Kaip teigia kūrybingas moteris buriančios grupės „Antras šansas“ įkūrėja Eglė Gilė, mugė jau tradiciškai vyksta du kartus per metus – rudenį ir pavasarį. „Tai – antrinio dizaino mugė. Visa kūryba turi būti susijusi su tuo, kas jau gyveno, bet, nagingų kūrėjų dėka, gali savo gyvenimą pratęsti“, – sako Eglė.

Jos teigimu, kuria labai daug moterų, tik ilgą laiką jos neturėdavo kur savo gaminių parodyti, tad tiesiog dėdavo į spintas. Taip ir aplinkiniai prarasdavo galimybę pasisemti idėjų, kaip atitarnavusius daiktus galima panaudoti dar kartą. Dabar tokia galimybė yra. O mugėje dalyvaujančios moterys – labai gabios, kūrybiškos, mielai besidalinančios idėjomis, ką dar galima sukurti ir padaryti, kad atitarnavę daiktai nepatektų į atliekų konteinerius.

Butauto Barausko nuotr.

„Šiais metais mugė ypatingai gausi dalyvių, nemažai jų į Vilnių atkeliavo ir iš kitų miestų. Tikiuosi, kad kitais metais, pavasarį jau turėsime net moksleivių, kurie dalyvaus mugėje su savo gaminiais“, – sako mugės organizatorė.

Grupę „Antras šansas“ kažkada sukūrė, pasak Eglės, kaimynės-entuziastės. Kai prie grupės ėmė jungtis vis nauji nariai, paaiškėjo, kad kuriančių ir antrą gyvenimą daiktams suteikiančių žmonių yra tikrai daug, ir jie labai nori pasirodyti. Taip ir gimė jau tradicine tapusi „Antro šanso“ mugė.

Šiais metais mugė ypatingai gausi dalyvių, nemažai jų į Vilnių atkeliavo ir iš kitų miestų.

Daugiausia moterys kuria iš tekstilės – panaudoja džinsą, įvairius audinius, siūlus. Tad mugėje galima buvo pamatyti ar įsigyti įvairių buityje naudojamų gaminių iš tekstilės, persiūtų ar patobulintų drabužių, žaislų, papuošalų. Net ir susitraukę megztiniai, pasirodo, gali atgimti antram gyvenimui, tik jau žaislų pavidalu.

Mugės metu Labdaros ir paramos fondas „Susivieniję gerumui“ rinko vilnonius siūlus ar vilnonius mezginius ardymui, iš kurių bus mezgamos kojinės Ukrainos herojams.

Dėvėtų daiktų gerbėja

Gabrielė kuria vienetinius drabužius moterims, o medžiagų jiems ieško dėvėtų drabužių parduotuvėse. Oversize tipo moteriški marškiniai, kuriuos drąsiai galima vadinti jos vizitine kortele, siuvami iš kelių kokybiškų vyriškų marškinių, kuriuose svarbiausia – apykaklė ir rankogaliai.

„Jeigu jie apsitrynę, sudėvėti – tuomet netinka. Juk tai mano modelių vinis“, – aiškina Gabrielė ir priduria, kad vyriškus marškinius, kitus kokybiškų medžiagų drabužius ji kartais perka ir „Vinted“ platformoje. – Ten randu daugybę stilingų daiktų iš antrų rankų.“

Gabrielė džiaugiasi, kad Lietuvoje vis daugėja moterų, neabejingų antro šanso daiktams, drabužiams. „Kai tik įkėliau savo marškinius į „Antro šanso“ feisbuko grupę, išsyk sulaukiau daugybės naujų sekėjų, gražių komentarų, o ir užsakymų“, – džiaugiasi pašnekovė.

Prie vieno modelio sėdžiu ilgai. Šiandien atrodo taip, o kitą dieną, žiūrėk, jau kitaip: tada perdėlioju viską iš naujo.

Nepakėlė biuro rutinos

Gabrielė pripažįsta – ne iškart pasiekė svajonių tikslą, teko paklaidžioti aplinkui. Mamos paskatinta pasirinko rimtas verslo studijas SMK Aukštojoje mokykloje. Trejus metus krimto verslo abėcėlę, dar dvejus dirbo biure prie kompiuterio, kur nesijautė laiminga. Net pagaudavo save galvojančią apie emigraciją. Tačiau prisiminė, kad per studentų mainų programą vos ištvėrė užsienyje – kankino namų ilgesys.

Galų gale, neištvėrusi biuro rutinos, Gabrielė pabėgo ten, kur, atrodė, bus daugiau bendravimo, žmonių ir šurmulio, – į kavinę. Dirbdama joje susipažino su kita mergina, kuri gamino rankų darbo muiliukus. Pakviesta prisijungti mielai sutiko. Tačiau kaip tik tuomet pasaulį sukaustė koronaviruso pandemija – kavinės užsidarė, muiliukus laikinai išstūmė daug stipresnės dezinfekcijos priemonės.

„Tada supratau, kad atėjo laikas užsiimti tuo, kas visada traukė. Vaikystėje siuvau drabužius barbėms. Per karantiną nusipirkau siuvimo mašiną ir pradėjau įgyvendinti savo svajonę. Iš pradžių siuvau galvos juostas, lankelius, gumytes plaukams. Tačiau plaukų aksesuarų man buvo negana, o didesniems projektams trūko žinių, siuvimo įgūdžių, patirties“, – pasakoja Gabrielė.

Šiokius tokius pradmenis jau buvo įgijusi iš „YouTube“ filmukų, tačiau suprato, kad be profesionalių pamokų nieko nebus. Tuomet ryžosi keisti profesiją dar kartą – įstojo mokytis siuvimo paslapčių į Žirmūnų verslo mokyklą.

Persikvalifikavimo studijos

Pasak G. Damulytės, tai buvo persikvalifikavimo studijos, kuriose ji atrado daug bendraminčių. Šios irgi nebuvo patenkintos įgytomis profesijomis, ankstesniais savo darbais.

„Mes buvome baigusios aukštuosius mokslus, bet taip ir neradusios pilnatvės, nesijautėme sėdinčios savo rogėse“, – kalba Gabrielė. Anot merginos, persikvalifikavimo studijos viską jos gyvenime sustatė į vietas.

G. Damulytės asmeninio archyvo nuotr.

„Praėjusį gruodį baigiau mokslus ir ėmiau galvoti, ką man dabar siūti. Kadangi auksarankių Lieruvoje daug, o pati rinka labai maža – nenorėjau kurti kaip visos kitos. Visuomet mėgau išsiskirti. Pusę mėnesio mąsčiau, naršiau internete, laukiau kokios geros idėjos, kol netikėtai pintereste užkliuvau už minties apie drabužių persiuvimą“, – pasakoja pašnekovė.

Idėja jai buvo priimtina, nes ir pati visąlaik mėgo lankytis dėvėtų drabužių parduotuvėse – ir dėl tvarumo, ir dėl įdomumo, ir dėl drabužių kokybės. Kažką nusipirkdavo, o paskui persisiūdavo pagal save. „Labiausiai mane traukia laisvalaikio stiliaus drabužiai, nes mėgstu rengtis patogiai, laisvai“, – paaiškina Gabrielė.

Netenkina greitoji mada

Pradėjusi daugiau siūti pati, Gabrielė negaili kritikos greitosios mados prekių ženklų drabužiams. „Kaip atmestinai jie pagaminti! Audiniai – patys pigiausi. Panagrinėjus siuvinius iš vidaus kreivos siūlės bado akis – tikrai nesinori tokių drabužių pirkti“, – purto galvą ji.

Pirmuosius oversize tipo marškinius su savo firminiais raukinukais Gabrielė sukūrė sujungusi internete matytus vaizdus su savo fantazija. Visi jie vienetiniai, pagaminti iš spalviškai tarpusavyje derančių vyriškų marškinių. Kodėl vyriškų? „Nes jie kur kas didesni, o moteriškus, kaip ir įvairius džinsinius drabužius, aš paprastai naudoju detalėms“, – aiškina kūrėja.

Nors viskas šiais laikais nepigiai kainuoja – ir pramoninės siuvimo mašinos su specialiais stalais (jas Gabrielei teko įsigyti), ir patalpų nuoma, ir medžiagos – mergina sako, kad ne viskas pinigais matuojama.

„Man kur kas svarbiau savo kūryba suteikti žmogui džiaugsmo. Dažnai moteris, įsigijusi mano kurtą drabužį, parašo ir gražų atsiliepimą, kuris labai paglosto širdį. Tie žodžiai – didžiausias darbo variklis“, – prisipažįsta ji.

Mergaitiškas stilius

Gabrielė mėgsta visas spalvas, išskyrus juodą. „Ypač man patinka pasteliniai tonai. Kuo bloga juoda? Na, ji, mano akimis žiūrint, tinka žmogui, kuris nori susilieti su minia. Aš noriu išsiskirti ir būti matoma“, – aiškina ji.

G. Damulytė labai laukia šiltesnių pavasario orų, kad galų gale nusimestų paltą ir pasipuoštų savo kuriamais stilingais drabužiais pati. Kol kas juos demonstruoja tik savo feisbuko puslapyje „Damu“.

Paprašyta apibūdinti savo rengimosi stilių, Gabrielė šypsosi ir sako, kad jis labai mergaitiškas. „Man patinka visokie mergaitiški dalykai – raukiniai, plačios uždedamos apykaklės… Neseniai sugalvojau naują apykaklių modelį iš dėvėtų vyriškų kaklaraiščių“, – dalijasi naujiena kūrėja.

Paklausta, ar sukurti vieną drabužį užtrunka ilgai, ji linksi galvą. „Juk noriu, kad spalvos derėtų, drabužis neatrodytų lyg pasiūtas iš atliekų. Todėl prie vieno modelio sėdžiu ilgai. Šiandien atrodo taip, o kitą dieną, žiūrėk, jau kitaip: tada perdėlioju viską iš naujo.“

Nesivaiko madų

Ar drabužių kūrėja seka mados tendencijas? „Galbūt jomis labiau vadovaujasi greitosios mados parduotuvės, į kurias jau seniai nebevaikštau. Mano rojus – dėvėti drabužiai, platforma „Vinted“, tam tikros tikslinės feisbuko grupės, kur moterys dalijasi nebereikalingų medžiagų likučiais, atraižomis“, – atvirauja Gabrielė ir priduria, kad jos modelių pagrindas – tvarumas, o mada, kaip žinia, tvarumui priešingas dalykas. Todėl pati labiau orientuojasi į stilių, nes jis nesensta, neturi sezonų.

G. Damulytės asmeninio archyvo nuotr.

Su metais pačios Gabrielės drabužių spinta vis labiau traukiasi, tuštėja. Anksčiau, prisipažįsta, kasdien norėjo rengtis skirtingais drabužiais, o dabar turi keletą mėgstamų, kuriuos kasdien nešioja.

„Jei įsigyju kokį naują drabužį ir keletą mėnesių jo neapsivelku, tuomet parduodu per „Vinted“ programėlę. Kadangi lankantis dėvėtų drabužių parduotuvėse svarbus ir sėkmės faktorius – ką randi, tą ir turi, – visada į jas einu kaip į savotišką loteriją“, – juokiasi pašnekovė, naujus dažniausiai perkanti tik batus ir rankines.

Pailsi sporto salėje

Vienetinių drabužių siuvimas – pagrindinis G. Damulytės užsiėmimas. Iš pradžių ji bandė dirbti namuose, tačiau ilgainiui turėjo kraustytis į išsinuomotas patalpas. „Nebegalėjau pakęsti netvarkos – iškarpų, medžiagų atraižų ir viso kito“, – juokiasi ji.

Savo siuvykloje Gabrielė gali sėdėti ištisas valandas nejausdama nė mažiausio nuovargio. „Eidama savo 29-uosius metus aš pagaliau pirmą kartą gyvenime atsidūriau ten, kur ir turiu būti. Patikėkite, tai didelė laimė!“ – tikina pašnekovė.

Kadangi kūrybininkė viską daro pati – perka dėvėtus drabužius, iš jų konstruoja, siuva naujus modelius, o galiausiai ir pati juos demonstruoja, tai, savaime suprantama, privalo atrodyti nepriekaištingai, todėl kūno linijas dailina sporto klube.

„Kilnoju svarmenis. Varžybose nedalyvauju – sportuoju tik dėl savęs. Noriu gražiai atrodyti, bet pirmiausiai – gerai jaustis. Kadangi visą dieną kūrybinės mintys virte verda, natūralu, kad galva pavargsta. Sportas padeda ją pravėdinti. Kai būnu sporto salėje, galvoju tik apie tai, kad kuo taisyklingiau atlikčiau pratimus“, – aiškina ji.

Viena šypsena daugiau

Paklausta, kaip įsivaizduoja savo ateitį, mergina susimąsto. Spėlioja, kad galbūt ir toliau kurs viena. „Man atrodo, esu iš tų žmonių, kurie mano, kad tik jie patys darbą sugebės atlikti geriausiai. Nežinau, ar ryžčiausi samdyti kitus žmones“, – atvirai kalba ji.

Anot Gabrielės, kai žmogus dirba pats sau – kita kokybė. Kai dirbo samdomus darbus, vis atrodė, kad darbdaviai jos neįvertina, nors pluša ir stengiasi iš peties. „Tuomet pati sau pasakiau: kada nors dirbsiu tik sau ir pati save už tai vertinsiu“, – šypsosi atkakli mergina.

Kaip gimsta nauji modeliai? Įvairiai. Dažnai viskas išeina tarsi savaime, dirbant. „Taip gimė ir naujas marškinėlių modelis atvira nugara. Labai daug minčių į priekį neturiu – kas šauna į galvą tą minutę, tą ir darau“, – prisipažįsta spontaniška kūrėja.

Savo istorija ji nori perduoti žinią, kad svarbiausia gyvenime – klausytis širdies. „Žmonės labai dažnai įsisuka į kasdienę rutiną ir nepastebi, kaip gyvenimas prabėga pro šalį. Gal skaitantis mano istoriją žmogus susimąstys, kad dienas leidžia nemėgstamame darbe ar netinkamų žmonių apsuptyje? Gal ryšis kažką keisti savo gyvenime ir tuomet gatvėje pamatysime dar viena šypsena daugiau!“ – viliasi G. Damulytė.

Universali kūrėja

Baigusi mokyklą, Laura patraukė studijuoti ir plėsti akiračio į užsienį. Škotijoje, Glazge, baigė architektūros studijas. Gyveno Londone, Berlyne, Barselonoje. Vėliau sukūrė prekės ženklą „ReplastiCO2“, kurio idėjinę žinutę apibūdina labai paprastai: perdirbk plastiką ir mažink CO2. Šio projekto idėjas L.Petruškė sėkmingai plėtoja iki šiol.

„Nors esu architektė, vadinu save universalia kūrėja. Labai mėgstu eksperimentuoti ir išbandyti kažką naujo mane dominančiose antrinio dizaino ir bendruomenės srityse. Apie šituos dalykus ir sukasi mano veikla“, – aiškina pašnekovė.

Išradimas: netikėtai atradusi plastikinių maišelių lydinį, architektė L. Petruškė ėmė iš jo kurti paveikslus ir išskirtinio dizaino aksesuarus / L. Petruškės asmeninio archyvo nuotr.

Ar tvarumo jausmas Laurai yra įgimtas? Į šį klausimą moteris ilgai neieško atsakymo. Kadangi daug laiko gyveno Didžiojoje Britanijoje, kasdien matė, kaip ten išvešėjusi greito vartojimo kultūra.

„Tuo metu su keliais bendraminčiais turėjome studiją, orientuotą į architektūrą, bendruomenes ir antrinį dizainą, o vienas pagrindinių mūsų siekių buvo savo veikla perteikti tvarumo idėjas“, – apie veiklos pradžią pasakoja ji ir priduria, kad po dešimties metų grįžusi į Lietuvą buvo maloniai nustebinta lietuvių sąmoningumo ir požiūrio į gamtą.

Laura nuo pat mokyklos mėgo eksperimentuoti ir kūrybiškai perdarinėti daiktus, bet sąmoningesnė kūryba iš antrinių žaliavų atsirado tik paskutiniuose architektūros kursuose, kai su kolegomis studentais vystė projektą, turėjusį padėti regeneruoti apleistas erdves. Tai darė sujungdami mažąją architektūrą su bendruomenėmis ir iš antrinių žaliavų sukurtomis struktūromis.

Eksperimentai su maišeliais

Gyvendama Škotijoje L.Petruškė su keliais bendraminčiais įkūrė socialinio verslo studiją „Studio POP“, kurios pagrindinės kryptys buvo antrinis dizainas ir darbas su bendruomenėmis. „Kadangi mūsų veikla orientavosi į tvaresnį požiūrį, tai ir vizitinių norėjome įdomesnių. Kilo mintis lygintuvu sulydyti namuose susikaupusių plastikinių maišelių krūvą ir ant gauto lydinio bandyti atspausdinti norimą informaciją – kompanijos rekvizitus“, – pasakoja Laura apie savo pirmą tvarųjį produktą – vizitinę kortelę.

Novatoriška idėja kuo puikiausiai pavyko. Rezultatas buvo toks netikėtai geras, kad ji išsyk nubėgo pirkti siuvimo mašinos. L.Petruškė suprato, kad iš ką tik gautos medžiagos galima ne tik daryti originalias vizitines korteles, bet ir kurti kitus įdomius objektus.

Žinutė: iš perdirbto plastiko kuriamas grožybes Laura pateikia su prekės ženklu „ReplastiCO2“, kurio žinutė labai paprasta: perdirbk plastiką ir mažink CO2 / L. Petruškės asmeninio archyvo nuotr.

Tuomet prasidėjo eksperimentinis laikotarpis – Laura vos ne kasdien darbavosi lygintuvu. Dėdavo plastikinius maišelius tarp dviejų kepimo popieriaus lapų ir mėgindavo veikti juos karščiu. Eksperimentams įsibėgėjus, ji net nusipirko karščio presą, skirtą marškinėlių spaudai, kad galėtų lydyti didesnį panaudotų plastikinių maišelių kiekį. Užtruko keletą eksperimentavimo metų, kol buvo perprastas tinkamas temperatūros, slėgio, plastiko tipo ir sluoksnių skaičius norimai medžiagai gauti.

Anot Lauros, yra daugiau nei dešimt plastiko rūšių, tačiau jos dirbtuvėse išvysime antrojo ir ketvirtojo tipo plastiką, kuris, dirbant namų sąlygomis, yra mažiausiai kenksmingas. Šių tipų cheminė sudėtis labai panaši, todėl juos galima drąsiai tarpusavyje maišyti.

„Jei įlydysi penktojo, medžiaga pasidarys labai kieta, siuvant lūžinės“, – dalijasi savo atradimais kūrėja. Pakuočių, priskiriamų šioms dviem plastiko rūšims, galima rasti bene visuose namuose – tai ir prekių maišeliai, ir plėvelės, naudojamos žemės ūkyje; vokai, burbulinės pakuotės ir kt.

„Dirbu be papildomų apsauginių priemonių, nes antrasis ir ketvirtasis plastikas yra pakankamai saugus. Galbūt kenksmingiausia yra spauda ant plastiko, kuri reaguoja su aukšta temperatūra. Tad patalpą, kurioje dirbu, nuolat vėdinu“, – aiškina L.Petruškė, vieną savo kambarį pavertusi savotišku plastiko perdirbimo cechu.

Nevadina išradimu

Paklausta, ar gaminius iš lydyto plastiko vadina savo išradimu, Laura juokiasi. „Kai tik pradėjau juos kurti, tikrai taip maniau. Galvojau – eureka! – išradau dviratį (juokiasi). Tačiau pradėjusi domėtis šia tema, pamačiau, kad skirtingose pasaulio vietose yra daugiau bendraminčių, kurie daro kažką panašaus, naudodami skirtingas technikas ir stilius, tad idėja gali būti panaši, bet rezultatas visiškai kitoks. Lietuvoje panašaus projekto dar neteko matyti“, – teigia ji.

Po kelerius metus trukusių eksperimentų Laura iš pagamintos plastiko medžiagos jau gali kurti paveikslus, rankines, kuprines, pinigines. Kasmet ji stengiasi patobulinti seną minėtų daiktų dizainą, taisyti ar perdirbti nepavykusius gaminius. Mat plastiko perdirbimo ciklas yra ganėtinai ilgas – panaudoti iš naujo plastiką galima net iki septynių kartų.

Neapsigaukite: Lauros paveikslai žmonėms labai primena aliejinę tapybą / L. Petruškės asmeninio archyvo nuotr.

Paklausta, kodėl po dešimties svetur praleistų metų nusprendė grįžti į Lietuvą, pašnekovė susimąsto. Visų pirma, ji niekada neplanavo visam laikui likti užsienyje, antra – tuo metu susiklostė tinkamos aplinkybės. Vis dėlto prisipažįsta, kad adaptuotis gimtajame krašte buvo šioks toks šokas: juk visi profesiniai ryšiai liko už Lietuvos ribų.

Visuomet teikiu pirmenybę kokybiškiems panaudotiems daiktams. Jei noriu drabužio, pirmiausia einu į dėvėtų prekių, o tik paskui į naujų drabužių parduotuvę.

Praėjus vos porai mėnesių nuo grįžimo ji jau darbavosi architektūros studijoje Vilniuje ir tuo pačiu metu audė mintis apie tai, kaip sukauptą patirtį Glazgo projektuose galėtų panaudoti Vilniuje.

„Su bendraminte Beatriče Umbrasaite sugalvojome įkurti bendruomenės daržą Pilaitėje kaip vietokūros projektą, kuris sujungtų vietos gyventojus per daržininkystę, taip pat įprasmintų vietą ir aplinką, – pasakoja Laura. – Kaip ir bendruomenės daržas, taip ir „ReplastiCO2“ priklauso nuo žmonių, jų tarpusavio ryšio. Todėl šios iniciatyvos gyvuos tol, kol bus jas suvokiančių ir remiančių.“ Moteris atvirauja, kad pati niekada neperka plastiko – panaudotus maišelius jai atneša kiti.

Medžiaga iš plastiko

Kūrybą iš perdirbto plastiko hobiu vadinanti architektė juokiasi, kad jos darbo kambaryje dažnai kūrybinė netvarka. Jame – daugybė dėžių su plastiko maišeliais, kurie pas Laurą pateko iš visos Lietuvos.

„Vos grįžusi į Lietuvą paprašiau, kad žmonės dovanotų man plastikinius maišelius. Į kvietimą atsiliepė ne tik draugai. Nepažįstami žmonės nepagailėjo laiko susitikti ir perduoti savo sukauptų turtų“, – pasakoja kūrėja.

Ji supranta, kad tokios iniciatyvos – tik lašas jūroje, bet džiaugiasi, kad nors maža dalimi gali prisidėti prie žmonių švietimo. L.Petruškė padeda jiems pamatyti, ką galima nuveikti su turimu plastiku.

Kokius įrankius Laura naudoja perdirbamam plastikui? Ar iš karto žino, koks kūrinys iš jo gims? Jei tai paveikslas – kūrybai užtenka tik plastikinių maišelių; jei kažkoks buities daiktas – prireikia ir nemažai papildomų detalių: spaustuvo žiedams įmušti, kniedžių ir prietaiso joms įspausti, diržų. Nuo medžiagos storio priklauso ir jos paskirtis. Kietesnis plastiko lydinys skirtas kavos padėkliukams, paveikslams, minkštesnis – kuprinėms, piniginėms.

„Šiuo metu naujų gaminių iš perdirbto plastiko nekuriu, tik stengiuosi ištobulinti tuos pačius. Manau, iš mano kuriamos medžiagos būtų galima gaminti ir originalius šviestuvų gaubtus, ir spalvingus gėlių vazonų apvalkalus, bet šias idėjas kol kas pasilieku ateičiai“, – sako pašnekovė.

Kiek plastikinių maišelių reikia vienam ar kitam produktui pagaminti? Pasirodo, bet kokiam Lauros gaminiui reikia mažiausiai šešių sluoksnių plastikinių maišelių, kurie, išlydyti karščio presu, virsta reikiamo storio originalia medžiaga.

„Kadangi plastikai yra skirtingi ir norimam gaminiui reikalinga skirtinga temperatūra, dabar jau žinau, kad, tarkime, kuprinei pagaminti man reikia maždaug 50 plastikinių maišelių“,  – aiškina ji. Siūdama kuprines L.Petruškė panaudoja senus automobilių diržus, juos namuose išskalbia ir paruošia naujam gyvenimui.

Ar ir kasdieniame gyvenime Laura linkusi naudotis antrojo šanso drabužiais, buities daiktais? „Stengiuosi nekategorizuoti, bet visuomet teikiu pirmenybę kokybiškiems panaudotiems daiktams. Jei noriu drabužio, pirmiausia einu į dėvėtų prekių, o tik paskui į naujų drabužių parduotuvę. Jei sugedo kažkoks buitinis prietaisas, visuomet bandau iš pradžių jį susitaisyti, tik nepavykus – pirkti naują“,  – aiškina ji.

Per kūrybą žadina sąmoningumą

2020-aisiais L.Petruškė sostinėje surengė personalinę parodą „Mūsų šiukšlės – mano menas“. Paroda vyko bendruomenės edukacijos centro „Miesto laboratorija“ erdvėse ir sutraukė nemažai lankytojų.

„Žmonės labai domėjosi mano darbais, bet sunkiai galėjo įspėti, kad tai, ką mato paveiksluose, nėra nutapyta aliejiniais dažais. Kai pasakydavau, kad prieš jų akis – išlydytų plastikinių maišelių koliažas – jie labai stebėjosi“, – juokiasi architektė, vėliau pradėjusi rengti ir kūrybines dirbtuves. Jos leido žmonėms parodyti, kaip paprasčiausia šiukšlė gali pavirsti estetišku ir gražiu gaminiu.

„Keliauju visur, kur tik žmonės mane pakviečia. Su daugybe lygintuvų, žirklių, padėkliukų plastikui pjaustyti…“ – vardija ji ir džiaugiasi, kad ją vis dažniau kviečia įvairių festivalių organizatoriai.

Metamorfozė: žvelgiant į šias rankines, kuprines, kosmetines, sunku įsivaizduoti, kad jos pagamintos iš plastiko / L. Petruškės asmeninio archyvo nuotr.

Edukacijų metu Laura kalba su žmonėmis apie mažesnį vartojimą, per kūrybą žadina jų sąmoningumą. „Problemą išspręsti galima tuomet, kai ji yra aiškiai suvokiama, todėl svarbu kuo daugiau kalbėti apie aplinkos taršos keliamus iššūkius ir auginti žmonių sąmoningumą bendruomenėse“, – kalbėjo ji, tvarumą vadinanti ilgo žmonių švietimo misija. Jai reikia laiko, noro ir nuoširdžių kiekvieno žmogaus pastangų.

Rezultatas – nenuspėjamas

Kaip gimsta Lauros paveikslai? Anot L.Petruškės, iš pradžių sugalvojama idėja. Tačiau nuspėti galutinio rezultato neįmanoma. „Dirbant su presu galimi įvairūs susiliejimai, persidengimai. Būtent tai mane labiausiai ir žavi. Jei daryčiau paprastus koliažus iš popieriaus, nepavyktų išgauti tokio daugiasluoksniškumo, skaidrumo“, – aiškina ji.

Iš kelių plastiko sluoksnių Laura kuria paveikslo tūrį, o iš viršutinių – jau patį piešinį. Vadina jį šiek tiek vibruojančiu, nes paveikslo paviršius dažnai nelygus. Vienas iš didžiausių Lauros darbų – 2 m x 1,40 m dydžio „Vandenynas“, kabantis moters svetainėje.

Prieš porą metų jos koliažai buvo panaudoti dizainerių Akvilės Jančauskaitės ir „Max Play“ drabužių medžiagos spaudai. Dizainerės siuvo kolekciją su plastiko koliažo spauda ant medžiagos ir dalyvavo „Mados infekcijoje“. Laura atvirauja, kad savo gaminius pirmiausia išbando pati.

„Jei nusidėvi ar nusibosta – juk visada galima perlydyti ir paversti kuo nors kitu“, – juokiasi ji ir sako, kad tokia ekožinutė, kokią neša jos kuprinės, rankinės, piniginės ar paveikslai, įsimena kur kas labiau nei paskaitos ar moralai ekologijos tema.

Skatina bendruomenės ryšius

Paklausta, kokių dar turi hobių, Laura kalba, kad šįmet pirmąsyk septynerių–dvylikos metų vaikus subūrė į architektūros būrelį. Čia taip pat vystoma antrinio žaliavų panaudojimo tema. Iš naudotų dėžių ir pakuočių Laura su vaikais modeliuoja įvairius objektus.

„Per vaikus, tikiu, ir jų tėvus pasiekia žinia, kad ne visuomet reikia  naujų dalykų: kartais užtenka perdirbti senus“, – mano Laura.

Dar vienas jai brangus užsiėmimas – jau trečius metus Pilaitės mikrorajone vystomas projektas – bendruomenės daržas „Idėjų lysvė“. Pagrindinė idėja – per daržininkystę sujungti nutolusią ir susvetimėjusią vietos bendruomenę. „Su daržininkyste neturiu nieko bendro. Nemoku ūkininkauti. Tačiau šio projekto esmė kita – tai bendravimas“, – aiškina projekto iniciatorė, Glazge kartu su vietos bendruomene taip pat želdinusi apleistas miesto erdves.

Lietuvoje miesto daržininkystės konceptas sutinkamas gana skeptiškai, nes dauguma šeimų turi sodą ar kaimą, iš kur kiekvieną vasarą atsiveža daržo gėrybių. „Kituose didmiesčiuose, kuriuose teko gyventi, kaip antai Londone, Barselonoje ar Berlyne, žmonės neturi tokios prabangos. Todėl ten labai populiarūs bendruomenės daržai, kurie ne tik aprūpina maistu, bet ir stiprina vietos kaimynystę“, – pasakoja ji.

Nors labai pamažu, bet „Idėjų lysve“ susidomi ir lietuviai. Atsiranda vis daugiau panašių projektų. Štai Kaune Laura kviečia aplankyti Šilainių sodą, su kurio įkūrėja Evelina Šimkute ji kartkartėmis dalijasi patirtimi.

Pačiai Laurai iki bendruomenės daržo – tik dešimt minučių kelio pėsčiomis. Savo lysvėje moteris augina daugiametes gėles ir prieskonines žoleles. „Vis tik pagrindinis mano tikslas – ne daržovių dideliais kiekiais auginimas, bet draugiška kaimynystė. Noriu suburti aplinkui gyvenančius žmones, kaimynus, kad jie neužsidarytų tarp keturių buto sienų, bet noriai ir aktyviai formuotų savo gyvenamąją aplinką. Štai kodėl „Idėjų lysvė“ – tai vieta eksperimentams, kur ne tik galima suleisti rankas į žemę, bet ir piknikauti, pabendrauti, pasidalyti užsiaugintomis gėrybėmis“, – aiškina edukatorė ir siunčia kuo nuoširdžiausius linkėjimus kauniečiams.

Paklausta, kokių dar ryšių turi su Kaunu, architektė ima vardyti, kad jos senelis kilęs iš Kauno ir kad šiuo metu nemažai architektūrinių projektų vykdoma būtent Kaune, o 2020 metais ji dalyvavo žygyje „Už švarią Lietuvą“ ir Kauno senamiestyje sukūrė meninę instaliaciją „Vartojimo dėlionė“.