Negalima sau leisti, kad dominuotų tik dvi spalvos: šviesa arba tamsa, gėris arba blogis, atvirumas arba visiškas uždarumas. Visur reikia pusiausvyros, kad pajustume pilnatvę ne tik pasaulio, kuriame gyvename, bet ir savo sielos, kuri turi įtakos mūsų prasmingai būčiai. Aš atradau armėnų kilmės dailininko Armano Alaverdiano paveikslus ir negalėjau jų palikti – kas dieną skaičiau jų turinio potekstes, gyvenau spalvų pasaulyje ir susidraugavau su dailininku, kad galėčiau dar giliau jausti šias spalvų gamas. Manau, kad dauguma žmonių norės pažinti šį autorių, vos tik pamatę jo paveikslus – du iš jų, atkeliavusius iš tolimosios Ispanijos, ir aš jau turiu savo namuose ir labai džiaugiuosi.
Atradimo kelias
A.Alaverdianas gimė Jerevane, Armėnijoje, bet šiuo metu gyvena saulėtoje Ispanijoje. Per savo dešimties metų gimtadienį gavęs močiutės dovaną – knygą "Armėnijos bažnyčios istorija", pasinėrė ne tik į istorinį ir dvasinį pasakojimą, bet ir labai susižavėjo iliustracijomis. Tada ir prasidėjo didžiojo pašaukimo kelias.
Kaip sako pats dailininkas, nuo tos dienos prasidėjo kerėjimas vaizdiniais elementais – figūromis ir formomis, spalvomis, šešėliais ir kontrastais.
Nuo mažens turėjęs galimybę piešti labai gerai, o paauglystėje dienas leisti piešdamas, eskizuodamas, studijuodamas klasikinius meistrų kūrinius, vis dėlto netikėjo, kad tapyba bus jo pašaukimas. Jis mokėsi Terlemeziano meno mokykloje, bet patyrė finansinių sunkumų, turėjo rūpintis savo šeima. Kadangi menas neatrodė realus užsiėmimas, baigęs vidurinę mokyklą A.Alaverdianas pradėjo daryti karjerą versle. Studijavo rinkodarą, teisę, vėliau – sėkminga profesinė karjera teisės srityje ir įmonių rinkodaroje. Visą tą laiką neatsisakė tapybos, lankė dailės užsiėmimus pas didžiuosius savo šalies meno meistrus, kuriuos jis priskiria prie savo vertingiausių mokytojų, padariusių didžiausią įtaką jo, kaip menininko, tobulėjimui.
Nesvarbu, kokia diena bus įrašyta į gyvenimo istorijos knygą, ji visada taps žydinčia gėle – besiskleidžiančiomis emocijomis, kurios ir suteikia gyvenimui spalvų.
Būdamas trisdešimties savo piešiniais ir paveikslais atkreipė vietos menu besidominčios bendruomenės dėmesį, dalyvavo keliose parodose, dirbo keramikos meistru, jo paveikslai buvo eksponuojami nacionalinėse bibliotekose ir kitose viešose parodų salėse.
"Žinojau, kad turiu rasti savo individualų stilių, ieškojau būdų, kaip nematerialius vaizdus ir emocijas paversti matomomis istorijomis ir pojūčiais, kuriais būtų galima pasidalyti su kitais, todėl mano kūryba virto abstrakcija. Pajutau, kad pradedu pažinti savo paties unikalų balsą", – sako A.Alaverdianas.
Prabilo širdžiai
Kai 2018 m. su šeima persikėlė gyventi į Marbelją, Ispaniją, menininkas išgyveno lūžį. Dabar A.Alaverdianas savo gyvenimą paskyrė kūrybai, o jo paveikslai sužavėjo Italijos, Ispanijos, gimtosios Armėnijos paveikslų galerijas. Vieną jo kūrinį įsigijo Istreso miesto merija Prancūzijoje – miesto centre padaryta 5 m aukščio mozaikinė freska.
Šiandien dailininko darbai pristatomi JAV, Rusijos, Kanados, Europos ir Armėnijos paveikslų galerijose. Giumri mieste, Armėnijoje, dešimt jo darbų saugoma grafikos muziejuje "Stilius".
Nesu didelė meno žinovė, tik mėgėja, paveikslus jaučiu širdimi, girdžiu jų kalbą, todėl ir perteikiu tai, kas mane sudomino ir patraukė dėmesį.
Daugumai paveikslų iš kolekcijos "Veidai" ir "Asmenybės", kuriais aš domėjausi, būdingi kubizmo krypties bruožai. Kūrinių tema giliai paslėpta potekstėje, tiesiog atsiveria vaizdas ir kalba. Dominuojančios geometrinės figūros derinamos su įvairiais spalvų niuansais, objektai skaidomi į geometrines plokštumas.
Kiekvienas ciklo paveikslas vaizduoja vieną asmenį ar žmonių įvairovę, atsižvelgiant į tai, kaip jį norime matyti ar kaip matome. Nors asmenybės, personažai – kiekvienas jų – gali jausti skirtingus jausmus, turėti prieštaringų idėjų, jie visi dera tarpusavyje ir darniai susilieja, formuodami unikalią ir nuoseklią visumą.
Džiaugsmo srovės
Pasirinkusi paveikslą iš kolekcijos "Draugystė", ilgai klausiau, ką man jis sako. Trys akys žvelgia viena kryptimi, bet lūpų išraiška skirtinga: gal viena figūra perteikia džiaugsmą, o kita – tylą, dar kita yra pasiruošusi šaukti. Tai trys charakterių jungtys, trys pasauliai bando derinti savo pozicijas. Kaip ir žmonės, palaikydami tarpusavio santykius, taikosi vieni prie kitų, kad galėtų būti kartu ar bent jungtis į vieną dvasinį pasaulį pagal savo troškimus, jausmus, tikslus. Tai draugystė, kuri jungia ir vienodai mąstančius, ir labai skirtingus asmenis.
Dominuoja pagrindinės spalvos: geltona, žalia, mėlyna, raudona, juoda, balta. Jų ryškumas dera tarpusavyje – šaukia į tylą arba prašo kalbėti, taigi paveikslo kompozicijoje išsitenka įvairios emocijos ir jausmai.
Dailininkas sako ieškojęs būdų, kaip nematerialius vaizdus ir emocijas paversti matomomis istorijomis ir pojūčiais, kuriais pasidalytų su kitais, todėl jo kūryba virto abstrakcijomis.
Mane šis paveikslas moko jausti, žiūrėti į jį ir tiesiog jausti savo emocijas, tikrinti save, kada veržiasi džiaugsmas, o kada norisi tylėti ir skverbtis į paslaptingą pasaulį vis giliau. Šį paveikslą pasirinkau savo devintosios knygos "Nešu gyvenimą kaip meilę" viršeliui, nes eilėraščių temos siejamos su draugyste, gyvenimo prasme ir meile. Iš širdies veržiasi džiaugsmas, jį norisi visam pasauliui perteikti šviesiomis spalvomis, kad visi neštų po dalelę džiaugsmo, kuris veržiasi iš manęs.
Simbolių kalba
Paveikslas "Toks gyvenimas" asocijuojasi su nuolat pulsuojančiais jausmais ir emocijomis, kurių gyvenime pasitaiko dažnai ir įvairių. Vėl dominuoja pagrindinės spalvos, tačiau ryški raudona linija, simbolizuojanti jungtį tarp šiapus ir anapus yra labai stipri – raudona spalva akcentuojama meilė.
Šis dovanų gautas paveikslas kasdien provokuoja norą džiaugtis gyvenimu ir savo ieškojimais. Nesvarbu, kokia diena bus įrašyta į gyvenimo istorijos knygą, ji visada taps žydinčia gėle – besiskleidžiančiomis emocijomis, kurios ir suteikia gyvenimui spalvų.
Paveikslas "Klounas" ir daugiau šios žaismingos temos kūrinių kalba apie emocijas, jas paverčia spalvomis. Kituose kūriniuose (pvz., "Trojos arklys") emocijos ir žmogaus pažinimas siejami su istorija, tolima antikos kultūra.
A.Alaverdiano kūrybos atradimas tapo nauju gyvenimo iššūkiu: į meno pasaulį aš įėjau pro kitas duris – kitokį supratimą, naujos man krypties atradimą. Patyrusi daug liūdesio ieškojau spalvų – jas radau. Mano namuose puikuojasi trys dailininko paveikslai, o ant mano naujos knygos "Nešu gyvenimą kaip meilę" – tas nuostabusis paveikslas iš serijos "Draugystė". Nuo paveikslo ir prasidėjo mūsų draugystės kelias, kuriuo aš labai džiaugiuosi.
