis, moteris išmoko apsiriboti tik keliais – tam tikros formos ar medžiagos suvenyrais. Jų gali būti pačių įvairiausių – pagamintų iš keramikos, porceliano, medžio, plastiko, metalo.

Kai viešėjo Venecijoje, Vita įsigijo brangiausią savo kolekcijos eksponatą už 25 eurus. Tai rankų darbo skaidriai raudonas antpirštis iš murano stiklo, dengtas aukso dulkėmis.

Pašnekovė įtaria, kad visų antpirščių pagrindai yra gaminami kažkur gamykloje, o paskui kiekviena šalis dekoruoja juos savaip, atsižvelgdamos į savo tautinį paveldą, vietines įžymybes.

"Kai buvome Tenerifėje, Loro pramogų parke, parsivežiau iš ten antpirštį, kurio šone buvo prilipdytas miniatiūrinis delfinukas. Bet iš kitos šalies irgi turiu panašų, tik jau su tą šalį atspindinčiu gyvūnu", – juokėsi V.Lukoševičienė, paprastai ieškanti kuo originalesnių suvenyrų.

Vienas iš tokių, atsiradęs jos trofėjų stalčiuje po viešnagės į Sardiniją, yra antpirštis, susuktas iš labai smulkių virvelių. Kitas – padengtas kamštinės medžiagos drožlėmis.

Lauktuvės iš Maroko primena kalvio darbą, o Korsikoje įsigytas antpirštis atrodo tarsi grybukas. Ant jo nupiešta mauro galva.

Gražiausi – reljefiniai

Vita prisipažįsta, kad patys gražiausi jai tie antpirščiai, kurie ant savo kepurėlių dar turi kokį nors tos šalies ar miesto simbolį. Tarkim, antpirštis iš Pizos miesto (Italija) turi mažytį pasvirusį Pizos bokštą, o antpirščiai iš Portugalijos dažnai su ant jų užtupdytais spalvingais gaideliais – šios šalies simboliais.

"Esu gavusi lauktuvių iš Kinijos, kur antpirštis buvo arklio galva. Turint omeny masinę kinų produkciją, labai originalus darbas", – aiškino kolekcininkė.

Paklausta, kokią šalį svajoja aplankyti ir iš kokios dar neturi antpirščio, Vita vardija Azijos šalis – Malaizija, Tailandas, Vietnamas, Kambodža, Japonija.

Maršrutus moteris renka pagal tai, kiek laisvų dienų juodu su vyru turi. Juk reikia prižiūrėti internetinę parduotuvę, išsiųsti klientėms akmenis, papuošalus. "Bet kai labai nori, viską galima suderinti", – aiškino ji.

Turi ir lietuviškų antpirščių

Lietuviškų antpirščių kolekcijoje irgi yra. Tai keraminiai dirbiniai su lipdukais. Sykį draugė yra dovanojusi metalinį antpirštį iš Trakų su gintaro gabalėliu. Vita juokais skundžiasi, kad ir mažesni Lietuvos miesteliai galėtų išleisti po kokį suvenyrinį antpirštį.

"Mano sūnus prieš porą metų rinko Lietuvos žemėlapį iš magnetukų. Ta proga su drauge keliavo per Lietuvą. Kai viešėjo Jonavoje, rado originalų Jonavos antpirštį. Buvo labai smagi staigmena, nes iš esmės suvenyrų rinkoje figūruoja didieji arba turistiniai Lietuvos miestai – Palanga, Kaunas, Vilnius, Klaipėda, Šiauliai", – vardijo moteris, savo kolekcijoje turinti ir Utenos, Kupiškio, Trakų antpirščių.

Anot jos, lietuviai nesikuklina dėl suvenyrų kainų. "Kartais taip ir norisi sušukti: na ir užsiplėšėte!" – juokėsi kolekcininkė, nedalyvaujanti aukcionuose internete. Jai labiau patinka pačiupinėti daiktą, apžiūrėti iš visų pusių, įvertinti. Pirkimas internetu jai primena katę maiše: gali vieną matyti, o kitą gauti.

Pasitaiko ir praradimų

Gaila, bet keraminiai antpirščiai ne visada saugiai pasiekia Lietuvą. Sykį, grįžusi iš Austrijos, moteris rado vietoj jų tik duženas.

Kitą kartą, būnant Vienoje, įvyko keistas nesusipratimas. Jau pasimokiusi iš ankstesnio incidento, kad antpirščius reikia gerai supakuoti, ji tą ir padarė – sudėjo visus Vienoje pirktus trofėjus į gražią auskarų dėžutę. Tuomet rami nuėjo valgyti pusryčių į viešbučio restoraną. Grįžę Lukoševičiai skubėjo į oro uostą, nes laukė skrydis į Lietuvą. Moteriai pasirodė keista, kad durų spyna buvo užsukta tik vieną kartą – ji pamena tai dariusi du sykius.

Grįžusi namo ir pradėjusi ieškoti savo brangiosios antpirščių dėžutės, moteris suprato, kad jos nėra. Įtikinamiausia versija, kokia nukentėjusiajai šovė į galvą – kambarių tvarkytojos nesąžiningumas.

"Galbūt užsukusi į kambarį ji pamanė, kad toje firminėje dėžutėje yra brangūs auskarai ir ją pasiėmė?" – spėliojo ji. Vita dar bandė skambinti į viešbutį ir klausti, gal kas iš personalo netyčia rado jos dėžutę su antpirščiais – deja, atsakymas buvo neigiamas.

Trofėjai iš Ispanijos

Prieš dvejus metus Lukoševičiai skrido į Malagą, kur Vitai pavyko gauti antpirštį su garsaus tapytojo Pablo Picasso atvaizdu.

"Kai vyras pamatė mano trofėjų, paklausė, iš kur gavau Europos parlamentaro Andriaus Kubiliaus atvaizdą: mat pliktelėjusi P.Picasso galva buvo kaip du vandens lašai panaši į garsaus politiko", – juokėsi moteris, kurios kolekcijoje – ir antpirštis su buliumi iš Malagos. Keliautoja pasakojo, kad būtent Malagoje yra viena iš seniausių bulių arenų, pastatyta 1786 m. ir primenanti Romos koliziejų.

Ronda – kitas gražus miestelis, lankytas šeimos Andalūzijoje. Jis išsidėstęs abipus Gvadalevino upės kanjono, siekiančio 160 m gylį. Per kanjoną pastatyti trys tiltai. Vita turi gražų antpirštį su vieno iš tų tiltų fragmentų.

Išskirtinę vietą jos kolekcijoje užima ir flamenko šokėjos pavidalo antpirštis. Paklausta, ar tokiems suvenyrams negaila pinigų iš šeimos biudžeto, Vita purto galvą.

"Jie nebrangūs, o ir vyras jau seniai įsitraukė į šį žaidimą: dažnai pats paskatina mane įsigyti vieną ar kitą patikusį antpirštį", – džiaugėsi kolekcininkė.